Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. (K. B.) ir T. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su 2017 m. rugpjūčio 8 d. prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 9–18), bei pateikė dokumentus (paso kopiją, Juridinių asmenų registro išrašą su duomenimis apie UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ įstatų ir verslo plano kopijas, darbo sutartis su darbuotojų paaiškinimais, banko sąskaitų išrašus, sutartis ir kt.).

Pareiškėja T. B. kreipėsi į Migracijos departamentą su 2017 m. rugpjūčio 8 d. prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir pridėjo dokumentus (2 t., b. l. 225–234).

Migracijos departamentas 2018 m. vasario 13 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjams leidimą laikinai gyventi (1 t., b. l. 26–31, 2 t., b. l. 219–224).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. pateikiant prašymą) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra sąlygos, nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, kurios, be kitų, yra: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas, teikdamas 2017 m. rugpjūčio 8 d. prašymą, nurodė, kad užsiima ir ketina užsiimti toliau teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 9–18). Iš akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir bendrovės akcininkų sąrašo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 29 d. yra jos akcininkas, jam nuosavybės teise priklauso 500 paprastųjų vardinių akcijų (2 t., b. l. 72–76). Prie prašymo pareiškėjas, be kita ko, pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatus (2 t., b. l. 36–37), 2017 m. gegužės 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo kopiją (2 t., b. l. 70–71), akcijų pasirašymo sutartį Nr. 2 (2 t., b. l. 68–69), UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gruodžio 15 d. verslo planą (2 t., b. l. 38–67), 2016 m. rugsėjo 15 d. darbo sutartį Nr. 12, sudarytą tarp pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią jis priimamas dirbti nekilnojamojo turto vadybininku (2 t., b. l. 141–144), ir kt.

Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pagrįsta atsakovo išvada, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Iš Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2017 m. spalio 19 d. apklausos lapo (2 t., b. l. 163–173, 3 t., b. l. 3–13, vertimas – 3 t., b. l. 14–15) nustatyta, kad jo atvykimo tikslas – verslo investicijos (atsakymas į klausimą Nr. 1), nes J. Š. pasiūlė tapti bendrovės akcininku (atsakymas į klausimą Nr. 1). Nurodė, kad bendrovė veiklą vykdo adresu: (duomenys neskelbtini) (klausimas Nr. 7). Tačiau iš teismui pateiktos 2016 m. rugpjūčio 1 d. patalpų subnuomos sutarties Nr. KP 492/BA-8 nustatyta, kad šia sutartimi šalys susitarė dėl patalpos nuomos, adresu: (duomenys neskelbtini), inventorizaciniame plane 2B6p pažymėtas Nr. 102 (2 t., b. l. 128–130). Vadinasi, pareiškėjas apklausos lape atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nurodydamas neteisingą bendrovės buveinės adresą. Atžvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad bendrovės veiklos patikrinimas buvo atliktas ne tuo adresu (patikrinimas atliktas (duomenys neskelbtini) kabinete Nr. 102, o ne kabinete Nr. 110), atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad adresu: (duomenys neskelbtini), bendrovė veiklos nevykdo. Šiuos atsakovo argumentus pagrindžia ir Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. lapkričio 29 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10- PR2-48684 dėl E. B., K. B., T. B. gyvenamosios vietos bei bendrovės veiklos patikrinimo, kuriame nurodoma, kad adresu: (duomenys neskelbtini), yra reklama, skelbianti apie įmonių steigimą ir pardavimą, bei nurodytas bendrovės tinklalapis www. (duomenys neskelbtini).lt. Kabinete buvęs V. G. paaiškino, kad dirba bendrovėje šiuo adresu teisininku 1 val. per dieną. Kitų bendrovės darbuotojų nepažįsta, išskyrus buhalterę G. C.. V. G. nurodė, kad bendrovė teikia bankroto administravimo paslaugas, šiuo metu vykdo 3 įmonių bankroto administravimą. Jis nežino, kas yra bendrovės akcininkai bei kokios yra jų funkcijos bendrovės valdyme, kur yra bendrovės biuras (2 t., b. l. 180–182). Apklausos lape į klausimus Nr. 8 ir Nr. 9 apie klientų paiešką, jų atranką ir bendrovės paslaugų reklamą pareiškėjas nurodė, kad jis reklamuoja bendrovę, ieško teismuose, skambina potencialiems klientams, kurių ieškoma užsienyje, Baltarusijoje, Rusijoje, taip pat nurodė, kad bendrovė turi savo interneto puslapį www. (duomenys neskelbtini).lt, kuriame nurodytas paslaugų sąrašas, Įmonės kontaktiniai duomenys. Tačiau, patikrinus minėtą puslapį, nustatyta, kad jame nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), kuri, be kita ko, siūlo įmonių steigimo bei pardavimo, buhalterinės apskaitos, bankroto administravimo, leidimų laikinai gyventi išdavimo ir kitas paslaugas. Vadinasi, atsakovas pagrįstai ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas apklausos lape atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė kitos įmonės (UAB „(duomenys neskelbtini)“), kurioje jis nedirba, informaciją. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas į daugelį apklausos lape nurodytų klausimų atsakė: „galima paklausti direktorės“ arba „informacija yra dokumentuose bendrovės biure“. Į klausimą Nr. 2, koks šeimos narių atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas, atsakė, kad gyvenimas kartu, tačiau nepaminėjo bendro verslo. Be to, K. B. negalėjo išvardyti bendrovės verslo partnerių bei klientų, kuriems buvo teikiamos paslaugos: į klausimą, kokias paslaugas teikia bendrovė, kuo jos veikla yra patraukli klientams, atsakė, kad teikiamos paslaugos – „investuotojų paieška“, „platus paslaugų spektras ir galimybė investuoti“, tačiau nenurodė, kokius konkrečiai klientus jis surado, kuriems bendrovė teikė paslaugas, todėl darytina išvada, kad kol kas jis asmeniškai nepritraukė ir nesurado nė vieno kliento. Be to, šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas, atsakydamas, kad kol kas yra tik potencialūs klientai (atsakymas į klausimą Nr. 28). Apklausos lape pareiškėjas taip pat nurodė, kad pagal susitarimą bendrovę valdo direktorė, šiuo metu verslas plėtojamas, buvo padidintas įstatinis kapitalas. Pareiškėjas apibūdino savo funkcijas bendrovėje kaip potencialių klientų paiešką, nurodė, kad potencialius klientus domina Europos Sąjungos galimybės (atsakymai į klausimą Nr. 28, 33), tačiau konkrečiai neįvardijo, kokioje srityje ir kokioms bendrovės paslaugoms teikti. Pareiškėjas K. B. nežino, kokiu adresu deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nes jį vežė sūnus ir dėl ligos negalėjo dažniau būti Lietuvos Respublikoje (atsakymai į klausimą Nr. 37, 38). Be to, pareiškėjas nurodė, kad gyvena kartu su žmona ir sūnumi, tačiau iš Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. lapkričio 29 d. tarnybinio pranešimo (2 t., b. l. 180–181) nustatyta, kad nuvykus kelis kartus adresu: (duomenys neskelbtini), kuriuo E. B., K. B. ir T. B. yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, buto durų niekas neatidarė. Tęsiant patikrinimą, buvo nuvykta adresu: (duomenys neskelbtini). Duris atidarė E. B., paaiškino, kad jis ir jo tėvas K. B. gyvena minėtame bute, tačiau bute jokių asmeninių daiktų nebuvo, kampe stovėjo lagaminai. E. B. negalėjo atsakyti į klausimus, kokią veiklą vykdo bendrovė bei kokios jo funkcijos jos valdyme. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti Migracijos valdybos tarnybiniame pranešime nurodyta informacija, juolab kad pareiškėjas, teismo nuomone, šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgęs į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, atsakovas pagrįstai nustatė, kad E. B., K. B. ir T. B. Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad kiekvieną mėnesį moka buto (adresu: (duomenys neskelbtini)) ir automobilių aikštelės nuomą pagal sutartis (1 t., b. l. 11–18), tačiau tai nepatvirtina, kad jis nuolat gyvena Lietuvoje, siekdamas nuolat dirbti bendrovėje. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo pateikta informaciją apie asmenį, kirtusį Lietuvos Respublikos sieną (2 t., b. l. 202–204).

Įvertinus pareiškėjo apklausos metu pateiktus atsakymus, atsižvelgus į visas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pateikti apie bendrovės vykdomą veiklą atsakymai gana abstraktūs, neinformatyvūs ir bendro pobūdžio, pats pareiškėjas klientų iki šiol nėra suradęs, todėl darytina išvada, jis nėra aktyviai įsitraukęs į veiklą, jo žinios apie bendrovės vykdomą veiklą paviršutiniškos, pateikti duomenys apie bendrovės vykdomos veiklos adresą neatitinka faktinių nustatytų duomenų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje nėra tikrasis jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas, o pateikta darbo sutartimi (2 t., b. l. 141–144), pagal kurią minėtas užsienietis turi dirbti bendrovėje, buvo tik siekiama imituoti įsitraukimą į bendrovės veiklos vykdymą, nes pareiškėjas nepagrindė, kad realiai surado bendrovei klientų, su kuriais buvo sudarytos sutartys.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas nenustatė, kad bendrovė nevykdo veiklos, o konstatavo, kad pareiškėjas bendrovėje nevykdo jokios veiklos. Taigi jo argumentai dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos veiklos nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi.

Ginčijamame Sprendime atsakovas pažymėjo, kad, Juridinių asmenų registro duomenimis, bendrovė neturi valdybos organo, nes pareiškėjas apklausos lape nurodė, kad bendrovės valdyba beveik neveikia, todėl bendrovės dalyviai planuoja ją „išformuoti“. Pažymėtina, kad iš teismui pateikto Juridinių asmenų registro nustatyta, kad nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. bendrovėje sudaryta valdyba (2 t., b. l. 151–154), todėl tai paneigia atsakovo sprendimo motyvą, kad joje nėra valdymo organo – valdybos. Tačiau pažymėtina, kad ginčijamame Sprendime visos nustatytos faktinės aplinkybės vertinamos atsižvelgiant į surinktų įrodymų visumą, todėl pripažinimas, kad atsakovas netinkamai nustatė šią faktinę aplinkybę, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 84.2 papunktį bei teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3281-822/2015, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3009- 624/2017), užsieniečių apklausa pripažįstama kaip vienas pagrindinių būdų, metodų, leidžiančių įsitikinti užsieniečių tikslų realumu, taip pat padedančių nustatyti nelegalios migracijos grėsmę. Šiuo atveju atsakovas per pareiškėjo apklausą suteikė jam galimybę pateikti papildomus, išsamius ir detalius paaiškinimus ir įrodyti savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Tai, kad jis šia teise naudojosi neveiksmingai, t. y. pateikė nekonkrečius, abstrakčius, formalius ar dviprasmiškus paaiškinimus arba visai neatsakė į klausimus, atsakomybė tenka būtent pačiam pareiškėjui. Įvertinus jo apklausos lape pateiktus atsakymus į užduotus klausimus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjas tik formaliai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, realiai į šios įmonės valdymą ir kontrolę nėra įsitraukęs, neturi informacijos apie jos vykdomą veiklą ir vidinius procesus, todėl konstatuotina, kad tikrieji pareiškėjo ketinimai yra ne atvykti į Lietuvos Respubliką su tikslu vykdyti teisėtą veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“, o legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje.

Be to, ginčijamame Sprendime atsakovas konstatavo, kad Migracijos departamentui pateiktais dokumentais buvo tik siekiama imituoti, kad bendrovė turi biurą, t. y. siekta tik formaliai parodyti, jog ji turi patalpas, kuriose neva vykdo veiklą, nors iš tikrųjų bendrovės darbuotojų tose patalpose nebūna. Iš pareiškėjo teismui pateiktų žiniaraščių nustatyta, kad bendrovėje 7 darbuotojams (3 akcininkai – E. B., K. B. ir T. B., kurie yra įdarbinti vadybininkais, direktorė J. Š., buhalterės S. Č. ir G. C. bei teisininkas V. G.) laikotarpiu nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2018 m. sausio mėn. imtinai buvo mokamas darbo užmokestis (1 t., b. l. 49–56). Pažymėtina, kad bendrovėje įdarbinta S. Č. dirba dar UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 155), o G. C. taip pat dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir dar 5 įmonėse (2 t., b. l. 157–159). Iš teismui pateiktų darbuotojų darbo sutarčių (1 t., b. l. 34–45, 2 t., 131–134) nustatyta, kad jose nėra nuostatos dėl nuotolinio darbo. Be to, Migracijos valdybai atliekamo patikrinimo metu kabinete esantis bendrovės darbuotojas V. G. paaiškino, kad dirba įmonėje šiuo adresu teisininku 1 val. per dieną, kitų bendrovės darbuotojų nepažįsta, išskyrus buhalterę G. C., bendrovė teikia bankroto administravimo paslaugas, šiuo metu vykdo 3 įmonių bankroto administravimą, be to, jis nežino, kas yra bendrovės akcininkai bei kokios yra jų funkcijos bendrovės valdyme, kur yra bendrovės biuras (2 t., b. l. 182). Iš šių duomenų darytina išvada, kad atsakovui pagrįstai kilo abejonių dėl pareiškėjo atsakovui pateiktų duomenų tikrumo ir realumo apie bendrovėje realiai dirbančius asmenis ir jų skaičių. Pažymėtina, kad ši aplinkybė, įvertinta atsižvelgiant į duomenų visumą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog bendrovėje darbuotojos buvo įdarbintos tik tam, kad E. B. ir K. B. atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, o ne kad realiai užsiimtų teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, galima konstatuoti, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, vadinasi, tuo pačiu pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka jos deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos). Tai rodo minėto užsieniečio nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad jo buvimas nėra būtinas, vykdant bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir dėl to pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 ,,Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, kai pareiškėjas realiai ir aktyviai neįsitraukė į bendrovės veiklą, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kyla pagrįstų abejonių dėl jo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes atsakovui pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.

Kadangi UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, atsakovas pagrįstai atsisakė jam pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad atsakovas pažeidė prašymo nagrinėjimo terminus. Teismo nuomone, šie pareiškėjo argumentai nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat teismo prašė apklausti liudytojais V. G. ir Bendrovės direktorę J. Š., tačiau įvertinus byloje surinktą medžiagą, darytina išvada, kad prašomi apklausti liudytojai yra šios Bendrovės darbuotojai, kurie šiuo atveju negalėtų patvirtinti objektyvių aplinkybių. Dėl tos priežasties šių asmenų pateikti rašytiniai 2018 m. gegužės 18 d. ir 2018 m. gegužės 21 d. paaiškinimai įvertinti bylos įrodymų apimtyje.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjai skunde nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes jis nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. VAĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, be to, individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Įvertinus skundžiamą sprendimą VAĮ 8 straipsnio kontekste darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjui išaiškinta (nurodyta) Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, todėl skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Nagrinėjamu atveju, įvertinus išdėstytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėja T. B. neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, nes jos sutuoktiniui K. B. nebuvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad sprendimas pareiškėjams atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą – jie spręsti su bendrove susijusių klausimų į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti su galiojančia viza.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2018 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-139 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjai taip pat teismo prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad šis reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus skundžiamo Sprendimo teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų K. B. (K. B.) ir T. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.