Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant atsakovės atstovei Elinai Petrauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. U. H. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. Z. U. H. K. per elektroninių ryšių portalą kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015-01-05 (sprendime nurodyta 2014-01-05 data vertintina kaip rašymo apsirikimas) sprendimą Nr. (15/4-1) 3I5(00003) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. Z. U. H. K.“; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad ginčijamu sprendimu atsakovas atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nepagrįstai padarė išvadą, kad jis negalėtų vykdyti ūkinės veiklos nurodytu adresu, kadangi ten yra registruota daug kitų įmonių. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato imperatyvaus reikalavimo, pagal kurį įmonė privalo vykdyti veiklą tik tuo adresu, kuriuo ji yra įregistravusi savo buveinę VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre ir negali turėti jokio kito savo veiklos adreso, ar jos atskirų padalinių ar taip vadinamų filialų adresų, t. y. nėra tokio reikalavimo, kad juridinio asmens registracijos adresas būtinai turi sutapti su juridinio asmens veiklos vykdymo vieta. Registracijos adresas nėra tas objektas, pagal kurį galima būtų spręsti apie įmonės fiktyvumą, t. y. kad ji nevykdo ar neketina ateityje vykdyti jokios veiklos. Pažymi, kad visa siunčiama korespondencija jį pasiekdavo ir pasiekia, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad įmonė UAB „Caupona“ yra fiktyvi ir nevykdo jokios veiklos.

Pareiškėjo nuomone, teisiškai nereikšminga yra aplinkybė, koks skaičius asmenų yra nurodę ketinimą gyventi vienu ar kitu adresu. Nes tai tik asmenų ketinimai ir jie gali būti nerealizuoti dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tad esminės reikšmės sprendžiant klausimą ar jis turės galimybę realiai gyventi minėtu adresu nebent turėtų faktas, koks skaičius asmenų yra deklaravę gyvenamąja vietą minėtu adresu. Tačiau tokių duomenų atsakovas nepateikė, nes labai tikėtina, kad tuo adresu nėra jokių gyvenančių asmenų ar asmenų, deklaravusių savo gyvenamąja vietą, nes atsakovo nurodytas 51 asmuo taip ir neįgyvendino savo ketinimų. Deklaruota gyvenamoji vieta neįpareigoja jokio asmens šiuo adresu būti visą laiką, asmuo gali būti išsinuomojęs ar panaudos pagrindu gavęs gyvenamąją vietą, gali gyventi bet kokiu kitu adresu, negu yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, nes Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įpareigojimo gyventi tik tuo adresu, kuriuo asmuo yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Todėl nesuprantama, kodėl užsienio piliečio, prašančio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisė pasirinkti gyvenamąją vietą turėtų būti labiau varžoma nei Lietuvos Respublikos piliečio ar asmens jau turinčio teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jo valdoma įmonė teisėtai ir legaliai gali užsiimti bet kuria teisės aktuose nedraudžiama ūkine – komercine veikla, net jei ji nėra detalizuota ar išskirta bendrovės įstatuose. Pažymi, kad užsieniečiui nėra lengva pradėti iš karto pelningą verslą svetimoje šalyje ir jau pirmaisiais metais gauti didelį pelną, todėl steigdamas įmonę turėjo ir turi planų užsiimti keliomis veiklos rūšimis. Jis yra parengęs ir verslo planą, kurį teikė ir Lietuvos konsuliniam pareigūnui kartu su kitais dokumentais prašymui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, tačiau šis dokumentas ir dar keletas kitų nebuvo priimti, buvo nurodyta, kad jie nėra reikalingi šioje dokumentų pateikimo stadijoje. Mano, kad UAB ,,Caupona“ verslo planas įrodo, kad įmonė nėra fiktyvi, o ketinanti vykdanti realią ūkinę – komercinę veiklą. Konsuliniam pareigūnui nepriėmus šių dokumentų nurodant, kad šioje dokumentų pateikimo stadijoje jie nėra būtini, o atsakovui priėmus dokumentus ir nustačius, kad planas nėra pateiktas ir neinformavus ir nepaprašius jį pateikti, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti verslo planą.

Negaudamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis, kaip UAB „Caupona“ vadovas, būdamas per atstumą, neturi galimybės atlikti daugelio parengiamųjų darbų, kas leistų pradėti intensyviai vykdyti veiklą jau dabar.

Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškina, kad UAB „Caupona“ įstatuose ir paties pareiškėjo nurodyta įmonės veiklos sritis nesutampa, o tai tik patvirtina ginčijamo sprendimo išvadas, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, pateikdamas klaidinančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėjas nepateikė komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių, konkretaus verslo plano, nenurodė, kokiais etapais ir kur užsienietis vykdys teisėtą veiklą, nenurodė potencialių prekių pirkėjų, prekių kainos, įmonės įstatuose nurodyta veiklos sritis tik abstrakčiai apibūdina ketinamą vykdyti veiklą, nenurodant paslaugų/prekių kainų, pelno, lėšų veiklai pradėti šaltinio. Pareiškėjas taip pat nepateikė kitos panašaus pobūdžio informacijos, patvirtinančios pareiškėjo ketinimo užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje realumą (tokių dokumentų pareiškėjas nepateikė ir su skundu teismui).

Pažymi, kad sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Įstatyme įtvirtintas ketinimas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip abstraktus, neapibrėžtas noras. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą. Taigi leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas tik tuo atveju, jei yra apibrėžta įmonės veikla, taip pat užsieniečio darbas įmonėje (pagrindinis užsieniečio atvykimo tikslas). Nagrinėjamu atveju UAB „Caupona“ veikla apibūdinta tik nekonkrečiais teiginiais, o pats pareiškėjas negalėjo nurodyti su juo sudarytoje darbo sutartyje nustatytų sąlygų dėl mėnesinio darbo užmokesčio, nors, kaip pats teigia, ketina dirbti įmonės direktoriumi.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas nėra priimtas tuo pagrindu, kad šiuo metu UAB „Caupona“ intensyviai nevykdo veiklos - Departamento vertinimu, pareiškėjo pateikti duomenys (iš esmės - tik įmonės steigimui būtini dokumentai) sudarė pagrindą išvadai, kad pareiškėjas ateityje neketina vykdyti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu UAB „Caupona“ registracijos adresu buvo registruota 180 juridinių asmenų. Šiuo adresu nuolat registruojamos ir parduodamos įmonės užsieniečiams, suinteresuotiems tik gauti leidimus laikinai gyventi, o ne vykdyti Lietuvoje ūkinę -komercinę veiklą.

Ginčijamame sprendime nėra konstatuojama, kad UAB „Caupona“ įsteigimas ar buveinės adresas prieštarautų Lietuvos Respublikos teisės aktams - tokie sprendimai nepriklauso Departamento kompetencijai. Duomenys apie juridinio asmens registracijos vietą, taip pat ir įmonės steigėją buvo vertinami visų surinktų duomenų visumoje.

Pažymi, kad pagal galiojančio Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 (toliau – Aprašas), 11.1 papunktį laikoma, kad užsienietis yra tinkamai apgyvendintas, kai jis apgyvendinamas gyvenamojoje patalpoje, kurioje kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, įskaitant ir kviečiamą užsienietį, tenka ne mažiau kaip 14 kvadratinių metrų naudingojo ploto, arba viešbutyje, motelyje ar kitoje apgyvendinimo paslaugų teikėjo siūlomoje vietoje. Departamento vertinimu, į šio teisės akto nuostatas gali būti atsižvelgiama kaip į reikšmingą teisės aiškinimo šaltinį - pareiškėjas deklaruoja, kad ketina gyventi gyvenamoje patalpoje, neatitinkančioje teisės aktuose įtvirtintų minimalių reikalavimų.

Akcentuoja, kad nors užsienietis turi galimybę laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tačiau privalo pateikti tikrovę atitinkančius duomenis apie gyvenamąją patalpą, kurioje ketina gyventi leidimo galiojimo laikotarpiu. Iš Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – Ambasada) 2014 -09-12 rašto Nr. (49.6.3.3.) S49-187 matyti, kad pareiškėjas nežinojo, kur Lietuvos Respublikoje jis gyvens (paminėjo, kad draugas (duomenys neskelbtini) jam surado gyvenamąsias patalpas per socialinius tinklus). Pažymi, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi pasirūpinti, kad jis gyvens teisės aktų reikalavimus atitinkančioje gyvenamojoje patalpoje, o pakeitęs gyvenamąją vietą, apie tai privalo pranešti vidaus reikalų ministerijos įgaliotai institucijai. Taigi, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neketina gyventi jo nurodytu adresu, o tik siekė formaliai atitikti įstatymo reikalavimus.

Duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka pareiškėjo deklaruojamų tikslų t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos), todėl yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindas - duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės. Ginčijamame sprendime ne tik konstatuota, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, bet ir konkrečiai įvardintos ir įvertintos tai patvirtinančios faktinės aplinkybės (verslo plano neturėjimas, negalėjimas pateikti paaiškinimų, kokiais etapais ir kur užsienietis vykdys teisėtą veiklą ir kt.).

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Departamento sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014-09-03 Ambasadai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašymo pagrindu nurodė ketinimą užsiimti teisėta veikla. Su prašymu užsienietis pateikė būtinus dokumentus, taip pat paaiškinimus dėl būsimos veiklos registruotoje bendrovėje.

Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, konstatavo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, 2015-01-05 sprendimu Nr. (15/4-1)3I-5(00003) atsisakė išduoti (duomenys neskelbtini) Islamo Respublikos piliečiui M. Z. U. H. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas teigia, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam turi būti išduotas, nes siekia kurti verslą Lietuvos Respublikoje, įsigijo UAB „Caupona“ akcijų, paskyrė save šios įmonės direktoriumi, verslo plane pateikė išsamią informaciją apie veiklos rūšis, kuriomis ketina užsiimti Lietuvos Respublikoje.

Vertintina, kad pareiškėjas nepateikė ketinimų vykdyti teisėtą veiklą patvirtinančių dokumentų.

Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja ir nustato Įstatymas.

Įstatymo (prašymo padavimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: 1) įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą; 2) yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje; 3) Lietuvos Respublikoje ketina užsiimti teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą. Nuo 2014-11-01 įsigaliojo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies pakeitimai.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 441, 45, 46, 492, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 141¹ straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-965 31 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo (iki 2014-11-01), baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusiomis nuostatomis.

Iš byloje esančio pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi turinio nustatyta, kad pareiškėjas nurodytą leidimą siekia gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu – ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 45 straipsnį, šiuo pagrindu suteikiamo leidimo laikinai gyventi paskirtis yra tikslinė – asmeniui suteikiamas leidimas laikinai gyventi tol, kol jis užsiima teisėta veikla ( Įstatymo 45 str. 3 d.). Pažymėtina, kad tokiu atveju vertinamasis elementas yra tai, ar iš pareiškėjo pateiktų duomenų Migracijos departamentui galima daryti pagrįstą išvadą, kad jis siekia gauti leidimą laikinai gyventi tam, kad galėtų užsiimti teisėta veikla. Nei Įstatyme, nei teismų praktikoje nėra išskiriami konkretūs kriterijai, kuriais turėtų būti nustatomas tikslo užsiimti teisėta veikla egzistavimas. Vertinimo dalyką pirmiausia sudaro atitiktis formaliesiems kriterijams, t. y. nustatytų dokumentų ir informacijos pateikimu, tuomet yra vertinamas pateiktos informacijos turinys, t. y. nurodomų ketinimų realumas ir autentiškumas. Pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Įrodinėjimo priemonės nėra griežtai apibrėžtos, todėl laikytina, kad pareiškėjas gali pats pasirinkti, kokiu būdu pademonstruoti savo ketinimų realumą ir autentiškumą. Pažymėtina, kad bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Asmeniui įsteigus ar įsigijus privatų juridinį asmenį, pavyzdžiui, uždarąją akcinę bendrovę, tai savaime neįrodo, jog šio įsigijimo tikslas yra būtent plėtoti tam tikrą su šiuo juridiniu asmeniu susijusią veiklą ir taip siekti pelno.

Aprašo 17.5 papunktis nustato, kad užsienietis, norintis gauti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti leidimą turi pateikti 22 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 58 punktas nustato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą, privalo nustatyti, ar nėra Įstatyme nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės.

Byloje nustatyta, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo pateiktus dokumentus, atkreipė dėmesį į tai, kad adresu Laisvės pr. 60-1107, Vilnius, kuriuo yra registruota UAB „Caupona“, yra nuolat registruojamos ir parduodamos įmonės užsieniečiams, suinteresuotiems tik gauti leidimus laikinai gyventi, o ne vykdyti Lietuvoje ūkinę - komercinę veiklą. Šiuo adresu jau įregistruota 180 juridinių asmenų. Teismas vertina, kad Departamentas pagrįstai, konstatavo, kad bendrovė negalėtų ten vykdyti veiklos, kadangi UAB „Caupona“ įstatuose nurodytam viešbučių, restoranų, greito maisto užkandinių verslui reikia atitinkamos aplinkos, patalpų ploto bei kitų maitinimo įstaigų privalomus reikalavimus užtikrinančių sąlygų. Pareiškėjas nei prašymo pateikimo metu, nei teismui nepateikė komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių.

Pareiškėjas pateikė UAB „Melveta“ 2014-08-13 sutikimą, kuriame nurodyta, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpiu jam leidžiama gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą bendrovei nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame Šaltkalvių g. 8-309, Vilniuje (unikalus Nr. 1096-8019-4014:0050). Departamentas nustatė, kad šiuo adresu esančioje gyvenamojoje patalpoje, kuri nuosavybės teise priklauso UAB „Melveta“, ir kurios gyvenamasis plotas yra 15,89 m², kaip savo gyvenamąją vietą yra nurodęs dar 51 užsienietis. Teismo vertinimu Departamentas pagrįstai konstatavo, kad M. Z. U. H. K. neturi teisės aktų reikalavimus atitinkančios gyvenamosios patalpos Lietuvoje, kadangi gyvenamosios patalpos dydis ir ketinančių apsigyventi ir deklaruoti asmenų santykis netinka tokiam būstui keliamų reikalavimų.

Įvertinus apklausos dėl įstaigos veiklos duomenis pateiktus Ambasadai, atkreiptinas dėmesys, kad vykusioje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad ketina užsiimti grožio gaminių importu ir eksportu. Taip pat nurodė, kad nėra buvęs Lietuvoje, bet teigė, kad anksčiau verslo reikalais užsiėmė Didžiojoje Britanijoje. Ambasados darbuotojas nustatė, kad pareiškėjo pase yra Didžiosios Britanijos viza, tačiau studento. Pareiškėjas paaiškino, kad jis mokėsi Didžiojoje Britanijoje verslo valdymo ir lyderystės, bet 20 valandų per savaitę dirbo. Įmonę Lietuvoje jis susirado ir nusipirko per advokatą. Pareiškėjas įvardinti advokato negalėjo. Dėl gyvenamos vietos Lietuvoje paaiškino, kad ją per socialinius tinklus surado draugas. Pareiškėjas nežinojo, kokio dydžio darbo sutartyje numatytą atlyginimą gaus, nors dokumentuose pareiškėjas nurodomas kaip įmonės direktorius. Teismo vertinimu, ginčijamame sprendime pagrįstai nurodyta, kad pokalbio metu pareiškėjas nurodė kitokią veiklą, nei nurodyta UAB ,,Caupona“ įstatuose.

Taip pat akcentuotina, kad M. Z. U. H. K. pateiktame 2014-07-02 vienintelio akcininko sprendime, nurodoma, kad M. Z. U. H. K. pradeda dirbti nuo 2014-07-02, tačiau Departamentas, 2015-01-02 Sodros duomenų bazėje patikrinęs duomenis apie M. Z. U. H. K. darbinę veiklą, nustatė, kad duomenų apie M. Z. U. H. K. darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje nėra, taip pat nėra duomenų apie kitus įdarbintus asmenis UAB „Caupona“. Be to, iš užsieniečio paaiškinimų matyti, jog konkretaus verslo plano jis neturi, nėra sudaręs jokių ūkinės komercinės veiklos sutarčių, todėl Departamentui pagrįstai sukėlė įtarimą, kad dirbti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje jis neketina.

Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad konkrečios įmonės veiklos jis neturi, nėra pateikęs jokių ūkinės - komercinės veiklos sutarčių. Įmonės įstatuose nurodyta veiklos sritis tik abstrakčiai apibūdina ketinamą vykdyti veiklą, nenurodant veiklos etapų, paslaugų/prekių kainų, pelno, lėšų veiklai pradėti šaltinio. M. Z. U. H. K. paskirtas minimalus atlyginimas leidžia formaliai atitikti pakankamų lėšų reikalavimą, o tai leidžia abejoti dėl šios įmonės būsimos veiklos realumo.

Pareiškėjas verslo planą pateikė teismui. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad atsakovas turėjo pagrindo vadovautis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei pripažinti, kad M. Z. U. H. K. prašyme gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė klaidinančią informaciją. Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prašymas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje paduotas ne siekiant vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o vien tik gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jo suteikiamas teises.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad Departamento 2015-01-05 sprendimas Nr. (15/4-1)3I-5(00003) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

M. Z. U. H. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Atmetus pareiškėjo reikalavimą kaip nepagrįstą, netenkinamas ir prašymas priteisti teismo išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo M. Z. U. H. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.