Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Dėl parduodamo iš varžytynių turto įkainojimo ir turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu pagrindų

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl 2014-11-13 turto perdavimo išieškotojui akto Nr. S-19001-14 pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Iš šių reikalavimų darytina išvada, kad pagrindinis klausimas yra 2014-11-13 turto perdavimo išieškotojui akto Nr. S-19001-14 pripažinimo negaliojančiu išsprendimas, nes nuo to priklauso, ar tenkintinas reikalavimas taikyti restituciją. Pagrindinis ieškovės argumentas yra tas, kad ginčijamo turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu atsakovei perduoto ginčo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė antstolio buvo nustatyta per maža, t. y. ji aiškiai neatitiko tikrosios jo vertės. Be to, ieškovė remiasi ir tuo, kad, perduodant ginčo turtą, buvo pažeistos esminės tiek ieškovės, tiek kitų suinteresuotų asmenų teisės.Turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų, kaip sandorių, pripažinimo negaliojančiais pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 602 straipsnis. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio kodekso 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o pagal 7 punktą – jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu galimas tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip neproporcingai apribojamos skolininko nuosavybės teisės. Tam, kad būtų pripažintas turto pardavimo iš varžytynių aktas negaliojančiu, teismas turi būti neginčijamai įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2011 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011). Pažymėtina, kad šie išaiškinimai aktualūs ir sprendžiant turto perdavimo išieškotojui akto teisėtumo klausimą.Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą sprendžiant dėl turto pardavimo kainos, šis turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu pagrindas taikytinas ne tik su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 681 straipsnyje įtvirtinta, kad areštuodamas skolininko turtą antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą ir į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo bei skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (CPK 681 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 718 straipsnį pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 722 straipsnio 1 dalį antrosiose varžytinėse – šešiasdešimt procentų minėtos kainos.Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, antstolis, 2014-02-11 surašydamas turto arešto aktą, kuriuo ginčo turtą įvertino 54 957,43 Eur (189 857,00 Lt), teisės normų, reglamentuojančių turto įkainojimo tvarką, tuo labiau, ieškovės teisių bei teisėtų interesų, ar kitų suinteresuotų asmenų teisių bei teisėtų interesų, nepažeidė. Antstolis taip pat tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi. Tokią išvadą pagrindžia byloje esantys duomenys bei atsakovo antstolio Ričardo Kudrausko paaiškinimai. Atsakovas paaiškino, kad ginčo turtas buvo įkainotas ne remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o kiekvieną areštuotą daiktą įvertinant atskirai, atsižvelgiant į areštuoto turto realią rinkos kainą, daikto buvimo vietą, viešai skelbiamą žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, daiktų statybos metus, jų nusidėvėjimą, rekonstrukcijos metu pristatytus ir teisiškai neįregistruotus gyvenamojo namo priestatus ir jų būklę, taip pat į aplinkybes, kad turtas priklauso ne vienam savininkui, kad ieškovės idealioji turto dalis neatidalinta, kad statybą leidžiančio dokumento galiojimas seniai pasibaigęs, kad yra tikimybė, jog rekonstruojant daiktą galimi nukrypimai nuo rekonstrukcijos projekto ir dėl to ateityje gali kilti savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmės. Sutiktina, kad šios aplinkybės buvo reikšmingos įvertinant ginčo turtą ir kad įvertinęs jas antstolis ginčo turtą įkainojo objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai.Byloje yra susidariusi tokia situacija, kad Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti po atliktos gyvenamojo namo rekonstrukcijos pasikeitę ginčo gyvenamojo namo kadastro duomenys. Ieškovė, remdamasi kadastro matavimų, atliktų 2016 m., bet neįregistruotų Nekilnojamojo turto registre, duomenimis, teigia, kad masinio vertinimo būdu nustatyta ginčo turto vertė yra 4,2 karto didesnė už antstolio turto įkainojimą. Primintina, kad atsakovei A. A. buvo perduotos 57/100 dalys gyvenamojo namo, o ne visas gyvenamasis namas, todėl vien šiuo aspektu kadastrinių matavimų metu ir antstolio nustatytos vertės negali skirtis 4,2 karto. Be to, kaip minėta, antstolis areštuotą ginčo turtą įkainojo 2014-02-11, o ieškovė remiasi vidutinės rinkos vertės apskaičiavimu, atliktu 2016 m. Nesutiktina su ieškovės pozicija, kad antstolis, nustatydamas ginčo turto vertę, neįvertino, kad ginčo turtui atlikta rekonstrukcija, kuri, kaip minėta, neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Antstolis nurodė, kad ginčo turtas buvo apžiūrėtas vietoje, padarytos ginčo turto nuotraukos, kurios pridėtos prie vykdomosios bylos. Grįžtant prie to, kad 2016 m. atliktų kadastrinių matavimų duomenys neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, pažymėtina, kad ieškovės pateikta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla dėl kadastro duomenų pakeitimo kadastro tvarkytojui nepateikta, kadastro tvarkytojas nėra priėmęs jokių Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų dėl ieškovės pateiktoje kadastro duomenų byloje nustatytų kadastro duomenų. Todėl spręsti apie jų teisingumą ir atitikimą teisės aktų reikalavimams nėra pagrindo. Tačiau teismas, esant išskirtinei situacijai, kai ieškovė nebėra ginčo turto savininkė ir neužkirsdamas kelio ieškovei pateikti įrodymus šioje byloje, vertina byloje pateiktą kadastro duomenų bylą. Nustatyta, kad dėl antstolio 2014-02-11 atlikto ginčo turto įkainojimo ieškovė prieštaravimus pareiškė 2014-04-11 ir prašė skirti turto vertės nustatymo ekspertizę, nors antstolis turto arešto aktą ieškovei įteikė 2014-03-20 ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 681 straipsnio 3 dalyje nustatytas 3 darbo dienų terminas pareikšti prieštaravimus buvo akivaizdžiai pasibaigęs. Antstolis 2014-04-22 patvarkymu Nr. S-6304-14 paskyrė ginčo turto vertės nustatymo ekspertizę ir nurodė ieškovei iki 2014-04-29 į antstolio depozitinę sąskaitą pervesti vertinimo išlaidų apmokėjimą, tačiau ieškovė antstolio patvarkymo neįvykdė, todėl antstolis teisėtai tęsė priverstinį skolos išieškojimą iš ginčo turto. Visiškai sutiktina su antstolio nurodytomis aplinkybėmis, kad pagal galiojantį vykdymo proceso reglamentavimą, antstolio patvarkymas skirti ekspertizę neturėjo būti atšauktas, o vykdymo veiksmai galėjo būti tęsiami toliau nepriimant atskiro patvarkymo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 682 straipsnio 3 dalį, jeigu skolininkas ar išieškotojas pareiškia prieštaravimus dėl antstolio nustatytos turto vertės, tačiau už ekspertizės atlikimą būtinų sumų nesumoka ir nėra pagrindo jo nuo šių sumų sumokėjimo atleisti, antstolis savo iniciatyva gali skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, o, kaip teisingai nurodė, atsakovas, antstolis to daryti neprivalo. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo pati ieškovė, vykdomosios bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei buvo žinoma išieškojimo iš jos turto vykdymo eiga. Sužinojusi apie antstolio organizuojamas pirmąsias bei antrąsias ginčo turto pardavimo varžytynes (2014-05-16 pranešimas Nr. S-7948-14 ir 2014-08-06 pranešimas Nr. S-13412-14), ieškovė neprašė jų atšaukti dėl antstolio neteisingai ar netinkamai atlikto ginčo turto įkainojimo.Pažymėtina, kad antstolis skirti ekspertizę savo iniciatyva privalo, jei jam kyla abejonių dėl turto vertės (CPK 681 str. 1 d.). Tokių abejonių galėtų kelti kitokią turto vertę pagrindžiantys argumentai, juos patvirtinantys įrodymai. Vykdymo procese tiek ieškotojui, tiek skolininkui keliama pareiga būti aktyviems ir patiems domėtis vykdymo eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, skolininkas ar jo atstovas privalo bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam greitai ir tinkamai įvykdyti sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2010). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai turimi skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui nustatyti nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimų dėl nustatytos turto kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė, kad įkainojant ginčo turtą jam pagrįstų abejonių dėl ginčo turto vertės nekilo, o ieškovė pateikdama prašymą paskirti turto vertės nustatymo ekspertizę, konkrečių prieštaravimų nenurodė, be to, žinodama apie tęsiamą išieškojimą nepervertinus ginčo turto, ieškovė, teismo vertinimu, sutiko su antstolio nustatyta ginčo turto verte.Sutiktina su ieškovės argumentais, kad antstolis turėjo pareigą įkainoti ginčo turtą objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad antstolis, 2014-02-11 turto arešto aktu pareigą įkainoti ginčo turtą objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai pažeidė ir dėl to turtas išieškotojai perduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šią aplinkybę ieškovė įrodinėjo 2016 m. atliekant kadastrinius matavimus nustatytais gyvenamojo namo kadastro duomenimis: nustatytu padidėjusiu plotu, vidutine rinkos verte – 161 000,00 Eur. Nors pasikeitę kadastro duomenys pagal 2016 m. atliktus kadastrinius matavimus neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau įvertinus juos, spręstina, kad jie nepatvirtina, jog antstolis, areštuodamas ginčo turtą, netinkamai nustatė ginčo turto rinkos vertę ir dėl to turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Ieškovės pateiktoje kadastrinių matavimų byloje masiniu vertinimu nustatyta vidutinė rinkos vertė vienareikšmiškai nepatvirtina, kokia buvo ginčo turto rinkos vertė jį areštuojant, nustatant pradinę pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių kainą, ir, neįvykus varžytinėms, perduodant ginčo turtą išieškotojai. Aplinkybės, kad ginčo turtas priklauso ne vienam savininkui, kad ieškovės idealioji turto dalis neatidalinta, nenustatyta naudojimosi ginčo turtu tvarka, kad statybą leidžiančio dokumento galiojimas seniai pasibaigęs, kad yra tikimybė, jog rekonstruojant daiktą galimi nukrypimai nuo rekonstrukcijos projekto ir dėl to ateityje gali kilti savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmės, lemia, kad masinio vertinimo būdu nustatyta viso gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė 2016 m. skiriasi nuo 2014 m. nustatytos ginčo turto, kurį sudaro ir 57/100 dalis gyvenamojo namo, vertės. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad antstolis pažeidė pareigą įkainoti ginčo turtą objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai ir dėl to turtas išieškotojai perduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartimi išdavė ieškovei teismo liudijimą atlikti ginčo turto kadastrinius matavimus ir pakeistus kadastro duomenis įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kad galėtų būti atlikta teismo paskirta turto vertės nustatymo teismo ekspertizė. Priešingai nei teigia ieškovė, šiomis galimybėmis nepasinaudojo pati atsakovė, o teismo pozicija šiuo klausimu buvo nuosekli. Ieškovės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016 ir 2009 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 teisės aiškinimo taisyklė, kad jei ginčo statiniai neatitinka įstatymo reikalavimų ir dėl to nėra galimybės į juos įgyti nuosavybės teisės, gali būti sprendžiama dėl teisių į juos kaip į statybines konstrukcijas, neturinčias nekilnojamojo daikto statuso, buvo suformuota aiškinant teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių įgijimą į nekilnojamuosius daiktus įgyjamąja senatimi. Akivaizdu, kad skiriasi nurodytų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2014). Todėl nagrinėjamu atveju remtis aiškinimo praktika, suformuota pirmiau nurodytose kasacinio teismo bylose, nėra teisinio pagrindo. Be to, kaip minėta, nustatyta, kad antstolis įkainodamas ginčo turtą įvertino atliktą rekonstrukciją, nors po jos atlikimo ginčo turto kadastro duomenys nebuvo pakeisti Nekilnojamojo turto registre, o tai reiškia, kad, priešingai nei nurodo ieškovė, klausimas dėl statybinių konstrukcijų perdavimo išieškotojai net neturėjo būti sprendžiamas.Kaip minėta, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jei buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės. Nustatyta, kad ieškovės teisės ir teisėti interesai skundžiamu turto perdavimo išieškotojui aktu nebuvo pažeisti. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). Akivaizdu, kad ieškovė neturi teisės kreiptis į teismą prašydama apginti ne savo, o trečiųjų asmenų – UAB „Pasvalio butų ūkis“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolio Andriaus Liaškovo bei antstolės Vaivos Šimkienės – teises. Be to, kaip matyti iš trečiųjų asmenų atsiliepimų į ieškinį, palikdami ieškinio pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra, tretieji asmenys nenurodė, kad ieškovės skundžiamas turto perdavimo išieškotojui aktas kaip nors pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas dėl turto perdavimo išieškotojai akto pripažinimo negaliojančiu atmestinas. Atmetus šį ieškovės reikalavimą nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą taikyti restituciją.