Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 metams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus laisvės atėmimu 14 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme paskirta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus ir D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 16 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

- nukentėjusiajam S. J. 81,10 Eur turtinei žalai atlyginti ir 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

- nukentėjusiajai B. L. 3 529,16 Eur turtinei žalai atlyginti ir 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

- nukentėjusiajai J. Š. 483 Eur turtinei žalai atlyginti ir 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

- Šiaulių teritorinei ligonių kasai 40,70 Eur nukentėjusiojo S. J. gydymo išlaidų;

- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui 126,70 Eur už nukentėjusiajam S. J. išmokėtą ligos pašalpą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad jis 2013 metų balandžio 25 d. 23 val. 57 min. dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, telefonu į namus, adresu: (duomenys neskelbtini), išsikvietęs taksi ir paprašęs jį nuvežti į sodų bendriją „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini) kaimas, 2013 m. balandžio 26 d. laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 00.30 val. taksi automobiliu „Renault Megane Scenic“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), vairuojamu nukentėjusiojo S. J., nuvyko į sodų bendriją „(duomenys neskelbtini)“, nurodė sustoti, (duomenys neskelbtini) g., ten taksi automobilyje S. J. iš paduotų 100 Lt atidavus jam 84 Lt grąžą, D. B., sėdėdamas ant keleivio galinės sėdynės, tyčia ne mažiau kaip 5 kartus smogė peiliu S. J. iš nugaros į nugaros, kaklo ir ausies sritis, taip padarė jam durtines-pjautines žaizdas nugaroje, kaklo nugariniame paviršiuje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą iš savanaudiškų paskatų ir pagrobė S. J. priklausančius 100 litų.

Be to, D. B. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gegužės 1 d. apie 22 val. 10 min. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos vietos taksi automobiliu „Audi 80“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), vairuojamu nukentėjusiojo V. Š., atvykęs prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, be dingsties, taksi automobilyje, tyčia, ne mažiau kaip 21 kartą, smogė peiliu V. Š. į kaklą, galvą ir kitas kūno vietas, taip padarydamas jam pjautines žaizdas pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, dešinės kaktos pusėje, dešiniame antakyje, abiejose plaštakose, durtines žaizdas dešiniame momenyje, poodines kraujosruvas kairėje kaktos pusėje, odos nubrozdinimus abiejuose skruostuose ir nosies nugarėlėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, durtinę-pjautinę dešinės kaklo pusės žaizdą su išorinės miego arterijos sužalojimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to nuo durtinės-pjautinės dešinės kaklo pusės žaizdos su išorinės miego arterijos sužalojimu nukentėjusysis V. Š., vežamas į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, greitosios pagalbos automobilyje mirė, taip D. B. dėl chuliganiškų paskatų itin žiauriai nužudė nukentėjusįjį V. Š..

Taigi šioje byloje kitų jo kaltės, nužudžius V. Š., įrodymų, išskyrus jo paties prieštaringą prisipažinimą, nebuvo surinkta, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra neteisingas, o teisėjų kolegijos nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas kelia daug abejonių.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė pirmiau paminėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus ir nepagrįstai R. B. dėl nukentėjusiojo V. Š. nužudymo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl remiamasi vienais D. B. duotais parodymais, o kiti yra atmetami ir vertinami kaip pastarojo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už labai sunkaus nusikaltimo žmogaus gyvybei padarymą. Teismas apelianto kaltę, kad jis padarė šį jam inkriminuotą nusikaltimą, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, palygino tarpusavyje liudytojų, teismo medicinos eksperto ir nuteistojo parodymus, specialisto išvadas, kitus bylos duomenis ir pagrįstai pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Tai, kad apelianto prisipažįstant nužudžius nukentėjusįjį V. Š. duoti parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra teisingi, be kita ko, patvirtina ir jo nurodytų aplinkybių (apie nukentėjusiajam peiliu suduotų smūgių kiekį, lokalizaciją) atitikimas mirusiojo V. Š. kūno tyrimo metu gautiems duomenims. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad V. Š. mirtis įvyko nuo durtinės-pjautinės dešinės kaklo pusės žaizdos su išorinės miego arterijos sužalojimu. Tai komplikavosi ūminiu išoriniu nukraujavimu, pasireiškusiu vidaus organų mažakraujyste. V. Š. kūne rasti sužalojimai: durtinė - pjautinė dešinės pusės kaklo žaizda su išorinės miego arterijos sužalojimu, pjautinės žaizdos pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, dešinės kaktos pusėje, dešiniame antakyje, abiejose plaštakose, durtinės žaizdos dešiniame momenyje, poodinės kraujosruvos kairėje kaktos pusėje, odos nubrozdinimai abiejuose skruostuose ir nosies nugarėlėje. Durtinė - pjautinė dešinės kaklo pusės žaizda su išorinės miego arterijos sužalojimu, pjautinės žaizdos pakaušyje, dešinės pusės ausies kaušelyje, dešinėje kaktos pusėje, dešiniame antakyje, abiejose plaštakose, durtinės žaizdos dešiniame momenyje padarytos aštriu duriančiu - pjaunančiu įrankiu (-iais) ar daiktu (-ais), ne mažiau kaip dvidešimt vienu trauminiu poveikiu. Mirtį sukėlęs sužalojimas – durtinė-pjautinė dešinės kaklo pusės žaizda su išorinės miego arterijos sužalojimu – galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu. Poodinės kraujosruvos kairėje kaktos pusėje, odos nubrozdinimai abiejuose skruostuose ir nosies nugarėlėje gavosi kontaktuojant su kietais ir bukais paviršiais ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais. Visi sužalojimai padaryti netrukus prieš mirtį. Durtinė - pjautinė dešinės kaklo pusės žaizda su išorinės miego arterijos sužalojimu kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Visi kiti sužalojimai tiek imant jų visumą, tiek kiekvieną atskirai, kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Po mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo V. Š. trumpą laiko tarpą, skaičiuojant minutėmis, galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. Durtinė-pjautinė dešinės kaklo pusės žaizda su išorinės miego arterijos sužalojimu, pjautinės žaizdos pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, dešinėje kaktos pusėje, dešiniame antakyje, abiejose plaštakose, durtinės žaizdos dešiniame momenyje padarytos aštriu duriančiu-pjaunančiu įrankiu (-iais) ar daiktu (-ais). Poodinės kraujosruvos kairėje kaktos pusėje, odos nubrozdinimai abiejuose skruostuose ir nosies nugarėlėje atsirado kontaktuojant su kietais ir bukais paviršiais (1 t., b.l. 109–111). Mirusiojo V. Š. kūno tyrimo metu gauti duomenys (duriančio - pjaunančio įrankio (-ių) ar daikto (-ų) pagalba ne mažiau 21 trauminio poveikio pasėkoje padaryti sužalojimai galvos ir kaklo srityse, plaštakose), o taip pat ir liudytojų E. R., Ž. R. parodymai apie tai, kad po patirtų sužalojimų nukentėjusysis kurį laiką buvo gyvas ir kentė didelius skausmus, šaukėsi pagalbos, neabejotinai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo išvadą, jog apeliantas veikė tiesiogine tyčia, suvokė itin žiaurų nukentėjusiojo gyvybės atėmimo ypatumą.

Reikia sutikti, kad pagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, jog byloje tiksliai nenustatytas nukentėjusiajam nustatytų kūno sužalojimų padarymo mechanizmas. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog iš turimų teismo medicininių duomenų nėra galimybės konkrečiai nurodyti, kokioje padėtyje sužalojimų padarymo metu buvo nukentėjusysis V. Š. ir nuteistasis D. B. (1 t., b.l. 114). Byloje nėra ir kitų duomenų, kurie leistų padaryti kategorišką išvadą dėl apelianto tikslios buvimo vietos taksi automobilyje ir jo padėties, suduodant nukentėjusiajam smūgius peiliu. Mirusiojo V. Š. kūno tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas H. D. (šis ekspertas atliko tyrimą bei byloje pateikė specialisto išvadas ir dėl nukentėjusiajam S. J. padarytų kūno sužalojimų) patvirtino, kad tiek nukentėjusiojo S. J., tiek mirusiojo V. Š. patirtų sužalojimų lokalizacija yra daugiau dešinėje pusėje, abiem atvejais nustatytos durtinės – pjautinės žaizdos, todėl V. Š. sužalojimai galėjo būti padaryti analogiškomis aplinkybėmis, kaip ir nukentėjusiajam S. J., kaltinamajam sėdint nukentėjusiajam už nugaros ir dešinėje pusėje. Kaip jau minėta, apeliantui priklausančių drabužių atitinkami pluoštai buvo rasti ant automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinės sėdynės užvalkalų (sėdimosios dalies ir atlošo), priekinės keleivio sėdynės užvalkalo, vidinės stogo apdailos skiautės. Liudytojas E. R. patvirtino matęs, jog vyriškis, kuris pasišalino iš įvykio vietos, išlipo pro užpakalines dešinės pusės dureles. Tuo tarpu pats apeliantas 2013-07-08 atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad suduodamas nukentėjusiajam smūgius peiliu, sėdėjo taksi automobilio priekinėje keleivio sėdynėje. Kita vertus, vien tai, kad nebuvo nustatytas tikslus nukentėjusiajam nustatytų kūno sužalojimų padarymo mechanizmas, kaip ir tai, kad nebuvo surastas nusikaltimo padarymo įrankis - peilis, nepaneigia aukščiau išdėstytų byloje nustatytų aplinkybių visumos bei D. B. kaltės dėl nukentėjusiojo V. Š. nužudymo. Tuo pačiu pažymėtina, jog teismo medicinos ekspertas H. D., kuris, priešingai, nei teigia apeliantas, ir yra kompetentingas pateikti išvadas apie nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmą, teisme kategoriškai patvirtino, kad nors kaltinamasis teigia esantis kairiarankis, sužalojimus jis galėjo padaryti tiek dešine, tiek kaire ranka. Duomenų, kad pastarojo dešinė ranka būtų neįgali, nėra pateikta. Dėl nusikaltimo padarymo įrankio pažymėtina tai, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi priemonių jį surasti, apelianto gyvenamojoje vietoje bei pastarojo tėvų namuose buvo atliktos kratos, paimti ten rasti peiliai ir atlikti būtini tyrimai, tačiau nebuvo gauta duomenų, kad nusikaltimas būtų buvęs padarytas, panaudojant bent vieną iš paimtų peilių. Be to, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog iš D. B. prisipažįstant nužudžius V. Š. duotų parodymų matyti, kad jis peilį, kuriuo sužalojo nukentėjusįjį pasišalindamas iš įvykio vietos, pametė.

Liudytojas E. R. apklausos metu parodė, jog eidamas gatve negirdėjo, kad taksi automobilyje būtų vykęs konfliktas. D. B. apklausiamas 2013-07-08 taip pat nenurodė, kad tarp jo ir taksi vairuotojo būtų įvykęs konfliktas. Apelianto teigimu, jis išsitraukė peilį ir pradėjo badyti nukentėjusįjį tik dėl to, jog vairuotojas, jo manymu, pareikalavo per didelės pinigų sumos už kelionę. Pagal susiformavusią teismų praktiką, chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvati priežasčiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2011, 2K-381/2013, 2K-8-696/2015 ir kt.). Dėl paminėtų aplinkybių pagrįstai apeliantui inkriminuotas ir jo nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma nebejotinai paneigia apelianto skundo argumentus, jog jo kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose, buvo pagrįsta prieštaringais įrodymais bei jo prisipažinimu, kuris neatitinka bylos aplinkybių. Pažymėtina tai, jog daugumos tarpusavyje sutampančių aplinkybių apeliantas 2013-07-08 atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų metu nebūtų galėjęs nurodyti, jeigu jis nebūtų padaręs šio jam inkriminuoto nusikaltimo. Taip, D. B. dar prieš paminėtų procesinių veiksmų atlikimą, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje (2 t., b.l. 167), pagal kurį apeliantas neva sukūrė nusikaltimo padarymo aplinkybes. Kita vertus, pažymėtina tai, jog minėtame pranešime apie įtarimą nebuvo nurodytos aplinkybės apie jo pasišalinimo iš įvykio vietos kryptį, taksi automobilio spalvą, automobilio sustojimo įvykio vietoje padėtį, taksi vairuotojo amžių. Prisipažinimo nužudžius V. Š. dieną, nuteistasis nebuvo susipažinęs ir su byloje surinktais ikiteisminio tyrimo duomenimis. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog parodymų patikrinimo vietoje metu D. B., be kita ko, nurodė, kad nukentėjusiajam smūgius peiliu sudavė būtent į dešinę kaklo pusę, kai tuo tarpu ši aplinkybė 2013-05-16 jam įteiktame pranešime apie įtarimą taip pat nebuvo nurodyta. Beje, nebuvo įvardintas šiame pranešime apie įtarimą ir dūrių peiliu kiekis, tuo tarpu apeliantas, apklausiamas 2013-07-08 parodė, kad nukentėjusiajam peiliu dūrė daug kartų (mirusiojo V. Š. kūno tyrimo metu nustatyta, jog nukentėjusiajam durtiniai – pjautiniai sužalojimai buvo padaryti 21 trauminio poveikio pasėkoje).

Byloje esantys duomenys paneigia ir apelianto skundo argumentus, jog pastarojo prisipažinimas, padarius šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, buvo išgautas neteisėtu būdu, pažeidžiant jo teisę į gynybą. Bylos duomenys patvirtina, jog 2013-07-08 Šiaulių apskrities VPK buvo gautas nuteistojo ranka rašytas ir pasirašytas prašymas, kuriame D. B. nurodė, kad pageidauja atsisakyti jį ginančio advokato V. Metelicos paslaugų ir nori, kad jam būtų paskirtas valstybės garantuojamas gynėjas, taip pat nori prisipažinti dėl nužudymo, kurį padarė 2013-05-01 (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l. 186). Tą pačią dieną buvo priimtas nutarimas paskirti D. B. gynėją advokatą E. J., dalyvaujant šiam gynėjui atlikta nuteistojo apklausa bei jo parodymų patikrinimas vietoje (2 t., b.l. 187-188, 189-190, 191-196). Iš šių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolų matyti, kad tiek D. B. apklausa, tiek jo parodymų patikrinimas vietoje buvo atlikti iš esmės laikantis BPK 188, 196 straipsniuose numatytų reikalavimų. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas ar kiti procesinių veiksmų atlikimo metu dalyvavę asmenys pastabų dėl šių veiksmų atlikimo nepareiškė. Apklausos protokole D. B. ranka patvirtino, jog parodymai surašyti teisingai, parodymų teisingumą abiejuose apklausos protokolo lapuose patvirtino ir savo parašu. Dėl parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotų duomenų teisingumo apeliantas pasirašė ir 2013-07-08 įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole. Faktą, jog paminėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų metu D. B. parodymai nebuvo išgauti neteisėtu būdu, patvirtina ir apelianto, dalyvaujant jo pasikviestai advokatei D. B., ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai (3 t., b.l. 7-8). 2013-07-10 pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusios apklausos metu D. B. patvirtino, kad prašymą atsisakyti advokato V. Metelicos paslaugų parašė jis pats, niekieno neprašomas, atsisakyti šio gynėjo sugalvojo pats, nieks nepatarė, 2013-07-08 parodymus taip pat davė pats, savo noru, nei tyrėjos, nei prokuroro neįtakojamas. Taip pat jo neįtakojo ir jokie kiti pareigūnai, nesakė, kaip kalbėti. 2013-07-08 atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų metu duotus parodymus jis sugalvojo „iš lempos“. Be to, D. B. patvirtino, jog paminėti procesiniai veiksmai buvo atlikti dalyvaujant gynėjui. Apie bylą su pareigūnais ir prokuroru, nedalyvaujant advokatui, nekalbėjo. Tai, kad prisipažindamas dėl V. Š. nužudymo apeliantas aplinkybes nurodė pats, niekas jam nenurodė kokius parodymus duoti, pastarasis, dalyvaujant tiek jo gynėjui V. Metelicai, tiek gynėjai D. B., nurodė ir 2013-10-10 vykusios apklausos metu. D. B. parodė, kad prisipažinimo metu nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes jis sužinojo iš pranešimo apie įtarimą (3 t., b.l. 13-15). Aplinkybes, kad D. B. advokato V. Metelicos atsisakė savo noru, 2013-07-08 atliktos apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje metu nebuvo įtakojamas, parodymus davė savo noru, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir byloje ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja K. M.. Liudytoja apklausta tyrėja taip pat patvirtino, jog advokatės D. B. orderio ginti D. B. 2013-07-08 (pirmadienį) ji neturėjo, jį gavo tik kitą dieną – antradienį (2013-07-09), kuomet pas ją buvo atėjusi nuteistojo motina (6 t., b.l. 49-50), kas paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad 2013-07-08 paminėti ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti pažeidžiant apelianto teisę turėti savo pasirinktą gynėją.

Apelianto teiginių, kad 2013-07-08 vykusios apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje metu, jo parodymai buvo išgauti jį įtakojant, pasitelkiant apgaulę, nepatvirtina ir skunde nurodytos aplinkybės apie jam, neva pažeidžiant įstatymų normas, suteiktą pasimatymą su motina bei motinos atneštų daiktų perdavimą, pažadą bausmę atlikti (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog asmenys, kuriems ikiteisminio tyrimo metu taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, turi teisę tiek į pasimatymus su giminaičiais, tiek teisę gauti siuntinius, ką patvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 22, 24 straipsnių nuostatos. Taigi, šiuo atveju prokuroro, kuris vadovavo ikiteisminio tyrimo atlikimui, apeliantui suteiktą pasimatymą su motina bei tyrėjos K. M. D. B. rašyto raštelio, su nurodytais prašomais atnešti daiktais, perdavimą pastarojo motinai vertinti kaip įtaką nuteistojo parodymų davimui, nesant byloje jokių kitų tai patvirtinančių duomenų, nėra jokio pagrindo. Bylos aplinkybės nepatvirtina ir apelianto teiginių apie mainais už prisipažinimą dėl nužudymo neva jam pažadėtą bausmės atlikimą (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje. Iš paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo teisėjai, dalyvaujant gynėjai D. B., duotų parodymų matyti, kad 2013-07-05 susitikimas su prokuroru M. F. buvo paties D. B. iniciatyva. Būtent jis norėjo prokurorui pranešti, kad prisipažįsta dėl nužudymo, bei paprašyti, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė ir suteikta galimybė bausmę atlikti (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje. Tuo tarpu prokuroras, pasak nuteistojo, nei konkrečios bausmės, nei to, kad jam bus sudarytos galimybės paskirtą bausmę atlikti Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nepažadėjo. Be kita ko, D. B. parodė, jog tik tą vieną kartą jis prokurorą ir kvietė, vieną kartą pastarasis ir buvo atvykęs.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos pagrindu pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės dėl chuliganiškų paskatų itin žiauriai nužudžius V. Š..

Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas kitus apelianto parodymus, neva paneigiančius jo kaltę dėl šio jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, vertino kaip pastarojo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apklausų metu D. B. pateikė ne vieną prieštaringą versiją, kad įvykio dieną vietoje, kur buvo nužudytas nukentėjusysis V. Š., jis negalėjo būti ir negalėjo atlikti jam inkriminuotų veiksmų. Kita vertus, šios apelianto pateiktos versijos yra paneigtos byloje surinktais duomenimis. Dar ikiteisminio tyrimo pradžioje, D. B. parodė, jog kaltinime nurodytu laiku jis buvo namuose, adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau jau 2013-05-21 vykusios apklausos metu pats nuteistasis šiuos savo parodymus paneigė ir parodė, kad įvykio dienos vakarą leido su T. D. ir D. Ž.. Ikiteisminio tyrimo metu patikrinus šią jo pateiktą versiją ir liudytojais apklaustiems T. D., D. Ž. patvirtinus, kad 2013-05-01 pastarieji nebuvo susitikę su D. B. (apeliantas atsisakė dalyvauti akistatose su šiais liudytojais), 2013-10-10 apklausos metu nuteistasis pateikė naują įvykių versiją, jog tą vakarą leido su S. N., lankėsi įvairiose kavinėse bei klubuose. Apeliantas šios gynybinės pozicijos laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ja grindžia ir apeliacinį skundą, prašydamas dėl šio nusikaltimo priimti jam išteinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad byloje liudytoju apklaustas S. N. iš tikrųjų patvirtino, jog 2013 m. gegužės pradžioje (tikslios datos neprisiminė) buvo susitikęs su D. B., kartu lankėsi kavinėse, buvo nuėję į klubus. Liudytojas parodė, kad prieš susitinkant su D. B., jie susirašė per „Skype“, kur jis yra susikūręs vartotojo vardą „(duomenys neskelbtini)“. Iki to karto, kai D. B. jam pasiūlė per „Skype“ susitikti, jis su juo nebuvo susitikęs ar kitokiu būdu bendravęs apie puse metų. Nepaisant to ir ši apelianto pateikta įvykių versija yra paneigta byloje esančiais objektyviais duomenimis. 2013-06-26 D. B. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), buvo atliktas poėmis ir išimtas nuteistajam priklausantis kompiuteris (3 t., b.l. 166). Apžiūrėjus apeliantui priklausantį kompiuterį, nustatyta, jog jame buvo įdiegta „Skype“ programa, sukurtas šios programos vartotojas „(duomenys neskelbtini)“, taip pat aptikti šio vartotojo susirašinėjimai su vartotoju „(duomenys neskelbtini)“. Patikrinus vartotojo „(duomenys neskelbtini)“ „Skype“ programa susirašinėjimus, laikotarpiu 2013-04-20 – 2013-05-13, nustatyta, kad šis vartotojas su „Skype“ programos vartotoju „(duomenys neskelbtini)“ bendravo tik 2013-05-02 nuo 20:12:51 val., t.y. jau kitos dienos vakarą po apeliantui inkriminuoto nukentėjusiojo V. Š. nužudymo. Būtent paminėto susirašinėjimo metu, kaip apklausiamas teigė liudytojas S. N., jis ir parašė D. B. savo telefono numerį (3 t., b.l. 169-185). Be kita ko, sprendžiant iš bylos duomenų, buvo patikrintos ir nuteistojo apklausos metu nurodytos aplinkybės, apie neva 2013-05-01 išimtą bei būnant kartu su S. N. „Čili“ picerijoje naudotą nuolaidų ir lojalumo kortelę „Mylimiausia“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Čili pica picerijos direktorė ikiteisminio tyrimo metu pateikė D. B. pildytą prašymą išduoti nuolaidų ir lojalumo kortelę „Mylimiausia“. Iš pateikto prašymo matyti, jog apeliantas jį užpildė 2013 metų neaiškiai nurodyto mėnesio 2 dieną (3 t., b.l. 22-23). Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms teigti, kad nebuvo patikrinta apelianto iškelta versija, jog jis įvyko vakarą neva buvo su S. N., nebuvo įvykio vietoje bei negalėjo nužudyti V. Š., nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės.

Kaip jau buvo minėta, perkvalifikavus D. B. nusikalstamus veiksmus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 2 dalį, jam turi būti skiriama ir nauja bausmė.

Skiriant apeliantui bausmę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija atsižvelgia į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikaltimo padarymo aplinkybes (apiplėšiant nukentėjusysis S. J. buvo sužalotas peiliu, sužalojimai padaryti ne mažiau penkių trauminių poveikių pasėkoje ir pavojingi gyvybei), tai kad baigtas nusikaltimas buvo padarytas savanaudiškais tikslais, veikiant tiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmes, už prieš nukentėjusįjį S. J. padarytas veikas, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tuo tarpu jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, jog pastarasis veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, pritaria apygardos teismo išvadai, jog skiriant apeliantui bausmę už nukentėjusiojo S. J. apiplėšimą, nėra pagrindo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2013). Taigi, norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.).

Apelianto apklausų metu užfiksuotos aplinkybės patvirtina, jog jis iš tikrųjų prisipažino apiplėšęs nukentėjusįjį S. J., nurodė esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nepaisant to, nėra pagrindo pripažinti, kad D. B. dėl šios padarytos nusikalstamos veikos išgyvena, kritiškai vertina savo elgesį, ką teisingai skundžiamame nuosprendyje nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Pastarasis viso proceso metu nukentėjusiojo neatsiprašė, nesiėmė jokių veiksmų, kad sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Dar daugiau, nepraėjus nei savaitei laiko, apeliantas padarė naują, dar sunkesnį nusikaltimą, dėl chuliganiškų paskatų itin žiauriai, vėlgi panaudodamas peilį, nužudė nukentėjusįjį V. Š.. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, kalbėti apie D. B. nuoširdų gailestį dėl nukentėjusiojo S. J. plėšimo nėra jokio pagrindo.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pažeidžiant baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, buvo pripažinta D. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t.y. kad jis S. J. apiplėšė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pažymėtina tai, jog pagal teismų praktiką, įtarimuose ar kaltinamajame akte nenurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pvz., kad asmuo nusikalstamą veiką buvo padaręs bendrininkų ar organizuota grupe ir pan.). Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prašymo pakeisti kaltinimą, pats teismas savo iniciatyva nesiima priemonių kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, ji nepripažįstama atsakomybę sunkinančia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2008, 2K–367/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.

Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog kaltinamajame akte tai, kad D. B. veiką prieš nukentėjusįjį S. J. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir kad ši aplinkybė yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nebuvo nurodyta. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyti proceso dalyviai teismui nepateikė prašymo kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, tokios iniciatyvos nesiėmė ir pats teismas. Dėl paminėtų aplinkybių daroma išvada, jog BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta aplinkybė, kaip D. B. atsakomybę sunkinanti, skundžiamu nuosprendžiu pripažinta neteisėtai ir nepagrįstai, suvaržant apelianto teises į gynybą. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas, kaip ir kitų aplinkybių, reikšmingų ne tik veikos kvalifikavimui, bet ir bausmės individualizavimui, turi būti motyvuota, nes atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis nepripažįstamos ne tik tos aplinkybės, kurios yra nusikalstamos veikos sudėties požymiai, bet ir tos, kurios išreiškia nusikalstamos veikos esmę. Apygardos teismas, nustatydamas šią apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, skundžiamame nuosprendyje nepateikė jokių tokio sprendimo motyvų. Esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo keičiamas ir šioje dalyje (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Skiriant nuteistajam bausmę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiama ir į byloje esančius pastarojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. D. B. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas (5 t., b.l. 3, 4). Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog D. B. jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, dėl psichikos būklės jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. D. B. šiuo metu lėtiniu psichikos sutrikimu neserga ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, jam diagnozuojamas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, dėl kurio jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, jog tyrimo metu klinikiniame vaizde vyrauja asmenybės egocentriškumas, jautraus tipo charakterio bruožai, emocinis nepastovumas su galimu nelanksčiu elgesiu, neapgalvotais, impulsyviais poelgiais. Frustuojančiose, konfliktinėse ir panašiose situacijose vyrauja gynybinė pozicija, ekstrapunityvinės krypties reakcijos (išorės, aplinkos kaltinimo) (5 t., b.l. 35-37). Nusikalstamos veikos padarymo metu apeliantas dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ krovėju, tačiau 2013-04-30 dėl neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną iš darbo buvo atleistas (3 t., b.l. 41-43, 5 t., b.l. 44). Taip pat atsižvelgiama į tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog perkvalifikavus D. B. nusikalstamus veiksmus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 2 dalį, jam skirtina straipsnio už padarytą veiką sankcijoje numatyta nesiekianti vidurkio laisvės atėmimo bausmė.

Įvertinusi paminėtus D. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis, taip pat apelianto padaryto nusikaltimo žmogaus gyvybei pavojingumo laipsnį (nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis)), baigto nusikaltimo padarymo aplinkybes (nukentėjusysis V. Š. buvo nužudytas itin žiauriai, panaudojant peilį (peiliu nukentėjusiajam smogta ne mažiau kaip 21 kartą), dėl chuliganiškų paskatų, t.y. nustatyti du kaltininko veiką kvalifikuojantys požymiai), tai, kad nusikaltimas buvo padarytas, veikiant tiesiogine tyčia, nusikaltimo pasekmės yra neatstatomos, nenustatyta nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus skundžiamu nuosprendžiu paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra tinkamai individualizuota ir teisinga. Vertinti šią bausmę kaip aiškiai per griežtą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Atsižvelgus į tai, kad apeliantas padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena yra priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, nėra pagrindo jam taikyti ir BK 75 straipsnio nuostatas. D. B. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrinamos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

D. B. nusikalstamus veiksmus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 180 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 3 (trejus) metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę bei skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus paskirtą 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti ir D. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 15 (penkiolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.