- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-29
- Bylos Nr.
- 2K-74/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-14-1-01095-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Olegas Fedosiukas, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- J. V.
- Advokatai
- Danguolė Elena Mikalauskaitė
- Kategorijos
- 1.2.14.3.1Paprastas plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
- 2.1.2.14Žmogaus teisių ir laisvių apsauga (BPK 10 str. 2 d., 44 str., 46 str. ir kt. str.)
- 2.1.7.1Įrodymų leistinumas (BPK 20 str. 1 ir 4 d. ir kt. str.)
- 2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. (J. V.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 20 d. nutarties.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu J. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 20 d. nutartimi nuteistojo J. V. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. V. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su V. K. (V. K.) (kuriam priimtas prokuroro nutarimas perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo), 2011 m. liepos 5 d., apie 2 val., baro terasoje, Vilniuje, Geležinkelio g. 15, V. K. priėjus iš nugaros prie nukentėjusiojo R. S., pradėjus jį smaugti ir taip sukėlus nukentėjusiajam fizinį skausmą, J. V., būdamas priešais nukentėjusįjį R. S., išėmė iš jo vidinės striukės kišenės 300 Lt grynųjų pinigų, o iš šoninės striukės kišenės – 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ ir 50 Lt grynųjų pinigų, tokiais veiksmais pagrobė svetimą, R. S. priklausantį, 450 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistasis skunde teigia, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, suvaržyta jo teisė į gynybą, pažeista nekaltumo prezumpcija, teisingumo principas.
Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neatsakė į visus jo apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nepateikė motyvuotų išvadų (BPK 332 straipsnio 3 dalis) dėl argumentų, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais. Pasak nuteistojo, teismas pateikė nuo bylos atskirtus samprotavimus apie teisėjų teisę vertinti įrodymus pagal vidinį įsitikinimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino skundo argumentų dėl prieštaringų ir neišsamių nukentėjusiojo parodymų, t. y. kad R. S. buvo nurodęs, jog nematė, kas jį užpuolė iš nugaros, tačiau veikiamas pareigūnų pakeitė parodymus ir vėliau per atpažinimo procedūrą nurodė į S. K.. Nuteistojo manymu, S. K. atpažinimo procesas pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalį, toks įrodymas gautas neteisėtu būdu, taigi teismas negalėjo juo remtis, nes tai yra esminis BPK 301 straipsnio pažeidimas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu kasatorius prašė paimti iš apsaugos tarnybų vaizdo įrašą, kur matoma įvykio vieta. Anot kasatoriaus, pagal BPK 205 straipsnį ikiteisminio tyrimo specialistai tai privalėjo padaryti, tačiau jo prašymas buvo patenkintas iš dalies: vaizdo įrašas nebuvo pateiktas, o tik tarnybinis tyrėjos O. Š. pranešimas apie tai, kad įraše neužfiksuota reikšmingų įvykiui aplinkybių. Pasak kasatoriaus, tyrėja O. Š. yra suinteresuotas asmuo, nes palaiko ryšius su prokuroru, palaikančiu kaltinimą, todėl jos tarnybinis pranešimas yra neteisėtas įrodymas, teismas privalėjo išreikalauti patį vaizdo įrašą.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad dėl kasatoriui nežinomų priežasčių apeliacinėje instancijoje teismo procesas vyko jam nedalyvaujant, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą (BPK 10, 22, 44, 433 straipsniai). Anot kasatoriaus, teismas jo apeliacinį skundą išnagrinėjo sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka, nors tokia tvarka, buvusi BPK 273 straipsnyje, įstatymu yra panaikinta kaip prieštaraujanti Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatoms.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo J. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad skundo argumentai yra nepagrįsti, nagrinėdami bylą teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad kasatoriaus argumentai, kuriais jis ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su teismų išvadomis dėl atskirų faktų ir įrodymų vertinimo, turi būti palikti nenagrinėti, nes tai yra ne teisės taikymo, o faktų sritis.
Prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. V. nuteisė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl R. S. turto pagrobimo, panaudojant fizinį smurtą. Pasak prokuroro, nuteistojo kaltė grindžiama surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai, įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsamiai argumentavo apkaltinamojo nuosprendžio išvadas. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo parodymų, motyvuotai konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje apie prieš jį įvykdyto nusikaltimo aplinkybes yra išsamūs, detalūs ir nuoseklūs. Atsiliepime nurodoma, kad nukentėjusiojo parodymus teismai patikrino sugretindami juos su kitais savarankiškais įrodymais (nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu, akistatų su įtariamaisiais protokolais, parodymo atpažinti pagal asmens nuotrauką protokolu, asmens parodymo atpažinti protokolu, įvykio vietos apžiūros protokolu) ir padarė išvadas, kad parodymai yra patikimi. Taip pat prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino ir aplinkybes dėl nusikaltimo vietos prieigas filmavusių kamerų vaizdo įrašų bei remdamasis tyrėjos tarnybiniu pranešimu nustatė, kad nėra užfiksuota jokių svarbių duomenų, galinčių turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja, kiek ir kokių įrodymų turi būti surinkta apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, o dėl įrodymų priimtinumo ir patikimumo sprendžia tik teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą. Pasak prokuroro, kasatoriaus abejonės dėl tyrėjos šališkumo yra deklaratyvaus pobūdžio, neparemtos jokiais bylos duomenimis. Aplinkybė, kad ikiteisminiam tyrimui, kurį atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vadovauja ir jį organizuoja prokuroras, nėra pagrindas abejoti tyrėjos nešališkumu. Kasatorius nenurodė nė vienos aplinkybės, kuri galėtų sukelti abejonių dėl tyrėjos šališkumo.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką nustatytas remiantis prielaidomis, nes teismai motyvuotai ir išsamiai, nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis. Visi įrodymai gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikimumas patikrintas teisminio nagrinėjimo metu, apkaltinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK reikalavimų, nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
Prokuroras nesutinka ir su skundo teiginiu, kad apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą nedalyvaujant nuteistajam buvo pažeista jo teisė į gynybą. Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi dalyvauti prokuroras ir gynėjas, o nuteistasis turi teisę dalyvauti, tačiau jo neatvykimas, jeigu buvo tinkamai pranešta apie posėdžio laiką, nekliudo nagrinėti bylą. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teisme nuteistojo interesus gynė advokatė, nagrinėjimo teisme dalyviai prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant kaltinamajam ir nukentėjusiajam. Nuteistajam J. V. apie bylos nagrinėjimo laiką buvo pranešta tinkamai, duomenų, kad nuteistasis būtų prašęs bylą nagrinėti tik jam dalyvaujant, nėra, jis nei apeliaciniame skunde, nei kitu būdu nenurodė, kad pageidauja dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, be to, neprašė atlikti ir įrodymų tyrimo. Prokuroras taip pat pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kasatorius teismo posėdyje dalyvavo, jam buvo užtikrintos teisės turėti gynėją, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Prokuroro manymu, visa tai rodo, kad BPK pažeidimų nebuvo padaryta.
Prokuroras nesutinka, kad buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nes apeliacinėje nutartyje plačiai pasisakyta dėl apeliacinio skundo pagrindinių argumentų, jie palyginti su bylos medžiaga, pateiktos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės. Priešingai, negu teigia kasatorius, prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti įrodymų tyrimo, nes jis privalomas tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pasak prokuroro, jokių BPK reikalavimų nepažeidė, be to, patys proceso dalyviai nenurodė jokių neištirtų aplinkybių. Prokuroro teigimu, kasatoriaus teiginiai dėl teismų šališkumo yra deklaratyvaus pobūdžio, nes tam pagrįsti nėra jokių duomenų.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 319, 322 straipsnių taikymo
BPK 319 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai apeliacinis skundas paduotas remiantis nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, pirmosios instancijos teismas išsiunčia reikalavimą pristatyti suimtą nuteistąjį į apeliacinės instancijos teismą. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismo posėdyje privalo dalyvauti prokuroras ir gynėjas, o kiti proceso dalyviai (tarp jų ir nuteistasis) tik turi tokią teisę, tačiau neprivalo ja pasinaudoti, nes jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą (BPK 322 straipsnio 2 dalis). Iš BPK 319, 322 straipsnių nuostatų sugretinimo seka, kad teismo iniciatyva suimtas nuteistasis į apeliacinės instancijos teismo posėdį privalo būti pristatytas tik tais atvejais, kai byla nagrinėjama pagal apeliacinį skundą, kuris paduotas remiantis nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais. Ši byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal paties nuteistojo apeliacinį skundą. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva siųsti reikalavimo pristatyti suimtą nuteistąjį į apeliacinės instancijos teismą. To savo skunde neprašė ir pats nuteistasis. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad šią bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka nuteistajam nedalyvaujant BPK reikalavimai nebuvo pažeisti, nebuvo pažeista ir nuteistojo teisė į gynybą, nes ją užtikrino apeliacinės instancijos teisme dalyvavusi nuteistojo gynėja advokatė Danguolė Elena Mikalauskaitė. Todėl kasatoriaus argumentas, kad bylos išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme jam nedalyvaujant pažeidė jo teisę į gynybą, yra nepagrįstas.
Dėl BPK 20 straipsnio taikymo
Kasatoriaus manymu, buvo pažeista BPK 20 straipsnio 4 dalis, nes atpažinimo veiksmas su nukentėjusiuoju ir S. K. buvo atliktas neteisėtai.
Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis R. S. pirmą kartą buvo apklaustas 2011 m. liepos 5 d., apklausos metu jis nurodė, kad galėtų atpažinti jį užpuolusius žmones, nors apklausos metu jų apibūdinti negalėjo. Dar kartą apklausiamas kaip liudytojas 2011 m. liepos 12 d. R. S. detaliau papasakojo įvykio aplinkybes, dar kartą patvirtino, kad galėtų atpažinti jį užpuolusius asmenis, bei juos apibūdino (nurodė jų apytikrį amžių, ūgį, aprangą, plaukų spalvą, kūno sudėjimą). Po šios apklausos 2012 m. liepos 12 d. buvo atliktas asmens parodymo atpažinti veiksmas. Nukentėjusiajam buvo parodyti trys panašaus amžiaus, sudėjimo ir išvaizdos asmenys. Kaip reikalauja įstatymas buvo surašytas asmens parodymo atpažinti protokolas, nurodant įstatymo reikalaujamą informaciją apie pateiktus atpažinti asmenis. Nukentėjusysis po atpažinimo buvo paklaustas ir nurodė, pagal ką atpažino J. K.. Šios bylos aplinkybės rodo, kad įstatymo reikalavimų atpažįstant asmenį buvo laikytasi, procesinių pažeidimų nenustatyta, todėl kasatoriaus argumentas dėl įrodymo gavimo neteisėtumo yra atmestinas.
Kasaciniame skunde keliamas tyrėjos šališkumo ir jos tarnybinio pranešimo kaip neteisėto įrodymo klausimas, tai motyvuojant tuo faktu, kad tyrėja O. Š. palaiko ryšius su prokuroru, palaikančiu kaltinimą. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo nurodytas argumentas dėl šališkumo ir įrodymo neteisėtumo yra nepagrįstas.
Pagal BPK 164 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Ši Baudžiamojo proceso kodekso norma suponuoja, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjai ir prokurorai neišvengiamai turi palaikyti ryšius vykstant ikiteisminiam tyrimui, nes prokuroras yra tas proceso subjektas, kuris ikiteisminio tyrimo metu organizuoja ir prižiūri, kaip ikiteisminio tyrimo tyrėjai atlieka ikiteisminį tyrimą. BPK 58 straipsnyje yra aiškiai įtvirtinti nušalinimo pagrindai. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė į šį pagrindų sąrašą nepatenka. Tyrėjos ryšio palaikymas su prokuroru yra ne šališkumą, bet tinkamai atliekamą ikiteisminio tyrimo darbą patvirtinanti aplinkybė. Taigi darytina išvada, kad nėra pagrindo dėl kasatoriaus argumentų abejoti tyrėjos nešališkumu ir tuo remiantis jos tarnybinį pranešimą laikyti neteisėtu įrodymu.
Kasatorius teigia, kad tyrėjai privalėjo pagal jo prašymą paimti iš apsaugos darbuotojų vaizdo įrašą, kuriame, pasak jo, matoma įvykio vieta. Iš bylos duomenų matyti, kad šis jo prašymas ikiteisminio tyrimo metu buvo svarstomas. Tačiau prokuroras nutarė jo netenkinti, priimdamas motyvuotą nutarimą. Nutarime nurodyta, kad šis vaizdo įrašas ikiteisminio tyrimo metu jau buvo peržiūrėtas ir nustatyta, kad jame neužfiksuota bylai reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Kadangi minėtame vaizdo įraše bylai reikšmingų duomenų nėra, jį tirti kaip įrodymą atsisakyta pagrįstai.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nebuvo išnagrinėtas jo apeliacinis skundas, neatsakyta į esminius skundo argumentus, nes teismas nevertino jo nurodytų aplinkybių, nepasisakė dėl nukentėjusiojo parodymų apie jį užpuolusius asmenis prieštaringumo ir apie tai, kad nukentėjusysis buvo veikiamas policijos pareigūnų ir dėl to pakeitė parodymus.
Kasacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos skundo teiginius, atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo versija dėl pareigūnų įtakos nukentėjusiajam nėra pagrįsta jokiais duomenimis. Todėl šis nuteistojo argumentas laikytinas deklaratyviu, niekuo nepagrįstu teiginiu.
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas atsakė į visus esminius J. V. apeliacinio skundo argumentus, taip įvykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą patikinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimą nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus teismas visų pirma aptarė klausimus, susijusius su nukentėjusiojo parodymais ir tariamu jų prieštaringumu. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai tariamą prieštaringumą paneigė dar kartą išanalizuodamas nukentėjusiojo parodymus, jų davimo laiką, turinį. Teismas nenustatė, kad dėl esminių įvykio aplinkybių nukentėjusiojo parodymai kardinaliai skirtųsi ar prieštarautų vieni kitiems. Taigi teigti, kad apeliacinės instancijos teismas į apeliacinio skundo argumentus neatsakė, nėra pagrindo, todėl šis kasacinio skundo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl kasatoriaus teiginio apie BPK 273 straipsnyje numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimo tvarką pažymėtina, kad priešingai, nei skunde teigia kasatorius, ši norma nėra panaikinta. Ji reglamentuoja įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinėje instancijoje ši norma netaikoma. Įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje reglamentuoja BPK 324 straipsnio 6 dalis. Iš bylos duomenų matyti, kad šioje byloje įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliekamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai nėra BPK reikalavimų pažeidimas, nes įrodymų tyrimas apeliacinėje instancijoje nėra privalomas. Jis atliekamas tik tada, kai bylos aplinkybes būna neišsamiai ištyręs pirmosios instancijos teismas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas klausė prokuroro ir gynėjos dėl įrodymų tyrimo reikalingumo, proceso dalyviai jo atlikti neprašė, būtinumo atlikti įrodymų tyrimą nenustatė ir pats teismas, nes pirmosios instancijos teisme įrodymai buvo ištirti išsamiai.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo J. V. (J. V.) kasacinį skundą atmesti.