Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Priteista solidariai iš E. B. ir P. R. nukentėjusiesiems A. K. 526,82 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, D. K. 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Kauno teritorinei ligonių kasai 8664,05 Lt gydymo išlaidų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas P. R. ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės E. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. balandžio 29 d., apie 23.50 val., Kaune, V. Krėvės pr., prie 52-ojo namo esančioje viešojo transporto stotelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, veikdamas bendrininkų grupe su P. R., turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, panaudojo fizinį smurtą prieš A. K., t. y. sudavė rankomis, spardė į galvą bei kitas kūno vietas, padarydamas poodines kraujosruvas akių vokuose, veido sumušimą, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, apatinio žandikaulio vieno danties išmušimą, kairiosios akiduobės viršutinės sienelės lūžimą, viršutinių žandikaulių ir skruostikaulių kompleksų lūžimą, akytkaulio lūžimą, nosikaulių lūžimą, išsivysčiusią higromą, taip sunkiai sutrikdydamas A. K. sveikatą ir atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė iš jo 30 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“ su „Tele 2“ SIM kortele.

Prokuroras pabrėžia, kad tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė ar sveikata, neturtinės žalos pasekmių bei ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai, nelaikytini lygiaverčiais kitiems, tokiems kaip žalą padariusio asmens turtinė padėtis ir pan. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis nėra lemiamas kriterijus nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo atveju. Turtinę žalą padariusio asmens padėtis negali būti pagrindas labai mažinti neturtinės žalos dydį, ypač kai tas asmuo yra jaunas, darbingas ir ateityje galės atlyginti padarytą neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką E. B. apeliacinio skundo argumentą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo E. B. pripažinti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes, duodamas parodymus apie nusikaltimo aplinkybes, jis nepripažino prie A. K. priėjęs ir smurtą prieš jį panaudojęs turėdamas tikslą apiplėšti, be to, šios instancijos teismas pažymėjo, kad E. B. nenuoširdumą rodo tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis jau teigė apkalbėjęs nusikaltimo bendrininką P. R. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada teisinga. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Teismų nurodyti argumentai, paneigiantys galimybę pripažinti E. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra teisingi, atitinka baudžiamojo įstatymo prasmę ir teismų praktiką (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-438/2008, 2K-510/2009, 2K-303/2010, 2K-109/2010, 2K-94/2010, 2K-188/2010 ir kt.). Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas nėra pagrindo.

Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių normų taikymo

Kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas bausmės skyrimą reglamentuojančias normas, paskyrė pernelyg griežtą (per ilgos trukmės) laisvės atėmimo bausmę, nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į E. B. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama apysunkių, o 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte – labai sunkių nusikaltimų kategorijoms) ir pobūdį, asmenybę apibūdinančius duomenis (nuteistasis charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka), į tai, kad lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta, nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės: kad veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe ir apsvaigęs nuo alkoholio – taip pat į nusikaltimu sukeltus itin sunkius ir negrįžtamus padarinius (A. K. visam gyvenimui tapo neįgalus ir visiškai nedarbingas, jam reikalinga nuolatinė slauga), nusprendė skirti E. B. laisvės atėmimo bausmę didesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis: pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – trejus metus tris mėnesius, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – septynerius metus šešis mėnesius.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, konstatavo, kad E. B. už kiekvieną nusikaltimą paskirtos bausmės bei galutinė subendrinta bausmė yra teisingos, paskirtos nepažeidžiant bausmės skyrimą reglamentuojančių normų. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga, nes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, E. B. paskyrė individualizuotą bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Nutartyje konstatuota, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų nuteistajam E. B. taikyti šio baudžiamojo įstatymo nuostatas, jų nuteistasis nenurodė ir apeliaciniame skunde. Išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenurodyta ir kasaciniame skunde. Kasatoriaus skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintos ir į jas atsižvelgta skiriant bausmę.

Dėl to, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, nuosprendyje išdėstė išsamius ir aiškius bausmių skyrimo motyvus; apeliacinės instancijos teismas, kruopščiai patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaudamasis BPK 332 straipsnio 5 dalimi, pateikė motyvus, paaiškinančius, kodėl E. B. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad niekuo nepagrįsta kasatoriaus nuoroda ir į BK 55 straipsnio netinkamą taikymą. Pagal šio straipsnio nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tuo tarpu E. B. yra padaręs dvi tyčines idealiąją nusikaltimų sutaptį sudarančias nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl nurodyto straipsnio nuostatos jam negali būti taikomos.

Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo teiginys dėl netinkamo BK 62 straipsnio taikymo. Iš pirmiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių matyti, kad kasatoriui E. B. taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę nėra teisinio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas, netinkamai taikydamas neturtinės žalos dydį reglamentuojančias teisės normas, nesivadovaudamas sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismų praktika, neatsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį, nukentėjusiesiems A. K. ir D. K. priteisė per didelę neturtinę žalą. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, nes prieštarauja neturtinės žalos dydžio nustatymą reglamentuojančioms CK normoms ir bylos duomenims. CK 6.250 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio asmens netekties, skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Bylos duomenimis, nukentėjusiajam A. K. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio jis tapo visam gyvenimui neįgalus, neteko 100 proc. darbingumo, jam nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis; nukentėjusysis dėl to patyrė ir patiria ne tik fizinę negalią, bet ir dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus. Nukentėjusioji D. K. dėl brolio sužalojimo taip pat patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus: dėl visiško brolio neįgalumo pasikeitė jos asmeninis gyvenimas – visą likusį gyvenimą ji turės prižiūrėti šeimos neturintį brolį, kuriam reikalinga nuolatinė slauga. Šie padariniai atsirado dėl tyčinio smurtinio nusikaltimo. Dėl aptartų neturtinės žalos pasekmių ir smurtinio jas sukėlusio tyčinio nusikaltimo pobūdžio žalą padariusių asmenų turtinė padėtis nelaikytina esminiu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis nukentėjusiesiems – 100 000 Lt A. K. ir 30 000 Lt D. K. – neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams, jis nustatytas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, t. y. įvertinus nukentėjusiojo A. K. patirto sveikatos sutrikdymo sunkumą, jo pobūdį, trukmę, pasveikimo galimybę, liekamuosius reiškinius, jo turėtų galimybių praradimą, taip pat nukentėjusiojo sesers D. K. išgyvenimus, įvykusius asmeninio gyvenimo esminius pasikeitimus.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. B. kasacinį skundą atmesti.