Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje :

R. B., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lenkas, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, (duomenys neskelbtini) darbininku, gyvenamoji vieta: (duomenys neskelbtini), deklaruota vieta: (duomenys neskelbtini), teistas:

1) 2017-06-05 Šalčininkų rajono apylinkės teismo pagal LR BK 281 str. 7 d., pritaikius LR BK 64-1 str. - bauda 6 MGL (225,96 Eur),

2) 2018-03-21 Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų pagal LR BK 284 str., pritaikius LR BK 64-1 str. - laisvės apribojimu 8 mėn. su įpareigojimais būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje. Vad. LR BK 64 str. subendrinus su 2017-06-05 teismo baudž. įsak. paskirta bausme - laisvės apribojimu 8 mėn. su įpareigojimais būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir bauda 6 MGL (225,96 Eur), 2018-12-06 išregistruotas iš probuojamųjų asmenų registro,

3) 2019-04-12 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis subendrinus su 2018-03-01 Vilniaus regiono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, taikant visišką bausmių sudėjimo principą ir galutinė subendrinta bausmė 10 025,96 eurų baudą, teistumas neišnykęs,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 140 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2018 m. gruodžio 25 d. apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), A. Š. sodybos kieme, kilus konfliktui, tyčia sudavė tris smūgius kumščiais į galvą ir krūtinės-pilvo sritį A. M., tuo padarydamas nukentėjusiajam A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų kaktos kairėje pusėje, kairiame skruoste bei sukeldamas fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

BK 2 str. 3 d. numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekso numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Nukentėjusysis A. M. pateikdamas pareiškimą dėl nusikalstamos veikos prieš jį padarymo ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad konfliktas kilo su I. M. dėl vaiko. Šio konflikto metu priėjęs R. B. sudavė kumščiu smūgį į galvą, abu rankomis susikibo, tada dar buvo suduotas smūgis ir abu susikibę nugriuvo ant žemės, pradėjo grumtis. R. B. jam dar sudavė smūgius kumščiais į kitas kūno vietas. Tokius pačius parodymus savo esme davė nukentėjusysis A. M. ir teisiamajame posėdyje. Nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje savo esme yra vienodi ir nuoseklūs, jais galima vadovautis darant išvadas byloje surinktų įrodymų visete.

Kaltinamasis R. B. duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju paaiškino, kad A. M. stipriai stūmė rankomis I. M., todėl jis priėjo ir klausė kas čia vyksta.Tada A. M., nieko nesakęs, kumščiu sudavė jam vieną kartą į dešinį skruostą, o tada stumtelėjo jį ir abu nukrito ant žemės įsikibę vienas kitam rankomis į atlapus. Iš pradžių A. M. buvo ant jo, kumščiavo jį į krūtinę, šonus. Paskui jau jis buvo ant A. M., tada jis A. M. irgi sudavė smūgius kumščiais į krūtinę. Sudavė ne daugiau kaip du smūgius. Tuo metu į kiemą išbėgo A. Š. ir jį patraukė nuo gulinčio A. M..

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis R. B. aiškino, kad A. M. pirmas jam smogė rankos kumščiu į žandą. Tada su juo pradėjo grumtis, A. M. atsisėdo ant jo, manęs, sudavė porą smūgių, tada jį paėmė už kaklo ir pervertė. Ant žemės atsidūrė nuo A. M. smūgio, nukrito ant nugaros. Smūgius A. M. sudavė grumtynių metu, kai jis sėdėjo ant kaltinamojo. Sudavė A. M. tris smūgius - pirmą smūgį, kai A. M. užšoko ant jo, sudavė į pilvo sritį. Antrą, trečią smūgį sudavė gal į pilvo sritį.

Kaltinamojo R. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje yra nevienodi savo esme ir nenuoseklūs: jeigu ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis aiškino, kad nugriuvo nuo kaltinamojo suduoto smūgio ir stumtelėjimo, tai teisiamajame posėdyje jau nurodė, kad nugriuvo nuo suduoto smūgio; jeigu ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis aiškino, kad nukrito įsikibę vienas kitam rankomis į atlapus, tai teisiamajame posėdyje jau aiškino, kad ant žemės atsidūrė nuo A. M. smūgio ir nukrito ant nugaros. Dėl nurodytų aplinkybių teismas negali vadovautis tokiais kaltinamojo parodymais ir laiko, kad tai kaltinamojo pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti atsakomybės. Ar kaltinamajam grumtynių metu buvo sutrikdyta sveikata, objektyvių duomenų nėra, nėra pateikta specialisto išvada dėl sužalojimų padarymo, todėl teismas tokių aplinkybių negali vertinti.

Liudytoja I. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad paleidęs sūnų A. M. kažką pasakė R. ir trenkė kumščiu į veidą. Kas toliau buvo nežino, nes prie jų nebuvo.

Teisiamajame posėdyje liudytoja I. M. nurodė, kad A. paleido vaiką ir ėjo trenkt R. Matė, tik kai jie buvo susikibę, A. M. sudavė smūgius R., paleisdamas vaiką. Matė, abu buvo nukritę ant žemės, susikabinę. R. buvo sužalotas.

Šios liudytojos parodymais gali vadovautis ir daryti išvadas surinktų ir ištirtų įrodymų visete, vien subjektyviais parodymais negalima vadovautis, kadangi ji yra geruose santykiuose su kaltinamuoju (buvo jos partneris įvykio metu), o santykiai su nukentėjusiuoju buvo blogi (įvykio metu vyko jų kaip sutuoktinių skyrybų procesas), todėl liudytoja nėra nuoširdi ir atvira aiškindama įvykio aplinkybes, turi išankstinę nuomonę pateikdama įvykio aplinkybes.

Liudytoja J. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kai ji išėjo į kiemą, tai matė, kad A. M. laikė ant rankų savo sūnų ir ginčijosi su I. M. dėl sūnaus. Ji nematė, kad A. M. būtų stumdęs savo žmoną I. M.. Girdėjo, kad abu barėsi. Vienu momentu iš automobilio išlipo ir priėjo arčiau R. B.. Tuomet A. M. paleido iš rankų savo vaiką, kuris atsistojo už A. M.. Ji visą dėmesį kreipė į vaiką, todėl nematė, kuris pirmas - A. M. ar R. B. - vienas kitam sudavė smūgius. Vėliau pamatė, kad A. M. ir R. B. nukrito ant žemės. Būdami ant žemės jie vienas kitą tampė, kumščiavo.

Teisiamajame posėdyje liudytoja J. Ž. parodė, kad prasidėjo nuo to, kad A. M. su I. M. nepasidalino vaiku. Pas A. M. ant rankų buvo vaikas. Nepastebėjo, kuris kuriam pirmas trenkė. Nepastebėjo, kad kieme A. M. ką nors stumdytų. Abu buvo nukritę ant žemės. Grumtynių metu sudavinėjo smūgius tarpusavyje vienas kitam.Krito vienas ant kito, po to sudavinėjo vienas kitam rankomis smūgius. Matė pora smūgių, kuriuos sudavė rankomis į šonus. Matė, kai buvo suduotas smūgis į veidą, jį sudavė kaltinamasis nukentėjusiajam.

Teismas vadovaujasi šios liudytojos parodymais darant išvadas byloje, kadangi ji nebuvo išankstiniuose bloguose santykiuose nei su kaltinamuoju, nei su nukentėjusiuoju, neturėjo pagrindo iškreipti įvykio aplinkybes, jas aiškinti kurios nors kaltinimojo ar nukentėjusiojo pusės naudai. Liudytoja atsakingai aiškina aplinkybes, tik tai ką tikrai matė, ką įsiminė.

Liudytojas A. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kai kiti išėjo į kiemą, jis liko kambaryje. Labai greitai atbėgo J. Ž. ir pasakė: "jau susimušė". Tada išėjo į kiemą. Maždaug už 15 metrų nuo įėjimo į namą, ant žemės pamatė gulintį R. B. ir A. M.. A. M. buvo apačioje, o R. B. buvo užgulęs A. M.. Priėjęs suėmė R. B. už sprando ir norėjo atitraukti nuo A. M., tiesiog kilstelėjo į viršų. Tuo metu matė, kaip R. B. du kartus kumščiu sudavė A. M. į galvą. Negali pasakyti, į kurią vietą pataikė.

Teisiamajame posėdyje liudytojas A. Š. paaiškino, kad kai išbėgo į kiemą, A. gulėjo apačioje, o R. viršuje ir porą kartų trenkė kumščiu A. į galvos šoną, du kartus tai tikrai. R. nukėlė nuo A.. Juos išskyrė. Matėsi, kad A. galvos šone buvo dideli „guzai“.

Teismas neturi pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais, kadangi jis nebuvo išankstiniuose bloguose santykiuose nei su kaltinamuoju, nei su nukentėjusiuoju, neturi jokio pagrindo iškreipti įvykio aplinkybes, jas aiškinti kurios nors kaltinimojo ar nukentėjusiojo pusės naudai.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasekoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas. Tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pakanka nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš nurodytų alternatyvių veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas (padarydamas) žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje neginčijamai nustatytos aplinkybės, kad kaltinamasis tyčia du kartus sudavė rankos kumščiu nukentėjusiajam į galvos sritį, ir vieną į krūtinės-pilvo sritį, ko pasekoje padarytos poodinės kraujosruvos kaktos kairėje pusėje, kairiame skruoste.

Vertinant nukentėjusiojo A. M. parodymus su byloje nustatytais faktiniais duomenimis dėl jam suduotų smūgių ir jam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo poodinės kraujosruvos kaktos kairėje pusėje, kairiame skruoste, jokių esminių prieštaravimų nenustatyta. Pats kaltinamasis pripažino ir patvirtino, kad sudavė tris smūgius rankos kumščiu nukentėjusiajam, tik nurodo, kad sudavė į kitas kūno vietas, o ne galvos sritį.

Teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodyta, kad A. M. poodinės kraujosruvos kaktos kairėje pusėje, kairiame skruoste, ir sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasėkoje. Apie tai, kad po grumtynių nukentėjusiojo galvos srityje matė „guzus“ patvirtino ir liudytojai J. Ž. bei A. Š..

Kaltinamojo R. B. aiškinimai, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne dėl jo suduotų smūgių, o krentant ir trenkiantis į žemę, sniegą, atmestini, kaip kaltinamojo pasirinkta gynybinė versija. Pats kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad abu su nukentėjusiuoju nukrito ant žemės įsikibę vienas kitam rankomis į atlapus, o ne nukentėjusiajam krentant ir trenkiantis galva į žemę. Pagal kaltinamojo aiškinimus teisiamajame posėdyje, jis ant žemės nukrito dėl nukentėjusiojo smūgio, o nukentėjusysis jį pats užgulė ant žemės. Akivaizdu, kad tokiais kaltinamojo nurodytais veiksmais negalėjo būti nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galvos srityje. Vėlesni kaltinamojo aiškinimai, kad jis apėmė rankomis gulinčio ant žemės nukentėjusiojo kaklą, jį pervertė, nenurodo į veiksmus spausti galvą į žemę, o priešingai, pakelti ir nekontaktuoti su žeme. Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos specialistas nepatvirtino kaltinamojo aiškinimo ir versijos, kad sužalojimas nukentėjusiajam padarytas būtent tik krentant ir trenkiantis į žemę, o patvirtino išvadą, kad sužalojimas padarytas kieto buko daikto poveikyje.

Nukentėjusiajam A. M. padarytų sužalojimų būdą nurodė ne tik pats nukentėjusysis (suduodant smūgius rankos kumščiu padarė kaltinamasis), bet ir liudytojai J. Ž. (kaltinamasis tikrai sudavė nukentėjusiajam į veidą), taip pat liudytojas A. Š. (R. viršuje porą kartų trenkė su kumščiu A. į galvos šoną, du kartus tai tikrai). Kaltinamasis neginčija nurodytų liudytojų parodymų, nenurodė kokių nors aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti ar netikėti šių liudytojų parodymais.

Byloje vienareikšmiškai nėra nustatyta, kieno iniciatyva prasidėjo kaltinamojo ir nukentėjusiojo muštynės, tačiau negalima vadovautis ir kaltinamojo R. B. bei liudytojos I. M. parodymais, kad konfliktas prasidėjo dėl nukentėjusiojo A. M. veiksmų, kai jis stūmė nukentėjusiąją. Kaltinamojo ir liudytojos I. M. aiškinimai dėl smurtinio konflikto pradžios yra nevienodi ir prieštaringi, todėl jais teismas nesivadovauja. Pagal kaltinamojo nurodomas faktines aplinkybes, mažai tikėtina, kad nukentėjusysis laikydamas vaiką rankose, gali stipriai stumti kitą asmenį. Tuo labiau, kad tokių aplinkybių nepatvirtino liudytoja J. Ž., kuri buvo lauke ir matė konfliktą dėl vaiko, ir ji buvo neutrali konflikte dalyvavusių asmenų liudytoja. Neginčijamai nustatyta, kad konflikto kilimo priežastis yra tai, kad nukentėjusysis laikė ant rankų vaiką, jo nenorėjo atiduoti I. M., kuri siekė jį paimti ir pasodinti į automobilį, o tuo metu į konfliktą įsitraukė kaltinamasis R. B. ir konfliktas peraugo į smurtinius veiksmus.

Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš kaltinamojo parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina kaltinamojo R. B. veiksmuose esant subjektyvųjį sudėties požymį – tiesioginę tyčią, kadangi jis nukentėjusiajam gulint ant žemės, būdamas virš jo, sudavė smūgius rankos kumščiu į galvos sritį, t.y. suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė galinčius kilti padarinius jo sveikatai, t. y. kad sutrikdys nukentėjusiajam sveikatą, tačiau konkrečių padarinių nesiekė, tyčia sudavė smūgius ir jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti sveikatos sutrikdymai, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius. Byloje nėra jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių kaltinamasis būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą ir toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos. Tokios aplinkybės nustatytos, kadangi nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusysis padarytų sužalojimų pasėkoje nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2012, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010 ir kt.).

Byloje nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusysis išėjo iš namo į lauką nešdamasis vaiką ir lauke konfliktas vyko su tuo metu sutuoktine I. M. dėl vaiko, t.y. pas kurį tuo metu turi būti vaikas. Nukentėjusysis A. M. nepuolė link automobilio, kuriame sėdėjo kaltinamasis, jo nekvietė, su juo nekonfliktavo ir nekontaktavo. Pats kaltinamasis išlipo iš automobilio ir atėjo prie nukentėjusiojo. Kaip ir nurodyta aukščiau, teismas vadovaujasi liudytojos J. Ž. parodymais, kuri nurodė, kad nukentėjusysis nestumdė I. M., t.y. nesudarė preteksto žodiniam konfliktui peraugti į fizinį konfliktą. Kaltinamasis pats įsivėlė į konfliktą aktyviais veiksmais, siekdamas paveikti nukentėjusįjį, kad jis atiduotų vaiką I. M. (tuo metu buvusiai kaltinamojo draugei). Vis tik tuo metu susidariusi situacija, tarp nukentėjusiojo A. M. ir I. M., kaip sutuoktinių, vyko skyrybų procesas, vaikas, tuo metu buvusių sutuoktinių, o R. B. jau nurodė, kad I. M. buvo jo draugė (reikia suprasti kaip partnerė), todėl kivirčo priežastis dėl vaiko buvimo vietos ir tarp tuo metu buvusių sutuoktinių, kėlė tarpusavio santykių aiškinimąsi kiekvienas savo naudai. Taigi kaltinamajam sėdint automobilyje ir neįsitraukiant į kilusį konfliktą, nukentėjusiojo A. M. veiksmais jokio aiškiai gresiančio pavojaus kaltinamajam nebuvo. Bet būtent pats kaltinamasis aktyviais veiksmais, išlipdamas iš automobilio, prieidamas prie nukentėjusiojo, išreikšdamas aiškų A. M. palaikymą konfliktinėje situacijoje, sudarė pretekstą, kad žodinis konfliktas gali peraugti ir į fizinį konfliktą. Pagal kaltinamojo aiškinimą, kai jis priėjo prie nukentėjusiojo, šis iš karto paleido vaiką ir smogė kaltinamajam. Pagal liudytojos I. M. aiškinimą, nukentėjusysis paleido vaiką ir ėjo trenkti kaltinamajam. Nukentėjusysis nurodo, kad kaltinamasis jam smogė dar laikant vaiką ir dėl to jis paleido vaiką bei prasidėjo grumtynės su kaltinamuoju. Vis tik pagal liudytojos I. M. parodymus, kad A. M. nenorėjo atiduoti vaiko, kaip ji teigia ją pastūmė eidamas namo, tokios aplinkybės nurodo, kad nukentėjusiojo A. M. veiksmuose nebuvo užpuolimo veiksmų kaltinamojo atžvilgiu, o priešingai kaltinamasis priėjo prie nukentėjusiojo, ir nuo to momento žodinis konfliktas peraugo į fizinį konfliktą. Šią kaltinamojo versiją pripažinus nepasitvirtinusia ir ją atmetus, nėra jokio pagrindo nagrinėti būtinosios ginties sąlygų teisėtumą.

Įvertinus šių aplinkybių visumą, spręstina, kad apskritai neegzistavo būtinosios ginties situacija. Nukentėjusiojo tikslas ir siekimas buvo tas, kad pas jį pasiliktų vaikas, o ne konfliktuoti su I. M. tuo metu buvusiu draugu R. B..

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013).

Kaltinamasis, vertindamas, kad buvo tarpusavio muštynės, dėl patirto dėl patirtų sužalojimų ar fizinio skausmo sukėlimo, galėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad būtų atliktas ikiteisminis tyrimas, pagal kilusias pasekmes.

Kaltinamasis R. B. teisiamajame posėdyje nurodo į konfliktines situacijas tarp liudytojos I. M. ir kaip nurodė A. M. šiuo metu draugės D. N., tačiau šių asmenų tarpusavio ar šeimyninių santykių aiškinimasis rašant žinutes elektroninių ryšių pagalba, neturi jokios reikšmės tiriant, nagrinėjant ir nustatant aplinkybes šioje byloje. Teismas nagrinėja bylą tik dėl pareikšto ir atiduoto nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinimo.

Kaltinimo apimtis sumažintina dėl suduotų smūgių kiekio, nustačius, kad kaltinamasis R. B. sudavė nukentėjusiajam A. M. tris smūgius į galvą ir krūtinės-pilvo sritį.

Kaltinamojo padarytas nusikaltimas yra priskiriamas prie nesunkaus nusikaltimo ( BK 11 str. 3 d.). Nenustatyta kaltinamojo R. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusiojo elgesys įvykio metu buvo provokuojantis ar rizikingas, o kaltinamojo nusikalstama veika buvo atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Kaltinamasis aktyviais veiksmais įsivėlė į kitų asmenų konfliktą, kai tam nebuvo būtinumo ar reikalingumo, jis pats pasirinko tokį veikimo variantą. Kaltinamojo emocinė įtampa, formuojanti ar stiprinanti nusikalstamos veikos padarymo motyvą, atsirado dėl paties kaltinamojo elgesio susidariusioje situacijoje.

Kaltinamasis dirba ir turi legalų pajamų šaltinį. Kaltinamasis R. B. 2017-06-05 teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio), 2018-03-01 teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimą), o 2019-04-12 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį. Tokios aplinkybės ir neigiamai charakterizuoja kaltinamojo asmenybę, nurodo, kad asmuo linkęs daryti baudžiamojo įstatymo uždraustas tyčines veikas.

Kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 p.).

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skiriama bausmė individualizuojama.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014).

Teismas, įvertinęs, kad kaltinamasis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau teistas, vieną kartą baustas už administracinius nusižengimus, dirba ir turi legalų pajamų šaltinį, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė recidyvistas, parenka jam sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, kadangi ankstesnėmis bausmės rūšimis nebuvo pasiekti bausmės tikslai.

Teismas taip pat nustato skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį.

BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Taigi BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę.

Kaltinamajam R. B. nustatytina parinktos bausmės dydis ne didesnis už numatytos sankcijos vidurkį, įvertinus jo pavojingos veikos apimtį, atsižvelgiant į nustatytą sunkinančią atsakomybę aplinkybę, atsižvelgiant, kad sistemingai daro tyčines nusikalstamas veikas, buvo taikytos švelnesnės bausmių rūšys ir bausmės tikslai nebuvo pasiekti.

2019-04-12 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis subendrinus su 2018-03-01 Vilniaus regiono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, taikant visišką bausmių sudėjimo principą ir galutinė subendrinta bausmė 10 025,96 eurų baudą. Šiuo nuosprendžiu R. B. nuteistas dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2018-04-09.

BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

Teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kadangi kaltinamasis dirba ir turi nuolatinį pajamų šaltinį, turi nuolatinę gyvenamąją vietą.

Atidedant bausmės vykdymą, bausmės paskirtimi, kaltinamajam paskirtinos pareigos: pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą, t.y. kad asmenybė būtų socialiai motyvuota; dalyvauti elgesio pataisos programoje, kad kaltinamasis pakeistų savo elgesį, suvoktų kokią žalą daro netinkamu elgesiu; neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, tam, kad būtų ribojama kaltinamajam laisvė, siekiant paveikti asmenybę pergalvoti savo poelgį; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ribojant kaltinamojo galimybes kontaktuoti su nukentėjusiuoju asmeniu.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas. Kaltinamojo nuosavybės teisės į turtą neapribotos. Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nėra. Kaltinamasis nebuvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnio pagrindu. Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, taikytina iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 297 - 299, 301 - 305, 307 - 308 straipsniais, teismas

nusprendžia:

R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnyje 1 dalyje ir skirti jam laisvės atėmimą aštuoniems (8) mėnesiams.

Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 9 dalimis, 66 straipsnio 2 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2019-04-12 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą aštuoniems (8) mėnesiams ir dešimties tūkstančių dvidešimt penkių eurų devyniasdešimt šešių centų (10025.96 eurų) baudą.

Taikant Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą, 6 punktą, 7 punktą, 8 punktą, R. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams, paskiriant pareigas: pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišeiti iš namų nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Paskirtas pareigas vykdyti vienerius metus šešis mėnesius.

Teismo nuosprendžiu paskirtą ir subendrintą bausmę dėl baudos kaltinamasis privalo sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per 12 (dvylika) mėnesių nuo 2019-04-12 nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, tai yra nuo 2019-06-05. Nustatytu laiku savanoriškai nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendis gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo per Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus.