Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2019 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, 66 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 8 mėnesiams ir 10 025,96 Eur bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 6 punktu, 7 punktu, 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišeiti iš namų nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. B. nuteistas už tai, kad 2018 m. gruodžio 25 d. apie 22.30 val. (duomenys neskelbtini), A. Š. sodybos kieme, kilus konfliktui, tyčia sudavė tris smūgius kumščiais į galvą ir krūtinės-pilvo sritį A. M., tuo padarydamas nukentėjusiajam A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų kaktos kairėje pusėje, kairiame skruoste bei sukeldamas fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. teigia, kad pirmasis smūgiavo nukentėjusysis, o jis tik gynėsi ir veikė esant būtinosios ginties situacijai. Analogiška versija buvo keliama ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas vertino nuteistojo veiksmus ir būtinosios ginties kontekste bei padarė išvadą, jog neegzistavo būtinosios ginties situacija, nukentėjusiojo tikslas ir siekimas buvo tas, kad pas jį pasiliktų vaikas, o ne konfliktuoti su I. M. tuo metu buvusiu draugu R. B.. Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, byloje nenustatyta. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas, konstatuojant, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam A. M., neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama.

8. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas darydamas teisines išvadas rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais. Skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiojo A. M., liudytojų parodymai, specialisto išvados, kitų surinktų duomenų ir nustatytų faktų visumoje, leido daryti išvadą, jog R. B. yra kaltas, padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada bei keisti teismo sprendimą, remiantis vien tik apeliacinio skundo autoriaus savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama, jog jis būtų išteisintas yra nepagrįsti ir atmetami.

9. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas nukentėjusysis A. M. parodė, kad išėjus į kiemą, pradėjo ginčytis su I. Ji pradėjo reikalauti, kad atiduotų sūnų, kurį laikė ant rankų. Po to iš mašinos atėjo R. B., kuris pradėjo aiškinti, kad paleistų vaiką. Atsakė, kad nesiruošia jo klausyti. Tada B. smogė. Spėjo paleisti sūnų ir pradėjo grumtis. Buvo suduotas smūgis į galvos kairės pusės smilkinį. Sudavė R. B. tris kartus. Po to sudavė smūgius į pilvo sritį. Buvo nukritę ant žemės. Nukrito ant žemės laikydamasis už B., abu vartaliojosi ant žemės. Buvo sužalota galva, kairės pusės smilkinio srityje buvo „mėlynės“. Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nuosekliai aiškino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apylinkės teismas neturėjo remtis nukentėjusiojo parodymais, kadangi jie vertintini kaip nepatikimi, melagingi ir prieštaringi. Teisėjų kolegija, atmesdama šį apelianto argumentą pažymi, kad nukentėjusysis, skirtingai, nei nuteistasis, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai, logiškai, analogiškai aiškino įvykio aplinkybes. Aplinkybė, ar prasidėjus muštynėms, nukentėjusysis laikė ant rankų vaiką ar spėjo jį paleisti, neturi esminės reikšmės šios bylos nagrinėjimui, kadangi nukentėjusysis išsamiai, nuosekliai nurodė esmines bylai turinčias reikšmės aplinkybes, o be to jo parodymus patvirtina ir kita byloje esanti medžiaga.

11. Liudytoja I. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad norėjo vaiką paimti, A. nenorėjo atiduoti vaiką. Įvyko konfliktas, tada R. išlipo iš mašinos ir aiškino, ką jis daro. Matė, kad jie buvo susikibę. 2019 m. kovo 2 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad kreipėsi A. M., kuris nurodė, jog jį sumušė R. B., suduodamas smūgius rankomis į veidą ir krūtinę. 2018 m. gruodžio 27 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. M. poodinės kraujosruvos kaktos kairėje pusėje, kairiame skruoste galėjo būti padaryta kieto buko daikto poveikyje galimai prie nurodytų aplinkybių ir laiko. 2019 m. sausio 15 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. M. poodinės kraujosruvos kaktos kairėje pusėje, kairiame skruoste galėjo būti padaryta kieto buko daikto poveikyje galimai prie nurodytų aplinkybių ir laiko. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiek smūgiavimo būdu, tiek ir krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Padarytų sužalojimų pasekoje nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą.

12. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nuosekliais nukentėjusiojo A. M., liudytojų I. M., J. Ž., A. Š. parodymais, kurie kartu su pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu, specialisto išvadomis ir kitais baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais duomenimis, tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, vieni kitiems neprieštarauja, o priešingai - papildo ir objektyviai atvaizduoja įvykio aplinkybes. Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, todėl nekyla jokių abejonių dėl fakto, kad būtent R. B. veiksmais nukentėjusiajam A. M. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, apeliantas ir pats nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė aplinkybės, kad kumščiais sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau duodamas parodymus, nebuvo nuoseklus, keitė savo nurodomas aplinkybes. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. B. savo kaltę neigė ir nurodė, kad pamatęs, jog nukentėjusysis A. M. stipriai rankomis stūmė I. M., išlipo iš automobilio ir jam pasakė - ,,Ei, ką tu čia darai?“. Tada nukentėjusysis, nieko nesakęs, kumščiu sudavė jam į skruostą, stumtelėjo ir abu nukrito ant žemė vienas kitam įsikabinę į atlapus. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė šias aplinkybes kiek kitaip, t. y., kad nukentėjusysis pastūmė I., priėjo prie jų ir pradėjo grumtis su A. M.. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pamatė, kad A. M. stipriai stūmė I. Tada išlipo iš mašinos ir pasakė - ,,ką darai?“. T. M. nieko nesakęs trenkė jam kumščiu vieną kartą į dešinį skruostą, stumtelėjo ir jie nukrito, įsikibę vienas kitam į atlapus, kumščiavosi. Iš aukščiau išdėstytų nuteistojo R. B. aplinkybių matyti, kad iš pradžių jis teigė, jog nieko nesakęs kumščiu jam trenkė pirmas nukentėjusysis, vėliau – apklausiant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam priėjus prie nukentėjusiojo, su juo pradėjo grumtis, o apeliaciniame skunde nurodo ir vėl, kad pirmasis jam smogė nukentėjusysis. Šie parodymai prieštarauja nuosekliems ir išsamiems nukentėjusiojo parodymams, kuriuos patvirtino jau anksčiau aptarti liudytojų parodymai. Tuo remiantis, apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo paaiškinimais kaip nenuosekliais, prieštaringais ir neatitinkančiais bylos aplinkybių.

13. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, pagrindžiančių nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad jis tik veikė esant būtinosios ginties situacijai, kadangi pirmasis jam smogė nukentėjusysis bei tai, kad jam, buvo padaryti kokie nors sužalojimai. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis R. B. būtų kreipęsis į kokią nors gydymo įstaigą dėl medicininės pagalbos poreikio. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių jo sužalojimus patvirtinančių duomenų. Minėta, kad R. B. nurodomos įvykio aplinkybės neatitinka nuoseklios įvykio sekos, kadangi jo parodymai dėl susimušimo aplinkybių nuo ikiteisminio tyrimo pradžios kito, tačiau jis vis tvirtino, kad pats buvo užpultas ir jo atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, nors byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų jam galimai padarytus sužalojimus.

14. Smurto vartojimo nukentėjusiojo atžvilgiu būtinumą, neva esant būtinajai ginčiai, nuteistasis grindžia tuo, kad liudytojos I. M. atžvilgiu nukentėjusysis vartojo smurtą, tarp jų kilo konfliktas, todėl jis siekė sustabdyti agresyvius A. M. veiksmus liudytojos atžvilgiu. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą kaip nepagrįstą, kadangi atžvelgiant į bylos aplinkybes teigti, kad R. B. atžvilgiu buvo kilusi reali grėsmė, negalima.

15. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp liudytojos I. M. ir jos buvusio vyro A. M. kilo konfliktas dėl jų vaiko, t. y. nukentėjusysis norėjo pabūti su savo sūnumi. Tiek liudytoja I. M., tiek nukentėjusysis A. M. nurodė, kad tarp jų kilo žodinis konfliktas. Nei vienas iš jų nenurodė, kad nukentėjusysis būtų grasinęs, vartojęs smurtą liudytojos atžvilgiu, būtų kėlęs grėsmę savo elgesiu jos sveikatai ar gyvybei, kas rodytų situacijos pavojingumą (pvz., peilio, ginklo ar kito žmogų sužaloti galinčio daikto turėjimas rankoje). Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis A. M., nors ir būdamas konfliktiškas, nekėlė tokios grėsmės, kad tai būtų vertinama kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis. Šią išvadą pagrindžia ir tai, kad, kaip minėta, jokie sužalojimai nei liudytojai, nei jos vaikui, nei nuteistajam nebuvo padaryti. Esant šioms aplinkybėms spręstina, kad R. B. nukentėjusiajam A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą padarė ne gindamasis, o pats neadekvačiai reaguodami į konfliktuojančio ir realios grėsmės nekeliančio nukentėjusiojo elgesį, kuris nebuvo tokio pavojingumo, kad būtų galima konstatuoti kaltinamuosius veikus būtinosios ginties sąlygomis. Nenustačius, jog nuteistajam iš nukentėjusiojo pusės buvo kilęs realus, akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis, teismas pagrįstai nusprendė, jog nebuvo būtinosios ginties sąlygų, todėl R. B. veiksmus pagrįstai įvertino kaip tyčinį smurto vartojimo faktą. Šiam veiksmų vertinimui pritaria ir apygardos teismas, todėl nuteistojo skundas dalyje dėl būtinosios ginties taikymo, atmestinas.

Dėl bausmės

16. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. taip pat nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmės rūšimi – laisvės atėmimu ir prašo skirti švelnesnę bausmės rūšį. Visų pirma, pažymėtina, kad bausmė - tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Bausme valstybė siekia perauklėti nuteistąjį. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

17. Skiriant bausmes teismas privalo atsižvelgti į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei į BK 41 straipsnyje išdėstytus bausmės tikslus. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju R. B. buvo nuteistas 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant.

18. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo nustatoma, kad pirmosios instancijos teismo paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju konstatuojama, kad byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam R. B. bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.

19. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. B., nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, praeityje ne kartą teistas, paskutinį kartą 2019 m. balandžio 12 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, dirba, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinančia pripažintina tai, kad veiką padarė būdamas recidyvistu, todėl sprendė, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtos švelnesnės bausmės nepasiekė bausmės tikslų ir nuteistasis toliau darė nusikalstamas veikas. Šiam vertinimui pritaria ir apygardos teismas.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. B. ankstesni teistumai bei aplinkybė, kad ši veika padaryta esant neišnykusiam teistumui, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Teismas pažymi, kad R. B. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo 3 kartus teistas, tad teistumai bei teisių suvaržymas ankstesnių nuosprendžių vykdymo metu nuteistajam teigiamos įtakos neturėjo, kad jis ir toliau elgėsi neatsakingai, kad darė naujas nusikalstamas veikas. Atsižvelgęs į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė griežčiausią straipsnio dispozicijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kadangi anksčiau skirtos švelnesnės bausmės rūšys savo tikslų nepasiekė. Be to, apylinkės teismas nuteistajam taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėjo, taip suteikdamas nuteistajam šansą išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nustatytas 1 metų 6 mėnesių bausmės vykdymo atidėjimo terminas, kolegijos vertinimu, nelaikytinas per ilgu, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, veikos pavojingumą ir kitas išdėstytas aplinkybes.

21. Apeliantas, manydamas, kad paskirta bausmė yra per griežta, nurodo, jog teismas neįvertino aplinkybių, jog nusikalstama veika nekilo kokie nors sunkesni padariniai, nėra duomenų, kad nukentėjęs būtų kreipęsis į medikus, nebuvo ilgesniam laikui sutrikdyta nukentėjusio sveikata. Atmesdama šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytos aplinkybės neturi esminės reikšmės skiriant nuteistajam bausmę, kadangi šios aplinkybės svarbios kvalifikuojant nusikalstamą veiką ir sužalojimo mąstą. Kitų argumentų, kurie leistų abejoti apylinkės teismo paskirta bausmės rūšimi bei jos dydžiu, apeliantas nenurodė, kolegija jų taip pat neįžvelgia. Kolegijos įsitikinimu, paskirta bausmė nėra per griežta ir atitinka ne tik padaryto nusikaltimo pavojingumą, bet ir nuteistojo asmenybę. Minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad apylinkės teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek apibūdinančias nuteistojo asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl nuteistajam skirtos bausmės rūšies ir jos dydžio teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Vien tai, kad R. B. mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė straipsnio dispozicijoje nurodyta bausmė, neduoda jokio pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės.

22. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra pakankamai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.