Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Marijaus Kursevičiaus, Valerij Lauš ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. ir nuteistojo M. G. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, D. B. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jai skirta 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas D. B. laikino sulaikymo laikas.

D. B. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir periodinis registravimasis policijos įstaigoje, paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

M.G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 6 (šešių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, M.G. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas M.G. laikino sulaikymo laikas.

M.G. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, M.G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuota 1 500 (vienas tūkstantis penki šimtai) eurų.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į pinigines lėšas – 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) eurų, paskirtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartimi, paliktas galioti iki nuosprendžio dalyje dėl turto konfiskavimo įvykdymo.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios D. B. ir nuteistojo M. G. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliaciniai skundai atmetami

Dėl bausmių individualizavimo

5. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019). Pabrėžtina ir tai, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Teisingumo principo įgyvendinimas taip pat užtikrina tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Tokiu būdu teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

6. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę tuo atveju, jeigu straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal teismų praktiką šis bausmės švelninimo pagrindas, jo taikymo išimtinumas sietini su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29-788/2020, 2K-119-689/2020, 2K-169-458/2020, 2K-201-788/2021, 2K-233-976/2021). Iš esmės BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, 2K-377-489/2018).

Dėl D. B. skirtos bausmės individualizavimo

7. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistoji D. B. iš esmės neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti, t. y. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, pasisakys tik dėl apeliantės keliamo paskirtos bausmės klausimo.

8. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistoji D. B. pripažinta kalta ir nuteista padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje. Baudžiamasis įstatymas už šio sunkaus nusikaltimo padarymą yra numatęs vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dešimties metų. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas D. B. paskyrė galutinę 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad D. B. pasikėsino padaryti vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), jos padaryti nusikalstami veiksmai neigiamų padarinių kitiems asmenims nesukėlė, nustatyta viena baudžiamąją atsakomybę švelninanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę buvo įvertinti ir nuteistosios asmenybę charakterizuojantys duomenys – ji nedirba, teista, bet teistumas išnykęs, bausta administracine tvarka, konsultuota/gydyta Respublikiniame priklausomybės ligų centre, augina mažametę dukrą, kurią išlaiko. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, nusprendė, kad D. B. asmenybės pavojingumas bei atliktos nusikalstamos veikos pavojingumas nebuvo toks, dėl kurio kaltinamajai būtų teisinga ir proporcinga paskirti sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, tad taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta ženkliai mažesnė nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Nepaisant to, apeliaciniame skunde yra prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad D. B. pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra aiškiai neproporcinga, neteisinga ar prieštaraujanti teisingumo principui.

9. Apeliaciniame skunde D. B. nurodo ją teigiamai charakterizuojančias aplinkybes – nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, ją sieja tvirti socialiniai ryšiai su mažamete dukra, kurią ir išlaiko viena, kadangi dukros tėvas atlieka laisvės atėmimo bausmę, nevengia dirbti ir per du metus, kurie praėjo nuo nusikalstamos veikos padarymo, neatliko naujų veikų. Šios aplinkybės neabejotinai teigiamai apibūdina apeliantę. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas mažesnę nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, pripažino, kad egzistuoja baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei atsižvelgė tiek į aplinkybę, kad veika ne nuteistosios valia buvo nutraukta pasikėsinimo stadijoje, tiek į kitas skunde nurodytas gyvenimiškas aplinkybes, kas ir davė pagrindą D. B. atžvilgiu pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

10. Teismas atkreipia dėmesį, jog asmens bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys, priešingai negu nurodoma skunde, anaiptol, nėra vien palankūs nuteistajai. Byloje esantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas patvirtina, kad D. B. buvo teista vieną kartą už nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje bei 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Teistumas yra išnykęs (4 t. b. l. 160-163). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, net ir esant išnykusiam teistumui, šis faktas, remiantis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, yra vertinamas kaip nuteistojo asmenybę apibūdinanti aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-560/2014, 2K-39-788/2021). Nuteistosios asmenybę neigiamai charakterizuoja ir atlikti administraciniai nusižengimai. Per pastaruosius penkerius metus apeliantė aštuonis kartus bausta administracine tvarka. Didžioji dalis nuobaudų skirta už transporto priemonės vairavimą būnant apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų; transporto priemonės vairavimą, kai teisė vairuoti tos kategorijos transporto priemonę yra atimta. Duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (4 t. b. l. 154-155). Nors skunde ir nurodoma, kad apeliantė nevengia darbo, tačiau iš pateiktų Sodros duomenų nustatyta, kad D. B. per paskutiniuosius penkerius metus neturėjo nuolatinio ir pastovaus darbo (4 t. b. l. 166-167). Skunde teigiama, kad šiuo metu dirba pagal individualią veiklą, tačiau oficialių duomenų, patvirtančių šį faktą, byloje nėra. Be kita ko, skunde akcentuojama, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neigiamai atsilieps nuteistosios santykiams su mažamete dukra. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl D. B. priklausomybės 2022 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-410/22 „Dėl laikinosios globos K. M. B. nustatymo“ D. B. dukrai buvo paskira laikinoji globa. Kaip pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodo pati nuteistoji, laikinoji globa buvo panaikinta 2023 m. liepos 3 d., kuomet D. B. baigė metadono programą (6 t., b. l.34-38). Tad nors skunde ir akcentuojamas glaudus ryšys tarp apeliantės ir jos dukros, tačiau net ir faktas, kad turi mažametį vaiką, kurio globą tuo metu jau buvo praradusi, nebuvo pakankama paskata D. B. susilaikyti nuo nusikalstamų veiksmų atlikimo.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog nuteistosios padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė. Apeliantės nurodomos ją teigiamai apibūdinančios aplinkybės nenusveria kitų Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų duomenų, kurie nuteistąją apibūdina neigiamai, ir tuo pačiu leidžia spręsti apie pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skirtinos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių D. B. padarytos nusikalstamos veikos ar pačios nuteistosios asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jai paskirta bausmė yra neproporcinga ar aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, visi apeliaciniame skunde dėstomi argumentai jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo tiek vertinant galimybes nuteistajai paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje, tiek ir parenkant vienintelės sankcijoje numatytos bausmės rūšies dydį. Nei vienai iš bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių nebuvo suteikta išskirtinė reikšmė, taip pat šios aplinkybės nebuvo nepagrįstai neįvertintos. Pirmosios instancijos teismo nuteistajai D. B. bausmės, kuri yra žymiai mažesnė nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta minimali riba, paskyrimas atitinka tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek nuteistosios asmenybę. Ši bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta ir jos yra teisinga, todėl apeliantės skundas yra atmetamas.

Dėl M. G. skirtos bausmės individualizavimo

13. Nuteistojo M. G. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog yra prašoma pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 10 d. nuosprendį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba kuo švelnesnę bausmę. Tačiau apeliaciniame skunde yra akcentuojama, kad M. G. tyčia nebuvo nukreipta į disponavimą dideliu narkotinės medžiagos kiekiu. Nors šiomis aplinkybėmis bandoma pagrįsti poreikį taikyti švelnesnę bausmę, tačiau teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina ir kaip nusikalstamos veikos kvalifikavimo ginčijimą. Nagrinėjamu atveju kitų nesutikimo su Skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu argumentų neišsakoma, o esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, t. y. teisėjų kolegija pasisakys dėl nuteistajam M. G. paskirtos bausmės teisingumo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį pagrįstumo.

14. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padariusiu laikomas asmuo, disponavęs dideliu kiekiu narkotinės ar psichotropinės medžiagos, turint tikslą ją platinti. Šių medžiagų kiekis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis (toliau – Rekomendacijos). Aptariama nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai įgyja, gabena didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir nori taip veikti. Teismų praktikoje aiškinant šį subjektyviosios pusės požymį yra pažymėta, kad taikant BK 260 straipsnį kaltininkui pakanka suvokti, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat apie jų kiekį bent bendrais bruožais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-452-788/2016). Tai reiškia, kad asmeniui nebūtina žinoti apie Rekomendacijas ar jų turinį, tiksliai žinoti narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį, jų koncentraciją. Tiesioginei tyčiai konstatuoti BK 260 straipsnio 2 dalies prasme pakanka nustatyti, kad asmuo bent bendrais bruožais numanė disponuojamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų savybes bei kiekius.

15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis rekomendacijomis nustatė, kad didelis narkotinės medžiagos karfentanilio kiekis yra daugiau kaip 0,0006 g ir pagrįstai konstatavo, kad 0,014311 g karfentanilio atitinka didelį kiekį minėtos narkotinės medžiagos, t. y. M. G. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviuosius požymius. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. G. nežinojo narkotinės medžiagos rūšies, todėl negalėjo suprasti, jog disponuoja dideliu kiekiu narkotinės medžiagos. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – kaltės, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuteistasis žinojo, jog jis disponuoja dideliu karfentanilio kiekiu, t. y. jo tyčia, vis tik, buvo nukreipta į disponavimą dideliu kiekiu narkotinės medžiagos.

16. Skunde nurodoma, kad M. G. prieš nusikalstamos veikos padarymą narkotinių medžiagų nevartojo, nedisponavo jomis, tad ir negalėjo suprasti ir žinoti, kokios rūšies ir kokį kiekį narkotinių medžiagų jis nusipirko ir vėliau pardavė D. B.. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks argumentas neatitinka kitų byloje esančių duomenų visumos. M. G. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl narkotinės medžiagos rūšies ir kiekio. Tiek pirmų apklausų ikiteisminiame tyrime, tiek ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis tvirtino, kad narkotines medžiagas nusipirko iš nepažįstamo žmogaus, jų rūšies nežinojo. Pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad nepamena, koks buvo medžiagos svoris, kadangi viskas vyko prieš du metus (6 t. b. l. 34-46). 2022 m. liepos 1 d. apklausos metu M. G. nurodė, kad narkotines medžiagas nusipirko už 400 eurų (4 t. b. l. 27-28), 2024 m. balandžio 22 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad už šias medžiagas sumokėjo 500 eurų ir pardavė už 800 eurų (6 t. b. l. 34-46). 2022 m. birželio 30 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad rastas 12 cm x 7 cm dydžio plastikinis maišelis, pripildytas baltos spalvos milteliais (2 t. b. l. 171-175). 2022 m. liepos 14 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadoje nurodyta, kad šių miltelių masė yra 40,506 g., milteliuose esančio karfentanilio grynasis kiekis yra 0,014311 g., kas net 23 kartus viršija Rekomendacijose numatytą didelio kiekio minimalią ribą (2 t. b. l. 179-181). Tai suponuoja, kad net ir nežinant, kokia tiksliai narkotinė medžiaga yra maišelyje, iš vizualiai didelės pakuotės, jos svorio, didelės pirkimo bei pardavimo kainos asmuo turėjo suvokti, kad jo disponuojamos medžiagos grynasis kiekis gali būti didelis.

17. Skundo argumentą, kad M. G. prieš įvykdant šią nusikalstamą veiką nėra turėjęs sąsajų su narkotinėmis medžiagomis paneigia ir duomenys, gauti taikant procesines prievartos priemones, numatytas BPK 154 straipsnyje (toliau – ir Procesinės prievartos priemonės) (1 t. b. l. 91-94, 2 t. b. l. 50-62). 2022 m. gegužės 29 d. 19:35 pokalbio metu M. G. tariasi su D. B. dėl pinigų perdavimo (2 t. b. l. 50-51). 2022 m. birželio 3 d. 12:31 pokalbio metu M. G. teikia informaciją D. B. apie tai, kur rasti paliktą „siuntą“ – „ten 10 eurų broliui <...> ir 40 eurų tau“. Tos pačios dienos 13:11 pokalbio metu D. B. informuoja M. G. apie tai, kad paslėptą „siuntą“ surado. M. G. dar paklausia, ar „siunta“ supakuota „Brontex“ dėžutėje, ką D. B. patvirtina (2 t. b. l. 51-52). 2022 m. birželio 15 d. 13:07 pokalbio metu M. G. sako „<...> mane nori bjaurybe padaryti. Įsivaizduok, čigonai, jeigu rytoj 2 tūkstančius nepaduosiu.“ (2 t. b. l. 56-57). 2022 m. birželio 10 d. 20:42 pokalbio metu M. G. šifruotai teiraujasi, kada D. B. galės jį informuoti apie medžiagos kokybę, taip pat aptaria ir kitų žmonių atsiliepimus. Įvykio dieną 13:46 pokalbio metu M. G. tariasi, kur susitikti su D. B., kuri perklausia, ar jie susitinka ten pat, kur ir paskutinį kartą (2 t. b. l. 58-60). Teisėjų kolegija, įvertinusi šių pokalbių turinį, sprendžia, kad jų metu nuteistieji, naudodami konspiraciją ir bandydami paslėpti savo vykdomus nusikalstamus veiksmus, bendravo apie narkotinių medžiagų kokybę, tarėsi dėl medžiagų perdavimo vietų, kiekių ir mokėtinų sumų. Taip pat šių pokalbių metu M. G. identifikuoja, kad yra skolingas kitiems asmenims, iš kurių, kaip galima suprasti iš kitų jo telefoninių pokalbių turinio, gavo disponuojamas narkotines medžiagas. Be kita ko, taikant procesinės prievartos priemones buvo užfiksuoti pokalbiai mobilaus ryšio telefonais tarp M. G. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų. 2022 m. kovo 29 d. 19:47 pokalbio metu M. G. tariasi dėl pinigų perdavimo, pašnekovė teigia, kad „už 14 yra 840“ (1 t. b. l. 86-87), iš pokalbio konteksto galima suprasti, kad yra kalbama apie atitinkamo narkotinių medžiagų kiekio įkainį. 2022 m. kovo 30 d. 13:06 pokalbio metu ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta moteris M. G. informuoja, kad ji pametė telefoną ir jai reikia iš naujo susirasti klientus, nes vakar nieko nepardavė, todėl važiuoja į stotį, M. G. atsako, kad ji žino, ką jai reikia padaryti, ir ji turi kažką jam surinkti (1 t. b. l. 88-89). 2022 m. kovo 30 d. pokalbio metu ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta moteris informuoja M. G., kad asmuo, kuriam pardavė tam tikras medžiagas, skundėsi jų kokybe, į ką nuteistasis atsakė „aš žinau <...>, ką daviau žmogui“ (1 t. b. l. 89). Sistemiškai vertinant šiuos duomenis, matoma, kad M. G. ne tik su D. B., bet ir su kitais asmenimis telefoninių pokalbių metu šifruotai diskutavo apie narkotines medžiagas, jų kiekius, paskirstymą dozėmis, narkotinių medžiagų kokybę, klientų paiešką, kas paneigia apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad M. G. nėra turėjęs sąsajų su narkotinėmis medžiagomis, todėl negalėjo suvokti kokių kiekiu narkotinės medžiagos disponuoja.

18. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo kaltinamas. Taip pat savo kaltę pripažino ir pirmų dviejų ikiteisminiame tyrime atliktų apklausų metu. Pripažindamas savo kaltę, padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje, numatytą nusikalstamą veiką, M. G. tuo pačiu pripažino ir kaltę dėl disponavimo dideliu kiekiu narkotinės medžiagos. Proceso metu nuteistasis buvo supažindintas su įtarimo turiniu, vėliau ir su kaltinamojo akto turiniu. Viso proceso metu nuteistąjį gynė iš trys profesionalūs teisininkai – advokatai, kurie jam teikė teisines konsultacijas, davė patarimus dėl jo pozicijos ir iš to kylančias teisines pasekmes. Pažymėtina ir tai, kad viso teisminio proceso metu nei M. G., nei jo gynėjas nekėlė klausimų, dėl veikos kvalifikavimo ar tyčios turinio. Net ir baigiamojoje kalboje nuteistojo gynėjas advokatas Olegas Šibkovas nurodo, kad sutinka su tuo, jog M. G. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Pats M. G. paskutinio žodžio metu taip pat neišsakė jokių argumentų, kuriais būtų ginčijama jo kaltė dėl disponavimo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, šis argumentas atsirado tik apeliaciniame skunde, prašant sušvelninti bausmę. Nors praeityje nuteistasis nebuvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis/psichotropinėmis, tačiau atsižvelgiant šiame procesiniame dokumente nurodytų telefoninių pokalbių turinį apie narkotinių medžiagų kokybę, pakavimą, realizavimo sunkumus įsiskolinimus kitiems asmenims, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog M. G. bent bendrais bruožais suvokė, kokią medžiagą įgijo bei pardavė ir kad jos kiekis yra didelis, t. y. jo tyčia buvo nukreipta į disponavimą dideliu kiekiu narkotinės medžiagos.

19. Baudžiamasis įstatymas už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto sunkaus nusikaltimo padarymą yra numatęs vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dešimties metų. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas M. G. paskyrė galutinę 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad M. G. padarė vieną baigtą tyčinį sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotine medžiaga, padaryti nusikalstami veiksmai neigiamų padarinių kitiems asmenims nesukėlė, nustatyta viena baudžiamąją atsakomybę švelninanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę buvo įvertinti ir nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys – jis vykdo individualią veiklą, yra neteistas, baustas administracine tvarka, vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išlaiko penkis nepilnamečius vaikus, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė, taip pat negydytas ir VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į šias aplinkybes nusprendė, kad M. G. asmenybės pavojingumas bei atliktos nusikalstamos veikos pavojingumas nebuvo toks, dėl kurio kaltinamajam būtų teisinga ir proporcinga paskirti sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, tad taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta bausmė yra žymiai mažesnė nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta minimali bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamo nuosprendžio motyvus bausmės skyrimo kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir pakankamai išsamiai išanalizavo bausmės nuteistajam skyrimui reikšmingas aplinkybes.

20. Nepaisant to, apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad net ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta bausmė vis dar yra neteisinga ir per griežta. Tai grindžiama tuo, kad narkotinės medžiagos buvo išplatintos tik vienam asmeniui, kuris turėjo priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų. Pažymima, kad M. G. yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, penkis vaikus, kuriuos išlaiko, rūpinasi sergančia sutuoktine, o nusikalstamus veiksmus atliko dėl sunkaus gyvenimo periodo.

21. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys, priešingai negu nurodoma skunde, nėra vien palankūs nuteistajam. M. G. nėra teistas, tačiau per paskutiniuosius penkerius metus yra net aštuoniolika kartų baustas administracine tvarka. Didžioji dalis nusižengimų yra susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, greičio viršijimu ir transporto priemonės vairavimu neturint teisės vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę. Duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (4 t. b. l. 134-135). Nors sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistasis turi šeimą, penkis nepilnamečius vaikus, nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nepaneigia ne tik padarytos nusikalstamos veikos, bet ir pačio nuteistojo pavojingumo, todėl nesuponuoja išvados, kad ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei minimali bausmė, numatyta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje, laikytina nepagrįsta. Be to, nors nusikalstamos veikos padarymo metu du M. G. vaikai buvo nepilnamečiai, žmona laukėsi trečiojo vaiko, tačiau tai nesulaikė nuteistojo nuo nusikalstamo elgesio. Dėl to spręsti, kad nagrinėjamu atveju būtent dėl šių aplinkybių dar labiau turėtų būti švelninama nuteistajam paskirta bausmė, būtų nepagrįsta ir prieštarautų visuomenės interesui bei bausmės paskirčiai, kadangi nuteistojo asmeniniai interesai negali būti iškelti aukščiau visuomeninių, juo labiau, kad pats nuteistasis turėjo būti suinteresuota rūpintis apeliaciniame skunde akcentuojamais savo prigimtiniais bei socialiniai interesais.

22. Reaguojant į kitus skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog iš Skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas nuteistajam bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į gyvenimišką nuteistojo situaciją, jo ryšius su artimaisiais asmenimis, į tai, jog jis visiškai prisipažino įvykdęs BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą bei nuoširdžiai gailisi, šią aplinkybę pripažindamas lengvinančia jo atsakomybę. Nenustačius baudžiamojo įstatymo pažeidimų, padarytų skiriant nuteistajam bausmę, nėra jokio teisinio pagrindo jos dar labiau švelninti remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias jau įvertino žemesnės instancijos teismas.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių M. G. padarytos nusikalstamos veikos ar paties nuteistojo asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jam paskirta bausmė yra neproporcinga ar aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kaip matyti iš Skundžiamo nuosprendžio, visi apeliaciniame skunde dėstomi argumentai jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo tiek vertinant galimybes nuteistajam paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje, tiek ir parenkant vienintelės sankcijoje numatytos bausmės rūšies dydį. Nei vienai iš bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių nebuvo suteikta išskirtinė reikšmė, taip pat šios aplinkybės nebuvo nepagrįstai neįvertintos. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. G. bausmės, kuri yra mažesnė nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta minimali riba, paskyrimas atitinka tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę. Tokios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, taip pat ir nurodyta teisminė praktika. Ši bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta ir ji yra teisinga, todėl M. G. gynėjo Olego Šibkovo skundas yra atmetamas.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcijos, įsigaliojusios 2025 m. vasario 1 d., taikymo

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinio sprendimo priėmimo metu įsigaliojo Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. XIV-2573, kuriuo iš dalies pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniai. Šiuo teisės aktu, be kita ko, BK 75 straipsnis papildytas 4 dalimi, pagal kurią asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turi teisę visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą laikotarpiui nuo vienerių iki trejų metų. Šios nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos tik toms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose. Šiame procesiniame dokumente jau buvo nurodyta, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, tinkamai atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir įvertino jas priimdamas sprendimą skirti švelnesnę bausmę nei minimali BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė. Taigi teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad švelninančios BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nuteistųjų atžvilgiu jau yra pritaikytos, o paskirtos bausmės teisingos ir proporcingos padarytoms nusikalstamoms veikoms, sprendžia, jog nėra pagrindo taikant naujos redakcijos BK 75 straipsnio nuostatas dar ir atidėti jiems paskirtų bausmių vykdymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios D. B. skundą atmesti.

Nuteistojo M.G. gynėjo Olego Šibkovo skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.