Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-219-464/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-04-14
Bylos Nr.: e2A-219-464/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00223-2020-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Dalia Kačinskienė, Tomas Venckus
Ieškovas: V. B.
Atsakovas: A. B.

Kategorijos

2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
3.1.9.1.3Bauda
3.2.4.5Įrodinėjimo dalykas
3.2.4.8.2Prejudiciniai faktai

Civilinė byla Nr. e2A-219-464/2022Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00223-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 3.1.9.1.3; 3.2.4.5; 3.2.4.8.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. B. 163 018,41 Eur skolą, 50 984,87 Eur palūkanas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas buvo ūkininkai, turėję atskirus ūkius, tačiau aktyviai bendradarbiavę, skolinę vienas kitam pinigus. Laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2013 m. sausio 24 d. ieškovas atsakovui 36 mokėjimo pavedimais suteikė 146 539,04 Eur paskolų. Laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2013 m. vasario 12 d. ieškovas atsakovui 5 mokėjimo pavedimais, nurodydamas „sąskaitos papildymas“ pervedė (paskolino) dar 8 949,25 Eur, o 2013 m. kovo 13 d., 2013 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. vasario 13 d. ieškovas atsakovui pervedė 7 530,12 Eur, klaidingai nurodydamas neva mokėjimai yra atliekamas pagal PVM sąskaitas faktūras, nors šiais mokėjimo pavedimais taip pat buvo suteikiamos paskolos atsakovui.

3. Ieškovas paaiškino, kad šalis siejo ilgametis bendradarbiavimas ir nuolatinės priešpriešinės prievolės, skolinimas vienas kitam buvo įprasta praktika, t. y. ieškovas, esant poreikiui, kreditavo atsakovo veiklą. Šias aplinkybes įrodo lėšų judėjimo tarp ieškovo ir atsakovo sąskaitų ir atsakovo gautų lėšų panaudojimo tikslai. Atsakovo sąskaitų išrašų analizė atskleidžia, kad ieškovas jam lėšas skolindavo, kai to reikėjo – atsakovo prievolių biudžetui, tiekėjams, kredito įstaigoms vykdymui. Atsakovas, gavęs iš ieškovo lėšas, jas priėmė ir ieškovui negrąžino, be to, jomis disponavo, vykdė atsiskaitymus su savo kreditoriais. Nors rašytinės paskolų sutartys nebuvo sudaromos – šalys yra susijusios giminystės ryšiais (ieškovas yra atsakovo sūnus) ir jas siejo pasitikėjimas, visgi šalys sukūrė ir dalyvavo paskolos teisiniuose santykiuose.

4. Kadangi ginčo atveju paskolų dalykas yra pinigai, o susitarimo, kad paskolos yra neatlygintinės, nėra, už naudojimąsi pinigais turi būti skaičiuojamos palūkanos, nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą. Įstatymas reikalavimams dėl palūkanų numato sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą, todėl palūkanos už suteiktas paskolas prašomos priteisti tik už paskutinius penkerius metus ir jų suma yra 35 978,16 Eur. Pasiskolintas lėšas atsakovas ieškovui privalėjo grąžinti ne vėliau kaip 2019 m. vasario 27 d., todėl nuo šios datos iki ieškinio pareiškimo dienos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnį atsakovas turi sumokėti 15 006,62 Eur palūkanų.

5. Ieškovas pažymėjo, kad vienas teisminis ginčas tarp šalių jau yra išnagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-987-1120/2020. Toje byloje ieškovo priešieškinis atsakovui dėl šioje byloje ieškiniu prašomų priteisti sumų buvo atmestas tik dėl to, kad teismas nenustatė priešieškinyje nurodyto pagrindo – atsakovo nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237 straipsnis). Tačiau bylą išnagrinėjęs teismas nenustatė ir atsakovo prievolių pasibaigimo fakto, taip pat nekvalifikavo ginčo sumų. Taigi, tiek ginčo sumų teisinio kvalifikavimo klausimo, tiek atitinkamos prievolės įvykdymo pagrįstumo ar pasibaigimo klausimas teismo nėra išspręstas, o tai reiškia, kad ieškovas, nurodydamas kitą teisinį pagrindą, tokį reikalavimą gali reikšti pakartotinai ir tai nebus tapatus reikalavimas jau išspręstam ginčui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui A. B. iš ieškovo V. B. 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas sprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl lėšų pervedimo nepatvirtina šalis siejusių paskolos teisinių santykių. Ieškovo pateikti įrodymai nepagrindžia atsakovo valios pasiskolinti lėšas ir (ar) įsipareigojimo konkrečiais terminais šias lėšas grąžinti. Atsakovas nurodė, kad tarp šalių buvo susiklostę visai kitokie tarpusavio santykiai. Šalys, kaip nurodė atsakovas, bendrai dalijosi ūkio išlaidomis ir pajamomis, bendrai vykdė ūkinę veiklą. Išgrynintas lėšas atsakovas panaudojo ir mokėjimams už ieškovo nuomojamą žemę, kitiems poreikiams. Be to, ne tik ieškovas atliko pervedimus į atsakovo sąskaitą, bet ir atsakovas atliko mokėjimus į ieškovo sąskaitą. Atsakovas 2011 metais pervedė ieškovui 28 616,64 Eur, o 2021 metais – 69 256,84 Eur. Atsakovas pateikė bankų sąskaitų suvestinę, kurioje detalizuoti atsakovo atlikti pervedimai ieškovui bei ieškovo atlikti pavedimai atsakovui. Tokia banko sąskaitų suvestinė buvo pateikta bei analizuota ir Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-987-1120/2020.

8. Teismas pažymėjo, kad ankstesnėje byloje pats ieškovas įrodinėjo, kad šalys daug metų faktiškai ūkininkavo kartu tuose pačiuose žemės sklypuose, tuose pačiuose ūkiniuose pastatuose, bendrai naudojosi ta pačia žemės ūkio technika, pašarais, gyvuliais. Jo teigimu, jiems kartu ūkininkaujant, kiekvieno iš jų gaunamos piniginės lėšos, kurios buvo pervedamos į jų sąskaitas, taip pat išlaidos faktiškai buvo bendros, naudojamos šalių tarpusavio sutarimu abiejų ūkių, kurie iš esmės buvo tvarkomi kaip vienas ūkis, reikmėms pagal tuo metu buvusius konkrečius ūkio poreikius. Lėšos buvo naudojamos tenkinti būtent to ūkio poreikius, kuriam tuo metu reikėjo pinigų. Pervedant iš vienos sąskaitos į kitą buvo nurodoma „paskolos grąžinimas“, „sąskaitos papildymas“ ir „paskola“. Šie V. B. argumentai buvo nurodyti pirmiau išnagrinėtoje byloje 2016 m. lapkričio 27 d. pateiktame atsiliepime į A. B. ieškinį.

9. Ieškovas ankstesnėje byloje taip pat įrodinėjo, kad dėl lėšų vienas kitam pervedimo buvo susitarimai, kurie vykdyti ne vienerius metus, egzistavo ir gyvenimiška praktika, kad vaikai bei tėvai tarpusavyje paskolos sutarčių nesudaro, kitaip tariant, šalių pajamos ir išlaidos buvo bendros, šalių susitarimu lėšos buvo naudojamos abiejų ūkių reikmėms ir taip buvo vykdoma bendra jungtinė veikla.

10. Vertindamas kiekvienos šalies argumentų pagrįstumą, teismas atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-987-1120/2020 nustatytas aplinkybes, kad tos bylos ieškovui A. B. (nagrinėjamos bylos atsakovui) 2013 m. balandžio – gegužės mėn. nutraukus aktyvią ūkininkavimo veiklą, šalys, labiau tikėtina, išsprendė tarpusavio atsidalijimo ir atsiskaitymo klausimus, t. y. atsižvelgdamos į egzistuojančias tarpusavio skolas nustatė, jog A. B. neatlygintinai perduoda V. B. savo valdas bei parduoda ūkinius pastatus, o V. B. pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumoka A. B. 400 000 Lt (115 848 Eur).

11. Taigi teismas, pritardamas atsakovo A. B. pozicijai, kad ieškovas V. B. neįrodė tarp šalių egzistavusių paskolos teisinių santykių buvimo, bei atsižvelgdamas į minėtame Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendime konstatuotą faktą, jog ginčui aktualiu laikotarpiu šalys viena kitai jokių prievolių neturėjo, ieškovo pareikštą ieškinį pripažino nepagrįstu.

12. Teismas atmetė ir atsakovo prašymą skirti ieškovui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teismas vertino, kad byloje pateikti duomenys bei atsakovo nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį ir (ar) prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo teise.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovas V. B. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1 Teismas neįvertino nė vieno ieškovo nurodyto argumento ir pateikto įrodymo, patvirtinančių paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimą. Ieškovas niekada neneigė, kad šalys ilgą laiką bendradarbiavo, o skolinimas buvo viena iš tokio bendradarbiavimo formų. Tačiau šalių bendradarbiavimas nesudaro pagrindo nepagrįstam pinigų pervedinėjimui. Bendradarbiaujant atliekami tarpusavio mokėjimai turi aiškų pagrindą. Ginčo atveju toks pagrindas buvo skolinimas.

13.2 Tai, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, įrodo byloje esantys įrodymai. Į bylą pateikti sąskaitų išrašai patvirtina, kad iš esmės visa ginčo suma atsakovui buvo pervesta mokėjimo paskirtyse nurodant, jog tai yra paskola. Atsakovas gautas lėšas panaudojo ne kokių nors bendrų šalių prievolių vykdymui, o būtent savo įsipareigojimų vykdymui.

13.3 Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad prievolės, kurias skolintais pinigais vykdė atsakovas, būtų bendros. Pavyzdžiui, byloje nėra duomenų, kad kredito sutarčių Nr. P14-737046, Nr. 06/162, Nr. P14-186433, Nr. 05/227, kurias skolintomis lėšomis vykdė atsakovas, šalimi būtų ieškovas. Nėra ir įrodymų, kad mokėjimai tiekėjams ar, juo labiau, mokėjimai darbuotojams būtų kaip nors susiję su ieškovo prievolių vykdymu, kad jis būtų naudojęsis tų tiekėjų, su kuriais atsiskaityta, suteiktomis paslaugomis ar prekėmis. Byloje nėra duomenų, kad išgrynintais pinigais atsakovas būtų mokėję už ieškovo nuomojamą žemę Atsakovui ginčo laikotarpiu trūko lėšų, dėl to jis savo reikmėms jas skolinosi iš ieškovo.

13.4 Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad visos paskolos sumos į jo buhalterinę apskaitą būdavo įtraukiamos būtent kaip skola. Tą įrodo ir atsakovo ūkio buhalterinės programos sugeneruotas apyvartos žiniaraštis, kuriame ginčo sumos yra aiškiai apskaitytos kaip finansinės atsakovo skolos. Faktą, kad būtent tarpusavio skolinimo santykiai siejo ginčo šalis, 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendime pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas.

13.5 Ūkininkas veda finansinę apskaitą, yra mokesčių mokėtojas, todėl jis negali negrįžtamai pervedinėti savo lėšų kito ūkio subjekto poreikių tenkinimui. Apskaitoje tokie pavedimai turi būti pagrįsti sandoriu. Šiuo atveju reikalaujama suma buvo fiksuojama būtent kaip atsakovo skola ieškovui. Bendradarbiavimas neeliminuoja šalių pareigos tinkamai apskaityti ir vykdyti priešpriešines prievoles, jų turto, pajamų ir išlaidų nepadaro bendromis, nesuteikia teisės vieno subjekto lėšomis finansuoti kito subjekto veiklą. Tokie veiksmai nesuderinami su ūkio subjektų finansinei atskaitomybei keliamais reikalavimais.

13.6 Kita vertus, atsakovo skola ieškovui turi būti grąžinama nepriklausomai nuo to, ar ji atsirado iš paskolos teisinių santykių, ar tiesiog iš lėšų pervedimo šalims bendradarbiaujant, ieškovui finansuojant atsakovo veiklą, dengiant jo išlaidas tretiesiems asmenims. Esant aiškiam prievolės atsiradimo faktui, atsakovas turėjo įrodyti, o teismas konstatuoti bent vieną iš CK įtvirtintų prievolės pasibaigimo pagrindų. To pirmosios instancijos teismas nepadarė.

13.7 Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys jau išsprendė ūkių atsidalijimo ir tarpusavio atsiskaitymo klausimus, yra nemotyvuota ir nepagrįsta jokiais įrodymais. Šalys nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo to, kad 2013 metais jos būtų suvedinėjusios kokias nors sąskaitas, susitarusios dėl prievolių įskaitymo ar kitokio jų pasibaigimo būdo. Byloje nėra tokius susitarimus pagrindžiančių įrodymų, o teismo posėdžio metu iš viso nebuvo tiriami jokie įrodymai, iš kurių būtų galima spręsti apie būtent tokių susitarimų tarp šalių sudarymą ir tokios jų valios buvimą.

13.8 Joks prievolių įskaitymas tarp šalių nėra įvykęs, Lietuvos apeliacinis teismas tokio fakto ankstesnėje byloje taip pat nėra konstatavęs. Nei šioje, nei ankstesnėje byloje teismai nenustatinėjo priešpriešinių šalių prievolių, nesudarinėjo jų balanso, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo prievolės ieškovui yra pasibaigusios įskaitymu ar kitais pagrindais.

13.9 Šalių niekada nesiejo ir jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Tai pagrindžia rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvimas. Be to, net ir egzistuojant jungtinės veiklos teisiniams santykiams tiek šalių išlaidos, tiek pelnas nebūtų bendras, jis turėtų būti dalinamas šalims proporcingai jų įnašų į jungtinę veiklą dydžiui. Taigi, jungtinės veiklos konstatavimas taip pat nebūtų pakankama aplinkybė, pateisinanti ieškovo lėšų naudojimą atsakovo prievolėms vykdyti.

Atsiliepimas

14. Atsakovas A. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skirti ieškovui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę paskirtos baudos priteisiant atsakovui. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1 Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendime nustatė, kad iki 2013 m. balandžio mėn. ieškovas ir atsakovas vykdė bendrą ūkininkavimo veiklą, tarpusavio mokėjimais dalinosi ūkių pajamas ir išlaidas, o A. B. nutraukus ūkininkavimo veiklą, pačios šalys išsprendė tarpusavio atsidalijimo ir atsiskaitymo klausimus. Todėl ieškovo iš naujo pateikiama faktinių aplinkybių ir įsiteisėjusios teismo nutarties interpretacija nepagrįsta.

14.2 Nagrinėjamu atveju ieškovas piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis iš esmės siekia pakartotinio ginčo nagrinėjimo. Ieškovas nurodė iš esmės tą patį ieškinio faktinį pagrindą, kaip ir išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-263-856/2020, tik pakeitė teisinių santykių kvalifikavimą. Tačiau ankstesnius ginčus nagrinėję teismai jau nustatė, kad paskolos teisinių santykių tarp šalių nebuvo, o buvo kitokie susitarimai dėl piniginių lėšų judėjimo sąskaitose. Ginčas dėl tokių lėšų tarp šalių jau išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

14.3 Atsakovas su ieškovu nesudarinėjo jokių paskolos sutarčių, kuriose jis būtų paskolos gavėjas. Ieškovas nepateikė ir jokių tinkamų, leistinų ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų pinigų (kaip paskolos dalyko) perdavimą atsakovui, nepateikė įrodymų, kad egzistavo šalių susitarimas dėl paskolos teisinių santykių atsiradimo bei atsakovo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą. Ankstesnėje byloje pats V. B. pripažino, kad jis jokių paskolos sutarčių su A. B. nesudarinėjo, t. y. tarp šalių nebuvo jokių paskolos teisinių santykių, o ūkinės operacijos susijusios tik su ūkių veikla.

14.4 Atsakovui nesuprantama, kodėl ieškovas iš esmės ignoruoja faktą, kad atsakovo piniginėmis lėšomis ir darbu buvo sukurtas ieškovo ūkis. Atsakovas ūkininkauti pradėjo nuo 1993 m. ir pats išvystė sėkmingai veikiantį ūkį. Ieškovas atsakovo ūkio kūrimo procese apskritai nedalyvavo ir galbūt net nebūtų ūkininkas, jei ne atsakovo 2000 m. suteikta pagalba, kuomet jis neteko darbo. Atsakovas su sutuoktine, būdami geranoriški ir rūpestingi tėvai, padovanojo sūnui žemės sklypą, suteikė teisę naudotis banko sąskaitomis. Tokiu būdu 2001 m. buvo įregistruotas ieškovo ūkis. Atsakovas prisidėjo ir prie ieškovo ūkio išvystymo – neatlygintinai perleido dalį savo ūkiui priklausančių gyvulių, įkeitė savo turtą tam, kad ieškovas gautų kreditų įstaigų finansavimą, skolino pinigines lėšas žemės ūkio technikos įsigijimui, finansinės situacijos pagerinimui. Taigi, būtent atsakovas į ieškovo ūkį investavo didžiules pinigų sumas, kurių ieškovas niekuomet jam negrąžino. Šias aplinkybes patvirtina banko sąskaitų išrašai ir jų suvestiniai duomenys, pagal kuriuos atsakovas ieškovui yra perdavęs 417 914,41 Eur, o ieškovas atsakovui – 208 691,50 Eur.

14.5 Atsakovas priėmus sprendimą neūkininkauti, visą savo ūkį perleido ieškovui, o pastarajam tapo aišku, kad vienam pačiam valdyti ūkį bei jį išlaikyti nėra paprasta. Ieškovas buvo įpratęs, kad visus sudėtingiausius darbus ir problemas visuomet išspręsdavo tėvas, todėl nebegaudamas tėvo finansinės paramos ne tik atsisakė grąžinti skolas tėvams, bet ir pagrobė jų santaupas, tokiu būdu padarydamas tėvams didžiulę turtinę bei neturtinę žalą.

14.6 Į bylą pateikta ir apeliaciniame skunde akcentuojama suvestinė nėra atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentas, nes atsakovas jau yra nutraukęs ūkininkavimo veiklą ir jokios buhalterinės apskaitos neveda. Minėta suvestinė, siekiant susisteminti banko sąskaitų išrašų duomenis, buvo rengiama nagrinėjant kitą šalių ginčą, kuris išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-987-1120/2020.

14.7 Apeliacinio skundo argumentai, kad jungtinės veiklos teisiniai santykiai šalių niekada nesiejo, iš esmės prieštarauja ankstesnėje byloje ieškovo pateiktiems paaiškinimas. Ieškovas yra nurodęs, kad jie dirbo tuose pačiuose žemės sklypuose ir ūkiniuose pastatuose, naudojosi ta pačia žemės ūkio technika, taip pat turėjo faktiškai bendras pajamas ir išlaidas.

14.8 Ieškovas pateiktu tapačiu ieškiniu siekia sąmoningai sukelti nepatogumus atsakovui, taip pat užvilkinti ankstesnėje byloje priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Todėl yra pagrindas atsakovui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo nagrinėjimo ribų ir ieškinių tapatumo požymių

15. Civilinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015).

16. Teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (identifikuoti teisinį ieškinio pagrindą) nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktus (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos pačių šalių, faktines aplinkybes), nei teisės keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020). Tinkama kvalifikacija aiškintina tik kaip konkretų ginčą nagrinėjančio teismo pareiga tam konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą – ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021).

17. Nagrinėjamoje byloje apelianto ieškinio dalykas yra suformuluotas kaip prašymas priteisti iš atsakovo jam paskolintą pinigų sumą (163 018,41 Eur) ir mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas (50 984,87 Eur), taip pat minimalius nuostolius kompensuojančias palūkanas (15 006,62 Eur) pagal CK 6.210 straipsnį, o kaip ieškinio faktinis pagrindas yra nurodytos aplinkybės, kad apeliantas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2014 m. vasario 13 d., atlikdamas bankinių mokėjimų pavedimus, atlygintinai paskolino atsakovui šias sumas, kurias, apelianto teigimu, atsakovas panaudojo savo ūkiui bei asmeniniams poreikiams tenkinti, bet apeliantui jų negražino. Kitaip tariant, pareikšdamas šioje byloje ieškinį apeliantas reikalavimus grindė paskolos sutartinių teisinių santykių su atsakovu buvimo faktu.

18. Apeliantui pasirinkus tokį savo teisių gynimo būdą – reikalauti pinigų kaip paskolos grąžinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė bei vertino byloje esančius duomenis, kurie arba patvirtintų, arba paneigtų būtent tokių teisinių santykių tarp šalių susiklostymo faktą. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių ginčą, pripažino, kad ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių (ieškinio faktinio pagrindo) apeliantas neįrodė, atitinkamai, neįrodžius tarp šalių egzistuojančių (praeityje egzistavusių) paskolos teisinių santykių, atsakovui negali kilti ir teisinė prievolė grąžinti apeliantui jo reikalaujamą sumą bei mokėti palūkanas už naudojimąsi pinigais ir (ar) vėlavimą atsiskaityti.

19. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad reikalaujama pinigų suma apeliantui turėjo būti priteista nepriklausomai nuo to, ar yra (buvo) paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnis), vien dėl lėšų pervedimo atsakovui fakto šalių bendradarbiavimo procese, nebent atsakovas būtų įrodęs, kad jo prievolė apeliantui jau yra pasibaigusi. Pirma, įrodinėjimo taisyklės yra nustatytos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose, o įrodinėjimo našta pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, o ne tam, kas neigia, t. y. ieškovui privalu įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio arba atsikirtimų į ieškinį faktinį pagrindą. Todėl apeliantui teko procesinė pareiga įrodymais pagrįsti atsakovo prievolės jam atsiradimo pagrindą, nurodytą jo ieškinyje (paskolos atsakovui suteikimą), ir piniginės prievolės (negrąžintos paskolos ar jos dalies) dydį, o atsakovui teko pareiga įrodyti savo atsikirtimus, kad tokio pobūdžio teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę, paskola jam nebuvo suteikta. Ir tik apeliantui įrodžius, kad į atsakovo banko sąskaitą pervestos lėšos šalių susitarimu, terminais bei sąlygomis turėjo būti jam grąžintos, galėjo atsirasti poreikis spręsti klausimą dėl šios prievolės pasibaigimo pagrindų egzistavimo.

20. Antra, sutikimas su apelianto pozicija, kad ieškinio dėl paskolos grąžinimo patenkinimui pakako vien pateikti duomenis, liudijančius apelianto piniginius mokėjimus į atsakovo sąskaitą, neabejotinai reikštų išėjimą už bylos ir jame nagrinėjamo konkretaus ginčo ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Priešingai nei yra įsitikinęs apeliantas, pirmosios instancijos teismas negalėjo ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių vertinti ir kitokių teisinių santykių, nei reglamentuojami CK 6.870 straipsnyje, kontekste, antraip būtų pažeidęs nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, dispozityvumo, reiškiančio teisę laisvai disponuoti šalims priklausančiomis teisėmis, principus (CPK 13 straipsnis).

21. Nagrinėjamu atveju svarbu dar ir tai, kad apeliantas, kaip ir pats pripažįsta, iš esmės tą pačią ieškinyje nurodytą sumą teismine tvarka jau mėgino prisiteisti iš atsakovo. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-263-856/2020, be kita ko, atmetė apelianto (toje byloje atsakovo) priešieškinį atsakovui (toje byloje ieškovui) dėl 202 888,65 Eur kaip be teisinio pagrindo nuo 2005 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. atsakovo įgytų piniginių lėšų, 257 787,17 Eur lėšų, pervestų atsakovui be teisinio pagrindo nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2013 m. vasario 12 d., 9 457,33 Eur už apelianto permokėtas PVM sąskaitas faktūras ieškovui ir 189 024,56 Eur už apelianto 2009 – 2012 m. atsakovui atliktus žemės ūkio darbus, priteisimo. Nurodyta Šiaulių apygardos teismo sprendimo dalis, kuria apelianto priešieškinis buvo atmestas, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-987-1120/2020 buvo palikta nepakeista. Kaip matyti, apelianto priešieškinio atmetimas ankstesnėje Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje lėmė ieškinio pareiškimą nagrinėjamoje civilinėje byloje, pačiam apeliantui ieškinyje pažymint, kad prašomų priteisti sumų pagrindai yra skirtingi, t. y. dabar jis sieks įrodyti atsakovo prievolės atsiradimą iš paskolos teisinių santykių, o ne kitų teisinių santykių, dėl kurių jau yra pasisakę teismai.

22. Tokia prieštaringa apelianto pozicija, viena vertus, pirmiau įrodinėjus, kad, be kita ko, ir tokių lėšų, dėl kurių yra keliamas ginčas nagrinėjamoje byloje, perdavimo atsakovui pagrindo iš viso nebuvo, kita vertus, po nepalankaus apeliantui sprendimo priėmimo ėmus įrodinėti priešingą faktą, t. y. kad toks pagrindas visgi buvo, leidžia abejoti apelianto paaiškinimų, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumu ir teisingumu, juolab kad rašytinių sutarčių dėl paskolų santykių įforminimo į bylą nebuvo pateikta.

23. Tačiau nėra pagrindo sutikti ir su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-263-856/2020 pareikštas priešieškinis ir šioje byloje pareikštas ieškinys yra tapatūs, todėl toks apelianto ieškinys iš naujo negalėjo būti nagrinėjamas teisme. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Nagrinėjamu atveju sutampa ginčo šalys, tačiau tik iš dalies sutampa faktinis abiejų lyginamų ieškinių pagrindas (atlikti konkretūs apelianto mokėjimai atsakovui), be to, nėra visiškai tapatus (identiškas) ir ieškinio dalykas, nes pirmiau buvo reikalaujama be pagrindo gautų piniginių lėšų priteisimo (CK 6.237 straipsnis), o nagrinėjamu atveju – paskolos grąžinimo (CK 6.870 straipsnis).

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad naujas ieškinys yra galimas tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018). Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tik patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015).

25. Kaip matyti, Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-263-856/2020 apelianto pareikštas priešieškinis buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad prašomas priteisti sumas atsakovas įgijo be jokio teisinio pagrindo, o nagrinėjamoje byloje teigia jas atsakovui paskolinęs. Tai suponuoja išvadą, kad bylose apelianto nurodyti juridiniai faktai, sudarantys ieškinio ir anksčiau išnagrinėtoje byloje jo priešieškinio pagrindus, negali būti vertinami kaip tapatūs, todėl apeliantui negalėjo būti apribota teisė į naują ieškinį. Tačiau tai, kad apeliantas pasirinko kitokį galbūt pažeistų savo teisių gynimo būdą, tų pačių sumų reikalavimą abejose bylose įrodinėdamas skirtinga jų teisine prigimtimi – nurodydamas skirtingas prievolių atsiradimo faktines aplinkybes, savaime nepaneigia Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo prejudicinės reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Ankstesnę civilinę bylą nagrinėję teismai jau yra pateikę atsakovo nurodomų pavedimų, kuriais grindžiamas šioje byloje pareikštas ieškinys, taip pat ginčui aktualiu laikotarpiu šalis siejusių asmeninių (verslo) santykių teisinį ir faktinį vertinimą, t. y. jau yra pasisakę dėl duomenų, kuriais grindžiamas tiek šioje byloje apelianto pareikštas ieškinys, tiek atsakovo atsikirtimai į ieškinį, įrodomosios reikšmės. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas imperatyvas, kad kitoje (naujoje) byloje yra draudžiama ginčyti teismo jau nustatytus faktus bei teisinius santykius. Įstatymų leidėjui neįtvirtinus tokio draudimo, galėtų susidaryti netoleruotina situacija, kuomet galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai. Todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kitų teismų pirmiau nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktais išaiškinimais nesivadovauti ar tas pačias aplinkybes vertinti kitaip, nei teismų jau buvo įvertintos.

Dėl ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo

26. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).

27. Pagal pirmiau jau aptartą bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę šalis turi įrodyti tas faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus įstatymu nustatytus atvejus, kai aplinkybių, kuriomis remiamasi, nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Apeliantui, reiškiančiam reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, visų pirma kilo pareiga įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta. Taigi, nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar pinigai apelianto buvo perduoti atsakovui kaip paskola ir ar atsakovas įsipareigojo gautus pinigus apeliantui grąžinti.

28. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad apeliantas per daugiau nei trejų metų laikotarpį 44 mokėjimo pavedimais atsakovui pervedė į sąskaitą banke iš viso 163 018,41 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskola“, „sąskaitos papildymas“, „pagal PVM sąskaitą faktūrą“. Tačiau atsakovas neigia, jog pinigai jam pervesti kaip apelianto suteiktos paskolos sutarties dalykas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktus duomenis, konstatavo, kad apeliantas neįrodė vienos iš esminių paskolos sutarties sąlygų – atsakovo įsipareigojimo grąžinti pavedimu gautus pinigus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

29. Kaip matyti, apeliantas paskolos santykius įrodinėja mokėjimų atlikimo faktais, mokėjimo nurodymų paskirties įrašymu ir lėšų, kurias atsakovas gavo, panaudojimo tikslais. Tokios argumentacijos, teisėjų kolegijos vertinimu, aiškiai nepakanka šalių valiai, nukreiptai į paskolos teisinių santykių sukūrimą, identifikuoti. Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pinigų pervedimas yra tik tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, patiektas prekes ir kt. Banko mokėjimo pavedimas pats savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015). Šiuo konkrečiu atveju išvadą, kad apelianto atlikti bankiniai mokėjimai sukūrė ne paskolos prievolę atsakovui, o atliko kitokią paskirtį, patvirtina paties apelianto ankstesnėje byloje pateikti paaiškinimai, jo procesinis elgesys, tiek šioje, tiek ankstesnėje civilinėje byloje teismų nustatyti šalių tarpusavio asmeniniai ir verslo ryšiai, taip pat šalių banko sąskaitose fiksuotas abipusis pinigų judėjimas.

30. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, Šiaulių apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-263-856/2020 apeliantas, gindamasis nuo atsakovo ieškinio dėl be teisinio pagrindo gautų (pasisavintų) sumų, procesiniuose dokumentuose (atsiliepime ir triplike) teikė paaiškinimus, kad šalys kartu daug metų ūkininkavo tuose pačiuose žemės sklypuose, naudojo tą pačią žemės ūkio techniką ir įrangą. Apeliantas akcentavo, kad tiek šalių pajamos, tiek išlaidos buvo bendros, abiejų ūkių generuojamos bendros pajamos buvo naudojamos bendroms išlaidoms apmokėti, o pinigai tarp šalių (jų ūkių) iš vienos sąskaitos į kitą buvo pervedami mokėjimų paskirtyse nurodant „paskolos grąžinimas“, „sąskaitos papildymas“, „paskola“, kt. Pagal apelianto ankstesnėje byloje teiktus paaiškinimus, šalys, būdamos artimais giminaičiais (tėvas ir sūnus), jokių tarpusavyje paskolos sutarčių nesudarinėdavo ir faktiškai pinigų nesiskolindavo.

31. Vėliau toje pačioje byloje apeliantas, pateikęs priešieškinį, įrodinėjo, kad ginčo pavedimais apelianto pervestas pinigų sumas atsakovas (jo tėvas) įgijo be jokio teisinio pagrindo, todėl pasisavintas lėšas turi grąžinti. Nurodytas apelianto procesinis elgesys, t. y. laisva valia pasirinkus ginčo sumas prašyti priteisti kaip atsakovo be teisinio pagrindo įgytas lėšas, paneigia nagrinėjamoje byloje dėstomus argumentus dėl paskolų atsakovui suteikimo. Tiek atsakovo ankstesni paaiškinimai, tiek pasirinktas priešieškinio įrodinėjimo būdas parodo, kad tikroji šalių valia nebuvo susijusi su faktiniu dalyvavimu paskolos teisiniuose santykiuose, priešingai nei dabar (po jam nepalankios ankstesnės bylos baigties) apeliantas siekia įrodyti.

32. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu apelianto į nagrinėjamą bylą pateiktų išsamių atsakovo iš apelianto gautų pinigų panaudojimo duomenų įvertinimu. Šie duomenys patvirtina ankstesnėje byloje apelianto nurodytas aplinkybes, t. y. kad pervesti pinigai iš esmės buvo naudojami atsakovo ūkiui, kurio veikla buvo vykdoma bendrai su apelianto ūkiu. Pavyzdžiui, 2011 m. sausio 18 d., 2011 m. balandžio 7 d., 2011 m. sausio 18 d. pervestos pinigų sumos buvo panaudotos prievolėms valstybės biudžetui apmokėti, o 2011 m. vasario 11 d. – atsiskaitymams su kontrahentais UAB „Dimela“, UAB „Vetfarmas“ ir kt. Nors nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad nurodyti atsakovo kreditoriai yra suteikę konkrečias paslaugas ar prekes apeliantui (jo ūkiui), tačiau prejudiciniuose Šiaulių apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesiniuose sprendimuose yra konstatuotas toks faktas, kad šalys iš tiesų vykdė bendrą ūkininkavimo veiklą, atitinkamai, tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ir šios išlaidos buvo bendros, kaip ankstesnėje byloje dėl visų ūkių išlaidų buvo nurodęs ir pats apeliantas.

33. Tokia pati išvada darytina ir dėl kitų atsakovo gautų sumų panaudojimo. Nors apeliantas asmeniškai nebuvo kredito sutarčių Nr. P14-737046, Nr. 06/162, Nr. P14-186433, Nr. 05/227 šalimi, byloje nepaneigta tokia aplinkybė, kad šių sutarčių pagrindu buvo finansuojama abiejų ūkių veikla, juolab kad paskolų sutarčių sudarymo datos (2005 – 2006 m.) yra artimos apelianto ūkio įsteigimo datai (2001 m.). Be to, kaip nurodė atsakovas ir kaip pagrindžia jo į ankstesnę bei į nagrinėjamą bylą pateikti banko sąskaitų išrašai, atsakovas nuo apelianto ūkio įsteigimo savo lėšomis finansavo apelianto ūkį, nuo jo įsteigimo iki ūkininkavimo pabaigos pervesdamas net 417 914,41 Eur lėšų sumą, mokėjimo paskirtyse nurodęs įvairius pagrindus. Pavyzdžiui, 2006 m. rugpjūčio 24 d. atsakovas apeliantui pervedė 17 666,82 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskola“.

34. Nagrinėjamam ginčui aktualioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius (sutartis), susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai (sutartys) aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Tokiu atveju teismas turi tirti ir vertinti šalių elgesį ir ketinimus kuriant įvairialypius sutartinius santykius, kokių tikslų jos siekė sudarydamos kelias sutartis ir kokius veiksmus atliko vykdydamos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-219/2015; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).

35. Daugybės tarpusavio bankinių pavedimų atlikimas su įvairiomis mokėjimo paskirtimis, byloje nesant duomenų, kad iki teisminių ginčų atsiradimo šalys viena kitai būtų reiškusios pretenzijas dėl pervestų sumų, apelianto įvardijamų kaip paskolos, grąžinimo, taip pat patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą, kad atsakovo nesaisto paskolos teisinių santykių pagrindu atsiradusi sutartinė prievolė apeliantui. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir prie jos pridėtoje civilinėje byloje Nr. e2-263-856/2020 esančių įrodymų, atsakovas ginčo laikotarpiu taip pat atliko pavedimus atsakovui, jų paskirtyse nurodydamas „sąskaitos papildymas“. Pavyzdžiui, 2011 m. sausio 27 d., 2011 m. rugsėjo 19 d., 2011 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. rugsėjo 29 d. ieškovas, įvardijant tokią paskirtį, pervedė atsakovui iš viso 8 173,07 Eur.

36. Be to, kaip konstatuota prejudicinę reikšmę turinčiame Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendime, apeliantas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2014 m. rugpjūčio mėn. (t. y. po tariamo atsakovo skolos susidarymo) į savo banko sąskaitą, pasinaudodamas atsakovo elektroninės bankininkystės duomenimis ir be jo žinios, neturėdamas jokio teisinio pagrindo pervedė 116 815 Eur, kuriuos teismas minėtu sprendimu ir priteisė iš apelianto atsakovui. Toks apelianto elgesys, nereiškiant atsakovui jokių pretenzijų dėl skolos grąžinimo, bet, apeinant atsakovo valią, iš jo banko sąskaitos į savo sąskaitą atliekant jam reikalingų piniginių lėšų pavedimus, teisėjų kolegijai leidžia vertinti faktinę situaciją lygiai taip pat, kaip ją įvertino pirmosios instancijos teismas, t. y. kad paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas reikalavimas, nepasitvirtino.

37. Pažymėtina, kad net ir vertinant kitaip, t. y. kad ginčo pavedimais paskolos buvo suteiktos, nebūtų pagrindo spręsti dėl jų negrąžinimo. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas apeliantui 2011 m. rugpjūčio 17 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2011 m. rugsėjo 29 d. ir 2011 m. spalio 3 d. pervedė iš viso 6 420,87 Eur mokėjimo paskirtimi „paskolos grąžinimas“, tokia pačia paskirtimi 2012 m. pervedė dar 67 866,65 Eur sumą. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendime buvo konstatuotas toks teisinę reikšmę nagrinėjamam ginčui turintis faktas, kad 2013 m. balandžio – gegužės mėn. šalys priešpriešinių reikalavimų, atsiradusių iš sutartinių teisinių santykių ar bendro ūkio veiklos, neturėjo. Tokios išvados bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo nustačiusi, kad nurodytu laikotarpiu šalys jau buvo išsprendusios bendro turto atsidalijimo ir atsiskaitymo klausimus, šalys priešpriešinių prievolių įskaitymo jau nebeatlikinėjo, o atsakovui savo ūkio valdą (turtą) perleidus apeliantui už rinkos kainą (115 848 Eur), apeliantas buvo įpareigotas šias pinigines lėšas sumokėti į atsakovo banko sąskaitą.

38. Todėl nagrinėjamoje byloje tuos pačius įrodymus įvertinus kitaip ir konstatavus priešingai (t. y. kad atsakovo piniginė prievolė apeliantui tebeegzistuoja), būtų paneigtas jau įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumas ir pažeistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas.

39. Taigi, aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vertinimui, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto ieškinį dėl paskolos priteisimo kaip nepagrįstą, šį ginčą išsprendė neteisingai, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

40. Atsakovas pateikė prašymą skirti apeliantui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Apelianto piktnaudžiavimą atsakovas įvardijo kaip tapataus ieškinio pareiškimą.

41. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Visgi ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017). Pagal kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

42. Teisėjų kolegija nenustatė tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą išvadai apie sąmoningą apelianto siekį piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad apelianto pareikštas ieškinys nėra tapatus Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-263-856/2020 išnagrinėtam apelianto priešieškiniui. Todėl vien aplinkybė, kad apelianto ieškinys pirmosios instancijos teismo buvo atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, o apeliacinės instancijos teisme kitokia išvada taip pat nebuvo padaryta, negali būti interpretuojama kaip apelianto akivaizdaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejis, t. y. piktybiškas siekis pakenkti atsakovui ar sutrikdyti teisinės sistemos veiklą. Nenustačius apelianto akivaizdaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nėra ir pagrindo taikyti jam piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, numatytas CPK 95 straipsnio 2 dalyje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

43. Apeliacinio skundo nepatenkinus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų apie atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

44. Kadangi Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 15 d. nutartimi apeliantui buvo atidėtas 2 322 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo, atidėta žyminio mokesčio dalis priteisiama valstybei iš apelianto (CPK 84 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 322 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų dvidešimt dviejų eurų) žyminio mokesčio dalį, kurios mokėjimas už apeliacinį skundą jam buvo atidėtas.

Teisėjai Dalia KačinskienėGintaras PečiulisTomas Venckus