Telšių apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Finansų administravimas“ ieškinį atsakovei P. I. (buvusi P. M.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Procesiniai dokumentai atsakovei įteikti 2017 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka – asmeniškai, tačiau atsakovo atsiliepimas per teismo nustatytą keturiolikos dienų terminą teisme negautas, todėl, esant ieškovės prašymui, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl skolos priteisimo

Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad tarp ieškovės ir pradinio kreditoriaus UAB „4finance“ 2014 m. vasario 26 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis (toliau – Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovei 57,92 Eur dydžio vartojimo kreditą 30 dienų terminui. Vadovaudamasi Sutarties 2.10 punktu, atsakovė 2014 m. vasario 26 d. pateikė prašymą papildomai 231,70 Eur sumai, bei tą pačią dieną – 2014 m. vasario 26 d. dar papildomai 144,81 Eur sumai, 30 dienų terminui. Atsakovė privalėjo iki 2014 m. kovo 28 d. grąžinti pradiniam kreditoriui 434,43 Eur dydžio kreditą ir 23,14 Eur palūkanas. Pagal sutartį šalys susitarė ir dėl 114,37 procentų dydžio metinės palūkanų normos. Atsakovė sutartimi nustatytų įmokų laiku ir tinkamai nemokėjo bei pradiniam kreditoriui liko skolinga 434,43 Eur negrąžintos paskolos ir 23,14 Eur palūkanų iki kredito grąžinimo termino – 2014 m. kovo 28 d., iš viso 457,57 Eur.

2015 m. gruodžio 21 d. pradinis kreditorius UAB „4finance“ ir International Risk Management OÜ sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria pradinis kreditorius perleido International Risk Management OÜ reikalavimo teisę į atsakovės skolą. 2016 m. kovo 10 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi International Risk Management OÜ reikalavimo teisę į atsakovės skolą perleido ieškovei UAB „Finansų administravimas“. Perleidus reikalavimą, pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardintam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Nagrinėjamu atveju atsakovė 2016 m. balandžio 25 d. pranešimu buvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė skolą būtų sumokėjusi (CPK 178, 185 straipsniai).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Skolininkas laikomas pažeidęs prievolę, kai neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartyje numatytų sąlygų (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas), praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakovė savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir laiku kredito įmokų bei palūkanų nemokėjo. Ieškovės pateiktas atsakovės įsiskolinimas pagal Vartojimo kredito sutartį yra pagrįstas šalių pasirašytos sutarties sąlygomis, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 434,43 Eur negrąžintos paskolos ir 23,14 Eur palūkanų iki kredito grąžinimo termino (2014 m. kovo 28 d.), yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.38 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 2 dalis, 6.886 straipsnio 1 dalis).

Dėl netesybų priteisimo

Ieškovė taip pat prašo už laiku negrąžintą kreditą priteisti iš atsakovės 150,32 Eur palūkanas po kredito grąžinimo termino, t. y. už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 29 d. iki 2014 m. birželio 24 d., kurios yra paskaičiuotos taikant sutartyje numatytą metinę palūkanų normą – 188,20 proc. Ieškovės paskaičiavimu, palūkanos už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 29 d. iki 2014 m. birželio 24 d. sudaro 150,32 Eur. Sutartis su atsakove pasibaigė 2014 m. kovo 28. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti palūkanas po kredito grąžinimo termino, todėl šios palūkanos atlieka kompensuojamąją funkciją ir savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Nors šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, tačiau įstatymas teismui suteikia teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. Teismas neturi leisti vienai sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų. Tai ypač svarbu, kai ginčas, kaip ir nagrinėjamu atveju, yra kilęs iš vartojimo sutarties. Pagal formuojamą teismų praktiką, teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti bei spręsdamas iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007). Specialiosios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo kredito teisinius santykius, yra nustatytos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme (toliau - VKĮ). VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia įstatymo norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę įstatyme nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. Kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis taipogi negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Kadangi vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama VKĮ nustatytu dydžiu (0,05 proc.), į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami ir visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai (Vilniaus apygardos teismo 2013-11-06 nutartis c. b. Nr. 2S-1844-619/2013 Nordecum v. A.R). Norėdama, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai ieškovė privalėjo juos įrodyti. Ieškovė į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taikant VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną tarifą, t. y. už 88 dienas, ieškovei priteistina iš viso 19,12 Eur palūkanų (434,43 Eur x 0,05 proc. x 88 dienas = 19,11 Eur), o likusioje dalyje ieškovės reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (LR CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Patenkinus ieškovės pagrindinį reikalavimą, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už teismo sprendimu priteistą 476,68 Eur dydžio sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. gruodžio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovė nurodė, jog už teikiamą ieškinį sumokėjo 15 Eur dydžio žyminį mokestį. Ieškovei iš atsakovės, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis 2 dalis). Teismas patenkino 78,41 % ieškovės reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 11,76 Eur žyminio mokesčio (15 Eur x 78,41 %).

Teismo turėtos pašto išlaidos nesudaro 3,00 Eur, todėl pagal CPK 96 straipsnio 6 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (TAR, 2014, Nr. 2014-12793) valstybei nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais, 287 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės P. I. (buvusios P. M.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų administravimas“, juridinio asmens kodas 304179870,

– 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 476,68 Eur (keturių šimtų septyniasdešimt šešių eurų 68 ct) dydžio sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. gruodžio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,

– 11,76 Eur (vienuolikos eurų 76 ct) dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Šalis, kurios prašymu teismas priėmė sprendimą už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmus.