Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Švytėjimas“ ieškinį atsakovui Vidmantui V. K. dėl daiktų grąžinimo iš svetimo neteisėto valdymo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, 2011 m. lapkričio 29 d. sudarė trišalį tarpusavio skolų įskaitymo aktą, pagal kurį ieškovė perėmė savo skolininkės Lenkijos įmonės „Czmuda S. A.“ 66 000 Eur skolą kreditorei UAB „Vaivora“ ir Ko. Atsakovas žinojo, kad ši Lenkijos įmonė turi finansinių sunkumų. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu priteisė nurodytą skolą (65 998,84 Eur) iš ieškovės. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (civilinė byla Nr. e2A-192-186/2018).

4. Kai atsakovas buvo vadovas, ieškovė iš tos pačios Lenkijos įmonės 2011 m. lapkričio 24 d. pirko prekių, bet jos ieškovei nepristatytos. Ieškovės už šias prekes 2011 m. lapkričio 25 d. sumokėjo 25 196 Eur. Vis dėlto tas pačias prekes (plieninį vamzdį) ieškovė 2011 m. gruodžio 8 d. įsigijo iš kito tiekėjo (UAB „Sanistal“) ir jį pardavė tai pačiai Lenkijos įmonei. Nors ieškovė 2012 m. gegužės 29 d. išrašė Lenkijos įmonei debetinę sąskaitą faktūrą ir neva grąžino 50 392,35 Eur vertės pirktas prekes, bet nepareikalavo ir nesusigrąžino sumokėtų 25 196 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliantas nagrinėjamoje byloje ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tokiais aspektais: teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą; teismas neteisingai nustatė ir įvertino aplinkybes, susijusias su į ieškovės buhalterinėje apskaitoje apskaitytais baldais, taip pat aplinkybes, susijusias su trišalių skolų įskaitymo aktu ir dalies kainos už nepristatytas prekes sumokėjimu. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinio reikalavimus grindė taip pat trimis atsakovo, ėjusio ieškovės vadovo pareigas, veiksmais – ieškovės nupirktų, bet jai neperduotų baldų dingimu, trišaliu skolų įskaitymo aktu ieškovės naujos prievolės prisiėmimu ir dalies kainos už nepristatytas prekes sumokėjimu. Kiekvienas iš nurodytų ieškinio reikalavimų galėjo būti nagrinėjamas atskirose bylose, bet ieškovė pasinaudojo CPK 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise ir sujungė šiuos tris reikalavimus į vieną ieškinį, juos pareiškė tam pačiam atsakovui ir grindė tuo, kad atsakovas netinkamai vykdė įmonės vadovo pareigas (CK 2.87 straipsnis). Taigi apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl kiekvieno pirmosios instancijos teismo patenkinto ieškovės reikalavimo, kuriuos apeliantas ginčija apeliaciniame skunde (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui atlyginti neperduotų baldų vertę skaičiavimo ir atnaujinimo

18. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė reikalavimo įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei priklausančius baldus ir virtuvės įrangą arba priteisti jų vertę – 84 491 Eur, kaip nuostolių atlyginimą, jeigu tų daiktų neįmanoma grąžinti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nežinoma, kur ginčo baldai yra, kas juos valdo, todėl išnagrinėjo ir patenkino alternatyvų ieškinio reikalavimą dėl nuostolių, atitinkančių baldų vertę, atlyginimo.

19. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams žalos (nuostolių) atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, bet vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 38 punktas).

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės 2016 m. spalio 26 d. valdyba priėmė tokį sprendimą (sprendimus): 1) atšaukė iš pareigų bendrovės vadovą V. V. K. nuo 2016 m. spalio 26 d. ir pavedė jam iki 2016 m. spalio 31 d. perduoti naujai paskirtam vadovui ieškovės turtą, kurį jis valdo ir naudoja, dokumentus ir informaciją; 2) nuo 2016 m. spalio 27 d. paskyrė naują ieškovės vadovą – G. C. ir pavedė jam iki 2016 m. spalio 31 d. perimti iš atsakovo šio valdomą (naudojamą) ieškovės turtą, dokumentus ir informaciją (ieškinio priedas Nr. 1). Ieškovės valdybos pirmininkas buvo D. K., kiti nariai – atsakovas ir vaidas Savukynas. Jie ir naujasis direktorius pasirašė aptariamą valdybos sprendimą.

22. Naujasis ieškovės direktorius 2016 m. gruodžio 14 d. įsakymu paskyrė inventorizacijos komisijos narius ir pavedė komisijai 2017 m. sausio 2, 3 d. inventorizuoti visą ieškovės turtą ir įsipareigojimus (ieškinio priedas Nr. 2). Įsakyme nutarta į ilgalaikio materialiojo turto inventorizaciją kviesti buvusį bendrovės direktorių – atsakovą (įsakymo 5 punktas).

23. Antstolis R. Vižainiškis 2017 m. sausio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodė, kad kviestas atsakovas neatvyko į turto inventorizaciją, ieškovės finansininkas S. A. paaiškino, kad ieškovės patalpose (duomenys neskelbtini), nėra antikvarinių ir virtuvės baldų su buitine technika: itališkos sofos su dviem foteliais; antikvarinės knygų lentynos; kavos staliuko; dviejų sienos dekoratyvinių staliukų; dviejų fotelių; antikvarinės spintos; prancūziško rašomojo stalo; „Biedermeier“ stiliaus sofos; virtuvės įrangos (gartraukio, indukcinės kaitlentės, indaplovės, plautuvės, maišytuvo, palangių komplekto, stalo, faneruotų skydų komplekto, akmens stalviršio); vonios baldų ir stalviršių komplekto (ieškinio priedas Nr. 3). Nurodyti baldai ir įranga įsigyti 2009 m. sausio 29 d., 2009 m. spalio 2 d., 2009 m. lapkričio 9 d., 2011 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. Jie įtraukti į ieškovės ilgalaikio turto sąrašą (eil. Nr. 34, 39, 41, 45). Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad ieškovės finansininkas S. A. pareiškė, jog kvietė atsakovą dalyvauti inventorizuojant ieškovės ilgalaikį turtą, bet atsakovas atsisakė atvykti ir nepaaiškino, kur yra nerastas ieškovės turtas. Faktinių aplinkybių protokole esančios nuotraukose matyti, kad: direktoriaus kabinete yra sofa ir keturios kėdės (iš medžio ir dryžuoto audinio), medinis kavos stalas, rašomasis stalas ir spinta (komoda) (nuotraukos Nr. 4 ir 5); tualete yra du praustuvai ant vonios kambario stalų (nuotraukos Nr. 6 ir 7); virtuvės kambaryje sumontuotos spintelės, yra stalviršis, plautuvė ir maišytuvas.

24. Pažymėtina, kad iki nuo 2005 m. kovo 16 d. 2016 m. spalio 26 d. atsakovas ėjo ieškovės direktoriaus pareigas. Be to, jis buvo taip pat ir valdybos narys. Taigi atsakovas, vykdydamas operatyvinį ieškovės valdymą, geriausiai žinojo visas aplinkybes, kaip pirkti ir kur pristatyti antikvariniai virtuvės baldai bei virtuvės įranga. Jis turėjo teisę kreiptis į teismą dėl aptariamo turto grąžinimo ar jų vertės priteisimo, bet to nedarė. Dėl to teisiškai nepagrįsti apelianto argumentai dėl ieškinio senaties termino pradžios neva nuo 2009 ir 2011 metų. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, kurias, be kita ko, nustatė taip pat ir pirmosios instancijos teismas (žr. apskųsto teismo sprendimo 19 punktą), teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2017 m. sausio 2, 3 inventorizavus ieškovės turtą, ieškovei, t. y. inventorizacijos komisijos nariams ir naujajam direktoriui G. C., 2017 m. sausio 3 d. tapo žinoma, kad jos patalpose nėra ginčo baldų ir neaišku, kur jie yra ir ar iš viso jie yra išlikę. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ieškinio reikalavimui dėl žalos, lygios prarastų baldų vertei, atlyginimo pareikšti suėjo 2020 m. sausio 3 d. Nagrinėjamoje byloje ieškovė 2020 m. birželio 25 d. pareiškė ieškinį, kuriame, be kita ko, suformulavo taip pat ir aptariamą alternatyvų reikalavimą – priteisti žalos, patirtos neišsaugojus ginčo baldų, atlyginimą. Taigi ieškovė daugiau negu šešis mėnesius praleido ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas atnaujino nurodytą terminą.

25. Pasisakydama dėl pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos, patirtos praradus (į ieškovės patalpas nepristačius) ginčo baldų, atlyginimo priteisimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, nagrinėjamoje byloje pareiškusi ieškinį, tikėjosi, jog galima nustatyti, kur yra 2009, 2011 metais ieškovės pirkti, bet į jos patalpas nepristatyti antikvariniai baldai ir virtuvės komplektai, todėl pirmiausia ieškinyje pareiškė vindikacinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą grąžinti baldus. Bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui nenustačius vietos, kur yra ginčo baldai, toliau buvo nagrinėjamas alternatyvus ieškinio reikalavimas dėl žalos, atsiradusios atsakovui praradus baldus (t. y. jų nepristačius į ieškovės patalpas ir nenurodžius jų buvimo vietos), atlyginimo. Nagrinėjamoje byloje reikšminga yra tai, kad ieškovė 2017 metų pradžioje kreipėsi dėl baldų dingimo baudžiamojo proceso tvarka ir, jos prašymu, 2017 m. kovo 24 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas (ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-14061-17). Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės I. G. 2019 m. rugsėjo 13 d. nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą, nes nenustatyta nusikalstamų atsakovo veiksmų, ieškovei nurodyta, kad ji gali ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. S. 2019 m. spalio 29 d. nutarimu, palikus nepakeistą pirmiau nurodytą prokurorės nutarimą, be kita ko, atliekant ikiteisminį tyrimą, negauta duomenų, kad ieškovė civilinio proceso tvarka kreipėsi į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo ir kad šis ginčas negali būti išspręstas pasitelkiant civilinės teisės normas ar kad apsunkinta galimybė išsiieškoti galbūt padarytą žalą civilinio proceso tvarka. Taigi nagrinėjamoje civilinėje byloje svarbi aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo trukmė ir baigtis (rezultatas). Aptariamas ikiteisminis tyrimas užtruko du metus ir septynis mėnesius. Tyrimas nutrauktas prokuroro nutarimu ir ieškovei iš esmės nurodyta pasinaudoti galimybe ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka (CPK 2 straipsnis). Nors nagrinėjamoje bylose susidarė tokia situacija, kai, pradėjus ikiteisminį tyrimą, ieškovė nepareiškė ieškinio ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui (BPK 112 straipsnio 1 dalis), ikiteisminis tyrimas užbaigtas neperdavus baudžiamosios bylos nagrinėti teismui ir teismas baudžiamojoje byloje nepaliko nenagrinėto ieškovės pareiškimo, todėl nebuvo pagrindo ieškinio senaties terminui nutraukti (CK 1.130 straipsnio 1, 5 dalys), bet pirmiau aptartos vykusio ikiteisminio tyrimo trukmės ir baigties aplinkybės itin svarbios sprendžiant praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą. Pažymėtina, kad civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nukentėjusysis gali pareikšti ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį ieškovė tikėjosi, kad ginčo baldai bus rasti. Dėl to būtų pagrindas spręsti vindikacinį klausimą dėl įpareigojimo grąžinti ginčo baldus ieškovei, kaip teisėtai jų savininkei (CK 4.95, 4.96 straipsniai), ir atitinkamai nebūtų svarstomas alternatyvus ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Taigi nagrinėjamoje bylose susidariusiose situacijoje vykęs ikiteisminis tyrimas yra svarbi priežastis, dėl kurios ieškovė praleido terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, todėl ieškovės pažeistoje teisė turi būti ginama ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

26. Dėl visų pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kurias teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuojama ieškinio senatis ir šio praleisto termino atnaujinimas.

Dėl reikalavimo atlyginti neperduotų baldų vertę

27. Reikalavimą atlyginti 2009 ir 2011 metais ieškovės nupirktų, bet jai neperduotų antikvarinių ir virtuvės baldų vertę ieškovė pareiškė atsakovui – buvusiam bendrovės vadovui.

28. Juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti kaltės prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

29. CK 2.87 straipsnyje reglamentuotos juridinio asmens organų narių pareigos. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nustatytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jeigu įstatymuose, steigimo dokumentuose ar sutartyje nenustatyta kitaip. Aptariamame straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės juridinio asmens valdymo organo narių pareigos. CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai. Fiduciarinės pareigos reikalauja viso elgesio atitikties rūpestingumo ir lojalumo standartams. Fiduciarinių ir imperatyvių pareigų pažeidimai yra savarankiški valdymo organo nario atsakomybės pagrindai, t. y. ir nepažeidus konkrečių įstatymuose įtvirtintų imperatyviųjų normų valdymo organų veiksmai gali būti neteisėti dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo.

30. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 52 punktas).

31. Nagrinėjamoje byloje aplinkybes, kad ieškovė 2009 ir 2011 metais pirko antikvarinius ir virtuvės bei vonios baldus ieškovė įrodinėjo į bylą pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis (jomis įrodinėjamas užsakymo faktas), banko sąskaitos išrašais (jais įrodinėjimas sumokėjimo už baldus faktas). Byloje nėra šalių ginčo dėl to, kad ginčo baldai įtraukti į ieškovės buhalterinę apskaitą. Aplinkybę, kad pirktų antikvarinių ir virtuvės baldų ieškovė neturi ji įrodinėjo 2017 m. sausio 3 d. inventorizacijos aktu, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas tvirtino ir apeliaciniame skunde nurodė, kad aptariami baldai palikti ieškovės patalpose, bet galėjo dingti laikotarpiu, kai 2016 m. spalio 26 d. atsakovas atleistas iš ieškovės direktoriaus pareigų. Pagal bendrąją civiliniame procese galiojančią įrodinėjimo taisyklę pareigą įrodyti turi ta bylos šalis, kuri teigia esant tam tikrą aplinkybę, bet ne ta, kuri neigia esant tokią aplinkybę (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė įrodymų, kad ieškovė sumokėjo už ginčijamus antikvarinius ir virtuvės baldus, taip pat pateikė ir įrodymų, kad ieškovės patalpose nėra aptariamų baldų. Atsikirsdamas į ieškinį, atsakovas teigia, kad ginčo baldai 2009 ir 2011 metais pristatyti į ieškovės patalpas, kad jie užfiksuoti taip pat ir skelbimo, kuriuo siūloma ieškovės patalpas išnuomoti, nuotraukose, kad ginčo baldai galbūt paslėpti ar pavogti po to, kai atsakovas atleistas iš vadovo pareigų. Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovės pateiktus pirmiau nurodytus įrodymus ir padarė išvadą, kad ginčo baldai į ieškovės patalpas net nepristatyti, o atsakovas, atleidus jį iš direktoriaus pareigų, nurodytų baldų neperdavė naujajam ieškovės direktoriui. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto 2018 m. spalio 24 d. išvadoje nurodyta, kad, atliktus ieškovės finansinės veiklos tyrimą, nustatyta, jog ieškovės buhalterinėje apskaitoje apskaitytos ūkinės ginčo baldų įsigijimo operacijos, bet nėra duomenų apie baldų pristatymą ieškovei. Naujasis vadovas nerado aptariamų baldų, kvietė atsakovą atvykti į ieškovės turto inventorizaciją, prašė paaiškinti apie ginčo baldus, bet atsakovas atsisakė tai padaryti. Pirmosios instancijos teismas įvertino ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus, t. y. tai, kad jie nurodė nematę ieškovės patalpose ginčo baldų. Ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ieškovės vardu įsigyti baldai nepristatyti į jos patalpas, pagrindžia taip pat ir pirkimo–pardavimo sutarys, kurias ieškovė gavo iš UAB „Siguldos baldai“ (nurodyti įrodymai į bylą pateikti 2020 m. gruodžio 23 d.). Iš prie sutarčių pridėtų brėžinių, schemų, baldų vizualizacijų, buitinės technikos nuotraukų, šiuos įrodymus palyginus su antstolio R. Vižainiškio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančiomis ieškovės patalpų nuotraukomis, matyti, kad skiriasi abiejuose aptariamuose įrodymuose užfiksuotų virtuvės ir vonios baldų forma, medžiagos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kuriose iš UAB „Siguldos baldai“ gautose pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, kad ieškovės kontaktinis asmuo yra architektas D. M.. Vis dėlto nurodytas architektas 2020 m. gruodžio 28 d. elektroniniame laiške nurodė, kad nėra teikęs paslaugų ieškovei.

34. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio, yra nurodęs, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015).

35. Pirmiau aptartus neteisėtus apelianto veiksmus ir dėl neperduotų baldų ieškovės patirtą žalą sieja tiek faktinis, tiek teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Ieškovės patirta žala yra neteisėtų atsakovo veiksmų padarinys. Apeliantas neperdavęs už ieškovės pinigus ir jos vardu pirktų baldų, pažeidė bendrovės vadovo fiduciarines pareigas. Kiekvienas protingas ir apdairus įmonės vadovas be abejonių būtų galėjęs numatyti, kad vadovaujamai bendrovei daroma žala bendrovės vardu ir lėšomis perkant baldus, juos įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą, bet jų neperduodant bendrovei valdyti ir naudoti vykdant bendrovės veiklą.

36. Nagrinėjant civilinės atsakomybės taikymo klausimą neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su baldų įsigijimu, bet neperdavimu ieškovei, darytina išvada, kad apelianto kaltės forma yra tyčia, nes negalima neatsargiai įmonės vardu įsigyti baldų, įtraukti juos buhalterinę apskaitą, bet pirkimą organizuoti taip, kad nupirkti baldai iš tikrųjų būtų neperduoti bendrovei valdyti ir naudoti, nors šiam įmonės turtui buhalterinėje apskaitoje būtų taikomas nusidėvėjimas.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui atlyginti žalą, padarytą sudarius UAB „Vaivora“ ir Ko, UAB „Švytėjimas“ ir Lenkijos įmonės Czmuda S. A. 2011 m. lapkričio 29 d. trišalį įskaitymo aktą, skaičiavimo

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė teisingai vertina ieškinio senaties termino pradžios momentą, kada ieškovė sužinojo apie savo pažeistas teises dėl apelianto veiksmų, sudarius 2011 m. lapkričio 29 d. trišalį įskaitymo aktą. Pažymėtina, kad kitoje civilinėje byloje, kurioje kreditorė UAB „Vaivora“ ir Ko pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Švytėjimas“ dėl skolos priteisimo Vilniaus apygardos teismo 2017 m,. gegužės 9 d. sprendimas, kuriuo ieškovei UAB „Vaivora“ ir Ko (ieškovės UAB „Švytėjimas“ kreditorei pagal trišalį skolos įskaitymo aktą) iš atsakovės UAB „Švytėjimas“ priteista 65 998,84 Eur skolos, įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėta civilinė byla Nr. e2A-192-186/2018). Jeigu Lietuvos apeliacinis teismas nurodytoje byloje būtų panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmęs naują – atmetęs ieškovės UAB „Vaivora“ ir Ko ieškinį atsakovei UAB „Švytėjimas“, tai pastaroji būtų nepatyrusi išlaidų, susijusių su pagal 2011 m. lapkričio 29 d. trišalį aktą perkeltos prievolės kreditorei įvykdymu. Taigi UAB „Švytėjimas“ iš viso būtų nepatyrusi žalos, o tai reiškia, kad dėl apelianto veiksmų atstovaujant ieškovei ir jos vardu sudarant nurodytą aktą, ieškovės teisės ir teisėti interesai būtų nepažeisti. Tik tuomet, kai 2018 m. balandžio 5 d. įsiteisėjo pirmiau nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimas, paaiškėjo ieškovei padarytos žalos faktas, taip pat žalos dydžio faktas, todėl nuo nurodytos datos prasidėjo ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti sudarius 2011 m. lapkričio 29 d. trišalį įskaitymo aktą pareikšti (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

38. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškinį 2020 m. birželio 25 d., todėl, skaičiuojant sutrumpintą trejų metų terminą nuo 2018 m. balandžio 5 d., nepraleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą dėl UAB „Vaivora“ ir Ko, UAB „Švytėjimas“ ir Lenkijos įmonės Czmuda S. A. 2011 m. lapkričio 29 d. trišalio įskaitymo akto

40. Pagal UAB „Vaivora“ ir Ko, UAB „Švytėjimas“ ir Lenkijos įmonės Czmuda S. A. 2011 m. lapkričio 29 d. trišalį įskaitymo aktą ieškovė sutiko sumokėti Lenkijos įmonės Czmuda S. A. 66 000 Eur skolą kreditorei UAB „Vaivora“ ir Ko, pastaroji užskaito Lenkijos įmonės skolą, o nurodyta Lenkijos įmonė tampa skolinga ieškovei 66 000 Eur (trišalio akto 2–4 punktai). Aptariamame akte neįrašyta ir raštu nesusitarta dėl 8 proc. nuolaidų, pagalbos ieškovei patekti į Lenkijos rinką, t. y. aplinkybių, kuriomis apeliantas grindžia skolos prisiėmimo ieškovei ekonominė ir verslo naudą. Dėl to darytina išvada, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neįrodė, jog nurodytas aktas ir juo ieškovės prisiimta skola kaip nors būtų naudinga ieškovei ir ekonomiškai pateisinama. Apelianto argumentas, kad 2016 m. spalio 27 d. naujai paskirtas ieškovės vadovas nesiėmė veiksmų skolai, į kurią be kita ko įgijo reikalavimo teisę pagal 2011 m. lapkričio 29 d. trišalį įskaitymo aktą, išieškoti iš Lenkijos įmonės Czmuda S. A., nėra pagrindas pateisinti paties atsakovo veiksmų. Pastarasis, būdamas vieninteliu ieškovės akcininku ir vadovu nuo trišalio akto pasirašymo momento iki 2016 m. spalio 26 d., t. y. kai buvo atleistas iš ieškovės vadovo pareigų, nepareikalavo, kad skolininkė Lenkijos įmonės Czmuda S. A. sumokėtų trišalio akto pagrindu atsiradusią skolą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į bylą pateikti Lenkijos Nacionalinio teismų registro išrašai, kuriuose užfiksuota, kad Lenkijos Z. G. apylinkės teismas 2016 m . gruodžio 28 d. ir 2018 m. vasario 15 d. informavo, jog bendrovei Czmuda S. A. pradėtas procesas, kurio tikslas – nutraukti subjekto veiklą netaikant likvidavimo proceso. Akcentuotina, kad pats apeliantas 2021 m. balandžio 1 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad advokato padėjėjas E. G. bandė iš Lenkijos įmonės reikalauti skolos, bet įmonė jau buvo bankrutavusi ar parduota. Kitoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu priteisė kreditorei UAB „Vaivora“ ir Ko iš ieškovės 65 998,84 Eur skolą pagal pirmiau nurodytą trišalį skolos įskaitymo aktą (civilinė byla Nr. e2-223-603/2017). Tai yra faktiškai ieškovės patirti nuostoliai dėl trišalio akto, kurį, atstovaudamas ieškovei, jos vardu sudarė atsakovas ir perkėlė ieškovei Lenkijos įmonės skolą, turėtą kreditorei UAB „Vaivora“ ir Ko (CK 6.116, 6.249 straipsniai).

41. Pažymėtina, kad apelianto argumentai ir nurodytos aplinkybės dėl trišalio įskaitymo akto, kaip verslo sprendimo, naudos ieškovei iš esmės paneigtos taip pat ir ieškovės iš ikiteisminio tyrimo pateiktais, atliekant ikiteisminį tyrimą, 2019 m. balandžio 18 d. gautais liudytojo V. P. parodymais. Nurodytas asmuo yra vienas iš UAB „Vaivora“ ir Ko steigėjas ir direktorius. Nurodyta įmonė teikė produkciją Lenkijos įmonei Czmuda S. A., bet ši pradėjo nebeatsiskaityti. Atsakovas sutiko, kad ieškovė prisiimtų ir padengtų nurodytos Lenkijos įmonės skolą tiekėjai UAB „Vaivora“ ir Ko, dalį prisiimtos skolos sumokėjo dalimis, bet vėliau, 2014 metais mirus Lenkijos įmonės vadovui A. Č., atsisakė sumokėti iš Lenkijos įmonės perimtą skolą. Dar vėliau liudytojas V. P. sužinojo, kad atsakovas ketina parduoti UAB „Švytėjimas“ (tuo metu jis buvo ieškovės akcininkas). Įvertinus nurodytas aplinkybes, išplaukia išvada, kad apeliantas, veikdamas ieškovės vardu, vykdė įsipareigojimus pagal skolos perkėlimu prisiimtą prievolę kreditorei UAB „Vaivora“ ir Ko, bet niekada nereikalavo, kad prievolę ieškovei, kaip kreditorei, įvykdytų taip pat ir pagal trišalį aktą nauja ieškovės skolininke tapusi Lenkijos įmonė Czmuda S. A. Toks atsakovo elgesys, turint verslo santykių su partnerėmis UAB „Vaivora“ ir Ko bei Lenkijos įmone Czmuda S. A, be kita ko, papildomai patvirtina, kad jis pažeidė fiduciarines pareigas tuo metu jo vadovautai UAB „Švytėjimas“, o 2011 m. lapkričio 29 d. trišalis įskaitymo aktas negali būti laikomas verslo rizikos sprendimu, ribojančiu apelianto atsakomybė ieškovei dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo, sudarius akivaizdžiai bendrovei nenaudingą ir nuostolingą sandorį (CK 2.87 straipsnis).

42. Taigi taip pat ir šiuos pirmiau aptartus neteisėtus apelianto veiksmus ir dėl nenaudingo bei nuostolingo 2011 m. lapkričio 29 d. trišalio įskaitymo akto sudarymo ieškovės patirtą žalą sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys – patirta žala yra neteisėtų apelianto veiksmų padarinys (CK 6.247 straipsnis).

43. Apeliantui sudarius trišalį įskaitymo aktą, ir elgiantis taip, kai iš dalies vykdomi įsipareigojimai pagal ieškovei perkeltos skolos prievolę, bet kituose prievoliniuose teisiniuose santykiuose, kuriuose ieškovė tapo kreditore, o Lenkijos įmonė – skolininke, buvus visiškai pasyviam, bendrovės vadovo rūpestingumo pareiga pažeista tyčia, t. y. apelianto kaltės forma taip pat pasireiškė tyčia – apeliantas, būdamas įprastai atidus, apdairus ir rūpestingas vadovas (vertinant jo elgesį pagal objektyvaus elgesio standartą), turėjo suvokti, kad mažina ieškovės turtinį statusą, pagal 2011 m. lapkričio 29 d. trišalį aktą vykdydamas kreditorei prievolę ir mokėdamas pinigus, bet nereikalaudamas, kad skolininkė vykdytų prisiimtą prievolę ir mokėtų skolą ieškovei (CK 6.248 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui atlyginti žalą, padarytą ieškovės vardu 2011 m. lapkričio 25 ir 28 d. sumokėjus Lenkijos įmonei Czmuda S. A. už prekes, bet jų negavus, ir nesusigrąžinus sumokėtų pinigų

44. Pasisakant dėl ieškinio reikalavimui atlyginti žalą, padarytą ieškovės vardu 2011 m. lapkričio 25 ir 28 d. sumokėjus Lenkijos įmonei Czmuda S. A. už prekes, bet jų negavus, ir nesusigrąžinus sumokėtų pinigų, taikytino ir skaičiuotino ieškinio senaties termino, pažymėtina, kad ieškovė (t. y. naujasis jos vadovas G. C.) apie su aptariamų prekių (plieninio cinkuoto vamzdžio) pirkimu (t. y. ketinimu jį pirkti), šio sandorio neįvykdymu, kainos dalies sumokėjimo faktu ir jos nesusigrąžinimu, turėjo sužinoti, kai 2017 m. sausio 2 ir 3 d. atlikta ieškovės turto inventorizacija ir ieškovės 2017 m. kovo 24 d. kreipėsi su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl apelianto veiksmų, kurio metu be kita ko nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės, susijusios su 2011 m. lapkričio 25 ir 28 d. sumokėtais 25 196 Eur (ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-14061-17). Įvertinus nurodytas aplinkybes, atsižvelgus į tai, kad naujasis ieškovės direktorius pareigas pradėjo eiti nuo 2016 m. spalio 27 d., darytina išvada, kad ieškovė apie tai, kad jos teisės ir interesai pažeisti 2011 m. lapkričio 25 ir 28 d. sumokėtus, bet vėliau nesusigrąžinus 25 196 Eur, turėjo sužinoti 2017 m. sausio 3 d. Taigi ieškinio senaties terminas su šiuo ieškinio pagrindu grindžiamam ieškinio reikalavimui dėl 25 196 Eur žalos atlyginimo priteisimo prasidėjo nurodytą dieną. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą nurodytai ieškinio reikalavimų daliai pareikšti, nes į teismą kreipėsi 2020 m. birželio 25 d. Įvertinusi ieškovės elgesį, t. y. tai, kad ji 2017 m. kovo 24 d. pateikė prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą, kad šis tyrimas užtruko iki 2019 m. spalio 29 d.. bei tai, kad ieškovei išaiškinta teisė ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą dėl svarbios priežasčių taip pat ir aptariamam ieškinio reikalavimui pareikšti. Nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą pagrindžiantys apeliacinio teismo argumentai išdėstyti šios teismo nutarties 25 punkte, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą dėl dalies kainos už nepristatytas prekes sumokėjimo

45. Apeliantas paduotame apeliaciniame skunde taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė patyrė žalos dėl apelianto atliktos ūkinės operacijos, pagal kurią Lenkijos įmonė liko skolinga ieškovei už pirktą, bet nepristatytą produkciją (plieninį vamzdį).

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog ieškovė ketino įsigytu prekių iš Lenkijos įmonės Czmuda S. A. už 50 392,35 Eur, negavo nurodytų prekių. Lenkijos įmonė 2011 m. lapkričio 24 d. išrašė ieškovei sąskaitą faktūrą (50 392,35 Eur suma), ieškovė 2011 m. lapkričio 25 ir 28 d. banko pavedimais sumokėjo 20 000 Eur ir 5 196 Eur pagal nurodytą sąskaitą faktūrą, iš viso – 25 196 Eur. Užsakytos prekės ieškovei nepristatytos ir ieškovė tų pačių prekių 2011 m. gruodžio 8 d. nusipirko iš kito tiekėjo UAB „Sanistal“. Ieškovė 2012 m. gegužės 29 d. išrašė debetinę PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią neva grąžino 50 392,35 Eur vertės prekes pagal Lenkijos įmonės Czmuda S. A. 2011 m. lapkričio 24 d. sąskaitą faktūrą, bet Lenkijos įmonė negrąžino ieškovei šios sumokėtų 25 196 Eur už grąžintas prekes. Apeliantas nepareikalavo, kad Lenkijos įmonė grąžintų nurodytą sumą, nesiėmė kitų veiksmų šiems pinigams susigrąžinti. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, elgėsi nerūpestingai, nes nesiėmė veiksmų lėšoms, kurias sumokėjo už prekes, bet jų negavo, susigrąžinti, todėl taip pat ir šiais veiksmais pažeidė fiduciarines vadovo pareigas ieškovei. Dėl nurodyto fiduciarinių pareigų pažeidimo ieškovė patyrė žalos, kurią apeliantas privalo atlyginti, nes jo neteisėtus veiksmus ir ieškovės patirtą žalą sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys – jeigu atsakovas būtų ėmęsis veiksmų pinigams, kurie sumokėti pagal sandorį, kurio neįvykdė ieškovės kontrahentas, susigrąžinti, tai ieškovė būtų iš viso nepatyrusi nuostolių arba patyrusi jų mažiau (CK 2.87, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).

47. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas nepaneigė kaltės, dėl žalos, padarytos, sumokėjus Lenkijos įmonei 25 196 Eur už prekes ir, vėliau negavus tų prekių, nesusigrąžinus šių pinigų, prezumpcijos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdyje atsakovas nepaaiškino ir nurodė, kad negali komentuoti, kodėl aptariamos prekės pirktos iš Lenkijos įmonės, sumokėta kainos dalis, vėliau tos pačios rūšies prekės nupirktos iš kito tiekėjo, parduotos Lenkijos įmonei, dar vėliau įformintas iš Lenkijos pirktų prekių grąžinimas, bet už pirkti pinigai nesusigrąžinti. Aptariamu atveju apelianto kaltės forma pasireiškė neatsargumu, nes jis elgėsi neatidžiai, įforminęs prekių grąžinimą Lenkijos įmonei, bet iš jos nepareikalavęs grąžinti ieškovei šios už prekes sumokėtų 25 196 Eur (CK 6.248 straipsnio 2 dalis).

48. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

49. Dėl visų pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti pagrįstą ir iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

50. Atsakovas pateikė teismui duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 5 2293 Eur bylinėjimosi išlaidų (2 293 Eur žyminio mokesčio ir 3 000 Eur už teisines paslaugas). Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.