Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1289-480/2017

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-06-30
Bylos Nr.: e2A-1289-480/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-17-3-01267-2016-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas, Diana Labokaitė
Ieškovas: R. M.
Atsakovas: A. Z.
Trečiasis asmuo: V. U., „Swedbank“
Advokatai: Gintas Gustaitis, Audra Beta Rekštienė

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė

Civilinė byla Nr. e2A-1289-480/2017Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01267-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.; 2.6.37; 3.3.1.14.; 3.3.1.20. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M., atstovaujamos advokatės Audros Betos Rekštienės, ir atsakovo A. Z., atstovaujamo advokato Ginto Gustaičio, apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-17-598/2017 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui A. Z., tretieji asmenys V. U. ir „Swedbank“, AB, dėl turto pripažinimo bendra daline nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė R. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama: 1) pripažinti bendrąja daline ieškovės R. M. ir atsakovo A. Z. nuosavybe atsakovui A. Z. asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: 1-no kambario butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 2-jų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 3-jų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 0,15 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti, kad ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini); ½ dalis 0,15 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 3) atidalinti ieškovę iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei 32 768,10 Eur piniginę kompensaciją už ½ dalį įmokų, sumokėtų iki 2014-04-28 už butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 0,15 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui priteisiant natūra visą bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą - butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 0,15 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 4) priteisti iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad šalys 2004 m. pabaigoje apsigyveno pas ieškovės mamą V. U. bute (duomenys neskelbtini). Šalys tarėsi kurti šeiminius santykius, norėjo susilaukti bendro vaiko, kartu vykti į Didžiąją Britaniją užsidirbti. Ieškovė turėjo asmeninių santaupų, todėl šalys tarėsi drauge uždirbtais pinigais bei ieškovės santaupomis įsigyti nekilnojamojo turto, kurį pardavę ketino bendrai užsidirbti. Kaip faktiniai sutuoktiniai šalys gyveno iki 2014-04-28, kol prieš ieškovę buvo panaudotas smurtas. Vykdydamos susitarimą, šalys kartu išvyko į Didžiąją Britaniją, drauge apsigyveno išsinuomotame bute, įgijo nacionalinio draudimo numerius, skiriant jiems mokesčių kreditą, buvo fiksuojami kaip gyvenantys poroje (partneriai), jau nuo 2005 m. deklaravo bendras poros pajamas. Didžiojoje Britanijoje 2006-08-13 gimė sūnus. Paskolas turtui pirkti ėmė atsakovas, nes jis buvo vienas, o ji tuo metu buvo dekrete, todėl nebūtų galėjusi gauti paskolos. Visi keturi nekilnojamojo turto objektai buvo įgyti itin trumpu laikotarpiu (nuo 2007-02-26 iki 2007-04-13), už visus keturis sandorius laidavo ieškovės mama, visų keturių objektų pirkimą (pradiniai įnašai) didžiąja dalimi finansavo ieškovė iš savo santaupų bei motinos pinigais, įmokas bankui šalys mokėjo bendrais pinigais. 2007-10-24 testamentu atsakovas darė patvarkymą savo mirties atveju ieškovės naudai palikti visą savo turtą iš ko jis besusidėtų. Ieškovė 9 metus su atsakovu gyveno kartu faktinėje santuokoje (buvo sugyventiniai), gyvendami faktinėje santuokoje jie abu augino, auklėjo ir išlaikė ieškovės dukterį L., susilaukė sūnaus N., visas pajamas vedant bendrą ūkį naudojo bendroms reikmėms, tame tarpe nekilnojamojo turto objektų pirkimui ir išlaikymui, buto (duomenys neskelbtini) kapitaliniam remontui. Ginčo turtą ieškovė siekė įgyti kartu šeimos poreikiams tenkinti, siekė sukurti bendrąją dalinę su atsakovu nuosavybę, ieškovė turtu naudojosi ir valdė jį kaip savo, negailėjo nei savo darbo, nei lėšų, nes turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, jog turtas, priklauso su atsakovu abiem. Todėl spręstina, kad visi keturi nekilnojamojo turto objektai yra ieškovės ir atsakovo jungtinės veiklos objektas ir pripažintini bendrąja daline jų nuosavybe, o ginčo santykiai kvalifikuotini kaip sutartinė jungtinė veikla. Viso iki 2014-04-28 bankui sumokėta 65 536,20 Eur, iš kurių: 13 279,08 Eur pradinių įnašų pardavėjams pagal pirkimo–pardavimo sutartis ir 52 257,12 Eur kreditoriui AB „Swedbank“ pagal kredito sutartis. 2014-04-28 nutrūkus šalių bendram gyvenimui, pasibaigė tarp sugyventinių sudarytas susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos, todėl turtas turi būti padalintas. Kadangi šalys rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudarę, ieškovė rėmėsi įstatymo nustatyta prezumpcija, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo vardu yra sudarytos kredito sutartys, todėl turto padalijimas lygiomis dalimis nėra galimas, ieškovė pretenduoja į ½ dalį sumos, kurią iki bendrosios jungtinės veiklos sutarties pabaigos dienos sugyventiniai realiai išleido minėtiems nekilnojamiems daiktams įsigyti, atsakovui priteisiant natūra visą bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą.Atsakovas A. Z. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad šalys palaikė neįpareigojančius santykius, jis niekada negyveno kartu su atsakove pas jos motiną. Atsakovui nėra žinoma, kad ieškovė būtų turėjusi santaupų, nes nuolat skolindavosi iš jo pinigų. Atsakovo žiniomis, ieškovės motina nedirbo nuo 1999 iki 2005 m. gruodžio mėn. 2005 m. vasarą atsakovas nusprendė vykti dirbti į Jungtinę Karalystę, ieškovė atvyko į Jungtinę Karalystę rudenį, tačiau darbo nesusirado ar nenorėjo susirasti. Net jeigu ieškovė ir turėjo pajamų, tai persiuntė savo mamai, kuri gyveno (duomenys neskelbtini) trijų kambarių bute ir augino 3 savo vaikus ir ieškovės dukrą L.. Atsakovas nusprendė turimus pinigus investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, tuo tikslu jis 2006-11-15 pasiėmė paskolą Jungtinėje Karalystėje iš banko pradiniams įnašams, kurią grąžino 2012-01-09. Laikotarpiu nuo 2007-02-26 iki 2007-04-13 atsakovas įsigijo turtą, paimdamas kreditus iš AB „Swedbank“. Už atsakovo įsipareigojimus laidavo ieškovės motina, tačiau laidavimas buvo sąlygotas tuo, kad atsakovas sutiko nurašyti ženklią dalį trečiojo asmens skolos jam. Su ieškove jo niekada nesiejo šeimyniniai santykiai ir jų negalima įvertinti kaip bendros jungtinės veiklos. Vien tai, kad šalys gyveno tame pačiame name ir atsakovas teikė ieškovei finansinę paramą neleidžia išlaikytojo – išlaikytinės santykių vertinti kaip bendros jungtinės veiklos. Šaliu artimesni ryšiai nutrūko 2007 m. grįžus į Lietuvą ir jie kartu nebegyveno. Atsakovas ir toliau teikė paramą, nes ieškovė augino jo sūnų - tiek pinigais, tiek leisdamas neatlygintinai naudotis butu. Nuo 2009 m. pradžios atsakovas pradėjo gyventi šeimyninį gyvenimą su I. T. Londone ir gyvena iki šiol. Ieškovė 2004-2011 m. iš esmės buvo bedarbė, atsakovo ir Jungtinės Karalystės soc. apsaugos sistemos išlaikytinė. Ieškovė 2008-2011 m. gyvendama bute, išgėrinėdavo, rengdavo pasilinksminimus, į namus vesdavosi vyrus. 2009-2010 m. ieškovė bute gyveno su kitu vyru. Atsakovas nuo 2009 m. pradžios iki dabar gyvena Londone, o ieškovė tuo laikotarpiu gyveno Lietuvoje, kas paneigia bet kokius šeimyninius ryšius tarp šalių ir siekį įgyti bendro turto. Šalys 2005-2008 m. deklaravo bendras pajamas Jungtinėje Karalystėje tik todėl, kad tokiu būdu buvo galima gauti mokestinių lengvatų. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad prisidėjo prie turto įsigijimo/pagerinimo, kas paneigia tiek šalių jungtinę veiklą, tiek ieškovės indėlį į jo įgijimą/pagerinimą. Prie turto įmokų mokėjimo ženkliai prisidėjo atsakovo mama, laikotarpiu nuo 2008 iki 2009 m. pervedusi atsakovui 24 484 Lt. Ieškovė nei darbu, nei piniginėmis lėšomis neprisidėjo prie buto remonto. Už visus 4 nekilnojamojo turto objektus su palūkanomis bankui reikės sumokėti 119 174,94 Eur, o ginčo turto rinkos kaina šiuo metu – 45 000 Eur. Iš viso už turtą sumokėta 65 536,20 Eur. Taigi jau šiuo metu tariama jungtinė veikla yra nuostolinga – 20 536,20 Eur, o galutinis būsimas tariamos jungtinės veiklos rezultatas – 74 000 Eur, todėl šiuo metu galima kalbėti tik apie nuostolių dalybą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; pripažino ieškovei R. M. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ½ dalį šių nekilnojamųjų daiktų: buto, esančio (duomenys neskelbtini); buto, esančio (duomenys neskelbtini); buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 0,15 ha kitos paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); atidalino ieškovės R. M. ½ dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei iš atsakovo A. Z. 14 365,54 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią turto dalį, o atsakovui A. Z. paliekant asmeninėje nuosavybėje natūra nekilnojamuosius daiktus: butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); ir 0,15 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovo A. Z. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (14 365,54 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016-05-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 335,90 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei R. M. bei 657,30 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui V. U.; likusioje dalyje ieškinį atmetė.Teismas nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie šalių bendrą gyvenimą ir bendrą lėšų bei turto tvarkymą, liudytojų parodymai, vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovė su atsakovu laikotarpiu nuo 2004 m pabaigos iki 2014-04-28 gyveno kartu kaip šeima, kartu nuomojo gyvenamąjį būstą, turėjo bendras pajamas, viešuose duomenyse save deklaravo kaip partnerius, kartu mokėjo mokesčius, vaikų mokesčių kreditai jiems buvo skaičiuojami atsižvelgiant į bendras pajamas, jiems gyvenant kartu (duomenys neskelbtini) gimė sūnus N. Z., šalys kartu leisdavo laisvalaikį, poilsiavo, bendravo su giminėmis, turėjo bendrų draugų, su kuriais švęsdavo šventes ir pan. Atsakovo argumentai, kad jų santykiai pasibaigė dar 2008 m., kai atsakovas pradėjo kartu gyventi su I. T. jos namuose Londone, o ieškovė 2009 m. artimai bendravo jau su kitu vyru – liudytoju S. B., išskyrus I. T. ir S. B. teismo posėdyje duotus parodymus, nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais, o priešingai – jie yra paneigti kitų liudytojų parodymais. Atsakovas Londone pradėjo gyventi tik 2014 m. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas atsakovo 2007 m. spalio 24 d. sudarytas testamentas (patvirtintas notaro biure), kuriuo A. Z. mirties atveju visą savo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, piniginius indėlius bei vertybinius popierius paliko būtent ieškovei, paneigia atsakovo nurodytas aplinkybes, kad turtą jis įgijo tikslu užtikrinti savo vaikų ateitį, o priešingai rodo, kad tokiu būdu buvo siekiama užtikrinti atsakovo sugyventinės (ieškovės) turinius interesus netikėtos atsakovo mirties atveju. Ta aplinkybė, kad už atsakovą laidavo ne jo artimi giminaičiai ar draugai, o ieškovės mama, labiau patvirtina tą faktą, kad ji šalių santykius laikė šeiminiais ir tikėjo, kad laidavimas yra trumpalaikis. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad trečiasis asmuo prisiėmė laidavimo prievolę tikslu panaikinti ankstesnes savo skolas atsakovui, nėra patvirtinti jokiais rašytiniais įrodymais ar liudytojų parodymais. Teismas nurodė, kad ieškovės byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad iki šalių pažinties (2004 m.) ieškovė gyveno ir dirbo Skandinavijos šalyse, ką patvirtina jos paso duomenys, o uždirbtus pinigus ji siuntė į Lietuvą savo motinai. Pinigų pervedimo faktą patvirtina MoneyGram ir Western Union duomenys už 2001-2003 m. laikotarpį. V. U. 2005-11-02 pardavė jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o gautas lėšas – 19 000 Lt, ji padovanojo savo dukrai R. M., kuri tą pačia dieną (2005-11-02) gautas lėšas kartu su dalimi sutaupytų lėšų, iš viso 22 000 Lt įnešė į Kredito unijos sąskaitą. Šios lėšos iš sąskaitos buvo paimtos 2006-05-25. Atsakovo nurodytos aplinkybės, charakterizuojančios ieškovę ir trečiąjį asmenį, nėra patvirtintos jokiais įrodymais. Ieškovės motina turto įsigijimo momentu (2007 m.) dirbo ir gavo draudžiamąsias pajamas. Teismas konstatavo, kad 2007 m. turto įsigijimo momentu tiek ieškovė, tiek atsakovas galimai turėjo piniginių lėšų sumokėti pradines įmokas (45 850 Lt arba 9 001,32 GBP) už perkamą nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių kokia dalis iš uždirbtų užsienyje pinigų buvo sutaupyta ir išlikusi iki 2007 m., todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad šios lėšos ar jų dalis buvo panaudotos įsigyjant nekilnojamąjį turtą, kita vertus atsakovas neįrodė, kad ieškovė tokių lėšų neturėjo. Teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau yra tikėtina, jog tarp šalių buvo susitarimas įsigyti bendrą turtą, vėliau jo dalį sėkmingai realizuojant didesne kaina. Teismas konstatavo, kad nei viena iš šalių teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių iš kokių šaltinių buvo mokamos įmokos bankui „Swedbank“, AB pagal atsakovo vardu sudarytas keturias kredito sutartis. Tačiau įvertinęs byloje pateiktus kitus rašytinius įrodymus, teismas labiau tikėtina laikė aplinkybę, kad prievolės bankui buvo vykdomos iš šalių bendrų lėšų. Laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2014 m. abi šalys gaudavo periodiškai atitinkamas pajamas. (duomenys neskelbtini) gimus šalių sūnui, ieškovė laikinai nedirbo ir turėjo minimalias pajamas, nes jai teko pagrindinė rūpesčių mažamečiu vaiku našta, o atsakovui teko tuo laikotarpiu išlaikyti šeimą iš savo gaunamų pajamų. Laikotarpiu nuo 2007-08-29 iki 2009-10-08, kai atsakovas buvo Lietuvoje ir turėjo minimalias pajamas iš UAB (duomenys neskelbtini), pagrindinė rūpesčių šeima našta ir prievolių bankui mokėjimas iš turimų santaupų teko ieškovei. „Swedbank“, AB banko ir AB DNB banko sąskaitų išrašų duomenimis nustatyta, kad 2007-2010 m. laikotarpiu į ieškovės sąskaitas šiuose bankuose buvo įnešamos grynais pinigais įvairios pinigų sumos, kurios buvo pervedamos į atsakovo A. Z. sąskaitą (paskirtis - sąskaitos papildymas) prievolių kreditoriui „Swedbank“, AB bankui pagal sudarytas kredito sutartis vykdymui. Į R. M. AB DNB banko sąskaitą iš ieškovės sąskaitos JK banke HSBC buvo periodiškai pervedamos piniginių lėšų sumos, kurios, ieškovės paaiškinimu buvo naudojamos šalių šeimos, jų įgyto bendro turto išlaikymui bei prievolių bankui vykdymui. Ieškovės pateiktų JK banko HSBC sąskaitos išrašų duomenimis nustatyta, kad ieškovė periodiškai visą buvimo JK laikotarpį nuo 2005 m. spalio mėn. turėjo atitinkamas pajamas. Iš šioje sąskaitoje esančių lėšų judėjimo matyti, kad tiek atsakovas 2010-12-18 – 2011-02-11 buvo pervedęs lėšų ieškovei, tiek ieškovė periodiškai atsakovui pervesdavo įvairias piniginių lėšų sumas. Teismas sprendė, kad gyvendami kartu bei gaudami atitinkamas pajamas ieškovė ir atsakovas šias pajamas naudojo bendrai savo tikslui pasiekti, sukurti bendrą gerbūvį, t. y. įgyti turtą ir juo tinkamai disponuoti. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pradinius įnašus pagal turto pirkimo–pardavimo sutartis pardavėjams sumokėjo jis išimtinai iš savo asmeninių lėšų, kad iš asmeninių lėšų buvo daromas buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontas, kad iš asmeninių lėšų buvo vykdomos prievolės „Swedbank“, AB pagal sudarytas kredito sutartis mokant eilines įmokas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (bankų sąskaitų išrašai, duomenys apie šalių darbo užmokestį JK ir LT) netiesiogiai patvirtina, kad šalių bendro gyvenimo laikotarpiu, jie gaunamomis lėšomis disponavo bendrai, duomenys apie ieškovės periodiškai pervedamas pinigų sumas į atsakovo sąskaitą prievolių kreditoriui vykdymui iš dalies patvirtina tą aplinkybę, kad ieškovė atitinkama dalimi prisidėjo ir prie periodinių įmokų bankui mokėjimo. Todėl ieškovės argumentai, jog ieškovė turėjo santaupų, turėjo pajamų ir jas galėjo panaudoti bei panaudojo nekilnojamajam turtui įgyti bei įmokoms bankui mokėti, yra nepaneigti.Teismas nurodė, kad nustatyti kokia konkrečia dalimi kiekviena iš šalių prisidėjo prie turto įgijimo, jo išlaikymo bei prievolių vykdymo nėra galimybės, nes šalims gyvenant kartu, jų turimos lėšos bendro ūkio kūrime dalyvauja bendrai. Kadangi ieškovė ir atsakovas rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudarę, teismas sprendė, kad ieškovės ir atsakovo dalys bendrame turte yra lygios. Iš viso bankui pagal keturias kredito sutartis buvo sumokėta 52257,12 Eur. Pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo momentu butų ir žemės sklypo pardavėjams buvo sumokėta 13 279,08 Eur (45 850 Lt) pradinių įnašų. Iš viso už bendrąja daline nuosavybe pripažintiną turtą iki 2014-04-28 buvo sumokėta 65 536,20 Eur. Dėl nekilnojamojo turto rinkos kainos pokyčių šiuo metu ženkliai sumažėjus nekilnojamojo turto rinkos kainoms, būtų neobjektyvu ieškovei skaičiuotinos kompensacijos dydį vertinti pagal iki 2014-04-28 faktiškai sumokėtas įmokas už įgytą turtą, nes 2007 m. turtas buvo įgytas už 107 449,03 Eur (371 000 Lt), o šiuo metu šių daiktų vidutinė rinkos vertė VĮ registrų centro duomenimis yra nukritusi iki 47 110 Eur. Teismas sprendė, kad pripažinus įgytus nekilnojamuosius daiktus šalių bendra daline nuosavybe, jie kaip bendraturčiai turi prisiimti ir bendrą riziką dėl turto nuvertėjimo. Priteistinos kompensacijos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į vidutinės turto rinkos vertės į įgyto turto kainos (2007 m.) santykį (47 110 Eur : 107 449,03 Eur x 100 proc. = 43,84 proc.), todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 43,84 proc. iki 2014-04-28 faktiškai sumokėtų įmokų ½ dalies (32 768,10 Eur) – 14 365,54 Eur, o atsakovui priteisė natūra 2007 m. įgytus nekilnojamuosius daiktus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. Z., atstovaujamas advokato Ginto Gustaičio, prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą ir R. M. ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, atidalinęs turtą po ½ dalį, nepagrįstai priteisė ieškovei kompensaciją, nes šalių tariama bendroji jungtinė veikla buvo nuostolinga. Nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-611/2015). Bendros jungtinės veiklos rezultatas šiuo metu yra 47 110 Eur, už kurį abu partneriai tariamai yra sumokėję po 32 786,10 Eur (65.536, 20 Eur), mokėtinų kreditų likutį sudaro – 119 174, 94 Eur, turtui yra taikoma hipoteka.Teismas turtą atidalino ignoruodamas 119 174,94 Eur piniginių prievolių likutį, kurias atsakovas prisiėmė išimtinai turtui įgyti ir toks sprendimas buvo priimtas abiejų jungtinės veiklos partnerių sprendimu. Tokia išvada atitinka ne tik minėtas bendrosios jungtinės veiklos instituto normas ir jų aiškinimą, tačiau ir CK 4.76 straipsnio nuostatas. Turto atidalijimas šiuo atveju yra negalimas be prievolių padalijimo arba jų pripažinimo solidariomis. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje yra ir itin neteisingas atsakovo atžvilgiu.Teismas nepagrįstai nustatė, kad šalims priklauso po ½ turto. Turto faktinę kainą, įskaitant sumokėtas pradines įmokas bei įsipareigojimus bankui, sudaro 184 711,14 Eur. Teismas nustatė, kad tariamai ieškovė už turtą yra sumokėjusi 32 786,10 Eur, todėl atitinkamai asmeniui, tariamai sumokėjusiam tik 17,75 procentus turto kainos, negali būti pripažinta nuosavybės teisė į 50 procentų turto. Atsakovo įsitikinimu, tokią išvadą teismas padarė ignoruodamas byloje esančius įrodymus ir šalis siejusį santykį, su turtu susijusias bankui vykdytinas pinigines prievoles, tarsi prievolės būtų pilnai įvykdytos abiejų šalių. Teismas, suteikdamas prioritetą atidalijimui, išmokant kompensaciją, visiškai ignoruojant atidalijimo natūra galimybę, pažeidė esminį turto atidalijimo instituto principą bei teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Byloje turto atidalinimo natūra klausimas net nebuvo sprendžiamas, teismas sprendime apsiribojo tik užuomina, esą atidalijimas natūra yra neįmanomas be įkaito turėtojo sutikimo, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad bankui būtų buvę teikiami kokie nors pasiūlymai ir kad jis būtų jų atsisakęs. Atsakovo žiniomis, bankas nebūtų prieštaravęs turto padalijimui natūra. Teismas nepagrįstai šalių jungtinės veiklos pagrindu pripažino atsakovės nuosavybės teisę į turtą, kas tuo pačiu paneigia ir turto atidalijimo pagrįstumą bei teisėtumą. Abi šalys nurodė, kad pelno siekimo tikslais susitarė nusipirkti turtą, todėl jos privalėjo sudaryti rašytinę jungtinės veiklos sutartį. Net jeigu šalys ir sudarė konsensualinę jungtinės veiklos sutartį dėl turto įsigijimo pelno siekimo tikslais, šio santykio neįforminus rašytine sutartimi, toks susitarimas yra laikomas negaliojančiu ir negali sukurti iš jungtinės veiklos santykio kylančių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015).Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais dėl šalių bendros jungtinės veiklos sutarties sudarymo ir jos vykdymo (CK 1.93 str. 2 d.). Ieškovės pasitelktos liudytojos yra jos ilgametės draugės, turinčios suinteresuotumą bylos baigtimi ir galėjusios nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Netikslumai liudytojų parodymuose, klaidos, abejotini informacijos šaltiniai verčia abejoti jų tikslumu ir patikimumu. Nepagrįsti teismo motyvai, kad atsakovas nepaneigė ieškovės santaupų egzistavimo, nes atsakovas neturi pareigos paneigti, jog ieškovė santaupų turėjo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie savo santaupas, o visi užfiksuoti ieškovės turėti pinigai ir disponavimas jais yra pernelyg nutolęs laike nuo turto įgijimo momento ar yra akivaizdžiai panaudotas kitiems tikslams. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos parodymais apie ieškovės turėtas santaupas, nes jie yra paremti tariamais ieškovės pasakojimais liudytojai. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė ženkliai prisidėjo prie turto įgijimo, nes 2007-2014 m. laikotarpiu ieškovės pajamų pagrindą sudarė atsakovo pervestos lėšos, o visa kitą sudarė sąlyginai nedidelės pašalpos, buvusio sutuoktinio atliktas nedidelis mokėjimas, nes ieškovė praktiškai nedirbo, neskaitant trumpų periodų. Kaip matyti iš sąskaitų išrašų, atsakovas pervesdavo ženklias pinigų sumas ieškovei, kurias ji išgrynindavo ir pervesdavo į atsakovo LR sąskaitas, iš kurių būdavo vykdomi mokėjimai bankui. Atsakovo sąlyginai didelės pajamos, gautos 2005-2007 m. laikotarpiu, prieš turto įgijimą pasiimta paskola, kurios dydis beveik identiškas turto pradinių įnašų dydžiui, leidžia daryti išvadą, kad yra labiau tikėtina, kad pradinius įnašus mokėjo būtent atsakovas, o ne abi šalys kartu. Apeliaciniu skundu ieškovė R. M., atstovaujama advokatės Audros Betos Rekštienės, prašo: panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atidalinti ieškovės R. M. ½ dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei iš atsakovo A. Z. 14 365,54 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią turto dalį, o atsakovui paliekant asmeninėje nuosavybėje natūra nekilnojamuosius daiktus: butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,15 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: atidalinti apeliantės R. M. ½ dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant apeliantei iš atsakovo 20 951,92 Eur piniginę kompensaciją už apeliantei tenkančią turto dalį, o atsakovui paliekant asmeninėje nuosavybėje natūra nekilnojamuosius daiktus: butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,15 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovo ieškovei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (14 365,54 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016-05-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovo apeliantei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (20 951,92 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016-05-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas; priimti į bylą ir vadovautis nauju įrodymu - Butų ir žemės sklypo Jonavos m. vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktu Nr. RE17-002. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas už apeliantei tenkančią turto dalį priteisė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų neatitinkančią kompensaciją, nes byloje nebuvo nustatyta ginčo nekilnojamojo turto vertė bendrosios dalinės nuosavybės pabaigoje (jungtinės veiklos pabaigoje), byla šioje dalyje nebuvo išnagrinėta, teismas nesiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų apie turto vertę bendrosios dalinės nuosavybės pabaigoje. Tuo teismas pažeidė materialinės ir proceso teisės normas (CK 6.978 str. 4 d., CK 4.80 str., CPK 12 str., CPK 179 str. 1 d.).Teismas sprendime pažymėjo, jog bendrosios dalinės nuosavybės pabaiga yra pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, nustatė šalių bendrosios dalinės nuosavybės pabaigą 2014-04-28. Tačiau visiškai nemotyvuotai, pažeidžiant galiojančias teisės normas bei teismų praktiką, į kompensacijos nustatymo formulę įtraukė ginčo turto vertę ne šalių bendrosios dalinės nuosavybės pabaigos momentui, bet 2017-01-01, ginčo turto rinkos vertę nurodydamas 47 110 Eur. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012, 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).Teismas, pripažinęs, šalys kaip bendraturčiai turi prisiimti ir bendrą riziką dėl turto nuvertėjimo, nevertino priežasčių, kurios sąlygojo ginčo turto tam tikrą nuvertėjimą. Prie ginčo turto nuvertėjimo rizikos privedė atsakovo veiksmai. Įgyjant ginčo turtą ir prašant trečiojo asmens V. U. laiduoti už ginčo turtą, buvo susitarta, jog visas turtas ar jo dalis, pakilus kainoms bus pelningai realizuotas, ir grąžintos paskolos bankui, pasibaigs trečiojo asmens laidavimo prievolė. Išimtinai dėl atsakovo veiksmų ginčo turtas nebuvo parduotas nekilnojamojo turto kainų pakilime (2008 m. pradžioje) ir vėliau. Turtas buvo įregistruotas atsakovo vardu, apeliantė neturėjo teisinių galimybių turto realizuoti pagal šalių susitarimą.Atsakovas nekėlė byloje savarankiško reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, šiuo aspektu nebuvo rungiamasi, byloje nebuvo nustatinėjama ginčo turto vertė šalių jungtinės veiklos pabaigai, todėl yra neteisinga ir nesąžininga apeliantei priteistiną kompensaciją sieti su ginčo turto verte 2017 m. Rizikos dėl turto nuvertėjimo apeliantė galėtų prisiimti tiek, kiek dalyvavo šio turto valdyme ir naudojime, t. y. iki 2014-04-28.Teismui nusprendus priteistiną kompensacijos sumą susieti su turto nuvertėjimo rizika, apeliantė, vykdydama įrodinėjimo pareigą, yra priversta teikti esminę nuvertėjimo riziką paneigiančius duomenis, t. y. ekspertizės aktą, kuriame fiksuota ginčo turto vertė 2014-04-28 ir 2017-02-01. Tai yra esminis įrodymas, patvirtinantis ginčo turto rinkos vertę bendrosios dalinės nuosavybės pabaigai (jungtinės veiklos pabaigai), taip pat rodo ginčo turto rinkos vertės pokytį, siejant su 2017-02-01, šis įrodymas yra tiesiogiai susijęs su nagrinėjama byla ir joje keliamais klausimais.Apeliantė sutinka prisiimti bendrą riziką dėl ginčo turto nuvertėjimo, tačiau nesiekia ir nenori praturtėti atsakovo sąskaita, todėl mano esant sąžininga ir teisinga atidalijant jai iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensaciją skaičiuoti bendrosios dalinės nuosavybės pabaigai (2014-04-28), vadovaujantis pateikto ekspertizės akto duomenimis. Turto vertė 2014-04-28 sudarė 68 700 Eur, todėl apeliantei priteistina 20 951,92 Eur kompensacija, kuri realiai atitiktų šalių interesu pusiausvyrą, yra sąžininga ir teisinga.Jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, jog nėra pagrindo tenkinti apeliantės skundą, iš Ekspertizės akto duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas apeliantei 14 365,54 Eur kompensaciją, pažeidė apeliantės interesus, nes teismo nurodyta ginčo turto vertė 47 110 Eur neatitinka realios individualiai vertinant apskaičiuotos ginčo turto rinkos vertės. Eksperto paskaičiavimu ginčo turto rinkos vertė 2017-02-01 yra 75 900 Eur. Skaičiuojant pagal teismo pritaikytą formulę, kompensacija atsakovei pagal 2017-02-01 rinkos vertę galėtų būti 23 147,39 Eur.Atsakovas A. Z., atstovaujamas advokato Ginto Gustaičio, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovė pati aiškiai nurodo, kad šalys, tariamą jungtinės veiklos sutartį sudarė išimtinai pelno siekimo tikslais, todėl atsakovas prašo teismo nagrinėjant jo apeliacinį skundą atsižvelgti į šiuos ieškovės paaiškinimus dėl šalių santykio.Ieškovės argumentas, esą atidalinant turtą, kompensacijos dydis turėjo būti nustatomas pagal 2014-04-28 turto rinkos vertę yra neapgrįstas, nes pačios ieškovės pateiktoje teismų praktikoje nurodoma, kad atidalinant turtą, kitam bendraturčiui priteisiant kompensaciją, turi būti nustatoma turto rinkos vertė atidalijimo metu.Ieškovės pavedimu parengtas 2017-02-28 Butų ir žemės sklypo Jonavos m. vertės ekspertinio tyrimo aktas yra ydingas, nes juo butų rinkos vertės yra nustatytos jų neapžiūrėjus, o vidaus apdailos lygis gali reikšmingai įtakoti kaina. Be to, tokia turto vertinimo ataskaita yra parengta pažeidžiant Metodiką ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.Ieškovė galėjo pateikti įrodymus dėl turto rinkos vertės pirmos instancijos teisme, tačiau to nepadarė. Teismas parengiamuosiuose posėdžiuose ne kartą ieškovės klausė kaip ji ketinanti įrodinėti turto vertę, tačiau ieškovė jokių įrodymų nepateikė. Atsakovas, įrodinėdamas turto vertės pokytį 2007-2017 m. į bylą pateikė turto vienetų NTR išrašus. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti priimti ieškovės pateikiamą ekspertizės aktą.Ieškovė R. M., atstovaujama advokatės Audros Betos Rekštienės, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, jos apeliacinį skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliantas pirmosios instancijos teisme nekėlė jungtinės veiklos sutarties formos klausimo, todėl šia aplinkybe apeliaciniame skunde draudžiama remtis. Faktinės aplinkybės, kad šalys buvo sugyventiniai, apeliantas skundu neginčija. Teismas pagrįstai pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, sugyventinių santykius pagrįstai kvalifikavo bendra jungtine veikla, kuriai jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas netaikytinas. Nagrinėjamos bylos ir jo nurodytos kasacinio teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-158-695/2015 aplinkybės nesutampa.Nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties tarp sugyventinių, tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, be kita ko, ir liudytojų parodymais. Teigdamas dėl liudytojų parodymų neteisėtumo, apeliantas jokiais įrodymais liudytojų parodymų neteisėtumo nepagrindžia, nenurodo kokie liudytojų veiksmai apelianto nuomone laikytini neteisėtais.Teismas įvertino abiejų sugyventinių turtinę padėtį pagal byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklų ir darė pagrįstas išvadas. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl asmeninių lėšų turėjimo, jų panaudojimo ginčo turtui įgyti, remontuoti, baldų ir buitinės technikos pirkimui, prievolėms, susijusioms su ginčo turtu vykdyti. Visos ieškovės santaupos iki 2005 m., pajamos nuo 2005 m. iki 2014-04-28 yra bendrai susistemintos lentelėje Nr. 1, kuri parengta pagal į bylą pateiktus rašytinius įrodymus. Piniginės sumos litais, ieškovės įneštos į jos sąskaitą DNB banke, yra dalis ieškovės pinigų, uždirbtų užsienyje dirbant fotomodeliu. Apelianto nurodytų sumų pervedimams į ieškovės sąskaitą HSBC banke pagrįsti apeliantas į bylą nėra pateikęs leistinų įrodymų.Apeliantas pirmosios instancijos teisme nekėlė reikalavimo dėl ginčo turto atidalijimo natūra, todėl šiame kontekste nepasisakė įkaito turėtojas. Šia aplinkybe apeliaciniame skunde draudžiama remtis, teismas neturėjo diskrecijos teisės išeiti už ieškinio ribų. Apeliantui nepateikus savarankiško reikalavimo dėl turto atidalijimo, nustatęs ieškovės turto dalį bendrojoje nuosavybėje, teismas motyvuotai sprendė dėl ieškovės reikalaujamo atidalijimo būdo priteisiant kompensaciją pinigais.Apeliantas pirmosios instancijos teisme savo teises galėjo realizuoti reikšdamas priešieškinį, tačiau šia teise nesinaudojo, nekėlė reikalavimo dėl ieškovės pripažinimo solidaria skolininke pagal apelianto prievoles AB ,Swedbank“, todėl šia aplinkybe apeliaciniame skunde draudžiama remtis. Apeliantas nereiškia byloje reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, todėl šioje byloje apelianto nuostolių klausimas lieka už bylos ribų. Butus apeliantas nuomoja ir iš nuomos generuoja pajamas, galimai pakankamas mėnesinėms įmokoms kreditoriui, todėl nėra pagrindo teigti, jog veikla nuostolinga. Bendra jungtinė veikla tarp šalių pasibaigė 2014-04-28, todėl vertinti veiklą esamuoju laiku yra nepagrįsta.Trečiasis asmuo „Swedbank, AB atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko atsakovo A. Z. apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Iš byloje esančių įrodymų nustatytos aplinkybės, kurios leidžia konstatuoti buvus ieškovės R. M. ir atsakovo A. Z. bendrą gyvenimą ir tarpusavio santykius, atitinkančius šeimos santykių pobūdį, laikotarpiu nuo 2004 m. pabaigos iki 2014 m. balandžio 28 d. Laikotarpiu nuo 2007 m vasario 26 d. iki 2007 m. balandžio 13 d. atsakovo vardu buvo įsigyti šie nekilnojamojo turto objektai: 2007 m. vasario 26 d. įgytas 1-no kambario butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kaina – 58 000 Lt, pradinis įnašas sutarties sudarymo momentu – 2 900 Lt; 2007 m. balandžio 4 d. įgytas 3-jų kambarių butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kaina – 124 000 Lt, pradinis įnašas sutarties sudarymo momentu – 10 000 Lt; 2007 m. balandžio 6 d. įgytas 2-jų kambarių butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kaina – 95 000 Lt, pradinis įnašas sutarties sudarymo momentu – 4 750 Lt; 2007 m. balandžio 13 d. įgytas 0,1500 ha kitos paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaina – 94 000 Lt, pradinis įnašas sutarties sudarymo momentu – 28 200 Lt (toliau visi keturi šie nekilnojamojo turto objektai – nekilnojamasis turtas). Sudarant minėtus sandorius nekilnojamojo turto pardavėjams buvo sumokėta iš viso 45 850 Lt (pagal sandorių sudarymo metu galiojusį valiutų kursą: 13 279,08 Eur arba 9 001,32 GBP) grynais pinigais sutarčių sudarymo dieną, o likę kainų skirtumai turėjo būti sumokėti, kai kreditorius AB bankas „Hansabankas“ (šiuo metu – „Swedbank“, AB bankas) suteiks A. Z. atitinkamo dydžio paskolas šių nekilnojamųjų daiktų pirkimui. „Swedbank“, AB (buv. AB bankas „Hansabankas“): 2007 m. kovo 13 d. kredito sutartimi Nr. 07-023120-FA suteikė A. Z. 55 100 Lt dydžio kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui (2009 m. gruodžio 24 d. kredito suma konvertuota į 15 474,97 Eur); 2007 m. balandžio 16 d. kredito sutartimi Nr. 07-036787-FA/07-036832-FA suteikė A. Z. 114 000 Lt dydžio kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui (2009 m. gruodžio 24 d. likusi kredito suma konvertuota į 31 945,66 Eur) ir 90 250 Lt dydžio kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui (2009 m. gruodžio 24 d. likusi kredito suma konvertuota į 25 291,70 Eur); 2007m. balandžio 23 d. kredito sutartimi Nr. 07-39681-FA suteikė A. Z. 65 800 Lt dydžio kreditą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (2009 m. gruodžio 24 d. likusi kredito suma konvertuota į 18 475,88 Eur). Atsakovo prievolės bankui buvo užtikrintos įkeičiant įsigytus nekilnojamuosius daiktus (hipoteka). Laidavimo sutartimis Nr. 07-023120-LA1, Nr. 07-036787-FA/07-036832-FA ir Nr. 07-39681-LA1 ieškovės mama (trečiasis asmuo) V. U. laidavo bankui už kredito gavėją A. Z. pagal visas keturias kredito sutartis. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje sprendžiant dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, prijungimo prie bylos yra atsižvelgiama į tai, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, su ieškovės pateiktu nauju įrodymu - Butų ir žemės sklypo Jonavos m. vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktu Nr. RE17-002 atsakovas turėjo galimybę susipažinti, pateikti paaiškinimus, todėl įrodymo priėmimas nepažeis šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą įrodymą, ir dėl toliau šioje nutartyje išdėstytų motyvų sprendžia, jog šis įrodymas nėra reikšmingas nagrinėjamo ginčo atveju, todėl atsisako jį priimti į bylą (CPK 314 straipsnis).Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma, t. y. rašytiniais įrodymais, šalių ir trečiojo asmens V. U. paaiškinimais, liudytojų parodymais, fotomedžiaga, pripažino, kad šalis nuo 2004 m. pabaigos iki 2014 m. balandžio 28 d. siejo jungtinės veiklos santykiai – šalys 9 metus gyveno kartu neįregistravę santuokos – faktinėje santuokoje (buvo sugyventiniai), gyvendami faktinėje santuokoje (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus N., auklėjo ir išlaikė ieškovės dukterį L., kartu tvarkė bendrą ūkį, asmenines lėšas ir visas pajamas vedant bendrą ūkį naudojo bendroms reikmėms, tame tarpe nekilnojamojo turto objektų pirkimui ir išlaikymui.Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turto teisinio režimo nustatymo, jo padalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo tarp asmenų gyvenus nesusituokus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016; kt.)Šią bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pagal ieškovės pateiktą procesinį dokumentą –ieškinį (patikslintą ieškinį). Atkreiptinas dėmesys, jog šios kategorijos bylose teismas nėra aktyvus, o abi šalis teisme atstovavo kvalifikuoti teisininkai – advokatai. Ieškovė patikslinto ieškinio motyvuose nurodė, kad šalys tarėsi jos turėtomis santaupomis ir drauge uždirbtais pinigais įsigyti nekilnojamojo turto, kurį pardavę ketino bendrai užsidirbti, bendrai sukurti geresnes gyvenimo sąlygas, kad šalių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios, t. y. po ½ dalį. Savo ieškinio dviem pirmaisiais reikalavimais ieškovė prašė pripažinti bendrąja daline nuosavybe atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir nustatyti, kad ½ dalis šio turto jai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tačiau ieškinio motyvuose ieškovė taip pat nurodė, kad ji nepretenduoja į ½ bendro nekilnojamojo turto dalį, o siekia nustatyti ir gauti kompensaciją lygią ½ dalies įmokoms, šalių sumokėtoms už įgytus nekilnojamuosius daiktus iki 2014 m. balandžio 28 d. Trečiuoju ieškinio reikalavimu ieškovė prašė atidalinti ją iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant jai 32 768,10 Eur piniginę kompensaciją už ½ dalį įmokų, sumokėtų iki 2014 m. balandžio 28 d. Pagal CK 6.978 straipsnio 4 dalį turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai padalijamas pagal CK ketvirtosios knygos nustatytas taisykles. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatą atidalijimas iš bendrosios nuosavybės gali būti įgyvendintas dviem būdais: natūra ir piniginiu ekvivalentu – jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant galimybės suformuoti atskiro nekilnojamojo daikto, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Taigi, atidalijant bendraturčio dalį svarbu išsiaiškinti bendraturčiams tenkančių dalių dydžius ir į juos atsižvelgiant parinkti teisingą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą.Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė ir pirmosios instancijos teismas taikė ir aiškino materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių santykius, nustatė idealiąsias dalis bendrame turte. Tačiau įvertinus ieškovės ieškinį bei apeliacinį skundą, šioje byloje darytina išvada, jog ginčas iškeltas tik dėl lėšų, įdėtų į bendro turto sukūrimą, kompensavimo. Pati ieškovė nurodo, jog atsakovui paliekamas nekilnojamasis turtas; ieškovė tik prašo savo įdėtų lėšų dengiant atsakovo paskolą kompensacijos, todėl šioje byloje analizuojamas tik ieškovės įnašų dengiant paskolą, gautą nekilnojamojo turto įsigijimui, dydis. Taip pat pažymėtina ir tai, kad ieškovė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nesieja savo reikalavimo su konkrečia turto idealiąja dalimi, jo rinkos kaina, todėl nėra pagrindo nustatinėti šalių dalis ginčo nekilnojamajame turte, ir to turto rinkos vertę.Bylos medžiaga nustatyta, kad sudarant nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, nekilnojamojo turto pardavėjams iš viso buvo sumokėta 45 850 Lt (13 279,08 Eur) grynais pinigais sutarčių sudarymo dieną, o likę kainų skirtumai turėjo būti sumokėti, kai kreditorius AB bankas „Hansabankas“ (šiuo metu – „Swdbank“, AB bankas) suteiks A. Z. atitinkamo dydžio paskolas šių nekilnojamųjų daiktų pirkimui. „Swedbank“, AB banko pateiktais duomenimis (2016-10-18 raštas Nr. SR/16-27407) nustatyta, kad pagal sudarytas būsto paskolos (kredito) sutartis iki 2014 m. balandžio 28 d. buvo sumokėta taip: pagal sutartį Nr. 07-023120-FA – 9 248,61 Eur; pagal sutartį Nr. 07-036787-FA – 18 362,08 Eur; pagal sutartį Nr. 07-036832-FA – 13 941,08 Eur; pagal sutartį Nr. 07-039681-FA – 10 705,35 Eur. Iš viso bankui pagal keturias kredito sutartis buvo sumokėta 52 257,12 Eur. Iš viso už bendrąja daline nuosavybe pripažintiną turtą iki 2014 m. balandžio 28 d. buvo sumokėta 65 536,20 Eur. Ieškovė, prašydama atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai priklausančią dalį, pareikšdama ieškinį prašė priteisti 32 768,10 Eur piniginę kompensaciją, kuri yra lygi ½ daliai įmokų, sumokėtų už ginčo turtą iki 2014 m. balandžio 28 d.CK 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme ar jungtinės veiklos sutartyje. CK 6.978 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal CK ketvirtosios knygos nustatytas taisykles, t. y. CK 4.80 straipsnį.Tačiau tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja, jog ji neprašo konkrečios atsakovo nekilnojamojo turto dalies, todėl šioje byloje yra pagrindas priteisti ieškovei jos lėšas, panaudotas sumokant pradinę įmoką ir dengiant atsakovo kreditą. Šios lėšos (įnašas) pateko į partnerių turto masę; šis turtas, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, turi būti padalijamas vadovaujantis CK 6.978 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Byloje įvertinus aplinkybę, jog atsakovo nekilnojamasis turtas, įsigytas už paskolas, lieka atsakovui (kaip ir prievolė bankui), ieškovė į jį nepretenduoja, jos įrodytos lėšos atsakovo sumokėtai pradinei įmokai ir paskolai dengti jai turi būti grąžintos, nes tarp šalių nėra ginčo dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, suteikdamas prioritetą atidalijimui išmokant kompensaciją, visiškai ignoravo atidalijimo natūra galimybę, pažeidė esminį turto atidalijimo instituto principą bei teismų praktiką, tačiau teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad ginčas išnagrinėtas pagal ieškovės pareikštą ieškinį, kuriame ji nepareiškė reikalavimo dėl nekilnojamojo turto atidalijimo CK 4.80 straipsnio 2 dalies prasme, o atsakovas priešieškinio, kuriame būtų minėtas reikalavimas, byloje taip pat nepareiškė. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; kt.). CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo aspektu šios kategorijos bylose reiškia, kad teismai turi teisę atsisakyti įrodymų leistinumo ribojimo, kai yra pagrindas konstatuoti, jog gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008, 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Taigi tokia teismų pozicija lemia tai, jog nėra reikalaujama, kad bendrai gyvenančių nesusituokus asmenų susitarimas dėl jungtinės veiklos sukūrimo būtų rašytinis, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo.Teisėjų kolegijos vertinimu, ištyrus bylos surinktus įrodymus, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinių skundų argumentus, yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė klausimą dėl ieškovės įdėtų lėšų nekilnojamojo turto įsigijimui. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su šalių turtine padėtimi jų bendro gyvenimo pradžioje (2004 m.) bei 2007 m. įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Remdamasis byloje ištirtais įrodymais ir jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas galimai turėjo piniginių lėšų sumokėti pradines įmokas už perkamą nekilnojamąjį turtą. Nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iki šalių pažinties (2004 m.) ieškovė gyveno ir dirbo Skandinavijos šalyse, o uždirbtus pinigus siuntė į Lietuvą motinai V. U.; pinigų pervedimo faktą patvirtina MoneyGram ir Western Union duomenys už 2001-2003 m. laikotarpį, kai V. U. periodiškai buvo pervedamos piniginių lėšų sumos nuo 450 iki 1000 USD, iš viso apie 11 820 USD (47 280 Lt); kad 2005 m. lapkričio 2 d. V. U., pardavusi jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, gautas lėšas – 19 000 Lt padovanojo savo dukrai – ieškovei, kuri tą pačią dieną gautas lėšas kartu su dalimi sutaupytų lėšų, iš viso 22 000 Lt įnešė į Kredito unijos „Jonavos žemė“ sąskaitą, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, kokia dalis šių lėšų buvo panaudota įsigyjant nekilnojamąjį turtą, tačiau, kita vertus, ir atsakovas nepaneigė, kad ieškovė tokių lėšų neturėjo. Atsakovas ir apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad visi užfiksuoti ieškovės turėti pinigai ir disponavimas jais yra pernelyg nutolęs laike nuo turto įsigijimo momento ar yra akivaizdžiai panaudotas kitiems tikslams. Tačiau šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai), o atsakovas minėtų savo teiginių leistinais įrodymais nepagrindžia. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi esmines bylos aplinkybes dėl šalių gautų pajamų bei jų panaudojimo bendro gyvenimo laikotarpiu. Ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nei viena iš šalių teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, iš kokių šaltinių buvo mokamos įmokos bankui „Swedbank“, AB pagal atsakovo vardu sudarytas keturias kredito sutartis, todėl vienareikšmiai konstatuoti, kad įmokos buvo mokamos iš bendrų lėšų ar tik iš atsakovo asmeninių lėšų, nėra galimybės, tačiau įvertinus kitus rašytinius įrodymus, labiau tikėtina ta aplinkybė, kad prievolės bankui buvo vykdomos iš šalių bendrų lėšų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, o jais remiantis padarytų išvadų teisėtumo dėl ieškovės lėšų panaudojimo nekilnojamojo turto įsigijimui sumokant pradinę įmoką bei mokant įmokas bankui, atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Nors byloje nėra pateikta konkrečių įrodymų, kurie leistų teismui atskirti kiekvienos iš šalių, taigi ir ieškovės, įnašą (lėšas), panaudotą nekilnojamojo turto įsigijimui, tačiau visuma byloje surinktų įrodymų bei teisinis reglamentavimas (CK 6.970 straipsnio 2 dalis) kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti situaciją, kad kiekvienos iš šalių įnašo dydis yra vienodas, t. y. po ½ dalį (CPK 185 straipsnis). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.).Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės prašomos priteisti kompensacijos, kurią sudaro ½ dalis įmokų, šalių sumokėtų už įgytus nekilnojamuosius daiktus iki 2014 m. balandžio 28 d., prigimtis nenumato galimybės išskaičiuoti turto nuvertėjimo procento, nes reikalavimas nėra kildinamas iš turto atidalijimo teisinių santykių CK 4.80 straipsnio 2 dalies prasme, todėl nėra pagrindo nustatinėti tiek šalių dalis ginčo nekilnojamajame turte, tiek ir to turto rinkos vertę bei jo nuvertėjimą nuo įsigijimo.Teisėjų kolegija pastabi, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškovės ieškinį, kai du pirmieji jo reikalavimai iš esmės prieštarauja trečiajam reikalavimui, šiuos prieštaravimus turėjo išspręsti per ieškinio trūkumų šalinimo institutą, tačiau esant taip toli pažengusiam procesui tai daryti netikslinga. Iš ieškinio ir apeliacinio skundo motyvų galima daryti išvadą, kad ieškovė siekia nustatyti ir gauti kompensaciją ½ dalies įmokų, šalių sumokėtų už įgytus nekilnojamuosius daiktus iki 2014 m. balandžio 28 d., dydžio. Kadangi abu buvę jungtinės veiklos dalyviai šiame procese dalyvauja lygiomis teisėmis, vadovaujantis rungimosi ir dispozityvumo principais, o taip pat nenustačiusi pagrindų peržengti ieškovės apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis), remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis bei aptartu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija iš esmės tenkina ieškovės apeliacinį skundą ir jai iš atsakovo priteistą 14 365,54 Eur kompensacijos sumą padidina iki 20 951,92 Eur sumos, nuo kurios priteisiamos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos.Teisėjų kolegija vertina, kad atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir iš dalies jiems pritariant, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovės nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (jo dalį) bei ieškovės reikalavimą nagrinėjamoje byloje, byloje nustatytas aplinkybes, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis pripažinta ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisė į ½ dalį (pusę) nekilnojamųjų daiktų, atidalinta ieškovės ½ dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovui paliekant asmeninėje nuosavybėje natūra nekilnojamuosius daiktus, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kiti apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis priimta civilinėje Nr. 3K-3-66-686/2016). CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Nustatyta, kad ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje: 708 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 7 198 Eur išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą ir 989,74 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų (už VĮ registro centro duomenis, antstolio išlaidos ir už vertimus), iš viso – 8 895,74 Eur. Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos: 1 000,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos ir 4,30 Eur kitos išlaidos (už pažymą iš VĮ „Regitra“), iš viso – 1 004,30 Eur bylinėjimosi išlaidų. Trečiojo asmens V. U. turėtos bylinėjimosi išlaidos: 1 479,15 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas ir 20,14 Eur kitos išlaidos (pažyma iš Antstolių rūmų), iš viso – 1 499,30 Eur.Ieškinį tenkinus iš dalies, nuo priteistinos sumos ieškovei iš atsakovo priteistina 471,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis). Teisėjų kolegija vertina, jog yra tenkinama 50 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų, todėl ši proporcija ir taikytina paskirstant bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Teisėjų kolegija, spręsdama, ar ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal įstatymą nėra per didelės, atsižvelgia į tai, kad ieškovės advokatas (-tė) jos vardu surašė dokumentus: ieškinį, 13 kitų įvairaus turinio dokumentų, kuriuose pareikšti prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ir paaiškinimai, atstovavo ieškovei teismo posėdžiuose, kuriuose praleido 16 (suapvalinus) val., todėl pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomendacijas, maksimali šalies patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti bendra suma būtų 7 652,04 Eur (Rekomendacijų 8.2, 8.16, 8.19 p.). Įvertinusi tai, kad prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos neviršija jų Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, teisėjų kolegija priteisia ieškovei jas iš atsakovo proporcingai tenkintų reikalavimų daliai 3 599,00 Eur, nes taip būtų užtikrintas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų įgyvendinimas civilinėje byloje (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Taip pat teisėjų kolegija vertina, kad ieškovės turėtos kitos bylinėjimosi išlaidos (989,74 Eur) yra susijusios su nagrinėjama byla, būtinos ir pagrįstos, todėl proporcingai tenkintų reikalavimų daliai, 494,87 Eur šių išlaidų priteistina iš atsakovo ieškovei (CPK 88 straipsnio 1 dalies, 8, 9 punktai). Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos: 1 000,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos ir 4,30 Eur kitos išlaidos (už pažymą iš VĮ „Regitra“), iš viso – 1 004,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, būtinos, advokato teisinės pagalbos išlaidos neviršija jų maksimalaus dydžio, todėl proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, 502,15 Eur priteistina iš ieškovės atsakovui (CPK 98 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, Rekomendacijų 8.2, 8.16, 8.19 p.). Trečiajam asmeniui V. U., kuri byloje dalyvavo be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, proporcingai ieškovės tenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovo priteistina 749,65 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 47 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, Rekomendacijų 8.2, 8.16 p.).Taip pat nustatyta, kad ieškovė, paduodama apeliacinį skundą, nuo ginčijamos 6 586,38 Eur sumos, sumokėjo 148 Eur žyminį mokestį; už apeliacinio skundo parengimą patyrė 1 400 Eur (1100+300) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, dėl nekilnojamojo turto objektų rinkos vertės ekspertinio tyrimo patyrė 1370 Eur (1100+270); už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą patyrė 1500 Eur (1100+400). Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo 323 Eur (45+278) žyminio mokesčio; už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą ieškovas turėjo 1 100 Eur teisinės pagalbos išlaidų.Teisėjų kolegija vertina, kad yra tenkinamas ieškovės apeliacinis skundas ir 50 proc. atsakovo apeliacinio skundo. Tokiu atveju iš atsakovo ieškovei priteistina 148,00 Eur žyminio mokesčio; 1 400,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą, kurios yra pagrįstos, atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus ir jų dydis iš esmės neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nustatyto maksimalaus dydžio. Atsisakius priimti papildomą įrodymą, ieškovės turėtos išlaidos už nekilnojamojo turto objektų rinkos vertės ekspertinį tyrimą nepriteistinos. Ieškovės turėtos išlaidos už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymą, sumažinus jas iki Rekomendacijų nustatyto maksimalaus jų dydžio (1069,64 Eur), ir proporcingai atmestų atsakovo apeliacinio skundo daliai, 534,82 Eur priteistinos iš atsakovo ieškovei. Iš ieškovės atsakovui priteistina 161,50 Eur žyminio mokesčio. Atsakovas nurodo, kad už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą turėjo 1 100 Eur teisinės pagalbos išlaidų, tačiau šių išlaidų nedetalizuoja, todėl teisėjų kolegija vertina, kad už kiekvieno procesinio dokumento parengimą šios išlaidos yra po 550 Eur, ir proporcingai atsakovo tenkinto apeliacinio skundo daliai, 275,00 Eur šių išlaidų priteistina iš ieškovės atsakovui.Atsižvelgiant į tai, kad bylinėjimosi išlaidas privalo atlyginti abi šalys, teisėjų kolegija atlieka šių išlaidų įskaitymą: nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir atlikus šių išlaidų įskaitymą, iš atsakovo ieškovei priteistina 4 062,72 Eur ((471 + 3599 + 494,87) – 502,15 = 4062,72) bylinėjimosi išlaidų; nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo iškovei priteistina 1646,32 Eur ((148 + 1400 + 534,82) – (161,50 + 275) = 1646,32 ) bylinėjimosi išlaidų; iš viso iš atsakovo ieškovei priteistina 5 709,04 Eur (4062,72 + 1646,32 = 5709,04) bylinėjimosi išlaidų.Patikslinus ieškovei priteistinos kompensacijos dydį, tikslintinas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų ieškovės ieškinio reikalavimams užtikrinti, mastas (CPK 144 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 20 951,92 Eur (dvidešimt tūkstančių devynis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 92 ct) kompensaciją, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (20 951,92 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gegužės 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 5 709,04 Eur (penkis tūkstančius septynis šimtus devynis eurus 4 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui V. U., a. k. (duomenys neskelbtini) 749,65 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt devynis eurus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartimis (buv. Nr. e2-1624-598/2016) taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo A. Z. a. k. (duomenys neskelbtini) turto atžvilgiu mastą sumažinti iki 20 951,92 Eur (dvidešimt tūkstančių devynis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 92 ct) sumos, kurios galioja iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasDiana LabokaitėAlbina Rimdeikaitė