- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-31
- Bylos Nr.
- e2A-1492-638/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00280-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Labokaitė
- Pareiškėjas
- O. G.
- Suinteresuotas asmuo
- V. R., I. L., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos O. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-49-547/2018 pagal pareiškėjos O. G. pareiškimą, suinteresuoti asmenys V. R., I. L., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius, dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja O. G. prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad: 1) pareiškėjos O. G. tėvas J. R., J., miręs (duomenys neskelbtini)po tėvo J. R., M. (duomenys neskelbtini) mirties iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d., Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini)nuosavybės teisėmis valdė 44,36 ha žemės ir 33,00 ha miško, 2) 1991 m. spalio 29 d. prašymu ir 1992 m. birželio 19 d. susitarimu yra išreikšta pareiškėjos O. G. tėvo J. R., J. valia atkurti nuosavybės teises į jo paties iki nacionalizacijos Alytaus apskrityje, Varėnos rajone, Merkinės valsčiuje viensėdyje „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisėmis valdytą 44,36 ha žemės ir 33,00 ha miško, 3) atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio (toliau – Atkūrimo įstatymas) 1 ir 4 dalyse nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus: (a) atnaujinti pareiškėjai terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko – J. R., J. (mirusio(duomenys neskelbtini)) turėtą nuosavybę Alytaus apskrityje, Varėnos rajono Merkinės valsčiuje, viensėdyje „(duomenys neskelbtini)“, (b) atnaujinti pareiškėjai terminą giminystės ryšį su buvusiu savininku J. R., J. patvirtinantiems dokumentams pateikti.
2. Pareiškėja nurodė ir paaiškino, kad jos tėvas J. R., J. ((duomenys neskelbtini).) su šeima nuo 1949 m. kovo 26 d. iki 1958 m. liepos 9 d. buvo ištremtas į Sibirą (Irkutsko sritį), o jo nuosavybė, namų valda (viensėdis „(duomenys neskelbtini)“), esanti Merkinės valsčiuje, Varėnos rajone, iš kurios jis su šeima buvo faktiškai ištremtas - sovietinės valdžios nacionalizuota. Nacionalizuota nuosavybė iki 1922 m. kovo 10 d. priklausė jos seneliui J. R., M., po kurio mirties (duomenys neskelbtini) žemę paveldėjo jo ir jo sutuoktinės O. R. sūnus J. R., J. (jos tėvas) ir valdė ją iki ištrėmimo į Sibirą (iki 1949 m. kovo 26 d.). T. V. rajono Merkinės apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 29 d. buvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nesulaukęs nuosavybės teisių atkūrimo proceso pabaigos, jos tėvas J. R., J., mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėja yra jo duktė, įpėdinė ir vienintelė jo teisių paveldėtoja. J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini), jam tuo metu buvo 55 metai. Tėvas turėjo žemę, yra išlikę dokumentai. Jo žmona – O. G.. Jie turėjo vaikus: J. (mirė (duomenys neskelbtini) ) V., J., Č., B., A.. Po senelio mirties liko jo žmona O. su vaikais. O. R. mirė(duomenys neskelbtini). Ji dar kartą patvirtino, kad jos tėvas J. valdė savo tėvo žemę, nes jo brolis V. neraštingas, o brolis Č. išvažiavo mokytis. Jos tėvo seserys B. ir A. ištekėjo apie 1925-1927 metus, vaikų neturėjo. Tėvo brolį Č. į mokslus leido tėvas (Č. brolis) J., dėdė V. (Č. brolis), močiutė O. (Č. motina). Vėliau tėvo brolis Č. vedė ir gyveno Marijampolėje. Tėvo brolis V. neturėjo šeimos ir gyveno tėvo namuose. J. R., M. namuose gyveno jos senelė O. bei jos vaikai J. (jos tėvas) ir V. (jos dėdė). V. niekada nereiškė jokių pretenzijų. P. R. (R.) buvo rašoma tai su raide – o, tai su raide a, priklausomai nuo laikmečio. Pareiškėja nežino ar buvo tvarkytas paveldėjimas, tačiau mano, kad dokumentai dėl paveldėjimo buvo sutvarkyti, bet neišliko. 1922 metais mirus J. R., M., pareiškėjos tėvui J. buvo tik 8 metai, V. 18 metų. Lietuvos centrinio archyvo pažymoje buvo nurodyta, kad ūkio šeimos galva R. V., dėl to, kad jis buvo vyriausias. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimais pareiškėjos tėvui buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtą nekilnojamąjį turtą, tačiau vėliau sprendimai buvo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu.
Atsiliepimas
3. Suinteresuoti asmenys V. R. ir I. L. pateiktais atsiliepimais į pareiškėjos O. G. patikslintą pareiškimą ir į jos prašymus nurodė, kad su pareiškimu ir jos prašymais visiškai sutinka, prašė juos tenkinti. Patvirtino, kad pareiškėja teisingai ir išsamiai pareiškime aprašė faktines aplinkybes bei susiklosčiusią situaciją dėl jos tėvo J. R. iš jo tėvo J. R. paveldėtos žemės Merkinės valsčiuje, Varėnos rajone „(duomenys neskelbtini)“.
4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškimą ir prašė pareiškėjos patikslinto pareiškimo reikalavimų netenkinti. Nurodė, kad nors pareiškėja teigia, kad jos tėvas paveldėjo J. R., M. iki jo mirties (duomenys neskelbtini) Varėnos rajone valdytą žemę - 44,36 ha žemės ir 33,00 ha miško, tačiau nepateikia jokių tai pagrindžiančių teisinių argumentų ar šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų. Duomenų apie J. R., M. įpėdinius, atsisakiusius teisės į palikimą, byloje nėra pateikta. Pareiškėjos prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai byloje neįrodyti, todėl neturėtų būti nustatomi bei šiuo atveju termino nuosavybės teise patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimas neturėtų jokios prasmės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2018 m. balandžio 30 d. sprendimu O. G. pareiškimą atmetė.
6. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-1650-644/2015 pagal pareiškėjų O. G. ir V. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai ir Lietuvos valstybei atstovaujamai NŽT dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Šioje administracinėje byloje 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu teismas konstatavo, kad „byloje neginčijamai nustatyta (tą pripažįsta ir šalys), kad J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini)(1992-05-19 mirties liudijimas), todėl jis nacionalizacijos metu nebuvo ginčo žemės savininku. Esant tokioms aplinkybėms, 1991 spalio 29 d. D. R. bei vėlesni J. R., Č. R. bei pareiškėjų prašymai atkurti nuosavybės teises į J. R., M. iki nacionalizacijos Merkinės viensėdyje ((duomenys neskelbtini)) valdytą žemę, negali (ir negalėjo) būti tenkinami“. Teismas taip pat pažymėjo, „kad bylos nagrinėjimo metu nepateikta duomenų, kas iš tikrųjų nacionalizacijos metu buvo ginčo žemės savininku, o pareiškėjai nurodė, jog jie artimiausiu metu kreipsis į Varėnos rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad galėtų įrodyti, jog ginčo žemės savininke nacionalizacijos metu buvo J. R., M., sutuoktinė O. R.“.
7. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-472-261/2016, tikrindamas minėtą teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 24 d. nutartyje taip pat nurodė, kad J. R., M. priklausantis turtas negalėjo būti nacionalizuotas nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų prasme ir konstatavo, kad „nuosavybės teisės atkūrimo į neatkurtą R. J., M. žemės dalį procedūros negali būti tęsiamos, nesant įrodymų, patvirtinančių, kas valdė žemės sklypą jo nacionalizavimo metu“. Teismas nurodė, kad tokiu būdu, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuotas šiai nagrinėjamai bylai reikšmingas faktas, kad J. R., M. nebuvo turto savininkas jo nacionalizavimo metu ir, kad įrodymų, patvirtinančių, kas valdė ginčo žemę jos nacionalizavimo metu, nėra. Būtent dėl šio teismo sprendimo, pačių atsakovų O. G. (šioje byloje pareiškėjos), V. R. ir I. L. (šioje byloje suinteresuotų asmenų) prašymu, nagrinėjama byla 2015 m. gruodžio 2 d. teismo nutartimi buvo sustabdyta, siekiant sulaukti prejudicinę galią turinčio klausimo išsprendimo Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme, nustatant kas yra tikrasis žemės savininkas jo nacionalizavimo momentu. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad J. R., M. negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos metu.
8. Teismas padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu nepateikta duomenų, kas iš tikrųjų nacionalizacijos metu buvo ginčo žemės savininku. Teismas vertino, kad nors pareiškėja ir teigė, kad visą turtą po J. R., M. mirties paveldėjo pareiškėjos tėvas J. R., J., kitiems pretendentams atsisakius palikimo, tačiau nurodė, kad byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad Č. R. įpėdiniai V. R. ir I. L. nebereiškia pretenzijų į ginčo žemę, neįrodo nei Č. R., kuris aktyviai siekė nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę, nei kitų turto paveldėtojų atsisakymų nuo palikimo. Teismo nuomone, niekuo nepagrįsti ir pareiškėjos bei jos atstovės pasisakymai, kad J. R., M., sutuoktinė O. R. bei sūnus V. R. buvo neraštingi, todėl ūkiu rūpinosi pareiškėjos tėvas J. R., J., bei, kad R. J., M. turtą paveldėjo ne R. V., J., o R. J., J., nes tokia buvo R. J., M. valia. Teismas sprendė, kad nesant įrodymų apie testamentą ar įpėdinių atsisakymo nuo palikimo, J. R., J. turėjo teisę paveldėti ne daugiau nei 3/20 dalis J. R., M. turto. Teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini)mirus J. R., M., jo valdytą turtą paveldėti pagal įstatymą, tuo metu galėjo jo sutuoktinė O. R. arba jo pilnametis sūnus V. R., J.. Teismas sprendė, kad iš visų byloje pateiktų įrodymų bei šalių pasisakymų negali būti įrodytas faktas, kad pareiškėjos O. G. tėvas J. R., J., miręs(duomenys neskelbtini)., po tėvo J. R., M. (duomenys neskelbtini) mirties iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d., Alytaus apskrityje, Varėnos rajone, Merkinės valsčiuje viensėdyje „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisėmis valdė 44,36 ha žemės ir 33,00 ha miško.
9. Teismas nurodė, kad šiuo atveju netenkinant pareiškėjos prašomų nustatyti juridinę reikmę turinčių faktų, termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimas neturėtų jokios prasmės. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu pareiškėja O. G. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti 2018 m. balandžio 30 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas neteisingai įvertino faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad nėra byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pripažinti, jog pareiškėjos tėvas J. R., J. buvo ginčo žemės savininkas jos nacionalizacijos metu.
1.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi administracinėje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA-245-525/2018, kurioje konstatuota, kad J. R., M. (t. y. pareiškėjos senelis) mirė (duomenys neskelbtini) todėl negalėjo būti žemės savininkas jos nacionalizacijos metu. Tačiau dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjos senelis mirė iki nacionalizacijos ir dėl to negalėjo būti žemės savininkas jos nacionalizacijos metu.
1.3. Administracinėje byloje nebuvo nustatinėjamas juridinis faktas dėl žemės savininko nacionalizacijos metu, nes administraciniai teismai pagal savo kompetenciją nenustatinėja juridinę reikšmę turinčių faktų, o tai yra bendrosios kompetencijos teismų kompetencija. Administracinėje byloje nėra konstatuotų jokių prejudicinių faktų, kad pareiškėjos tėvas nebuvo žemės savininku nacionalizacijos metu.
1.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančią archyvinę pažymą bei jos archyvinius duomenis. Archyviniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjos tėvas J. R. buvo žemės savininkas nacionalizacijos metu, nes mokėjo mokesčius už žemę, buvo įtrauktas į tuometinius sąrašus kaip žemės savininkas, o nusavinamo turto sąrašuose jis nurodomas kaip asmuo („ūkio Merkinėje valdytojas“), iš kurio paimama žemė, trobesiai ir kitas turtas.
1.5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto savininku galėjo būti pareiškėjos dėdė V., o ne tėvas, yra nepagrįsta ir nemotyvuota, visiškai neatsižvelgus ir sistemiškai neįvertinus kitų tos pačios archyvinės pažymos archyvinių duomenų.
1.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į prie bylos prijungtos archyvinės Varėnos rajono apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-0730/2001 medžiagą. Šioje civilinėje byloje Nr. 2-0730/2001 yra surinkti archyviniai rašytiniai dokumentai.
1.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų V. R. ir I. L. teisme duotus paaiškinimus.
1.8. Pareiškėjos įsitikinimu, teismas iš esmės neteisingai išsprendė bylą ir neatskleidė bylos esmės, padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad nėra pakankamai duomenų pareiškėjoms prašomiems nustatyti juridiniams faktams nustatyti, o prašymų dėl Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų atnaujinimo iš viso neišsprendė.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nepateikta duomenų, kas iš tikrųjų nacionalizacijos metu buvo ginčo žemės savininku. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 24 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-472-261/2016 konstatavo šiai nagrinėjamai bylai reikšmingą faktą, kad J. R., M. nebuvo turto savininkas jo nacionalizacijos metu ir kad nėra įrodymų, patvirtinančių kas valdė ginčo žemę jos nacionalizavimo metu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant pagrindo nustatyti pareiškimu prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nėra pagrindo atnaujinti termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. reglamentavo Įstatymas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, nuo 1997 m. liepos 9 d. jį pakeitė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ( toliau - Atkūrimo įstatymas). Abu teisės aktai (jų 10 straipsniai) nustatė, kad asmuo, siekiantis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, privalo pateikti prašymą ir dokumentus, patvirtinančius jo, kaip pretendento, tinkamumą bei nuosavybės teisę. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis šią teisę įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikęs pilietybę, giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kaip to reikalauja nurodyti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-24/2008; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. D. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-7-385/2010;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z., B. P. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-390/2010; kt.).
14. Pirmiausia pasisakytina dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Byloje nėra ginčo, kad J. R., M., miręs (duomenys neskelbtini)., buvo savininkas 44,36 ha žemės ir 33 ha miško sklypų, buvusių tuometiniame Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje. Taip pat nėra ginčo, kad toje teritorijoje galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas ( toliau- Sąvadas). Taip pat šalys nekėlė ginčo dėl skirtingai rašomos antrosios pavardės raidės „a“ arba „o“, „R.“ ir „R.“, kitaip tariant, nekėlė ginčo, kad pareiškėjos tėvas J. R. yra J. R., M., sūnus, todėl teismas dėl šių aplinkybių atskirai nepasisako.
15. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai paskutiniame dokumente apie nacionalizuotą turtą savininku nurodytas asmuo mirė iki turto nacionalizacijos ar kito neteisėto nusavinimo, tai valdžios institucijos, spręsdamos dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir teismai, tikrindami jų sprendimus, pagal faktines aplinkybes turi nustatyti, kas tapo buvusio savininko nekilnojamojo turto savininku po buvusio savininko mirties ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2010). Taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr. pvz., 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010).
16. Įstatymai ir teismų praktika neakcentuoja, kieno pareiga yra nustatyti asmenį, patyrusį nekilnojamojo turto nacionalizavimą 1940 m. Tačiau iš pacituotos kasacinio teismo praktikos, o taip pat iš CPK 444 str. turinio darytina išvada, kad toks nustatymas yra būtent teismo pareiga. Vadinasi, nors pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. R., J., buvo visos jo tėvo turėtos žemės ir miško savininkas nacionalizacijos metu, tačiau tokia pareiškėjos pozicija teismo nesaisto ir savaime nepaneigia, kad jos tėvas galėjo būti paveldėjęs ne visą, o dalį nurodomo sklypo/ų. Pirmosios instancijos teismas turėjo imtis visų būtinų priemonių visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes (CPK 443 str. 8 d.) ir nustatyti, kas buvo J. R., M., paveldėtojai, ir tame skaičiuje, ar pareiškėjos tėvas buvo jei ne viso sklypo, tai bent dalies jo paveldėtojas.
17. Nustatant, kas buvo J. R., M., paveldėtojai, yra aktualūs šie Sąvado straipsniai ( Cituojama iš K. Š. parengto leidinio „CIVILINIAI ĮSTATYMAI. (X TOMO I DALIS). Kaunas. 1933): 213. Nepilnametystę sudaro trys amžiaus tarpai: pirmas nuo gimimo iki keturioliktų metų, antras nuo keturioliktų iki septynioliktų metų, trečias nuo septynioliktų iki dvidešimt pirmų metų. Pastaba. Dviejų pirmųjų amžiaus tarpų abiejų lyčių žmonės įstatymuose kartais vadinami mažamečiais, trečiojo – nepilnamečiais, bet šis vadinimų skirtumas ne visuomet išlaikomas. 217. Mažametis negali pats savo turto valdyti, nei rikiuoti jo, nei nusavinti kokiu aktu, nei kitus tam savo vardu įgalioti. 221. Teisė visai savarankiškai rikiuoti turtą ir laisvė įsipareigoti įgyjamos ne anksčiau, kaip sukakus pilnus metus, t. y. dvidešimt pirmus metus amžiaus. 1003. Jei nėra rašytinio įrodymo, jog duktė, gyviems tebesant tėvams, gavusi išrangą, atsisakė dalyvauti palikimo paveldėjime, tad. ji nepraranda teisės jame dalyvauti dalijantis likusį po jų turtą, iš kurio jai tokiu atveju reikia duoti pareinančią jai dalį, įskaitant išranga, tiek pinigų, tiek ir visokio kito turto. 1023. Sakytiniai testamentai ir vadinamieji žodžių atsiminimai jokios galios neturi. 1127. Artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams vyriškosios ir moteriškosios lyties, o nebesant jų gyvų jų vietą užima, atstojamąja teise, abejos lyties vaikų vaikai, o ir šių nebesant gyvų, - abejos lyties vaikų vaikaičiai, taip ir toliau. 1128. Vaikai tiek vyriškosios, tiek ir moteriškosios lyties, išskyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, dalija palikimą tarp savęs po lygią dalį kiekvienai galvai. 1148. Žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe; jeigu nėra įpėdinių, tad žmona gauna po vyro kitas 3/4 dalis iki gyvos galvos arba ligi ji ištekės. 1254. Teisė iškilusiam palikimui priklauso įpėdiniams nuo pat turėtojo mirties. 1261. Palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui.
18. Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė įrodymų apie jos senelio J. R., M., paliktą testamentą, sudarytą įstatymo nustatyta forma, taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kad J. R. dukroms buvo išmokėta vadinamoji išranga ( t.y. atidalinta dalis iš tėvų turto, kaip kad samprotauja pareiškėja). Taip pat nėra pateikta įrodymų, kad kuris nors iš likusių šeimos narių būtų atsisakęs palikimo, jie visi liko gyventi ūkyje, kas yra užfiksuota ir 1942 bei 1944 metais (žr. tolesnę pastraipą). Taip pat nepateikta įrodymų, kad jau po tėvo J. R., M., mirties, jo įpėdiniai būtų tarp savęs sudarę kokius nors sandorius dėl žemės ar miško sklypų (dovanojimo, pardavimo ir pan.). Todėl galima daryti išvadą, kad(duomenys neskelbtini0. mirus žemės savininkui J. R., M., jo turtą paveldėjo likusi sutuoktinė O. R. ( ¼ dalį) ir penki J. R., M., vaikai lygiomis dalimis, tokiu būdu J. R., J., kuris 1922 m. kovo 10 d. buvo mažametis (nepilnų 8 metų, t.1, b.l.15) paveldėjo 1/5 dalį nuo ¾, kas sudaro 3/20 dalis nuo 77,36 ha bendro sklypo, atitinkamai 6,654 ha žemės sklypo ir 4,95 ha miško sklypo.
19. Pareiškėjos nurodomi archyvo duomenys, fiksuojantys, kad 1942 m. gegužės 27 d. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Merkinės kolonijos gyventojo R. V. buto - ūkio lape įrašyti R. V. (tėvo vardas nenurodytas), g. 1900 m., šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas su samdiniais; R. A., g. 1909 m. sesuo; R. J., g. 1914 m., brolis (abiejų tėvo vardas nenurodytas), dirbantys šeimos nariai; R. O., g. 1878 m., motina, išlaikoma sūnaus (visų pavardės-taip dokumente); G. O., g. 1875 m., teta, išlaikoma sūnėno; N. A. ir I. O., samdiniai, taip pat ir 1944-1948 m. respublikinės žemės komisijos byloje įrašyti duomenys, kad ūkio Merkinėje valdytojas yra R. J., negali būti vertinami kaip nurodantys žemės sklypo savininką ar savininkus, nes tai yra tik ūkyje gyvenančių asmenų surašymas, tai nėra nacionalizavimo dokumentai, tai nėra ir sandorius patvirtinantys dokumentai ( t.1, b.l. 57-58). Nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida, kad žemę galėjo paveldėti vyriausias sūnus V. R., nes žemės sklypo valdymas nėra pakankamas įrodyti nuosavybės teisę, valdyti galima ir ne savo turtą. Taip pat neįrodo nuosavybės teisių ir pareiškėjos cituojami liudytojų kitoje civilinėje byloje Nr. 2-0430/2001 parodymai ( t.1, b.l. 73- 74), nes liudytojai teigė, kad J. R. ( nenurodant tėvavardžio) turėjo apie 59 ha žemės, arba R. turėjo apie 60 ha žemės. Taip pat neįrodo nuosavybės teisių ir pareiškėjos tėvo ištrėmimo faktas.
20. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ( CPK 443 str. 8 d.), nukrypo nuo teismų praktikos, nurodančios tiksliai nustatyti, kas buvo žemės savininkas nacionalizavimo metu taikant paveldėjimo atsiradimo metu galiojusius įstatymus (žr. 14 pastraipą), todėl neteisingai išsprendė pareiškėjos reikalavimą. Teismo sprendimas naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinti iš dalies ir nustatyti, kad J. R., J., miręs(duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d., Alytaus apskrityje, Varėnos rajone, Merkinės valsčiuje nuosavybės teisėmis valdė 6,654 ha žemės ir 4,95 ha miško sklypus.
21. Nustačius, kad pareiškėjos tėvas J. R., J., nacionalizacijos metu nuosavybės teise turėjo žemės ir miško sklypus, spręstina, ar ši jo subjektinė teisė buvo tinkamai realizuojama specialaus įstatymo dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, nustatyta tvarka. Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1991 m. spalio 29 d. prašymu ir 1992 m. birželio 19 d. susitarimu yra išreikšta pareiškėjos O. G. tėvo J. R., J. valia atkurti nuosavybės teises į jo paties iki nacionalizacijos Alytaus apskrityje, Varėnos rajone, Merkinės valsčiuje viensėdyje „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisėmis valdytą 44,36 ha žemės ir 33,00 ha miško. Pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimą motyvuodamas, kad „nei D. R., kuri nebuvo nei pretendente atkurti nuosavybės teises į J. R., M., ar J. R., J. iki nacionalizacijos galimai valdytą žemę, nei pretendentų įgaliota atstovė, prašymas, nei Č. R. ir J. R. susitarimas negalėtų būti vertinamas kaip J. R., J. valios atkurti nuosavybės teises į jo paties iki nacionalizacijos valdytą žemę pareiškimas, todėl sprendė, kad minėtais prašymu ir susitarimu J. R., J. nesiekė pareikšti ir nepareiškė valios atkurti nuosavybės teises į jo paties iki nacionalizacijos galimai valdytą žemę“ ( t.4, b.l. 74-75).
22. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo sutikti. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ( redakcija, galiojusi nuo 1991-06-18 iki 1992-01-14) 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys prašymus dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) pateikia miestų ir rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą iki 1991 m. gruodžio 31 dienos, o įstatymo 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad piliečiais, turinčiais teisę į nuosavybės teisės atstatymą yra laikomi buvę turto savininkai ( jeigu jie yra Lietuvos piliečiai), o buvusiam savininkui mirus - jo vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai) ar sutuoktinis, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 18 straipsnis nustatė, kokios institucijos turi išnagrinėti pateiktus prašymus, o 19 straipsnis nustatė terminą, per kurį nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo.
23. Byloje nustatyta tokia faktų seka: 1991 m. spalio 29 d. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė D. R., nurodydama, kad prašo grąžinti žemę R. J., M., vardu, ir kad pretendentai yra R. J., J., ir R. Č., J. ( t.2, b.l.89-90); 1992 m. birželio 19 d. pretendentai J. R., J., ir Č. R., J., Merkinės agrarinės reformos tarnybai pateikė susitarimą, kuriame nurodė, kad pretenduoja į buvusio savininko R. J., M., žemės valdą ( t.1, b.l. 62); 2001 m. birželio 5 d. pareiškėja O. G. pateikė pareiškimą Varėnos apylinkės teismui prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemę nuosavybės teise valdė jos tėvas J. R. ( t.1, b.l. 68-69); 2001 m. spalio 1 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nutartimi konstatuota, kad archyviniai dokumentai apie J. R. nuosavybės teise valdytą žemę yra išlikę, todėl nėra pagrindo prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, todėl pareiškimas paliktas nenagrinėtu ( t.1, b.l. 75-76); 2010 – 2011 m. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės J. R., J. ir Č. R., J. į dvylika sklypų, esančių Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Merkinės seniūnijos Merkinės viensėdyje, pastarieji sprendimai buvo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1535-406/2016 (įsiteisėjo 2018 m. sausio 30 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-245-525/2018).
24. Išvardinti faktai leidžia daryti išvadą, kad J. R. valia atkurti nuosavybės teises buvo išreikšta, tą valios išreiškimą įgaliota valstybės institucija/os priėmė (akceptavo) kaip tinkamą, pradėjo ir tęsė nuosavybės teisės grąžinimo procedūrą, teismui pradėjus nagrinėti juridinę reikšmę turintį faktą dėl nacionalizacijos metu buvusio savininko nustatymo institucijos įgaliota atstovė davė paaiškinimus, kad pareiškėjos pateiktų duomenų užtenka atkurti nuosavybės teises, teismas pareiškimą paliko nenagrinėtą, institucija priėmė atitinkamus sprendimus, kuriais atkūrė nuosavybės teises. Ta aplinkybė, kad pradinį pareiškimą 1991 m. spalio 29 d. pateikė netinkamas subjektas ( D. R.), laikytina neesmine įvertinant tolesnę valstybės institucijų, įgaliotų atlikti nuosavybės grąžinimo procedūras, veiksmų seką. Pažymėtina, kad sprendžiant šią bylą turi būti atsižvelgta į EŽTT ( Europos žmogaus teisių teismo) ir kasacinio teismo poziciją dėl būtinybės imtis priemonių užtikrinti realią asmens teisę naudotis savo nuosavybe ir negalimumo asmenims užkrauti pernelyg didelę naštą tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procese atsiranda klaidų ar neapsižiūrėjimo. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir jos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita ( žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Taip pat įvertintina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas, prasidėjęs 1991 metais, buvo sudėtingas, naujas, beprecedentis, todėl pripažįstant valstybės klaidų tikimybę, būtų neproporcinga neigti ir piliečių teisę suklysti atliekant susijusius veiksmus ( teikiant pareiškimus, reiškiant prašymus ar pan.).
25. CPK 444 straipsnio 2 dalyje pateiktas nebaigtinis teismo tvarka nustatinėtinų juridinę reikšmę turinčių faktų sąrašas. CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenustato jiems kitokios tvarkos. Taigi, CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas yra procesinis pagrindas nustatyti visus kitokius, CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose nenumatytus, juridinę reikšmę turinčius faktus. Sprendžiant dėl tokių faktų nustatymo, taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir nustatant teisiškai reikšmingus faktus, išvardytus CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Pirmiau nurodyta, kad viena būtinųjų sąlygų prašomam faktui teismo tvarka nustatyti – kad toks faktas turėtų juridinę reikšmę, t. y. nuo jo priklausytų asmens subjektinės teisės atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Tai, ar faktas turi teisinę reikšmę, lemia materialusis teisinis reglamentavimas. Taigi teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išsiaiškinti, koks teisės aktas prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014).
26. Pareiškėjos prašomas nustatyti faktas, kad 1991 m. spalio 29 d. prašymu ir 1992 m. birželio 19 d. susitarimu yra išreikšta pareiškėjos O. G. tėvo J. R., s. J., valia atkurti nuosavybės teises į jo paties iki nacionalizacijos Alytaus apskrityje, Varėnos rajone, Merkinės valsčiuje viensėdyje „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisėmis valdytą 44,36 ha žemės ir 33,00 ha miško, turi teisinę reikšmę pareiškėjos subjektinių teisių atsiradimui (Įstatymo dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 10 str. nustatė pretendento pareigą pateikti prašymą, žr. šio sprendimo 13 pastraipą), kitu būdu tokio fakto nustatyti nėra įmanoma, taip pat sutiktina, kad toks faktas kaip J. R. valios išreiškimas atgauti nuosavybės teises realiai buvo, kitaip tariant, prašomo fakto nustatymui yra sąlygos, nustatytos CPK 444 str. 1 d., 445 str. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas pareiškimą patenkinti iš dalies - nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1991 m. spalio 29 d. prašymu ir 1992 m. birželio 19 d. susitarimu yra išreikšta pareiškėjos O. G. tėvo J. R., J. valia atkurti nuosavybės teises į jo paties iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytus žemės ir miško sklypus.
27. Pareiškėjos trečiasis reikalavimas, išdėstytas pareiškime ir patikslintuose pareiškimuose ( t.1, b.l. 10, t.3, b.l.76 ir t.4, b.l. 22-23) buvo pareikštas Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 dalių pagrindais: atnaujinti terminą pareiškėjai pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. R., J. ( miręs (duomenys neskelbtini)) turėtą nuosavybę Alytaus apskrityje, Varėnos rajone, Merkinės valsčiuje viensėdyje „(duomenys neskelbtini)“ ir atnaujinti pareiškėjai terminą pateikti giminystės ryšį su buvusiu savininku J. R., J., patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus atmetė motyvuodamas, kad netenkinant pareiškėjos prašomų nustatyti juridinę reikmę turinčių faktų, termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimas neturėtų jokios prasmės.
28. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo sutikti. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kas buvo R. J., M., turto paveldėtojai ir atitinkamai žemės sklypų savininkai nacionalizacijos metu, atsiranda pagrindas spręsti dėl pareiškėjos tėvo J. R., J., nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties straipsnio 4 dalyje yra nustatytas terminas nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti ir atitinkamai nustatyta galimybė teismui atnaujinti praleistą terminą, jeigu jo praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis.
29. Nors šiuo sprendimu yra pripažįstama, kad J. R., J. buvo tinkamu terminu pareiškęs valią, kad jam būtų atkurtos jo paties nacionalizacijos metu turėtos nuosavybės teisės, tačiau įvertintina ir ta aplinkybė, kad J. R. kaip O. R. vaikas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 punktą galėjo pretenduoti į savo motinos turto dalį, o jam mirus atitinkamai jo teisės pereina pareiškėjai pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 punktą.
30. Į bylą buvo pareikalauti duomenys dėl O. R., kuri nacionalizavimo metu buvo savininkė ¼ dalies J. R., M., paliktų žemės ir miško sklypų. Pareiškėja per atstovę pateikė atsakymą, kad O. R., mirusi (duomenys neskelbtini) testamento nebuvo surašiusi, paveldėjimo byla po jos mirties nebuvo užvesta, naujos santuokos nebuvo sudariusi, kitų vaikų, be nurodytų šio sprendimo 18 pastraipoje, neturėjo.
31. Spręstina, kad reikalavimas atnaujinti terminą pareiškėjai pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. R., J. ( miręs (duomenys neskelbtini)) turėtą nuosavybę Alytaus apskrityje, Varėnos rajone, Merkinės valsčiuje viensėdyje „(duomenys neskelbtini)“, savo esme apima ir teisę pateikti prašymą į pareiškėjos tėvo J. R. motinos O. R. nuosavybės teisėmis valdytų žemės ir miško sklypų dalį, tenkančią sūnui J. R. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 punkto pagrindu. Taip pat spręstina, kad terminas pateikti pareiškimą dėl J. R. nuosavybės teisių į dalį jo mamos O. R. nuosavybės buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ( žr. šio sprendimo 21-23 pastraipas), kurias sąlygojo įvairios klaidos nuosavybės teisių atkūrimo procese. Todėl šioje dalyje pareiškimas tenkintinas, atnaujintini terminai pateikti pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti.
32. Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas ( Įstatymo dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 10 str., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str., CPK 443, 444 str.), taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 179 straipsnis), nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Todėl yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti ir priimti byloje naują sprendimą pareiškimą patenkinti iš dalies: nustatyti, kad J. R., J., miręs (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d., Alytaus apskrityje, Varėnos rajone, Merkinės valsčiuje nuosavybės teisėmis valdė 6,654 ha žemės ir 4,95 ha miško; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1991 m. spalio 29 d. prašymu ir 1992 m. birželio 19 d. susitarimu yra išreikšta pareiškėjos O. G. tėvo J. R., J., valia atkurti nuosavybės teises į jo paties iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytus žemės ir miško sklypus; atnaujinti pareiškėjai terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko – J. R., J. (mirusio (duomenys neskelbtini)) turėtą nuosavybę, ir pateikti giminystės ryšį su buvusiu savininku J. R., J. patvirtinančius dokumentus.
33. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Laikytina, kad pareiškėjos reikalavimai yra tenkinami 20 proc., todėl jos turėtos bylinėjimosi išlaidos ( 175 Eur žyminio mokesčio ir 1488,30 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ir 544,50 Eur apeliacinės instancijos teisme), proporcingai patenkintiems reikalavimams ( 35 Eur žyminio mokesčio ir 406,56 Eur atstovavimo išlaidų) yra priteistini iš suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos.
34. Valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, nes yra mažesnės, negu minimali priteistina suma ( CPK 96 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti 2018 m. balandžio 30 d. Alytaus apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos O. G. pareiškimą patenkinti iš dalies.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. R., sūnus J., miręs (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d., Alytaus apskrityje, Varėnos rajone, Merkinės valsčiuje nuosavybės teisėmis valdė 6,654 ha žemės ir 4,95 ha miško.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1991 m. spalio 29 d. prašymu ir 1992 m. birželio 19 d. susitarimu yra išreikšta pareiškėjos O. G. tėvo J. R., J. valia atkurti nuosavybės teises į jo paties iki nacionalizacijos Alytaus apskrityje, Varėnos rajone, Merkinės valsčiuje viensėdyje „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisėmis valdytus žemės ir miško sklypus.
Atnaujinti pareiškėjai O. G., a.k. (duomenys neskelbtini) terminus pateikti pareiškimą dėl tėvo J. R. nuosavybės teisių atkūrimo ir pateikti giminystės ryšį įrodančius dokumentus.
Likusioje dalyje pareiškimą atmesti.
Priteisti pareiškėjai O. G., a.k. (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos, įm.k. 188704927, 35 Eur ( trisdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio ir 406,56 Eur ( keturis šimtus šešis eurus ir 56 ct) atstovavimo išlaidų.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.