Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-1535-406/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-09-13
Bylos Nr.: eI-1535-406/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00646-2015-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Gintaras Čekanauskas, Asta Urbonienė, Natalja Zelionkienė
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, O. G., V. R., I. L.
Pareiškėjas: Kauno apygardos prokuratūros
Trečiasis asmuo: Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro

Kategorijos

11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI-1535-406/2016

Teismo proceso Nr. 3-62-3-00646-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.3; 11.4.1; 74 (S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 13 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Marijui Šalčiui,atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui T. B.,atsakovams O. G., V. R. ir jo atstovei advokato padėjėjai V. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, O. G., V. R. ir I. L., trečiajam suinteresuotam asmeniui Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarei L. M. dėl administracinių aktų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra prašo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 3S-147 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 16,13 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 1,88 ha ploto dalį žemės sklype N r. 101-1, 14,25 ha ploto dalį žemės sklype N r. 102-2; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. S3-146 dėl J. R. nuosavybės teisių į 16,13 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 1,87 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 101-1, 14,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 102-2; 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. S3-200 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 1,88 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininkiu 0,35 ha ploto dalį žemės sklypo Nr.314, 0,67 ha ploto dalį žemės sklype Nr.314-1, 0,72 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-2, 0,14 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-4; 4) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. S3- 201 dėl J. R. nuosavybės teisų 1,88 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 0,35 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314, 0,67 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-1, 0,73 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-2, 0,13 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-4; 5) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 3S-457 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 3,63 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra su bendraturčiu 0,52 ha ploto dalį žemės sklype Nr. i, 0,79 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 2, 0,90 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 3, 0,92 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 4, 0,50 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 5; 6) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 3S-458 dėl J. R. nuosavybės teisių į 3,63 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra su bendraturčiu 0,52 ha ploto dalį žemės sklype Nr, 1, 0,79 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 2, 0,90 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 3, 0,93 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 4, 0,50 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 5; 7) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 3S-502 dėl J. R. nuosavybės teisų į 8,87 ha žemės plotą ir 0,38 ha miško plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendraturčiu 9,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 102; 8) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 3S-5O3 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 8,88 ha žemės plotą ir 0,37 ha miško plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendraturčiu 9,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 1 02; 9) pripažinti negaliojančiu 2014 m. liepos 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą notarinis Nr. 2910M, išduotą Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarės L. M. O. G.; 10) taikyti restituciją natūra, grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini)., kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

Prokuroras paaiškino, kad 1991 m. spalio 29 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. R., M. (miręs (duomenys neskelbtini)) Alytaus apskrities (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, pateikė D. R. - J. R., J. žmona, nurodydama pretendentais savininko sūnus J. R. ir Č. R.. Vėliau J. R., M. sūnūs J. R., J.ir Č. R., J. pasirašė susitarimą, kuriuo sutarė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. R., M. (jų tėvo) iki nacionalizacijos valdytą žemę lygiomis dalimis, t. y. kiekvienam po 29.68 ha žemės. Ginčijamų administracinių aktų pagrindu nuosavybės teisės J. R., J. ir Č. R., J. buvo atkurtos į dvylika sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 61.78 ha. Teigia, kad visi ginčijami administraciniai teisės aktai neteisėti, kadangi prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Atkūrimo įstatymo 2 str.), todėl yra naikintini. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 str. nuostatas nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos turėtą turtą atkuriamos turto savininkui, o jeigu turto savininkas miręs - Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. nurodytiems nustatyta eilės tvarka asmenims, susijusiu su buvusiu savininku giminystės ryšiais, o taip asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, ir asmenims, kuriems iki 2001 m. gruodžio 31 d. yra perleistos teisės atkurti nuosavybės teises. Pabrėžia, kad pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese – turto savininko jo nacionalizavimo metu nustatymas - nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo metu. J. R., M. nuosavybės teises į žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), patvirtina tik Lietuvos valstybinio archyvo 1929 m. spalio 9 d. Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos (duomenys neskelbtini) mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemų sąrašas. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. R., M. mirė 1922 m. kovo 10 d. Jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kas po jo mirties iki nacionalizacijos valdė turėtą žemę, nėra. Daro išvadą, jog atkurti nuosavybės teises J. R., J. ir Č. R., J. nebuvo jokio teisinio pagrindo, kadangi nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu. Pareiškėjas nurodo, kad administraciniai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, akivaizdžiai pažeidžia imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas, taip pat asmens, visuomenės teises, turtinius valstybės interesus, todėl teigia esant viešojo intereso pažeidimą. Panaikinus administracinius aktus dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, pripažintinas negaliojančiu paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas ir taikytina restitucija natūra, žemės sklypus grąžinant valstybei. Prašo tenkinti prašyme keliamus reikalavimus visa apimtimi.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu sutinka. Mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas gina viešąjį interesą ir, esant pažeistoms imperatyvioms įstatymo nuostatoms, turi teisę reikšti prašymą dėl nuosavybės teisų atkūrimo teisėtumo. Nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kokie asmenys, kokiomis dalimis ir kokiu pagrindu po žemės savininko J. R., M. mirties 1922 m. kovo 10 d., valdė žemę iki jos nacionalizacijos. Pabrėžia, kad miręs asmuo negali būti laikomas žemės savininku jos nacionalizacijos metu. Aiškinant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių aktų visumą, nuosavybės teisių atkūrimas siejamas būtent su asmens, kuris nacionalizacijos metu, t. y. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė žemę ir iš kurio tas turtas nacionalizacijos metu buvo neteisėtai nusavintas. Konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog miręs asmuo – J. R., M. objektyviai negalėjo valdyti žemės jos nacionalizavimo metu, nuosavybės teises į žemę negalėjo būti atkuriamos.

Atsakovai I. L., O. G., V. R., jų atstovė prašo atmesti prokuroro prašymą kaip nepagrįstą. Mano, kad pareiškėjo ginčijamais administraciniais aktais pretendentams Č. R. ir J. R. nuosavybės teisės į žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), atkurtos teisėtai ir pagrįstai. Atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, jog pareiškėjas į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo kreipėsi nepagrįstai nesulaukęs Lietuvos Vyriausiame administraciniame teisme nagrinėjamos administracinės bylos Nr. eA-2471-261/2015 dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje eI-1650-644/2015 baigties, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl turto savininko nacionalizacijos metu. Teigia, kad pareiškėjas savo prašymą grindžia vieninteliu pagrindu, jog J. R. nebuvo ginčo žemės savininkas, todėl atkurti nuosavybės teisių pretendentams nebuvo galima. Tokius pareiškėjo argumentus laiko nepagrįstais ir nurodo, kad nuosavybės teisės ginčo sprendimais atkurtos ne į J. R., M. turėtą nuosavybę, bet į jo sūnaus J. R., J. nuosavybę, paveldėjusio nuosavybę po tėvo mirties 1922 m. Mano, jog šią aplinkybę patvirtina J. R., J. trėmimas, taip pat Varėnos rajono apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-0730/2001 dėl juridinio fakto nustatymo medžiaga. Šioje civilinėje byloje pagal O. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo pripažinta, kad O. G. tėvas J. R., J. (jis yra J. R., M. sūnus) buvo nacionalizuotos žemės savininkas, todėl žemės savininko klausimas, praėjus 14 metų, nebegali būti kvestionuojamas. Akcentuoja, kad 2010 – 2011 m. pareiškėjo ginčijamuose sprendimuose yra nurodoma, jog pretendentams atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. R. nuosavybę. Juose nėra nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos į J. R., M. nuosavybę. Tai reiškia, kad nuosavybės teisės yra atkurtos į buvusio savininko J. R., J. nuosavybę, kuris ir buvo nacionalizuoto turto savininkas, o NŽT painioja R. šeimos giminystės ryšius dėl buvusio savininko J. R., M. ir jo sūnaus J. R., J. vardo ir pavardės tapatumo. Pabrėžia, kad jokie kiti asmenys nepretenduoja į ginčo žemę, kitų pretendentų nėra, nebuvo ir būti negalėjo. Teigia, kad prašymas panaikinti ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidžia visų įpėdinių teisėtus lūkesčius bei teisę į nuosavybę, be to, prokuratūros prašyme, akcentuojant būtinybę ginti viešąjį interesą, neatsižvelgiama, dėl kieno neteisėtų ir aplaidžių veiksmų yra susidariusi dabartinė situacija. Nurodo, kad valstybinių institucijų atstovai privalo užtikrinti institucijų priimtų sprendimų tęstinumą, nepaisant institucijos pareigūnų pasikeitimo. Teisinėje valstybėje nėra pateisinama situacija, kai už nuosavybės teisių atkūrimo procedūras atsakinga institucija pareiškia užtenkant duomenų nuosavybės teisėms atkurti, o po 14 metų iš esmės pakeičia poziciją, pripažindami ankstesnę poziciją klaidinga. Teigia, kad paveldėję žemę, jie patyrė nemažų finansinių išlaidų, todėl pagal prokuroro prašymą taikius restituciją, atsakovų naudai turėtų būti priteistos visos patirtos išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas pagrįstas ir tenkintinas.

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra, nustačiusi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo neteisėtas, pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, ginant viešąjį interesą, ginčą kelia dėl administracinių aktų, kuriais J. R. ir Č. R. atkurtos nuosavybės teisės į J. R. (M.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 44.36 ha žemės ir 33 ha miško, panaikinimo, taip pat paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustato ribotą teisių atkūrimą tiek nuosavybės objektams (ne viso turto grąžinimą natūra, žemės ploto apribojimus ir kt.), tiek ir subjektams (asmenis, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės).

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumas ir istoriniai visuomeninių santykių pokyčiai lėmė tai, kad, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, savaime jie nėra atkuriami – nuosavybės teisių atkūrimas vyksta specialiai šiam procesui skirtų ( ad hoc) viešosios teisės normų nustatyta tvarka ir sąlygomis ir nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę, – kitiems įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, S. B. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-319/2009).

Byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad 1991 m. spalio 29 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. R., M. (miręs (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, pateikė D. R. - J. R., J. žmona, nurodydama pretendentus J. R. ir Č. R.. 1992 m. birželio 19 d. J. R., Mykolo sūnūs J. R., J. ir Č. R., J. pasirašė susitarimą, kuriuo sutarė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. R., M. (jų tėvo) iki nacionalizacijos valdytą žemę lygiomis dalimis, t. y. kiekvienam po 29.68 ha žemės. Nuosavybės teisę įrodantys dokumentai patvirtina (dėl to ginčo nėra), kad J. R., M. iki savo mirties ((duomenys neskelbtini) valdė šį žemės sklypą.

Ginčijamais 2010 – 2011 m. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimais nuosavybės teisės J. R., J. ir Č. R., J. buvo atkurtos į dvylika sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini), jis nebuvo turto savininkas jos nacionalizavimo momentu, todėl skundžiami aktai neteisėti, kadangi priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. ir 9 str.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.37 str. pagal kurį nuosavybės teisė siejama su nuosavybės teisės objekto valdymu, naudojimu ir disponavimu nuosavybės teisės objektu, pagrįstai nurodo, kad miręs asmuo negali valdyti, naudotis ir disponuoti nuosavybės teisės objekto, toks asmuo negali būti laikomas žemės, kaip nuosavybės teisės objekto, savininku. Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau - Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – Tvarka).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr. pvz., 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr.A502-1310/2008 yra išaiškinęs, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Taigi pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010 Administracinė jurisprudencija. 2010, 20).

Žemesnės instancijos teismas

Tiek pagal ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu, tiek ir pagal šiuo metu galiojančias Atkūrimo įstatymo 2 str. nuostatas, nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) turėtą nekilnojamąjį turtą gali būti atkurtos jo savininkui, o jeigu buvęs turto savininkas miręs, nuosavybės teisės atkuriamos 2 str. 1 d. nustatyta tvarka asmenims, susijusiems su buvusiu savininku giminystės ryšiais, o taip pat asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, ir asmenims, kuriems iki 2001 m. gruodžio 31 d. yra perleistos teisės atkurti nuosavybės teises. Analogiškas sąlygas nustato ir Tvarkos 2 ir 3 punktai.

Atkūrimo įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad Atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas <...> nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius visuomeninius santykius“. Tvarkos 2.1 p. apibrėžta turto savininko sąvoka , nurodant, kad turto savininkai – tai asmenys, kurių

nekilnojamasis turtas pagal buvusios TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Taigi nuosavybės teisių atkūrimas siejamas su asmens, kuris nacionalizacijos metu valdė žemę ir iš kurio tas turtas nacionalizacijos metu buvo neteisėtai nusavintas, taip pirmiausiai ginant teises to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. turto savininko teises ir interesus. Kitų asmenų, numatytų 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš buvusio savininko teisių.

Taigi prielaidas atkurti nuosavybės teises nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, kuris apibrėžia piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą. Šioje įstatymo normoje išvardyti piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nustatant eiliškumą, kurio turi būti laikomasi atkuriant nuosavybės teises į savininko nekilnojamąjį turtą asmenims, kurie susiję su savininku įstatyme išvardyto lygmens giminystės ryšiais, jei savininkas yra miręs (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktai).

Pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad sprendžiant pagal Atkūrimo įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę turi būti nustatyta, kas buvo žemės savininkas nacionalizacijos metu. Lietuvoje nacionalizacijos aktu laikytina 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracija, todėl atkuriant nuosavybės teises į žemę yra svarbu kas buvo žemės savininkas nacionalizacijos metu. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad žemės savininkas J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini), jokių objektyvių duomenų, kas jo turėtą nuosavybę valdė nacionalizacijos metu, nėra. Pastaroji aplinkybė yra esminė, sprendžiant dėl kitų asmenų galimybės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į nuosavybės teisėmis valdytą žemę.

Atsakovai O. G., V. R. ir I. L. nurodo, kad nuosavybės teisės ginčo sprendimais yra atkurtos ne į J. R., M. turėtą nuosavybę, kaip teigia pareiškėjas, o į jo sūnaus J. R., J. nuosavybę, paveldėjusio nuosavybę po tėvo mirties. Teigia, kad būtent pastarasis asmuo buvo turto savininkas jo nacionalizavimo metu. Teismo vertinimu, tokie atsakovų teiginiai yra nenuoseklūs, prieštaringi, objektyviais duomenimis nepatvirtinti, todėl nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Šiuo aspektu akcentuotina, kad Kauno apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-1650-644/2015 pagal pareiškėjų O. G. ir V. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai ir Lietuvos valstybei atstovaujamai NŽT dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Šioje administracinėje byloje 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu teismas konstatavo, kad „byloje neginčijamai nustatyta (tą pripažįsta ir šalys), kad J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) mirties liudijimas), todėl jis nacionalizacijos metu nebuvo ginčo žemės savininku. Esant tokioms aplinkybėms, 1991 spalio 29 d. D. R. bei vėlesni J. R., Č. R. bei pareiškėjų prašymai atkurti nuosavybės teises į J. R., M. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę, negali (ir negalėjo) būti tenkinami“. Teismas taip pat pažymėjo, kad „kad bylos nagrinėjimo metu nepateikta duomenų, kas iš tikrųjų nacionalizacijos metu buvo ginčo žemės savininku, o pareiškėjai nurodė, jog jie artimiausiu metu kreipsis į Varėnos rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad galėtų įrodyti, jog ginčo žemės savininke nacionalizacijos metu buvo J. R., M. sutuoktinė O. R.“. Pabrėžtina, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-472-261/2016, tikrindamas minėtą teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 24 d. nutartyje taip pat nurodė, kad J. R., M. priklausantis turtas negalėjo būti nacionalizuotas nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų prasme ir konstatavo, kad „nuosavybės teisės atkūrimo į neatkurtą R. J., M. žemės dalį procedūros negali būti tęsiamos, nesant įrodymų, patvirtinančių, kas valdė žemės sklypą jo nacionalizavimo metu“. Tokiu būdu, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuotas šiai nagrinėjamai bylai reikšmingas faktas, kad J. R., M. nebuvo turto savininkas jo nacionalizavimo metu ir kad įrodymų patvirtinančių, kas valdė ginčo žemę jo nacionalizavimo metu, nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent dėl šio teismo sprendimo, be kita ko, pačių atsakovų O. G., V. R. ir I. L. prašymu, nagrinėjama byla 2015 m. gruodžio 2 d. teismo nutartimi buvo sustabdyta, siekiant sulaukti prejudicinę galią turinčio klausimo išsprendimo Lietuvos Vyriausiame administraciniame teisme, nustatant kas yra tikrasis žemės savininkas jo nacionalizavimo momentu.

Atsakovai nurodo, kad aplinkybę, jog turtą nuosavybės teise jį nacionalizuojant valdė J. R., J., patvirtina civilinės bylos Nr. 2-0730/2001, kurioje buvo siekiama nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, duomenys ir šioje byloje priimta Varėnos rajono apylinkės teismo 2001 m. spalio 1 d. nutartis, taip pat tremties bylos duomenys. Kolegija pabrėžia, kad nei paminėta Varėnos rajono apylinkės teismo nutartis, kuria O. G. pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo buvo paliktas nenagrinėtu, nei J. R., J. trėmimo faktas, nėra pakankami ir nepatvirtina jų nurodomos aplinkybės, kad J. R., J. turtą paveldėjo iš (duomenys neskelbtini) mirusio tėvo J. R., M. ir buvo savininkas jo nacionalizavimo metu.

Vertindamas šias atsakovų O. G., V. R. ir I. L. nurodytas aplinkybes, kaip akivaizdžiai prieštaringas ir nenuoseklias, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad šių asmenų pozicija dėl nacionalizuoto turto savininko pakito tik po Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. priimto sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1650-644/2015, teismui nustačius, kad J. R., M., miręs 1922 m., nebuvo turto savininkas. Tik apeliaciniame skunde dėl nurodytame teismo sprendime konstatuotų faktų minėti asmenys pradėjo teigti bei įrodinėti, jog nacionalizuotos žemės savininkas buvo J. R., J..

Pažymėtina ir tai, kad patys pretendentai J. R., J. ir Č. R., J. dar 1992 m. birželio 19 d. susitarime nurodė pretenduojantys į buvusio savininko J. R., M. (jų tėvo) turėtą žemę.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 56 straipsnis). Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos prokuratūra, teigdama, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo neteisėtas, pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo nuostatas, siekdama apginti viešąjį interesą, kelia ginčą dėl administracinių aktų, kuriais Č. R., J. ir J. R., J. atkurtos nuosavybės teisės į J. R., M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, panaikinimo, taip pat kilusių padarinių šalinimo.

Sprendžiant dėl viešąjį interesą ginančio prokuroro prašymo, pagal konkrečios bylos aplinkybes svarbu pagrįstai ir motyvuotai įvertinti ir nustatyti, ar teisės aktų (ginčo atveju Atkūrimo įstatymo 1 ir 2 str. nuostatų) pažeidimas, kurį įvardijo prokuroras, yra tokio masto ir pobūdžio, kad atsiranda pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeistas visuomenės, ar jos dalies interesas, dėl kurio gynimo kreiptasi į teismą, taigi ar tas interesas pripažintinas viešuoju ir gintinas, ar jis nėra viešasis interesas (jei taip, kodėl) ir jį ginti atsisakytina.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Administracinių bylų teisenos įstatymas bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl siekiant nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą, pirmiausia būtina nustatyti, kas yra laikytina viešuoju interesu. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, taip pat į tai, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai) kartu pabrėždamas, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais“ tikslais, t.y. kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. lapkričio 5 d. Nr.A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį Nr.A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5 (15), 184-229 p., 2009 m. sausio 21 d. Nr.A556-15/2009 ir kt.). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje inter alia pažymėta, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 5 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą pagal konkrečias bylos aplinkybes sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A17-742/2007). Todėl administracinis teismas, nagrinėdamas prokuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo, atsižvelgdamas į šiuo aspektu formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat Konstitucinio Teismo doktriną turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi ginant viešąjį interesą ir kuris gali būti ginamas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei, ar atitinkamai jos daliai. (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2004 m. sausio 23 d. Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221-248 p.; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146–335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5(15); 2009 m. vasario 12 d. Nr.A822-65/2009 ir kt.).

Ginčo atveju pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra prašymą dėl viešojo intereso gynimo motyvavo tuo, kad nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reguliavimo - Atkūrimo įstatymo nuostatų, bei tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgyvendinimas, yra viešasis interesas, teigė, kad visuomenė yra suinteresuota, jog neliktų imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų, kad teisingo teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimas yra konstitucinė vertybė, kuri reikšminga visai visuomenei. Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti ginčijamus administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės Č. R., J. ir J. R., J. žemės sklypus, taip pat pripažinti negaliojančiu 2014 m. liepos 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir taikyti restituciją natūra, grąžinant nurodytus žemės sklypus valstybės nuosavybėn. Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, šiuos reikalavimus reiškė, nurodydamas, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, kadangi J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini) metais, todėl žemės nacionalizacijos metu jis negalėjo būti žemės savininkas.

Nekvestionuotina, kad visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Tinkamas teisės normų taikymas viešojo administravimo subjektams priimant administracinius aktus, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje gali būti pripažinti gintinais viešojo intereso objektais. Tačiau ne kiekvienas teisės normų netinkamo taikymo atvejis ir ne bet kuris materialinės ar proceso normų pažeidimas lemia viešojo intereso pažeidimą. Skundas dėl viešojo intereso gynimo gali būti tenkinamas tik tais atvejais, kai nustatoma, kad konstatuoti materialinės ar proceso normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5 (15), 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. A14-416/2005, Administracinių teismų praktika, 2005 m., Nr. 7, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1292/2009 ir kt.).

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento; teismas įvertina pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 Administracinė jurisprudencija 15). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra sprendžiama, ar administracinių aktų panaikinimas yra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-198/2012, 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013, 2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-923/2013). Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti prokuroro siekiamą apginti viešąjį interesą ir privatų interesą į teisės aktais suteiktas teises ir nuspręsti, kuriam iš jų suteikti prioritetą.

Minėta, kad tinkamas teisės normų taikymas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje gali būti pripažinti gintinais viešojo intereso objektais, o viešojo intereso buvimo faktą teismas kiekvienu atveju nustato ad hoc.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina tai, kad pareiškėjas, kuriam suteikti įgaliojimai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, savo prašyme dėl viešojo intereso gynimo turi nurodyti ne tik nustatytą teisės akto pažeidimą, t.y. nurodyti ne tik tai, kokio teisės akto bei kokia norma buvo pažeista, tačiau turi konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentais pagrįsti, kad nustatytas teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio ir masto, jog jis pažeidžia visai visuomenei, ar jos atitinkamai daliai objektyviai reikšmingą, reikalingą, vertingą gėrį (viešąjį interesą). Kolegijos vertinimu, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybių visetą pareiškėjas Kauno apygardos prokuroras, nurodydamas konkrečių Atkūrimo įstatymo nuostatų pažeidimą, pagrįstai tvirtina, kad buvo pažeistas visos visuomenės interesas į teisingo teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą, kad šis pažeidimas savo mastu (nuosavybės teisės pretendentams neteisėtai atkurtos į 12 sklypų, kurių bendras plotas 61.78 ha) bei pobūdžiu akivaizdžiai pažeidžia viešąjį interesą (tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei ar jos daliai). Aptariamuoju aspektu pažymėtina ir tai, kad ginčo žemės sklypai, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės J. R. ir Č. R., kaip nurodė NŽT, patenka į Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją.

Kolegijos vertinimu, anksčiau aptartų aplinkybių visuma, nagrinėjamų klausimų pobūdis ir reikšmė būtent šiuo konkrečiu atveju nesuteikia pagrindo pagrįstai konstatuoti, kad ginamas viešasis interesas akivaizdžiai konkuruoja su privataus intereso svarba, kad pareiškėjo nurodytas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio pažeidimas yra tik formalus, taigi yra pagrindo konstatuoti, kad šio pažeidimo pobūdis ir mastas yra pakankamas pripažinti viešojo intereso pažeidimą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju tos priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra adekvačios siekiamam tikslui, aktų panaikinimas neprieštarautų pusiausvyros tarp viešo intereso poreikio ir pagrindinių žmogaus teisės apsaugos reikalavimų, atitiktų proporcingumo, socialinio teisingumo, teisinio saugumo ir stabilumo principams keliamus reikalavimus, todėl yra pagrindas panaikinti ginčijamus sprendimus akto negaliojimo pagrindais, numatytais ABTĮ 89 straipsnyje. Atsakovų teisėti lūkesčiai nepažeisti, nes viena iš šio principo taikymo sąlygų yra ta, kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teises įgijęs civilines teises. Remiantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo praktika, negali būti pripažįstami teisėtais ir ginami lūkesčiai, jeigu jų įgyvendinimas yra susijęs su imperatyvių įstatymo normų reikalavimų nepaisymu. Ginčo atveju lūkesčių dėl akivaizdžiai neteisėtų administracinių aktų pagrindu susiformavusių faktinių santykių negalima traktuoti kaip teisėtų.

Dėl imperatyvių Atkūrimo įstatymo 2 str. nuostatų pažeidimo tenkinus prokuroro prašymą panaikinti administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, naikintinos ir šių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, tenkinant išvestinius pareiškėjo reikalavimus dėl pripažinimo negaliojančiu 2014 m. liepos 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2910M, išduotą Varėnos rajono 2 –ojo notaro biuro notarės O. G. ir restitucijos natūra taikymo, grąžinant valstybės nuosavybėn žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Prašymą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 3S-147 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 16,13 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 1,88 ha ploto dalį žemės sklype N r. 101-1, 14,25 ha ploto dalį žemės sklype N r. 102-2;

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. S3-146 dėl J. R. nuosavybės teisių į 16,13 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 1,87 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 101-1, 14,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 102-2;

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. S3-200 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 1,88 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininkiu 0,35 ha ploto dalį žemės sklypo Nr.314, 0,67 ha ploto dalį žemės sklype Nr.314-1, 0,72 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-2, 0,14 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-4;

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. S3- 201 dėl J. R. nuosavybės teisų 1,88 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 0,35 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314, 0,67 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-1, 0,73 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-2, 0,13 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-4;

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 3S-457 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 3,63 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra su bendraturčiu 0,52 ha ploto dalį žemės sklype Nr. i, 0,79 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 2, 0,90 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 3, 0,92 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 4, 0,50 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 5;

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 3S-458 dėl J. R. nuosavybės teisių į 3,63 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra su bendraturčiu 0,52 ha ploto dalį žemės sklype Nr, 1, 0,79 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 2, 0,90 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 3, 0,93 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 4, 0,50 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 5;

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 3S-502 dėl J. R. nuosavybės teisų į 8,87 ha žemės plotą ir 0,38 ha miško plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendraturčiu 9,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 102;

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 3S-5O3 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 8,88 ha žemės plotą ir 0,37 ha miško plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendraturčiu 9,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 1 02;

Pripažinti negaliojančiu 2014 m. liepos 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą notarinis Nr. 2910M, išduotą Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarės L. M. O. G.;

Taikyti restituciją natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini)., kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Gintaras ČekanauskasAsta UrbonienėNatalja ZelionkienėFormos apačia