Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-11-03 · Civilinė byla Nr. e2A-1895-562/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-11-03
Bylos Nr.
e2A-1895-562/2022
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-08554-2022-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
Atsakovas
V. V.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1895-562/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08554-2022-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2022 m. lapkričio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui V. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovo V. V. (toliau – atsakovas) 261,96 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 235,80 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad pradinis kreditorius UAB „Be kredito“ su atsakovu 2020 m. gruodžio 21 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-025016, pagal kurią pradinis kreditorius atsakovui išnuomojo kilnojamąjį daiktą sofą-lovą „Aga“ (ruda-10678341337) 12 mėnesių laikotarpiui, nustatant dalinius mokėjimus. Atsakovas tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nemokėjo nuomos įmokų. 2021 m. birželio 11 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2021-06/01 pirminis kreditorius perleido savo reikalavimus atsakovo atžvilgiu ieškovei. Reikalavimas ieškovei buvo perleistas po to, kai pradinis kreditorius 2020 m. gegužės 9 d. pranešimu nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį.

3. Atsakovui adresuoti ieškinio, jo priedų patvirtintos kopijos ir teismo pranešimas įteikti 2022 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 123 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka. Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 23 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-14373-1134/2022 ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo 261,96 Eur skolą (nesumokėtų nuomos įmokų), 23,58 Eur delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (285,54 Eur), skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. balandžio 14 d.) iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo ir 148,20 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus – pradelsė mokėti mokėjimų grafike nustatytas išperkamosios nuomos įmokas, todėl susidarė 261,96 Eur dydžio įsiskolinimas. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų ginčijęs sutarties sąlygas ar atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi ar reikalavimą perėmusiu ieškovu (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 261,96 Eur nesumokėtų nuomos įmokų.

6. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalių sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovas yra vartotojas, jis, sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, sprendė, jog 0,5 proc. dydžio delspinigiai yra per dideli, pažeidžiantys sutarties šalių interesų pusiausvyrą, todėl jų norma mažintina iki 0,05 procento, ieškovui iš atsakovo priteisiant 23,58 Eur dydžio delspinigius (261,96 Eur x 0,05 proc. / 100 proc. x 180 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 23,58 Eur dydžio delspinigiai yra pakankami kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius, tuo pačiu, neleidžiantys nukentėjusiajai šaliai (ieškovei) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (atsakovo) sąskaita.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

7. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį dėl delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų bei priteisti apeliantei iš atsakovo delspinigius – 235,80 Eur ir bylinėjimosi išlaidas – 260,00 Eur; kitą skundžiamo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą; priteisti ieškovei iš atsakovo žyminį mokestį – 19,00 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – LR VKĮ) nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Išperkamosios nuomos sutarties Nr. BK-025016 (toliau – sutartis) bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ aiškiai įtvirtinta nuostata, jog šalys susitaria, kad nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1,00 Eur. Kitaip tariant, pradinis kreditorius ir atsakovas sutartimi susitarė, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jeigu pradinis kreditorius ir atsakovas sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovas, sumokėjęs visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas LR VKĮ.

7.2. Pažymi, jog išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., t. y. iki tol, kol įsigaliojo LR VKĮ bei iki tol, kol 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso XLIII skyriaus trečio skirsnio pakeitimai.

7.3. Nurodo, kad apeliantės ir atsakovo sudarytoje nuomos sutartyje nėra numatytos nuomotojo pareigos išsipirkti daiktą, jam suteikiama tokia teisė; nuomotojas gali atsisakyti perduoti turtą nuomininkui, jei turto naudojimo vietoje nėra tinkamų sąlygų jo naudojimui; pasibaigus sutarties terminui ir nepareiškus noro įsigyti daiktą, nuomininkas turi teisę grąžinti jį nuomotojui; nuomotojas turi perduoti nuomininkui turtą tinkamos kokybės bei galimą naudoti, bet kada patikrinti jo būklę. Akivaizdu, kad sistemiškai aiškinant sutarties nuostatas, šalys aptaria ir aprašo konkretaus turto perdavimo, naudojimo ir grąžinimo sąlygas, sutartį sudaro apibrėžtam laikotarpiui, po kurio nuomininkui suteikiama galimybė pasirinkti, turtą grąžinti arba įsigyti. Dėl šios priežasties, sutarties tikrasis tikslas yra sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o ne finansavimo vartotojui suteikimas.

7.4. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas mokėtinų netesybų dydį sumažindamas nuo 235,80 Eur iki 23,58 Eur, tai yra sutartines netesybas sumažindamas dešimt kartų, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Apeliantės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovo prašomų priteisti delspinigių dydžio, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Pats atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl atsakovas turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovas laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartį arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Pasirinkdama sudaryti sutartį būtent su apeliante, susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, tame tarpe ir sutartyje numatyta delspinigių norma.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

9. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimo už akių dalis, kurioje atmestas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Nustatyta, kad pradinis kreditorius UAB „Be kredito“ ir atsakovas 2020 m. gruodžio 21 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-025016, kuria atsakovei buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – sofa–lova „Aga“ (ruda 10678341337) 12 mėnesių terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu mokėti 28,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį nustatyta tvarka ir terminais, tačiau šios pareigos tinkamai nevykdė, todėl susidarė 261,96 Eur skola. Kadangi atsakovas skolos nepadengė, 2020 m. gegužės 9 d. sutartis buvo nutraukta. 2021 m. birželio 11 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2021-06/01 pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovą.

12. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria atmestas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo. Nesutikimą grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas sutartyje įtvirtintas netesybas kaip civilinę atsakovo atsakomybę už netinkamai vykdomas prievoles, nepagrįstai taikė VKĮ ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

13. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti, vadovaudamiesi visada tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia (liet. be kita ko) žemesniosios instancijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama).

14. Precedentų konkurencijos atveju, t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai, turi būti vadovaujamasi aukštesniosios instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius, priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

15. Apeliaciniame skunde apeliantė laikosi pozicijos, kad VKĮ ginčo sutarčiai negali būti taikomos, kadangi tarp šalių buvo sudaryta ne vartojimo kredito, o išperkamosios nuomos sutartis. Įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas.

16. Pažymėtina, kad pagal VKĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, vertintina, kad VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį.

17. Atsižvelgiant į tai, kad sutartis, kuria nuomininkas siekia išsinuomoti daiktą, turi jį savo žinioje ir juo naudojasi pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, o pasibaigus sutarties terminui, įgyja teisę įsigyti daiktą už 1 Eur, todėl pagal teisminę praktiką laikytina vartojimo kredito sutartimi ir šiai sutarčiai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-855/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-178-855/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-452-430/2022). Tokia išvada padaryta, įvertinus sutarties sudarymo tikslą (atsakovo kaip nuomininko tikslą gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti) bei ieškovės elgesį po sutarties nutraukimo, t. y. siekį prisiteisti įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti (byloje nėra duomenų, jog atsakovui būtų reiškiamas reikalavimas grąžinti jam išnuomotą, o nuosavybėn perduotą daiktą).

18. Nustačius, kad pradinis kreditorius UAB „Be kredito“, veikiantis kaip verslininkas, išnuomojo atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, sofą–lovą „Aga“ (ruda 10678341337) asmeniniams poreikiams patenkinti, kurią, sumokėjus visas 12 įmokų, pagal 2020 m. gruodžio 21 d sutartį Nr. BK-025016 nuomininkas (atsakovas) galėjo įsigyti (išpirkti) už 1 Eur, sprendžiama, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas – atidėto mokėjimo būdu įsigyti nuosavybėn kilnojamąjį daiktą – sofą–lovą, o ne tik tą daiktą laikinai už užmokestį naudoti ir valdyti. Laikytina, kad kasmėnesinis sutarties šalių sulygtų įmokų mokėjimas padėjo nuomininkui pasiekti tikslą įsigyti sofą–lovą, suteikiant atsakovui galimybę nemokėti visos įsigyjamo daikto kainos iškart. Taigi pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir jai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

19. Apeliantė, nesutikdama su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų skirsnio „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele, ir remiasi Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1455-259/2021.

20. Nesutiktina su šiuo apeliacinio skundo argumentu, nes apeliantės nurodoma nutartis, kurioje nustatyta, kad teismas, sumažindamas mokėtinų netesybų dydį, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą, buvo priimta anksčiau nei tos, kuriomis remiamasi nagrinėjant šią bylą. Minėta, kad esant nutarčių (precedentų) konkurencijai, šioje byloje kaip precedentu turi būti vadovaujamasi vėliausia iš jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011).

21. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011).

22. Vilniaus apygardos teismo bylose, kuriomis apeliacinės instancijos teismas remiasi kaip precedentu, yra nustatytos tapačios ar labai panašios aplinkybės (ratio decidenti (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas)). Vėlesniuose teismų sprendimuose, kuriose buvo sukurtas precedentas, vertinant nuomos vartojimo sutarties sąlygų, numatančių delspinigių dydį, sąžiningumą, kaip ir šioje byloje buvo nustatyta, kad sutarties sąlyga dėl 0,5 procentų delspinigių dydžio, įtvirtinta sutarties skirsnyje „Šalių atsakomybė“, ir įtraukta į specialiąją sutarties dalį, yra standartinė, iš anksto pradinio kreditoriaus parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios nuomininkas neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindintas. Be to, teismai, įvertinę sutartimi nustatytą delspinigių dydį, priėjo prie išvados, kad sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis šalių interesų pusiausvyros ir numatantis nepagrįstai didelę vartotojo civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju, sutarties sąlygą, numatančią 0,5 procentų delspinigių dydį, pagrįstai pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) (CK 6. 228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

23. Spręstina, kad nėra teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas yra vartotojas, jis, sudarydamas sutartį, buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl 0,5 proc. dydžio delspinigiai yra per dideli, pažeidžiantys sutarties šalių interesų pusiausvyrą.

24. Iš ieškovės apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ginčijimas yra grindžiamas tik reikalavimu visiškai patenkinti ieškinį. Atmetus reikalavimą dėl delspinigių dydžio pakeitimo, nėra pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidų, kadangi šis reikalavimas yra išvestinis, neturi savarankiško, atskiro nuo pagrindinio reikalavimo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, atsižvelgė į apeliantės patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis, todėl pagrįstai proporcingai sumažino jam priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

26. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako

27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, spręsdamas dėl šalių sudarytos sutarties sąžiningumo, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

28. Kadangi netenkinamas apeliacinis skundas, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330, 331 straipsniais, teismas

nutaria:

apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Rosita Patackienė