Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas T.Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02198-2013-0

2015 m. birželio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 164 str. ir nuteistas areštu 30 (trisdešimt) parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2) p., 7, 8, 9 d., subendrinus su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-11 nuosprendžiu paskirta bausme taikant bausmių apėmimo būdą, paskirta J. L. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., į subendrintos bausmės laiką įskaičius bausmės dalį, atliktą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-11 nuosprendį, paskirta J. L. galutinė subendrinta bausmė – laivės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams) 29 (dvidešimt devyniems) dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismui pateikė antstolio Rimanto Vizainiškio 2014-09-17 raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad byloje pagal turimus dokumentus matyti, jog D. L. 2008-09-02 pateikė antstolei J. G. prašymą dėl vykdomojo rašto grąžinimo. 2008-10-01 antstolė J. G. gražino vykdomąjį dokumentą Nr. AE-31-02/2001 D. L.. 2009-11-24 D. L. pateikė vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti antstolei J. G..“ Apelianto manymu, toks vykdomojo dokumento atsiėmimas yra patvirtinimas, jog skolos nėra ir nukentėjusioji pretenzijų neturi. Tačiau teismas nuosprendyje apie šį dokumentą visiškai nepasisakė, nors dokumentas buvo prijungtas prie bylos.

Apeliantas taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nutolo nuo teismų formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Nurodo, jog pagal formuojamą teismų praktiką atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (daroma nuoroda į kasacines nutartis Nr. 2K- 491/2005, Nr. 2K-124/2008). Kita vertus, net jeigu asmuo ir nevykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 624 str. nustatytas priverstinio vykdymo priemones (priverstinį išieškojimą), svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju apskritai pagrįsta (daroma nuoroda į kasacinę nutartį Nr. 2K-47/2009). Taip pat nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvus – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu.

Apelianto manymu, nenustačius piktybinio vengimo išlaikyti vaiką, asmuo baudžiamojon atsakomybėn negali būti traukiamas, net jei ir neteikė vaikui priteisto išlaikymo, tokiu atveju teismo sprendimui dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo vykdymo turi būti taikomos civilinio proceso nuostatos, reglamentuojančios vykdymo veiksmus.

Neginčija, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai, neabejotinai patvirtina, jog iš tiesų jis neteikė išlaikymo vaikams teismo nustatyta forma, t.y. nemokėjo teismo nustatytų periodinių išmokų pastoviai. Mokėjo kiek galėjo, kartais net daugiau negu priklauso. Tačiau mano, jog, nėra nustatyta, kad tai jis tai darė sąmoningai, tyčia sukurdamas situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikams lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas, taigi, neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų jo piktavališkumą, šioje byloje nėra.

Apeliantas taip pat daro nuorodą į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamą oficialią doktriną, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Taip pat nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.

Teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, neužtenka kaltę grįsti tik prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

J. L. apeliacinis skundas tenkintinas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-02-26 nuosprendis naikintinas ir J. L. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis dėl žemiau nurodytų argumentų.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. atsako tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui.

Tam, kad atsirastų atsakomybė pagal šį straipsnį yra būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė – negalima.

Taigi pagal formuojamą teismų praktiką BK 164 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių tyčia vengia išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Be to, pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių. Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą. Pagal formuojamą teismų praktiką šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan. ekonominių sunkumų, t.y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.

Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. LR BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais procesiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi taisykle, kad visos prielaidos, abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinami nuteistojo naudai.

Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Be to, pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas.

Pirmosios instancijos teismo J. L. atžvilgiu priimtame apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad J. L. kaltė yra įrodyta: nukentėjusiųjų D. L., K. L., D. L., liudytojų L. V., I. L., J. A., L. A. parodymais, tačiau tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad J. L. nevengė piktybiškai išlaikyti vaikų, pagal išgales mokėjo alimentus ir dalyvavo jų auklėjime. Visi nukentėjusieji patvirtino, kad jokių pretenzijų J. L. neturi. Nukentėjusioji D. L. parodė, kad iki 2009 metų iš J. L. darbovietės pinigai jai būdavo kas mėnesį pervedami į sąskaitą, J. L. mokėdavo ir grynais, vieną kartą yra gavusi net 2000 Lt. Jeigu jis turėdavo darbą pinigų būdavo, paprastai duodavo po 300-400 litų kas mėnesį, dažniau mokėjo, negu nemokėjo, jis keisdavo darbovietes ir, jei į naują darbovietę antstolis neatsiųsdavo vykdomojo rašto, J. L. dėl šio rašto pats važiuodavo pas antstolį. Į teismą dėl alimentų vaikų išlaikymui kreipėsi todėl, kad jiedu blogai išsiskyrė. Jokių pretenzijų jam (J. L.) neturi, sūnus Dariuš gaudavo po 400 Lt kas mėnesį, be to, jam tėvas padovanojo automobilį, dukrai Karolinai dovanodavo: auksą, rūbus, avalynę, žaislus, skirdavo pinigų maistui, ji į Vaikų išlaikymo fondą kreipėsi ne dėl skolos, o todėl, kad J. L. buvo suimtas 2009 metais ir nebegalėjo mokėti alimentų. Nežino, ar antstolis ėmėsi kokių veiksmų, kad išieškoti pinigus iš jos vyro, ji pati paėmė dokumentus iš antstolio (t.2, b.l. 163-165). Analogiškus parodymus apie tai, kad J. L. nevengė išlaikyti savo vaikus pirmos instancijos posėdyje davė ir nukentėjusieji – apelianto vaikai K. L. ir D. L. (t.2, b.l. 165, 177-178). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, viena vertus, nurodo, kad J. L. kaltė yra įrodyta nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kita vertus, nurodo, kad liudytojų parodymais nesivadovaus, kadangi liudytojai J. L. yra artimi, todėl suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau teismas nevertino, kad minėtų liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiųjų asmenų parodymus, ir, priešingai nei nurodyta apkaltinamajame nuosprendyje, įrodo, kad iki 2009 m. J. L. piktybiškai nevengė mokėti alimentus nukentėjusiesiems. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad 2008 m. pabaigoje prasidėjo precedento neturintis ekonominis sunkmetis, nulemtas pasaulinės ekonominės ir finansinės krizės. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-124/2008 prie svarbių nereguliariaus alimentų mokėjimo priežasčių priskyrė ne tik sunkią skolininko finansinę padėtį – nepakankamą uždarbį, bet net ir jo turėtas papildomas išlaidas dėl žmonos ligos ir skolų. Be to, nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad civilinio proceso tvarka buvo imtasi kokių nors veiksmų teismo sprendimo vykdymui užtikrinti. Tai patvirtina ir nukentėjusioji D. L. (t.2. b.l. 164). Tuo pačiu kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentais, kad nuo 2009 m. J. L. negalėjo mokėti alimentų dėl objektyvių priežasčių, kadangi 2009-05-14 buvo suimtas ir po to atlikinėjo bausmes, paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2011-07-04 ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-11 nuosprendžiais ir tik 2014-10-16 Vilniaus apygardos teismo 2014-10-15 nutartimi lygtinai paleistas iš Vilniaus Pataisos namų neatlikus 3 metų 3 mėnesių 29 dienų teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nustatant jam intensyvią priežiūrą LR Probacijos įstatymo nustatyta tvarka.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog J. L. sąmoningai vengė mokėti alementus, bandė sukurti ar sukūrė situaciją, dėl kurios taptų neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas, taigi nėra ir būtinojo inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio – kaltės, kuri pagal inkriminuojamą BK straipsnį turi pasireikšti tyčios forma, todėl baudžiamoji atsakomybė J. L. atžvilgiu pagal LR BK 164 straipsnį negalima, ir jis dėl pareikšto jam kaltinimo pagal LR BK 164 straipsnį išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-02-26 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo J. L. išteisinti pagal BK 164 str., kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.