- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-14
- Bylos Nr.
- 2A-1851-260/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20428-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Ieškovas
- N. V.
- Trečiasis asmuo
- E. G., M. G.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės ir Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-627-748/2017 pagal ieškovės N. V. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims E. G., M. G. dėl pripažinimo teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė N. V. 2016 m. spalio 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pripažinimo teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, kuriame prašė teismo pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, kad jos šeima bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsigyveno (duomenys neskelbtini) metais. Ieškovė nuo (duomenys neskelbtini) metų tapo šio buto pagrindine nuomininke. (duomenys neskelbtini) metais buto nuomos sutartis buvo pakeista, pagrindine buto nuomininke tapo ieškovės dukra E. G., o ieškovė toliau gyvena bute nuomininkės šeimos narės teisėmis. 1991 metais, įsigaliojus butų privatizavimo įstatymui, bute gyveno ieškovė su dukra ir anūku M. G., gimusiu (duomenys neskelbtini). Jos nusprendė išsipirkti butą ir 1992 metais ieškovė padavė pareiškimą, susitarimą ir eilę pažymų savivaldybės pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai. Dokumentai buvo priimti ir įregistruoti, nurodant, jog apie tolesnę procedūrą ieškovė bus informuota. Ieškovė pagal nurodymą sumokėjo pinigus taupomajame banke už atliktinus darbus ir kvitą pristatė tarnybos darbuotojai. Beveik metus negaudama jokio pranešimo, ji nuvyko į tarnybą ir ten buvo supažindinta su jau sudaryta buto techninės apskaitos byla, jai buvo paaiškinta, kad privatizavimas vykdomas, reikia turėti kantrybės. Tačiau ir toliau ji negavo jokios informacijos, keletą kartų lankėsi dėl to tarnyboje, tačiau jai vis paaiškindavo kad nespėja atlikti susikaupusio darbo, nes privatizuoti nuomojamas patalpas pageidauja daugelis nuomininkų. Apsilankius vėliau jai buvo nurodyta pateikti notariškai patvirtintą sutikimą dėl buto privatizavimo jos vardu bei įmokėti avansą. Ieškovė šiuos veiksmus atliko ir pateikė juos patvirtinančius dokumentus, taip pat papildomai pateikė pažymas iš Inventorizacijos biuro. Pranešimų ir toliau negavo, ne kartą lankėsi Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnyboje, tačiau jai vis buvo aiškinama, kad neatėjo jos eilė, kad atliekamas paskaičiavimas. Nurodė laukti iškvietimo raštu ir netrukdyti darbuotojų. Nesuprasdama Butų privatizavimo darbuotojų darbo specifikos, ji negalėjo spręsti per kurį laiką turi būti jai leista privatizuoti butą. Buvo įtikinta ir įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau butą privatizuos, kadangi visi dokumentai bei pareiškimas privatizavimui pristatyti laiku ir tinkama forma. Paaiškėjus, kad Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas neteko galios, 1998 metų rudenį nuvyko į Savivaldybės butų privatizavimo tarnybą, kur jai buvo išaiškinta, kad buto privatizavimas bus įvykdytas po priėmimo papildomo įstatymo, o ji apie tai bus papildomai informuota. Savivaldybėje buvo nurodyta atnaujinti nuomos sutartį. 1999 m. sausio mėnesį, atsiimant nuomos sutartį, ieškovė vėl teiravosi dėl galimybių išsipirkti butą, tačiau jai aiškino, kad dar nėra priimtas papildomas įstatymas, kurio pagrindu galės baigti privatizavimo procedūras. Jį priėmus ieškovei apie tai bus pranešta. Tačiau to nepadarė. Pablogėjus ieškovės sveikatai, ji ne kartą žodžiu teiravosi savivaldybėje, tačiau jai buvo nurodyta pakeisti nuomos sutartį dukros vardu, kadangi neranda jos teiktų dokumentų. Pasikreipusi teisinės pagalbos 2014 metų pabaigoje sužinojo, kad teismine tvarka piliečiams yra suteikta galimybė baigti jau pradėtas butų privatizavimo procedūras. Dėl miesto savivaldybės kaltės ji negalėjo baigti pradėtų privatizavimo procedūrų, nors atliko visus veiksmus – laiku ir tinkamai išreiškė savo valią, pristatė visus reikiamus dokumentus, sumokėjo įmokas.
Atsiliepimas
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė 2016 m. lapkričio 2 d. pateikė atsiliepimą į ieškovės N. V. ieškinį, kuriame prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.
Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei nuo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) Kauno miesto (duomenys neskelbtini) Vykdomojo komiteto Gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų apskaitos ir skirstymo skyriaus sutikimu Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei N. V. (buvusiai (duomenys neskelbtini)) buvo leista apsigyventi ginčo gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi, ginčo gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos ieškovei ir jos šeimai. Remiantis (duomenys neskelbtini) Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), su E. G. buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Su ginčo buto privatizavimu susiję išlikę dokumentai yra: (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos valstybinio Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro buto, adresu (duomenys neskelbtini) techninės apskaitos byla; (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos valstybinio Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro pažymėjimai, 2 vnt.; (duomenys neskelbtini) E. G. pareiškimas; mokėjimų kvitų kopijos. Kitų būtinų dokumentų ginčo buto privatizavimo procedūroms pradėti ir pabaigti nebuvo: nėra prašymo dėl buto privatizavimo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad iki 1998 m. liepos 1 d. kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus. (duomenys neskelbtini) E. G. pareiškimas tėra vieno šeimos nario pareiškimas, kurio tik parašo autentiškumą galimai patvirtino notaras, todėl jis negali būti laikomas tinkamu dokumentu, patvirtinančiu tariamai išreikštą kitų šeimos narių valią pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį ir jo lydimuosius aktus. Nėra įrodymų, kad ieškovė ar jos duktė įstatymų numatytais terminai būtų kreipęsi dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo į Valstybinę komisiją. Ieškovė visą laiką mokėjo nuomos mokestį ir suprato, kad netapo teisėta buto savininke, nepateisinamai ilgą laiką nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad privatizavimo procedūros būtų užbaigtos, ir išsaugojo tik prievolinę teisę į butą. Inventorizavimo bylos sudarymas nebūtinai siejamas su privatizavimo procedūromis, nes gali būti sudaromos ir dėl kadastrinių matavimų. Yra praleistas bendrasis 10 metų senaties terminas, skaičiuojant pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą nuo 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojusios nuostatos, suteikiančios galimybę savivaldybės gyvenamąsias patalpas privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis, kuomet jas privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., todėl šią dieną ir laikė ieškinio senaties termino pradžia.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, pripažino ieškovei N. V. teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis, laikantis nuostatos, kad pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, priteisė iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės ieškovei N. V. 641 Eur bylinėjimosi išlaidas ir valstybei 16,85 Eur proceso išlaidas.
Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog butas, kuriame gyvena ieškovė, gali būti privatizavimo objektu. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Nuosavybės teisė įregistruota pagal (duomenys neskelbtini) priėmimo-perdavimo aktą, įrašas galioja nuo (duomenys neskelbtini), todėl teismas vertino, kad ginčo gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu. Iš (duomenys neskelbtini) pažymėjimo apie gyvenamąją vietą deklaravusius asmenis, teismas nustatė, kad ginčo bute yra deklaravę gyvenamąją vietą trys asmenys: ieškovė N. V. – nuo (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo E. G. – nuo (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo M. G. – nuo (duomenys neskelbtini). Tokie duomenys yra ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Būsto valdymo skyriuje. Iš Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro (duomenys neskelbtini) pažymėjimų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad šie pažymėjimai buvo išduoti privatizavimo tarnybai, pažymint, jog N. V. ir E. G. vardu asmeninės nuosavybės fondo rejestre namų valda neįregistruota penkerių metų laikotarpyje. VĮ Registrų centro Kauno filialo (duomenys neskelbtini) raštai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad ieškovė N. V., tretieji asmenys E. G. ir M. G. nuosavybės teise įregistruotų gyvenamosios paskirties nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, pagal 1991 m. rugpjūčio 28 d. Butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374, neturi ir neturėjo. Teismas laikė, kad šie įrodymai patvirtina, jog ieškovė iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dieną buvo buto nuomininkė, bei kad nė vienas iš ieškovės šeimą sudariusių asmenų nebuvo įgiję nuosavybės teise gyvenamosios paskirties nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, pagal 1991 m. rugpjūčio 28 d. Butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374. Todėl teismas vertino, kad ieškovė yra tinkamas subjektas, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu turėjęs teisę privatizuoti butą.
Teismas, spręsdamas dėl ieškovės valios išreiškimo privatizuoti butą, nurodė, kad aplinkybė, jog buto techninės apskaitos byla buvo užsakyta ir parengta, už jos parengimą ieškovė buvo apmokėjusi, duoda pagrindą išvadai, jog ieškovė buvo pateikusi pareiškimą dėl buto privatizavimo. Atsižvelgdamas į buto techninės apskaitos bylos parengimo datą ((duomenys neskelbtini)) teismas laikė, kad ieškovės pareiškimas dėl buto privatizavimo buvo pateiktas prieš tai, t. y. ne vėliau kaip (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad esantys byloje rašytiniai įrodymai patvirtina, kad susitarimas su šeimos nariais dėl buto privatizavimo buvo pateiktas, nes tokį susitarimą buvus patvirtina E. G. (duomenys neskelbtini) pareiškimas. Teismas sprendė, kad šio dokumento įrodomoji galia nėra paneigta, kadangi pareiškimo originalas buvo saugomas prie privatizavimo dokumentų pas atsakovą, jame yra notaro padarytas įrašas ir patvirtinimas. Privatizavimo tarnybos darbuotojai ieškovei patvirtino, kad jokių dokumentų netrūksta ir pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta.
Teismas, nustatęs, jog ieškovė tinkamai ir laiku atliko visus būtinus veiksmus, išreikšdama savo valią privatizuoti butą, o atsakovei nepateikus įrodymų, kad buvo objektyvių kliūčių sudaryti pirkimo-pardavimo sutarčiai ir ji apie tai buvo informavusi ieškovę, laikė, jog privatizavimo procesas nebuvo baigtas ne dėl ieškovės, o dėl atsakovės - kitos privatizavimo santykių šalies kaltės.
Pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo, teismas nurodė, kad ieškovė tinkamai ir laiku atliko būtinus veiksmus butui privatizuoti, o atsakovė atliko tik dalį veiksmų - pasirūpino buto techninės apskaitos bylos parengimu, vertino, jog teismui nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė atliko kitus veiksmus, įgyvendindama savo, kaip kitos pirkimo-pardavimo sutarties šalies, funkcijas tam, kad būtų užbaigtas privatizavimo procesas (pvz., buto įkainavimą). Teismas laikė, kad ieškovei senaties terminas skaičiuotinas nuo 2016 m. birželio 22 dienos, t. y. nuo dienos, kada ieškovei buvo pranešta, jog buto privatizavimas negali būti vykdomas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, prieštaraujantis imperatyviosioms teisės normoms bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, neteisingai įvertino rašytinius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias lengvatinį butų privatizavimą pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą bei akivaizdžiai pažeidė ieškinio senaties taikymo principus. Teismas nepagrįstai perkėlė visą įrodinėjimo pareigą atsakovei Kauno miesto savivaldybei, visiškai nesivadovavo bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia ir dėl to padarė klaidingas išvadas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog atsakovės žinioje buvę privatizavimo dokumentai nėra pilnai išsaugoti, kadangi šios aplinkybės neįrodytos, prieštaraujančios byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir susiklosčiusioms faktinėms aplinkybėms.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl privatizavimo proceso neužbaigimo priežasčių, nepagrįstai sprendė, jog privatizavimo procedūros nebuvo užbaigtos dėl atsakovės kaltės. Nei byloje esantys įrodymai, nei faktinės aplinkybės niekaip neįrodo, kad ieškovė tinkamai ir laiku atliko visus būtinus veiksmus – priešingai – iš įrodymų viseto darytina pagrįsta išvada, jog lengvatinio privatizavimo procedūros galimai savalaikiai buvo nebaigtos dėl pačios ieškovės ar jos šeimos narių aplaidumo, pasyvumo ar net šeimos narių susitarimo, kieno vardu galimai bus privatizuojamas butas, nebuvimo.
Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai senaties terminą ieškovei skaičiuoja nuo 2016 m. birželio 22 d. kadangi akivaizdu, jog vėliausias terminas, kuomet bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti ir neišvengiamai suvokti, jog jo teisė yra pažeista. (duomenys neskelbtini) ieškovei pasirašius Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį su nuomotoju, ieškovei ne tik turėjo neišvengiamai tapti aišku, bet ir tapo aišku, kad ji ir jos šeimos nariai nėra laikomi ginčo buto savininkais, pasirašydami nuomos sutartį įgyja nuomininkų statusą ir lengvatinio privatizavimo procedūros lieka nebaigtos.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertinęs sudėtingą ieškovės sveikatos būklę, visiškai neatsižvelgė į pačios ieškovės bei jos dukters dėstytas aplinkybes, kad nuo pat pradžių visomis privatizavimo procedūromis rūpinosi ne tik ieškovė, bet ir E. G., o aplinkybė, jog privatizavimas neįvyko, ieškovei tapo žinoma dar (duomenys neskelbtini) pasirašant nuomos sutartį.
Pirmosios instancijos teismas be pagrindo iš atsakovės priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kauno miesto savivaldybei teisės aktais nėra suteikta diskrecijos teisė be teismo sprendimo lengvatine tvarka leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Tik teismui nustačius visas tokiam privatizavimui pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą būtinas aplinkybes ir tik priėmus teismo sprendimą, savivaldybės gali pradėti gyvenamųjų patalpų pardavimą pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.
Atsiliepimas
Ieškovė N. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, jame dėstomais argumentais, mano, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai vadovavosi jau suformuota teismine praktika šios kategorijos bylose, teisingai išsprendė ieškinio senaties taikymo klausimą, pagrįstai netaikė ieškinio senaties. Pirmosios instancijos teismas įvykdė pareigą tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas. Iš teismo sprendimo argumentų, atliktos analizės ir padarytų išvadų akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais sprendžiant su negyvenamųjų patalpų privatizavimu lengvatinėmis sąlygomis susijusias civilines bylas, tinkamai taikė įstatymus. Teismas išsamiai išanalizavo galiojusio nuo 1991 m. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nuostatas, jų taikymą bei pakeitimus ir galiojančio įstatymo nuostatas, suteikiančias teisę baigti pradėtas privatizavimo procedūras ir deramai jas taikė. Teismas tinkamai ir pagrįstai nustatė, kad ieškovė yra tinkamas privatizavimo subjektas. Teismas išsamiai išanalizavo ir pagrindė savo priimtas išvadas dėl ieškovės valios išreiškimo privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir pagrįstai vertino, kad ieškovė tinkamai ir laiku išreiškė valią privatizuoti ginčo butą, atlikdama visus būtinus veiksmus. Teismas, priimdamas apskųstąjį sprendimą, išsamiai ištyrė visus atsakovės ieškovei pateiktus ir esančius šioje byloje įrodymus ir jų priedus, tinkamai juos įvertino, pabrėždamas, kad teismui pateikti įrodymai vertintini vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas pagrįstai argumentavo, jog ginčo buto techninės apskaitos byla, kuri buvo saugoma Kauno miesto savivaldybėje ir kurioje nurodyta, kad butas priklauso privačiam fondui bei jo savininke įvardinta ieškovė, patvirtina, kad ši techninės apskaitos byla buvo parengta rengiantis buto privatizavimui, o ne kitu tikslu. Teismas išsamiai pagrindė ir susitarimą su šeimos nariais dėl buto privatizavimo. Teismas išsamiai ištyrė atsakovės pateiktą rašytinį įrodymą – (duomenys neskelbtini) Turto valdymo skyriaus raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ir tinkamai jį įvertino. Apeliantės samprotavimai dėl įmokos kvitų nepagrįsti ir nesąžiningi. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visi pirminiai dokumentai pateikti savalaikiai ir tinkamai ir tik jų pagrindu buvo atliekami kiti veiksmai – atliekamos įmokos, sudaroma ne kadastrinė buto byla, kaip teigia apeliantė, o buto techninės apskaitos byla parengta buto privatizavimui. Šią aplinkybę nustatė pirmosios instancijos teismas, ją taip pat patvirtina įrašai byloje ir kiti rašytiniai įrodymai – pažymos, įmokos už patį buto privatizavimą. Nepagrįsti apeliantės prieštaravimai ir nesutikimas su teismo išvada nustatant atsakovės kaltę dėl privatizavimo procedūrų neužbaigimo. Apeliantė nepagrįstai nori perkelti pareigą ieškovei ar jos šeimos narei dėl privatizavimo procedūrų neužbaigimo, tačiau įrodymų, kad ieškovo šeimos nariai, ieškovė trukdė atsakovės darbuotojams atlikti privatizavimo procedūras ar nesilaikė kokių tai nurodymų, nepateikė. Įrodymai byloje priešingi šiems apeliantės teiginiams. Apeliantės pozicija yra visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams šios kategorijos bylose. Nepagrįsti apeliantės argumentai ir dėl ieškininės senaties taikymo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytos išvados dėl ieškininės senaties taikymo yra teisingos. Byloje surinktais rašytiniai įrodymais yra pagrindžiama kodėl ieškininė senatis nėra praleista ir taikoma. Bylą išnagrinėjęs teismas tinkamai taikė įstatymines nuostatas ir vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad privatizavimo procesas yra ne vienkartinis aktas, o pakankamai ilgas ir sudėtingas procesas, apėmęs prašymo pateikimą, nustatytos sumos už butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos, pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei sudarymą ir, kad tam tikroms šio proceso stadijoms asmenys, pageidavę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, negalėjo daryti įtakos. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, ištyrė byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad ieškovės teisė privatizuoti butą atsirado Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Tinkamai pažymėjo, kad įstatymui nustojus galioti galima realizuoti (įgyvendinti) tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu ir kuri to įstatymo galiojimo metu buvo pažeista.
Tretieji asmenys E. G. ir M. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, apeliacinis skundas yra nepagrįstas, mano, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir teisingas. Palaiko visus ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, nurodomas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialinės ir proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl byla nagrinėjama atsakovės apeliaciniame skunde apibrėžtose ribose.
Byloje kilo ginčas dėl ieškovės teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis.
Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso savivaldybei nuo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) ieškovės šeima bute apsigyveno (duomenys neskelbtini) Kauno miesto (duomenys neskelbtini) vykdomojo komiteto Gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų Apskaitos ir skirstymo skyriaus sutikimu Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei N. V. (buvusi pavardė – (duomenys neskelbtini)) buvo leista apsigyventi ginčo gyvenamosiose patalpose. (duomenys neskelbtini) gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi, ginčo gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos ieškovei N. V. ir jos šeimai. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (trijų asmenų šeimai) su ieškovės dukra E. G., ieškovei gyvenant šeimos nario teisėmis. Savo gyvenamąją vietą ginčo adresu ieškovė deklaravo nuo (duomenys neskelbtini), E. G. – nuo (duomenys neskelbtini), M. G. – nuo (duomenys neskelbtini). Su ginčo buto privatizavimu susiję išlikę dokumentai – (duomenys neskelbtini) Valstybinio Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro buto, adresu (duomenys neskelbtini) techninės apskaitos byla; (duomenys neskelbtini) Valstybinio Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro pažymėjimai; (duomenys neskelbtini) E. G. pareiškimas – sutikimas patvirtintas notarės D. K., kad butas, adresu (duomenys neskelbtini) butų privatizuotas jos mamos, ieškovės N. V., vardu; mokėjimų kvitų kopijos. Ieškovė N. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamą butą pagal butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovės teigimu, ji (duomenys neskelbtini) metais padavė pareiškimą, susitarimą ir eilę pažymų savivaldybės pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai. Dokumentai buvo priimti ir įregistruoti, nurodant, kad apie tolimesnę procedūrą ieškovė bus informuota. Ieškovė pagal nurodymą sumokėjo pinigus taupomajame banke už su buto privatizavimu susijusius atliktus darbus ir tai patvirtinančius dokumentus pateikė tarnybos darbuotojai. Apie metus laiko negavusi pranešimų, ji pati nuvyko į tarnybą ir buvo supažindinta sudaryta ginčo buto techninės apskaitos byla, jai buvo paaiškinta, kad privatizavimas vykdomas. (duomenys neskelbtini) metais ieškovei nuvykus į tarnybą, jai buvo nurodyta pateikti notariškai patvirtintą sutikimą dėl buto privatizavimo jos vardu bei įmokėti avansą. Ieškovė tai atliko, pateikė dokumentus tarnybai, taip pat papildomai pateikė pažymą iš inventorizacijos biuro. Ieškovė vis teiravosi tarnyboje dėl ginčo buto privatizavimo ir buvo įtinkinta bei įsitikinusi, kad jį privatizuos. Sužinojusi, kad Butų privatizavimo įstatymas neteko galios, (duomenys neskelbtini) metų rudenį ieškovė nuvyko į savivaldybės būtų privatizavimo tarnybą, kur jai buvo nurodyta, kad ginčo buto privatizavimas bus įvykdytas, taip pat, jog ji turi atnaujinti nuomos sutartį. (duomenys neskelbtini) metų sausio mėnesį ieškovei teiraujantis buvo nurodyta, kad buto privatizavimo procedūros bus tęsiamos po papildomo įstatymo priėmimo. Vėliau teiravosi ir jai vis buvo žadama. (duomenys neskelbtini) metų pabaigoje kreipėsi teisinės pagalbos, kadangi dėl miesto savivaldybės kaltės ji negalėjo baigti pradėtų privatizavimo procedūrų, o (duomenys neskelbtini) su ieškiniu kreipėsi į teismą. Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino. Išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės ieškinį teismas sprendė, kad ieškovė tinkamai ir laiku atliko visus būtinus veiksmus, išreikšdama savo valią privatizuoti butą, o atsakovei nepateikus įrodymų, kad buvo objektyvių kliūčių sudaryti pirkimo-pardavimo sutarčiai ir ji apie tai buvo informavusi ieškovę, pripažino, jog privatizavimo procesas nebuvo baigtas ne dėl ieškovės, o dėl atsakovės – kitos privatizavimo santykių šalies kaltės. Teismas atsakovės argumentus, jog ieškovė turėjo suprasti, kad jos teisė pažeista jau tuomet, kai pasibaigė LR butų privatizavimo įstatymo galiojimas, tačiau delsė ir neatliko jokių aktyvių veiksmų nepateisinamai ilgą laiką, buvo aplaidi ir nerūpestinga, atmetė kaip nepagrįstus, kadangi laikė, jog atsakovė nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, jog ji atliko savo tiesioginę pareigą informuoti ieškovę, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus ir ieškovei yra galimybė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį arba kad atsisakoma parduoti butą. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, apie savo pažeistą teisę sužinojo tik gavusi Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) raštą, todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai ieškovei buvo pranešta, kad privatizavimas negali būti vykdomas. Apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo pateikė atsakovė, kuri teigia kad šis teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, neteisingai įvertino rašytinius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei akivaizdžiai pažeidė ieškinio senaties taikymo principus.
CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012).
1991 m. gegužės 28 d. priimto Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis reglamentavo, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Vėlesnės įstatymo redakcijos 1 straipsnis buvo papildytas ir jame įtvirtinta, kad jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, jie gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (1997 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija). Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.
Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugpjūčio 11 d.) 5 punktu, pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015).
Sprendžiant dėl to, ar turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012, 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017).
Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais remiantis padarytos išvados, kad ieškovė turėjo teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti (duomenys neskelbtini) butą, kuriame gyveno, šis butas galėjo būti privatizuojamas, iki (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą butą privatizuoti, atliko kitus veiksmus šiam tikslui pasiekti, tačiau butas jai nebuvo parduotas todėl procesas nebuvo baigtas ne dėl ieškovės, o dėl atsakovės kaltės, todėl, atmesdama apeliacinį skundą, šio teismo motyvų nekartoja. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
Apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė grindžia ta aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai pripažino, jog ieškovė buvo pradėjusi buto privatizavimo procedūrą. Apeliantės teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė nebuvo išreiškusi valios pasinaudoti teise per įstatyme nustatytą terminą atlikti veiksmus, būtinus įgyvendinti teisę privatizuoti butą. Vertindama šį apeliantės argumentą, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada sprendžia, jog tokios aplinkybės, kaip ginčo gyvenamosios patalpos techninės apskaitos bylos užvedimas (duomenys neskelbtini) bei šeimos narės E. G. (duomenys neskelbtini) pareiškimas – sutikimas dėl ginčo buto privatizavimo ieškovės vardu, kuris (duomenys neskelbtini) patvirtintas notarės ir esantis techninės apskaitos byloje, yra pakankami įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovė pradėjo ginčo patalpų privatizavimo procedūrą, atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei realizuoti. Todėl šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija laiko nepagrįstu.
Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK1.126 straipsnio 1–2 dalimis, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs; ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017).
Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017).
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles darydamas išvadą, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino kreipimuisi į teismą su ieškiniu dėl teisės privatizuoti nuomojamą butą pripažinimo. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovės teiginiais nesutinka. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo, (duomenys neskelbtini) pasirašydamas su atsakove gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, būtų išsiaiškinęs aplinkybes, susijusias su buto privatizavimu ir jos teisių pažeidimu, tačiau, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl buto privatizavimo dar 1992 metais, būdama rūpestinga pagal savo suvokimą ir galimybes domėjosi buto privatizavimo eiga, teikė Butų privatizavimo įstatyme ir savivaldybės darbuotojų nurodytus su buto privatizavimu susijusius dokumentus, mokėjo mokesčius, tuo tarpu atsakovė, vykdydama jai pavestas pareigas, nors ir teigia, jog 1999 metais informavo ieškovę apie privatizavimo procedūrų nutraukimą, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis apeliacinės instancijos turėtų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė CPK normų nustatytas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Spręsdamas dėl senaties termino pradžios, teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Teismas pagrįstai įvertino, kad ieškovei (duomenys neskelbtini) gavus Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus raštą, kuriame pranešama, jog nėra teisinio pagrindo parduoti ginčo butą atsakovei lengvatinėmis sąlygomis, tapo žinoma apie jos teisių pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas ir išvada, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra pagrįsta ir teisėta. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą.
Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo iš atsakovės priteisė ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi Kauno miesto savivaldybei teisės aktais nėra suteikta diskrecijos teisė be teismo sprendimo lengvatine tvarka leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir tik teismui nustačius visas tokiam privatizavimui pagal LR butų privatizavimo įstatymą būtinas aplinkybes ir tik priėmus teismo sprendimą, savivaldybės gali pradėti gyvenamųjų patalpų pardavimą pagal LR paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia atsakovės nuomone. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė šioje byloje gina savivaldybės interesus, dėl ko ji, kaip kad nustato CPK 83 str. 1 d. 5 p., yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas iš jos be pagrindo priteisė 16,85 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei ir yra pagrindas šią sprendimo dalį panaikinti. Tačiau bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš atsakovės priteistos pagrįstai. CPK 93 straipsnio „Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas“ 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės ir procesines teisės normas ir, jas aiškindamas, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Keisti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas, tik panaikintina Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo dalis, kuria iš Kauno miesto savivaldybės priteistos 16,85 Eur bylinėjimosi išlaidos valstybei (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės pagrįstas ir teisėtas, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako.
Ieškovė N. V. prašė priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 400 Eur bylinėjimosi išlaidas, jos turėtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pateikė jos turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2017 m. birželio 7 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 930501 ir 2017 m. birželio 17 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. T-V-16. Iš pateiktų duomenų matyti, kad už advokato pagalbą ieškovė sumokėjo 400 Eur. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Nurodyta suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus 8.16 punkte nustatyto dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.), todėl ieškovei N. V. iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės priteistinos 400 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, tik panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria iš Kauno miesto savivaldybės priteistos 16,85 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės (įmonės kodas 111106319, adresas Kaunas Laisvės al. 96) ieškovės N. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini)) naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.