Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. M. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

L. P. individualios įmonės prekybos centro „S“ civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš kaltinamojo R. M. 1 810,98 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. M. savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir veikos kvalifikavimo neginčija, kelia tik bausmės individualizavimo klausimą – prašo sumažinti jam paskirtą bausmę arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirti jam intensyvią priežiūrą.

Dėl paskirtos bausmės

6. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019).

7. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas R. M. bausmę, tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis – atsižvelgė į visas tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Bylos duomenimis, R. M. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 187 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikalto anksčiau būdamas teistas 5 kartus, priešingai nei jis teigia savo apeliaciniame skunde, nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, jis padarė nebe pirmą kartą – Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžiu R. M., be kita ko, teistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, nusikalto esant neišnykusiam ir nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka teistumui (1 t., b. l. 107–119, 128–134, 135–143), yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 121–124). Visa tai rodo, kad R. M. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, kritiškai savo elgesio nevertina, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis nedirba, yra nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

8. BK 187 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti tik paskyrus R. M. už jo padarytą nusikaltimą griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais paskyrus apeliantui laisvės atėmimo bausmes, jis ir toliau darė nusikalstamas veikas, todėl nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju paskyrus R. M. švelnesnę negu laisvės atėmimas bausmę, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdų gailestį, ir į šią aplinkybę atsižvelgė paskirdamas nuteistajam bausmę, todėl dar kartą vertinti tą pačią aplinkybę nebėra pagrindo.

9. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, kai šios bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų, nėra per griežta, be to, ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir sumažinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 mėnesiams.

10. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 75 straipsnio 5 dalį, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) šioje straipsnio dalyje nustatytas pareigas.

11. Pažymima, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021).

12. R. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą laisvės atėmimu 8 mėnesiams, todėl šiuo atveju yra formalios sąlygos spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip pirmiau minėta, R. M. naują nusikaltimą padarė anksčiau būdamas teistas 5 kartus, neišnykus teistumui, ir tai rodo, kad jis padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo nesupranta, kritiškai savo elgesio nevertina ir jo nekeičia. Be to, nors Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžiu nuteistajam buvo taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, tai jam teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau darė nusikalstamas veikas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai R. M. atžvilgiu bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Šios išvados nekeičia ir nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra jauno amžiaus, pažada taisytis, dirbti, nori atlyginti parduotuvės savininkei padarytą žalą. Pastebėtina, kad R. M., būdamas laisvėje, turėjo galimybę pakeisti gyvenimo būdą, įsidarbinti, tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant visumai nurodytų aplinkybių, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo bei intensyvios priežiūros nepakaktų R. M. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, manytina, kad toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Dėl to apelianto prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą netenkinamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

14. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos taip pat galioja nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-132-942/2021).

15. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi nuteistajam R. M. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas K. Valys. Šiaulių apygardos teisme 2023 m. spalio 4 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. APD-2023-14244, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam R. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 104,26 Eur išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat į tai, kad R. M. yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už R. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo R. M. valstybės naudai 104,26 Eur (vieną šimtą keturis eurus dvidešimt šešis euro centus) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.