Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams J. K., bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Optimus“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR RM) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltic Optimus“ vadovo J. K. subsidiariai su UAB „Baltic Optimus“ 7 938,59 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Nurodė, kad 2017 m. balandžio 13 d. UAB „Baltic Optimus“ mokestinė nepriemoka sudarė 10 838,42 Eur. Išieškojimo veiksmai vykdomi nuo 2015 m. birželio 12 d. VĮ Registrų centro ir VĮ Regitra duomenimis, UAB „Baltic Optimus“ privalomai registruotino turto neturi. Laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. piniginių srautų judėjimo per UAB „Baltic Optimus“ banko sąskaitas nebuvo. Iš pateiktos kasos knygos kopijos nustatyta, kad 2016 m. sausio 4 d. likutis 21 791,84 Eur, 2017 m. kovo 15 d. likutis 0 Eur (paskolos grąžinimas 12 000 Eur L. G., įsiskolinimo grąžinimas 8 700 Eur buvusiam vadovui I. G., 1 091,84 Eur išmokėta J. K.).

3. Išnagrinėjus piniginių lėšų judėjimą pagal pateiktas avanso apyskaitas nustatyta, kad UAB „Baltic Optimus“ vadovas J. K. pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930 (1) straipsnyje nustatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, t. y. bendrovė turėdama įsiskolinimą valstybės (savivaldybės) biudžetui laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2017 m. vasario 28 d. vykdė atsiskaitymus grynais pinigais su kitais kreditoriais, tuo padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnyje numatytą pažeidimą.

4. Nustatyta, kad UAB „Baltic Optimus“ vadovas J. K. atsiskaitymams su kitais kreditoriais panaudojo 8 660,27 Eur grynųjų pinigų. Minėtu laikotarpiu iš 8 660,27 Eur sumos su VSDF buvo atsiskaityta 721,28 Eur, o likusi 7 938,99 Eur suma turėjo būti panaudota atsiskaitymui su VMI prie LR FM.

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs 2017 m. birželio 20 d. administracinio nusižengimo bylą Nr. A6.-470-927/2017, nustatė, kad buvo pažeistas CK 6.930 (1) straipsnyje numatytas atsiskaitymų, ir J. K. skyrė 1 500 Eur baudą. Minėtoje byloje priimtas nutarimas yra įsiteisėjęs.

6. Ieškovė teigė, kad po UAB „Baltic Optimus“ mokestinės nepriemokos susidarymo datos (2014 m. sausio 27 d.) atlikus operatyvų patikrinimą nustatyta, kad UAB „Baltic Optimus“ vadovas J. K. laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2017 m. vasario 28 d. vykdė atsiskaitymus grynais pinigais su kreditoriais, nors turėjo mokestinių įsipareigojimų VMI prie LR FM. Dėl neteisėtų atsakovo J. K. veiksmų, pastarajam nesilaikant CK 6.930 (1) straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo, ieškovė negavo pajamų.

7. Iš pateikto avanso apyskaitos išrašo kopijos matyti, kad UAB „Baltic Optimus“ laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2017 m. vasario 28 d. disponavo pakankamai didelėmis pinigų sumomis. Remiantis CK 6.930 (1) straipsniu šios sumos turėjo būti panaudotos atsiskaitymui su VMI prie LR FM, kadangi minėtu laikotarpiu, atsiskaitymų su kitais kreditoriais metu UAB „Baltic Optimus“ buvo skolinga VMI prie LR FM 10 838,42 Eur. Iš šių duomenų galima daryti pagrįstą išvadą, kad UAB „Baltic Optimus“ buvo pajėgi iš dalies atsiskaityti su VMI prie LR FM ir (ar) padengti didžiąją dalį atsiskaitymų metu buvusios mokestinės nepriemokos. Tokie veiksmai atitinka visas kasacinio teismo praktikoje įtvirtintas būtinąsias sąlygas tam, kad ieškovės patirti nuostoliai būtų vertinami kaip negautos pajamos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį atsakovui BUAB „Baltic Optimus“ paliko nenagrinėtą, o atsakovo J. K. atžvilgiu atmetė.

9. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodinėjo jokių atsakovo BUAB „Baltic optimus“ civilinės atsakomybės sąlygų sudarančių pagrindą nagrinėti galimos žalos padarymą, o tiesiog konstatavo bendrovės skolą ieškovei. Teismo vertinimu, sudaro pagrindą palikti ieškinį atsakovo BUAB „Baltic optimus“ atžvilgiu nenagrinėtą.

10. Pažymėjo, kad šiuo atveju BUAB „Baltic optimus“ bankrotas nėra pripažintas tyčiniu, o ieškovė reikšdama tiesioginį ieškinį neįrodė atsakovo J. K., kaip bendrovės vadovo, neteisėtų veiksmų, kurie būtų nukreipti į ieškovės, kaip kreditorės, teisių pažeidimą.

11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad atsakovas pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Pažymėjo, kad BUAB „Baltic optimus“ laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2017 m. vasario 28 d. atlikti mokėjimai kreditoriams grynaisiais pinigais buvo vykdomi ne iš bendrovės apyvartinių, o iš atsakovo asmeninių lėšų. Kadangi atsakovas veikė ne kaip įmonės vadovas, o kaip fizinis asmuo ir savarankiškas subjektas galintis laisvai disponuoti savo lėšomis. CK 6.930 (1) straipsnyje numatytas atsiskaitymų eiliškumas, disponuojant asmeninėmis lėšomis, šiuo atveju netaikomas.

12. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nurodytu laikotarpiu atsakovui J. K. atliekant mokėjimus BUAB „Baltic optimus“ kreditoriams iš asmeninių lėšų buvo padengta ir dalis mokestinės nepriemokos ieškovei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Apeliaciniame skunde ieškovė VMI prie LR FM prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos esminius argumentus:

13.1. Žalos faktas iš esmės kildinamas iš veiksmų, susijusių CK 6.930 (1) straipsnyje nustatytu atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimu, už kurį pažeidimo padarymo laikotarpiu bendrovės vadovu buvęs J. K. administracinio nusižengimo byloje pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas J. K. neteisėtais veiksmais pažeidė konkretaus kreditoriaus - VMI prie LR FM teises, dėl to apeliantė patyrė 7 938,99 Eur žalą nesumokėtų mokesčių forma.

13.2. Nagrinėjamoje situacijoje negalima analizuoti atsiskaitymų atskirai nuo atsakovo J. K. santykio su BUAB „Baltic Optimus“, kadangi šis santykis pagrindžia, kad vykdant atsiskaitymus jis veikė ne kaip atskiras fizinis asmuo, bet kaip BUAB „Baltic Optimus“ vadovas vykdantis atsiskaitymus už bendrovę.

13.3. Šiuo atveju yra taikomas ir Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis, kuriame įtvirtintas mokesčio turinio viršenybės prieš formos principas teigiantis, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Tai reiškia, kad svarbiausia vertinti šių santykių dalyvių (tiek mokesčių mokėtojo, tiek mokesčių administratoriaus) veiklos turinį, o ne formalią jos išraišką.

14. Atsakovas J. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:

14.1. Vien aplinkybė, kad atsakovui, kaip bendrovės vadovui, administracinėje byloje buvo paskirta nuobauda, nesudaro pagrindo kilti atsakovo civilinei atsakomybei ir subsidiariai su bendrove dengti jos mokestinę nepriemoką, o tuo labiau ieškovei reikšti tiesioginį ieškinį atsakovo, kaip bendrovės vadovo, atžvilgiu.

14.2. Ieškovė įrodinėdama atsakovo neteisėtus veiksmus iš esmės apsiriboja veiksmais, konstatuotais administracinėje byloje – ginčo mokėjimų atlikimu. Tačiau ieškovė neginčija fakto, kad mokėjimai buvo atlikti ne iš bendrovės lėšų, o iš atsakovo asmeninių lėšų ir asmeninės sąskaitos. Taip pat ieškovė nieko nepasisako ir dėl sprendime konstatuoto fakto, kad jeigu atsakovas nebūtų atlikęs ginčo mokėjimų iš asmeninių lėšų bendrovės kreditoriams, bendrovės sąskaitoje piniginių lėšų likutis nuo to nebūtų pasikeitęs ir nei bendrovės mokestinė nepriemoka ieškovei, nei ieškovės galimybės ją atgauti niekaip nepakistų.

14.3. Aplinkybė, kad ginčo mokėjimų atlikimas / neatlikimas nepadarė ir nedaro jokios tiesioginės įtakos nei bendrovės mokestinės nepriemokos atsiradimui, nei jos dydžiui, nei ieškovės galimybėms ją atgauti, sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškovės tiesioginį ieškinį kaip nepagrįstą, kadangi vien tai patvirtina, kad neįrodytas nei konkrečios žalos ieškovei padarymo faktas, nei jos dydis.

14.4. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo mokėjimai neturėjo jokios įtakos nei ieškovės byloje reikalaujamai priteisti žalai, nei jos dydžiui, neegzistuoja ir joks priežastinis ryšys tarp ieškiniu reikalaujamos priteisti žalos dydžio ir įrodinėjamų neteisėtų veiksmų – ginčo mokėjimų.

14.5. Atliekant ginčo mokėjimus nebuvo iššvaistytas bendrovės turtas, taip pat nebuvo atliekami kokie nors kiti neteisėti veiksmai, dėl kurių būtų pablogėjusi bendrovės finansinė padėtis ir (ar) galimybės atsiskaityti su kreditoriais.

14.6. Atlikdamas mokėjimus iš asmeninių lėšų ir asmeninės sąskaitos atsakovas veikė bendrovės ir visų jos kreditorių interesais siekdamas užtikrinti, kad toliau būtų vykdoma bendrovės gamybinė veikla. Be to, atsakovas mokėjimus iš asmeninės sąskaitos atliko ne tik kitiems bendrovės kreditoriams, bet ir pačiai ieškovei. Atsakovas taip pat buvo pasikreipęs į ieškovę su prašymu išdėstyti bendrovės mokestinės nepriemokos mokėjimą dalimis.

14.7. Ieškovė yra antros eilės kreditorė, o bendrovė turi turto, iš kurio galėtų būtų patenkinti antros eilės kreditorių reikalavimai, todėl nėra aišku, ar ieškovė tikrai neatgaus viso mokestinės nepriemokos dydžio iš pačios bendrovės jos bankroto procese.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

16. Ieškovė prašė priteisti žalą iš BUAB „Baltic Optimus“ vadovo J. K. subsidiariai su UAB „Baltic Optimus“. Pirmosios instancijos teismas ieškinį bendrovės atžvilgiu paliko nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nurodęs, kad ieškovė neįrodinėjo jokių atsakovo BUAB „Baltic optimus“ civilinės atsakomybės sąlygų sudarančių pagrindą nagrinėti galimos žalos padarymą, o tiesiog konstatavo bendrovės skolą ieškovei. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti pilna apimtimi – žalą priteisti iš atsakovo J. K. subsidiariai su bendrove, tačiau argumentų dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu nenurodo.

17. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo išvados palikti ieškinį atsakovės BUAB „Baltic Optimus“ atžvilgiu nenagrinėtu, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartimi UAB „Baltic Optimus“ iškėlė bankroto bylą, joje patvirtintas ieškovės 10 959,97 Eur finansinis reikalavimas.

19. Pagal byloje esančias avanso apyskaitas nustatyta, kad BUAB „Baltic Optimus“ vadovas J. K. laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2017 m. vasario 28 d. vykdė atsiskaitymus grynais pinigais su kreditoriais.

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 20 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A6.-470-927/2017 konstatavo, kad buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje numatytas atsiskaitymų eiliškumas ir J. K., kaip bendrovės vadovui, skyrė 1 500 Eur baudą.

21. Pareiškusi ieškinį ieškovė tvirtino, kad būtent dėl atsakovo J. K. neteisėtų veiksmų (atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo) UAB „Baltic Optimus“ mokestinė nepriemoka nebuvo iš dalies padengta.

22. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį konstatavo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčo mokėjimai yra atlikti ne iš bendrovės lėšų ir sąskaitos, o iš atsakovo J. K. asmeninės sąskaitos lėšų. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas J. K. yra savarankiškas asmuo ir gali laisvai disponuoti savo asmeninėmis lėšomis, todėl CK 6.930 (1) straipsnyje numatyti atsiskaitymų eiliškumo reikalavimai jam nėra taikomi.

23. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas J. K., kaip fizinis asmuo yra savarankiškas asmuo ir gali laisvai disponuoti savo asmeninėmis lėšomis. Apeliantės teigimu, padarydamas šią išvadą teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių visumos. Apeliantės vertinimu, negalima analizuoti atsiskaitymų atskirai nuo atsakovo J. K. santykio su bendrove, kadangi šis santykis pagrindžia, kad vykdant atsiskaitymus jis veikė ne kaip savarankiškas fizinis asmuo, o kaip bendrovės vadovas, vykdantis atsiskaitymus už bendrovę.

Dėl ginčo esmės

24. Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl civilinės atsakomybės juridinio asmens vadovui taikymo galimybės, tuo atveju, kai įmonė tinkamai nevykdo prievolės laiku sumokėti mokesčius valstybei. Ieškovės įsitikinimu, atsakovui UAB „Baltic Optimus“ laiku nepadengus mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui, o Vilniaus miesto apylinkės teismui administracinėje byloje konstatavus, kad įmonės vadovas pažeidė CK 6.930 (1) straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, ieškovės patirtą žalą turėtų atlyginti juridinio asmens vadovas, t. y. atsakovas J. K.

25. Teisėjų kolegija išanalizavusi bylos faktines aplinkybes, atsižvelgusi į nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su ieškovės apeliaciniame skunde dėstomais argumentais.

26. Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įstatymai neįtvirtina atskiro juridinio asmens valdymo organo nario, taigi ir vadovo, atsakomybės juridinio asmens kreditoriams pagrindo. Pagal apeliaciniame skunde ieškovės nurodomą CK 2.87 straipsnio 7 dalį vadovas ar kitas juridinio asmens valdymo organo narys atsako už žalą, padarytą nevykdant ar netinkamai vykdant valdymo organams nustatytas pareigas, pačiai įmonei, o ne kreditoriui, savo ruožtu CK 2.50 straipsnis nustato ne valdymo organų, o juridinio asmens dalyvio atsakomybę kreditoriui, kuri gali kilti tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad įmonė negali įvykdyti prievolės kreditoriui ir toks negalėjimas nulemtas juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų.

27. Kita vertus, kaip jau buvo pažymėta tiek ieškovės procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, kreditorių galimybė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui yra pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. CK 6.263 straipsnis įtvirtina kiekvieno asmens (taigi ir įmonės vadovo) pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui privalo atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika formuojama ta linkme, kad bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).

29. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar dalyvis padaro žalą bendrovei, pvz., vadovas pažeidžia CK 2.74 straipsnyje įtvirtintas fiduciarines pareigas ir dėl to bendrovė patiria nuostolių, kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo. Tokiais atvejais visų kreditorių teisės ginamos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ, ieškinio pareiškimo metu galiojusi redakcija) nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

30. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, kai įmonė yra nemoki ir negali įvykdyti savo prievolių, konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo vadovui galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

31. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais. Pirma, tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 punktas).

32. Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015).

33. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės reikalavimas nėra grindžiamas specifiniais, konkrečiai į ieškovę nukreiptais nesąžiningais atsakovo J. K. veiksmais. Spręsdamas dėl bendrovės vadovo atsakomybės pirmosios instancijos teismas vadovavosi nustatytomis aplinkybėmis dėl UAB „Baltic Optimus“ finansinės padėties, t. y., kad 2017 m. kovo 15 d. bendrovės sąskaitos likutis buvo 0 Eur, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. piniginių srautų judėjimo per UAB „Baltic Optimus“ banko sąskaitas nebuvo, taip pat, kad ginčo laikotarpiu atlikti mokėjimai kreditoriams grynaisiais pinigais buvo vykdomi ne iš bendrovės apyvartinių, o iš atsakovo J. K. asmeninių lėšų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas J. K. kaip fizinis asmuo gali laisvai disponuoti savo lėšomis, o tokiu atveju CK 6.930 (1) straipsnyje numatytas atsiskaitymų eiliškumas disponuojant asmeninėmis lėšomis, netaikomas.

34. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, todėl konstatuoja, kad bendrovės vadovas J. K. nepažeidė fiduciarinės įmonės vadovo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, o civilinės atsakomybės sąlygos vadovo atžvilgiu nustatytos tinkamai, todėl ieškinys pagrįstai atmestas.

35. Nagrinėdamas bendrovės vadovo civilinės atsakomybės bendrovės kreditoriams klausimą, kasacinis teismas pažymėjęs, kad vienas iš svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles <..> juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę ne tik dalyvių, bet ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovų ir darbuotojų – aspektu. <..> įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).

36. Įvertinus minėtus išaiškinimus, akivaizdu, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei prieš konkretų kreditorių konstatuoti visų pirma būtina nustatyti, jog pati įmonė negali įvykdyti savo prievolių šiam kreditoriui, nes priešingu atveju, t. y. jeigu įmonė yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus, tokios skolos išieškojimas iš įmonės valdymo organo reikštų juridinio asmens subjektiškumo ir savarankiškumo principų pažeidimą. Konstatavus įmonės negalėjimą vykdyti prievolės, toliau vertintina, ar toks negalėjimas nulemtas įmonės vadovo (kito valdymo organo nario) neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nagrinėjamos kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

37. Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Baltic Optimus“, kurios vadovu buvo J. K., pažeidė Mokesčių administravimo įstatyme nustatytą įpareigojimą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, ir bendrovė turi nepadengtą skolą VMI prie LR FM. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nutarimu administracinėje byloje atsakovas J. K. buvo pripažintas pažeidęs CK 6.930 (1) straipsnyje nustatytą atsiskaitymo tvarką ir atitinkamai padaręs administracinį teisės pažeidimą, už kurį atsakovui buvo paskirta 1 500 Eur bauda. Tačiau, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti bendrovės negalėjimo patenkinti kreditorės VMI prie LR FM reikalavimo. Atsakovo tvirtinimu, bendrovė turi turto (patalpas ir įrangą), iš kurio tikėtina galėtų būti patenkinti antros eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, o teismų informacinės sistemos LITEKO esančiais duomenimis nustatyta, kad įmonė šiai dienai dar nėra pripažinta bankrutavusia.

38. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas J. K. iš savo asmeninių lėšų mokėjo bendrovės kreditoriams. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atlikti tiesioginiai mokėjimai BUAB „Baltic Optimus“ kreditoriams negalėjo pabloginti įmonės turtinės padėties, be to, nėra pagrindo išvadai, kad šiais atsiskaitymais (mokėjimais) buvo siekiama pabloginti BUAB „Baltic Optimus“ finansinę padėtį. Priešingai, tokiais veiksmais buvo siekiama tęsti įmonės veiklą. Atsižvelgtina į praktikoje dažnai susiklostančią situaciją, kai finansinius sunkumus patiriančios, bet veiklos neketinančios nutraukti įmonės ne visada gali tiksliai laikytis CK 6.930 (1) straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, todėl teisėjų kolegija laiko svarbia aplinkybe tai, kad atsakovas J. K. iš savo asmeninių lėšų siekė atsiskaityti su kreditoriais, tame tarpe ir su valstybės institucijomis ( ieškove bei VSDFV), t. y. siekė iš esmės atsiskaityti su tais kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė įmonės veikla. Tokie atsakovo veiksmai vertinami kaip siekis išsaugoti ir tęsti įmonės veiklą, nes vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nėra pagrindo išvadai, kad BUAB „Baltic Optimus“ vadovas atliko veiksmus, kuriais siekė bloginti bendrovės finansinę padėtį, sumažinti kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą.

39. Be to, pastebėtina ir tai, kad kreditoriams atliekant mokėjimus nebuvo iššvaistytas bendrovės turtas, taip pat nebuvo atliekami jokie kiti neteisėti veiksmai dėl kurių būtų pablogėjusi bendrovės finansinė padėtis ir (ar) galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nustatyta, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. negavo pardavimo pajamų ir laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. piniginių srautų judėjimo bendrovės sąskaitose nebuvo.

40. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos, net jeigu ji būtų nustatyta, nepakanka jo civilinei atsakomybei konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Taigi, nors Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą ir taikė atsakovui baudą už minėtos įstatymo normos reikalavimų pažeidimą, akcentuota, kad administracinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės už UAB „Baltic Optimus“ tinkamą prievolės neįvykdymą sąlygų, todėl administracinėje byloje nustatyti faktai, įvertinus ir pirmiau teisėjų kolegijos nurodytus argumentus, savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio. Nagrinėjamoje byloje nėra galimybės konstatuoti konkrečiai į ieškovę nukreiptų įmonės vadovo nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų buvimo ir jų pagrindu sukeltos žalos ieškovei. Byloje nėra duomenų ne tik, kad įmonė negali įvykdyti prievolės ieškovei, bet ir duomenų, jog bendrovės prievolės laiku neįvykdymas buvo dėl įmonės vadovo tyčios, sąmoningo siekimo pažeisti būtent ieškovės interesus, o ne siekio derinti visų įmonės kreditorių bei pačios įmonės interesus. Byloje nėra duomenų, kad vadovas ar kiti įmonės darbuotojai jo kaip vadovo pavedimu, įmonės lėšas naudojo su įmonės veikla nesusijusioms reikmėms.

41. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Kaip jau buvo nurodyta, UAB „Baltic Optimus“ susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais (dėl kurių atsiradimo vadovo atsakomybė nėra įrodinėjama), ir šių sunkumų buvimas faktiškai nulėmė bendrovės prievolės ieškovei neįvykdymą laiku, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, siekė derinti visų kreditorių ir pačios įmonės interesus (atlikdamas mokėjimus iš savo asmeninių lėšų), stengdamasis užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, taigi ir pajamų, reikalingų ne tik pačiai įmonei, bet ir jos kreditoriams, gavimą.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nustatytų aplinkybių nepakanka vadovo civilinei atsakomybei konstatuoti ir žalai priteisti.

Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentų

43. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės teisingam klausimo – išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotus principus, pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į absoliučiai kiekvieną šalies argumentą. Teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją Nr. 18390/91). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-98-687/2015; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas, įvertino šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

45. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

46. Apeliantė VMI prie LR FM neprašė jai atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. J. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jokių dokumentų, pagrindžiančių, kad tokias išlaidas būtų patyręs, į bylą nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.