- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-29
- Bylos Nr.
- e2-2006-614/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00215-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- BAB banko „Snoras“
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
- 2.2.2.3.2.7Bankai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, vertėjaujant Olgai Vostrenkovai, dalyvaujant ieškovei A. P. ir jos atstovei advokatei G. M., atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui A. M., trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nesant, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties nuginčijimo ir restitucijos taikymo pripažįstant terminuoto indėlio sutartimi. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė A. P. 2017 m. sausio 30 d. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas pripažinti jo su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011 m. liepos 8 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. SO20110708L990014 negaliojančia ir laikyti ją paprasta indėlio sutartimi.
Ieškinyje ieškovė nurodė, kad žuvus sūnui iš jo darbovietės gavo priteistą sumą, norėjo šią sumą saugoti. Iš pažįstamos sužinojo, kad bankas Snoras už indėlius siūlo didesnes palūkanas, todėl kreipėsi į banką dėl indėlių sutarties sudarymo. Banko darbuotoja pasiūlė sudaryti sandorį su didesnėmis palūkanomis, aiškino, kad tai tokia pat terminuota sutartis, tik su didesnėmis palūkanomis, kad pinigai taip pat bus draudžiami, tik atgauti pinigus bus galima suėjus terminui. Ieškovė nurodė, kad ji buvo įsitikinusi, jog sudarė terminuoto indėlio sutartį, pasirašė banko darbuotojos jai pateiktą obligacijų pasirašymo sutartį rusų kalba, o kitus dokumentus davė pasirašyti lietuvių kalba, kurios ieškovė nesupranta. Pagrindinius dalykus iš lietuvių kalba pateiktų dokumentų darbuotoja paaiškino rusų kalba. Bankui iškėlus bankroto bylą ir negavusi draudimo išmokos, ieškovė sužinojo, kad nėra indėlininkė ir kad pinigai nėra draudžiami. Ieškovė rėmėsi CK 1.87 str. – apsimestinis sandoris (bl.pried.l. 1-3). Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį (bl.pried.l. 80-83), prašė pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia remdamasi CK 1.90 str. dėl esminio suklydimo ir CK 1.91 str. dėl apgaulės. Papildomai nurodė, jog ginčo sandorio sudarymo metu jai buvo 71 m., pensininkė, ji nemoka lietuvių kalbos. Pasitikėjo banko darbuotoja ir buvo įsitikinusi, kad sudaro terminuoto indėlio sutartį, tačiau buvo suklaidinta banko darbuotojos. Banko darbuotoja neinformavo apie tai, kad draudimas šiuo atveju netaikomas. Ieškovė nurodė, kad realiai obligacijų ji negavo, neįgijo, sąskaitoje apie tai nebuvo padaryti įrašai, kurie patvirtintų obligacijų įsigijimą. Obligacijos ieškovei realiai nebuvo perduotos, todėl ieškovo mano įgijusi teisę į draudimo išmoką. Teisingumo Teismas 2018-03-22 sprendimu byloje Nr.C-109/16 nurodė, kad Direktyvos 94/19/EB 1 str. 1 p. ir , Direktyvos 97/9/EB 1 str. 4 p. bei 2 str. 2 d. antra pastraipa aiškinti taip, kad jais gali remtis nacionaliniame teisme, grįsdamas reikalavimus dėl kompensacijų prieš valstybės įmonę valstybėje narėje atsakinga už indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemas. Todėl galima teigti, kad asmenų, siekusių įsigyti banko Snoras obligacijas, interesai buvo visiškai apsaugoti ir jie įgijo teisę į paprastų lėšų atlyginimą iki Direktyvos 97/9/EB nustatytų ribų. Ieškovė taip pat prašė atnaujinti įstatymo nustatytą terminą draudimo išmokai gauti. Nurodė, kad ji yra pensininkė, neturi pajamų. Tam kad atgauti pinigus iš Snoro banko 2015-09-08 kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Pagalba jai buvo suteikta 2015-10-15 d. sprendimu 12 mėnesių laikotarpiui. Su advokate susitarė sulaikti Europos teisingumo teismo sprendimo, kadangi turėjo paaiškėti ar bus galimybė atgauti pinigus neteismine tvarka. Kai tapo aišku, jog geranoriškai pinigai nebus grąžinti, 2017 m. spalio mėnesį paaiškėjo, jog baigėsti VGTPT sprendimo galiojimo laikas, teko kreiptis pakartotinai, surinkti visus dokumentus. Sprendimas dėl teisinės pagalbos buvo priimtas 2016-10-17 ir išsiųstas paštu. Atsižvelgiant į tai, ieškinys teismui buvo pateiktas 2017 m. sausio mėnesį. Teises realizuoti tai pat sukliudė sveikatos būklė. Ieškovė prašė pripažinti šias priežastis svarbiomis.
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškovės ieškinį. Taip pat pateikė tripliką, atsiliepimą į patikslintą ieškovės ieškinį. Nurodė, kad ieškovė banko klientu tapo 2002 m., pradedant 2002 m. ieškovė sudarė su banku mokėjimo sąskaitos sutartį ir 21 terminuoto indėlio bei terminuoto indėlio pratęsimo sutartis, o 2011-07-08 – Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. 2011-07-08 šalys sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį. Bankui iškėlus bankroto bylą, 2012-01-10 ieškovė pateikė atsakovui kreditorinį reikalavimą, kuriame buvo nurodyta, jog reikalavimas kyla iš ieškovės turėtų banko obligacijų. Taigi, ieškovė pripažino, kad turi banko obligacijas, banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas. Ieškovė remiasi CK 1.90 str. ir 1.91 str. sandorių negaliojimo pagrindais – dėl apgaulės ir dėl suklydimo, tačiau abu šie sandorių nuginčijimo pagrindai tarpusavyje nesuderinami, be to, grindžiami deklaratyviais teiginiais ir prielaidomis. Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, kad ieškovė siekė investuoti į vertybinius popierius, siekdama gauti didesnę piniginę grąžą. Pagal FPRĮ nuostatas atsakovas privalėjo apskaityti obligacijas ir kitas finansines priemones šio Įstatymo nustatyta tvarka, ieškovės obligacijos buvo apskaitomos finansinių priemonių sąskaitose. Vadovaudamasis Įstatymu, atsakovas sudarė su ieškove tipinę Aptarnavimo sutartį, kaip su neprofesionaliu klientu, kurios pagrindu sudaryta ginčo sutartis. Sutarties 1.22 p. akivaizdžiai nurodyta, jos pasirašydamas šią sutartį Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją investuotojo valią; prieš pasirašydamas sutartį investuotojas patvirtina, kad yra supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Ieškovas parašu patvirtino, kad gavo Taisyklių 30-45 p.p. nurodytą informaciją, tame tarpe „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką“. Ši informacija taip pat buvo laisvai prieinama banko tinklapyje, atsakovas FPRĮ nuostatas vykdė tinkamai, informacija atskleista standartizuota firma (Įstatymo 22 str. 3 d.). Be to, protingumo principas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo teisinio veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku, ar susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jei asmuo suklydo dėl didelio neatsargumo tai negali būti laikoma turinčia esminės reikšmės aplinkybe, o klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti laikomas suklydimu jei asmuo buvo neapdairus ar nerūpestingas. Atsakovas pažymėjo, kad nei Aptarnavimo sutartyje, nei ginčo sutartyje nėra teigiama, kad obligacijos draudžiamos indėlių draudimu. Atsakovas išsamiai informavo ieškovą apie rizikos veiksnius, įskaitant ir riziką, kad atsakovas gali neatsiskaityti numatytais terminais ir sąlygomis, kas iš esmės atitinka nemokumo riziką. Taigi, ieškovė, susipažinusi su šiuo dokumentu, galėjo ir turėjo suprasti, kad obligacija nėra terminuotasis indėlis. Pažymėtina, kad pagrindine prospekto paskelbimo forma yra elektroninė, tačiau išspausdinta kopija įteikiama klientui, jei jis to prašo. Ieškovė nepaneigė prezumpcijos, kad buvo supažindinta su minėtis dokumentais. Be to, obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemone, dėl kurios FPRĮ 22 str. 10 d. nurodytos investicinės paslaugos gali būti teikiamos net nesurinkus informacijos apie kliento žinias investavimo srityje bei nevertinant ar ši finansinė priemonė yra tinkama klientui. Obligacijų rizikos laipsnis yra žemas, iš esmės vienintelė rizika – emitento nemokumas. Vertinant tai, kad ieškovė buvo sudariusi terminuotojo indėlio sutartį, ji objektyviai turėjo suprasti sandorių skirtumus. Obligacijos buvo žinomos dar tarybiniais laikais. Ieškovė neįrodė, kad banko darbuotojos buvo apgauta, kad jai tyčia pateikė klaidingą informaciją. Ieškinio argumentai rodo, jog ieškovės tikslas – siekis įgyti draudiminę apsaugą, tačiau bankui tikslo apgauti klientą nebuvo, kadangi nuo to banko turtinė padėtis nepasikeistų (bankas nemoka draudimo išmokos). Ieškovė neturi teisės ginčyti sandorio ir dėl to, kad pateikdamas banko bankroto byloje finansinė reikalavimą, sandorį patvirtino (e.b.l. 1-8, 2 t.).
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti. Trečiasis asmuo taip pat pateikė tripliką, rašytinius paaiškinimus. Nurodė, kad vadovaujantis teisiniu reglamentavimu ieškovė negali būti pripažinta indėlininke ir neturi teisės į draudimo išmoką. Pagal IĮIDĮ 10 str. 3 d. ieškovės siekiamas tikslas negali būti įgyvendintas, bankas nėra perdavęs duomenų apie ieškovę ir jam tariamai priklausančią draudimo išmoką, be to, taikytina 5 m. ieškinio senatis vadovaujantis IĮIDĮ 10 str. 2 d. Prie ieškinio nėra pridėta įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė draudžiamojo įvykio dieną laikė ieškinyje nurodytas pinigų sumas banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartį, ieškovė buvo įgijusi obligacijų, kurioms indėlio draudimas netaikomas. Netaikomas ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes tam nėra sąlygų. Ieškovė, įgydama obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jai priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas, todėl bankas yra šių lėšų savininkas, o ne saugotojas ir situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bankas tinkamai supažindino ieškovę su finansinių priemonių įsigijimo rizika, o tai, kad ieškovė pati nesidomėjo galimomis obligacijų rizikomis, buvo nepakankamai apdairi ir rūpestinga, nepasinaudojo CK 6.217 str. 4 d. įtvirtinta teise nutraukti sutartį iki banko bankroto, nedaro ieškinio pagrįstu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti savo veiksmo teisinius padarinius. Kiekvieno konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl ko kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį jis įgis, kokias praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Obligacijų pasirašymo sutartis nelaikytina apsimestiniu sandoriu, kadangi juo nedengiamas kitas sandoris. Ieškovė aiškiai žinojo kokio pobūdžio sutartis pasirašo su banku, išreiškė savo valią jas pasirašyti, todėl siekis pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia taikant CK 1.87 str. yra nepagrįstas. Ieškovė neįrodė nesąžiningų tyčinių atsakovo veiksmų, banko veiksmuose nebuvo apgaulės (šiuo atveju įrodinėjimo našta yra ieškovo). Ieškovė pareiškė iš obligacijų pasirašymo sutarties kylančius reikalavimus banko bankroto byloje ir stojo į ketvirtos eilės kreditorių sąrašą, vadinasi suprato, kad už obligacijas nėra taikoma indėlių draudimo apsauga. Net pripažinus sutartį negaliojančia, ieškovo sumokėtos pagal sutartį lėšos netaptų draudimo objektu, o prašomas restitucijos būdas pažeistų ne tik IID, bet ir visų banko kreditorių interesus, tuo labiau, kad sandorio negaliojimo pasekmės gali būti taikomos tik sandorio šalims (b.pr.l. 25-39, 126-131, 142-143).
Teismo posėdžio metu ieškovė A. P. palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad 1996 m. žuvus jos sūnui jai buvo išmokėta piniginė kompensacija, dalį kurios ji norėjo padėti į banką. Po sūnaus žūties buvo pašlijusi sveikata. Banku pasitikėjo, buvo reklamos apie vertybiniuis popierius, kad jie apsaugoti įstatymu. Susidomėjusi reklama užėjo į banką, darbuotoja pasiūlė sutartį, sako – žiūrėkit kokie procentai, kalbėjo rusų kalba. Sutarties neskaitė, nes nemoka lietuviškai, rusų kalba buvo tik vienas lapas. Ir jo nevisai skaitė. Dabar sutartį išnagrinėjo. Ieškovė nurodė, kad turi spec vidurinį išsilavinimą, dirbo laivų remonto įmonėje, metrologinėje laboratorijoje technike. Buvo sudariusi sutartį ir Ūkio banke, bet pinigus atgavo. Nemanė, kad dar kažko reikia klausti, matė reklamoje, kad laikant pinigus metus bus mokami 5 procentai palūkanų. Apie draudimą su darbuotoja nekalbėjo, tik tiek, kad sutartis sudaryta pagal įstatymą, jokios informacijos sudarant sutarti nebuvo suteikta. Kito posėdžio metu ieškovė nurodė, kad žmonių buvo daug, banko darbuotoja pasakė du sakinius, obligacijų procesas vyksta pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir reikia pasitikėti banku. Visa ta programa – emisija patvirtinta Vertybiniu popierių komisijos. Kaip buvo galima nepatikėti. Negalvojo, kad bankas gali bankrutuoti. Vienintele reklama – palūkanos. ES teismas nustatė, kad neišleistu obligacijų turėtojams priklauso draudimo išmoką. Jokios obligacijos nebuvo išleistos, ieškovė nurodė, kad ji jų negavo. Iš šių lėšų nori apmokėti už paminklą sūnui.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė G. M. prašė tenkinti ieškovo ieškinį jame nurodytais argumentais. Paaiškino, kad ieškovė norėjo sudaryti terminuoto indelio sutarti. Iš banko darbuotoju gauta informacija ieškovė buvo suklaidinta ir sudarė ginčo sutarti. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad ji pasirašo terminuota indeliu sutarti. Ieškovė nesupranta lietuviu kalbos, yra vyresnio amžiaus, jai 70 metu. Ne tiek ir daug tos informacijos apie tas obligacijas ir buvo tuo metu. Ieškovė nematė tos informacijos, kuri patalpinta Snoro tinklapyje. Ieškovė nuo 2002 m. buvo banko kliente, turėjo indelius Snoro banke, ji pasitikėjo banku. Jokiu obligacijų kaip vertybiniu popierių išleista nebuvo. Tai indeliai, jie turėjo būti draudžiami įstatymo nustatyta tvarka. Valstybes teisine pagalba ieškovei suteikta 2015-09-08. Iki to laiko dar LAT nebuvo išnagrinėta byla, dėl kurios buvo sustabdytos visos bylos. Kol laukė – teisinė pagalbą baigėsi. Kodėl iki to laiko nebuvo pateiktas ieškinys, negalėjo pasakyti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas A. M. teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti, palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Ieškovė posėdžio metu nurodė, kad atėjo į banką paskaičiusi reklamine skrajute ir suprato kokio pobūdžio sutarti sudaro. Tai pat paaiškino, kad palūkanos bus didesnes, dėl to, kad metus laiko negales atsiimti pinigu. Kodėl palūkanos bus didesne paklausta – nurodė, kad nežino, tiesiog apsidžiaugė, kad jos buvo didesnes. Argumentai, kad obligacijos išleistos nebuvo, nepagristi, iškovei išduotas dokumentas, kuris patvirtina jos reikalavimo teise į banką ir banko bankroto byloje patvirtintas finansinis reikalavimas, kuris bus tenkinamas įstatymo nustatyta eile. Ieškovė, kaip pati paaiškino, su dokumentais susipažino paviršutiniškai, ji banku visiškai pasitikėjo, ir, galimai suklydo sandorio jo perspektyvu, bet ne dėl sandorio esmes. Ieškovė bando vertinti sandorį dabartinėje perspektyvoje, tai prieštarauja CK 1.90 str. Įstatymas leidžia pateikti informacija standartizuota forma ir neįteikiant popieriniu dokumentu. Nėra pateikta jokiu rimtu įrodymų, dėl ko terminas praleistas dėl svarbiu priežasčių toki ilga laiko tarpa. 2018-03-18 ES sprendimas liečia tik neįsigaliojusias obligacijas, įgytas iki 2011-11-02 d. Ieškovės obligacijos pirktos žymiai anksčiau, taigi jokios įtakos šiai bylai nebuvo. Ieškovė neįrodė nei suklydimo, nei apgaules.
Atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė nagrinėti bylą nesant.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė A. P. tapo banko kliente 2002 m. (e.b.l. Ieškovė laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2010-11-19 su banku sudarė ar pratęsė iš viso 21 terminuoto indėlio sutartį.
2011-07-08 ieškovė sudarė su banku Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.L9942430, kuria bankas suteikė ieškovei neprofesionalaus kliento kategoriją (b.pr.l. 13). Savo parašu ieškovė patvirtino, kad ji gavo šios sutarties egzempliorių, Pavedimų vykdymo ir sujungimo bei sandorių paskirstymo politiką, Interesų vengimo politikos santrauką, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jos vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymą, patvirtino, kad susipažino su šiais dokumentais ir sutinka jų laikytis. Ieškovė kaip banko klientė taip pat patvirtino, jog jai žinoma, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Pagal Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitas, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių. Tą pačią 2011-07-08 dieną, ieškovė su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708L990014, pagal kurią ieškovė įsigijo 130 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma už 12.995,45 Lt, obligacijų išpirkimo data - 2012-08-02 (b.pr.l. 4-6). Byloje nustatyta, kad ieškovė pateikdama bankui duomenis apie save, anketoje atsisakė pateikti duomenis apie save, savo parašu patvirtino, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkmaos. (e.b.l. 102, 2 t.).
CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.
Obligacijų sutartyje (1.22 punktas) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Minėta, kad prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtino, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.
Ieškovės su banku sudarytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Ieškovės pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nurodyta, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VI „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 iškėlė atsakovui bankroto bylą. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas, kylantis iš obligacijų pasirašymo sutarties (e.b.l. 93, 2 t.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjusi klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovo AB banko Snoras indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
Patikslintu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį terminuoto indėlio sutartimi, nurodydama CK 1. 90 str ir 1.91 str. įtvirtinus sandorio negaliojimo pagrindus. Procesiniuose dokumentuose ieškovė teigė, jog atsakovo darbuotojos buvo įtikinta, kad obligacijos yra tas pats kas indėlis, pasitikėjo banku. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė taip pat nurodė, kad bankas suklaidino ieškovę, nes pristatė obligacijas kaip analogišką terminuotajam indėliui finansinę priemonę, kuri visiškai saugi ir apdrausta VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Sprendžiant dėl suklydimo, vertinama, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus (CK 1.90 straipsnis, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką): suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti; kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.
Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai (ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Be to, paminėtoje byloje kasacinis teismas akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
Kaip jau nurodyta, ieškovė pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pagal banko parengtas standartines sąlygas, ji savo parašais patvirtino, kad gavo programos prospektą ir emisijos galutines sąlygas, kuriose reglamentuoti su obligacijomis susiję klausimai, bei kitus dokumentus, įskaitant aprašymą ir įgijo ginčo obligacijas. Kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016). Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Ieškovė ieškinyje taip pat akcentavo ir klaidinančia įvardijo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintą sąlygą: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Kasacinis teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog, viena vertus, konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.
Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovei esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligacijas) buvo suteikta (ginčijamoje sutartyje ir jos prieduose), ieškovė šios aplinkybės, teismo vertinimu, nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai).
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sutartyje esančio atsakovo kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarties sąlygos atitinka jo valią, taip pat neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ esančio atsakovo kliento patvirtinimo, kad jis gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, neigimas reiškią nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovui.
Teismas atkreipia dėmesį, kad šalių laisva valia sudaryta sutartis – obligacijų sutartis – turi įstatymo galią. Šalys yra laisvos nustatyti sutartyse tarpusavio teises ir pareigas. Kaip matyti iš bylos dokumentų, ieškovė atsakovo banke buvo sudariusi ar pratęsusi dvidešimt vieną terminuotojo indėlio sutartį. Obligacijų sutartį sudaro vienas lapas, todėl šios sutarties perskaitymui nereikia skirti daug laiko. Be to, sandorio sudarymas nereikalauja greito apsisprendimo, o asmuo ketinantis sudaryti kitokio pobūdžio sutartį su banku (bei ankstesnė terminuotojo indėlio sutartis), visada gali gauti duomenis ir su jais susipažinti iš anksto, pasidomėti konkrečiomis keliamomis sutarties sąlygomis. Argumentas, kad ieškovė norėjo sudaryti terminuoto indėlio sutartį BAB banke „Snoras“, tačiau be jos valios vietoj terminuotojo indėlio sutarties buvo sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis, neįtikina teismo. Ieškinio argumentai niekaip nepaneigia ieškovės galimybės susipažinti su siūlomo sudaryti sandorio turiniu ir esme. Net neturint ar neskiriant laiko, pilnai perskaityti sutarties tekstą, nereikėjo didelių laiko sąnaudų ir vien vizualiai iš sutarties teksto buvo galima pamatyti, kad jame nurodoma, jog sutarties šalis yra „Investuotojas“ joje nurodyti „Investuotojo įsipareigojimai“ ir/ar „Emitento“ įsipareigojimai, ieškovė sutarties tekste nevadinama indėlininke. Teismo vertinimu, ieškovės paaiškinimai nesudaro pagrindo manyti, kad ieškovė negalėjo perskaityti sutarties teksto, jei būtų norėjusi tai padaryti, ar kad negalėjo bendrauti su banko darbuotoju, užduoti jam klausimų, įvertinti atsakymus. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad sutarties ieškovė nelabai skaitė, o apie draudimą tuo metu iš viso nebuvo kalbama.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, vidutiniam vartotojui yra pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovė turėjo suprasti, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui. Ieškovė byloje nepaneigė, kad prieš sudarydama ginčo sutartį ji turėjo galimybę detaliau susipažinti su dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais, ji nebuvo verčiama skubėti. Teismas susitinka su atsakovo argumentais, jog ieškovė neprivalėjo sudaryti sutarties, jei jos nesuprato, galėjo sutarties projekto tekstą parsinešti namo, ramiai išstudijuoti, pasiaiškinti ar pasikonsultuoti papildomai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašioje byloje sprendė, kad net neturint specialaus išsilavinimo ir/ar patirties investavimo srityje, galima suvokti, kad obligacijos įsigijimas yra investicija (investavimas). Taigi, nors teismas pripažįsta, kad draudžiamumo aspektas ieškovui sutartyje iš tiesų nebuvo atskleistas nepakankamai aiškiai, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią ieškovės apsisprendimui įtaką turėjo informacija apie obligacijų pasirašymo sutarčiai taikomą draudiminę apsaugą, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovės apsisprendimą sudaryti sutartį ar jos nesudaryti.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovei obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovės apsisprendimą sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti, nes kaip nurodo pati ieškovė, sandorio sudarymo metu ji neklausė apie draudimą ir banko darbuotojas neaiškino, kad obligacijos draustos (nurodė, jog „apie tai nebuvo kalbos“). Ieškovė sandorį ginčija tik gerokai po bankroto bylos atsakovui iškėlimo – ieškinys teismui pateiktas 2017-01-30. Kitą vertus, byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotoja primygtinai būtų įsiūliusi ieškovei obligacijas ar suteikęs klaidingą informaciją apie šių obligacijų draudimo riziką. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nors ir detaliai visų sutarties sąlygų neaptarus, ieškovė buvo suklaidinta dėl esminių sutarties sąlygų ir/ar apgauta. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovės reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikšti ne per protingą terminą (kada jis tariamai sužinojo apie draudiminės apsaugos nebuvimą), o tik atsakovui iškėlus bankroto bylą ir po to dar praėjus penkeriems su puse metų. Teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovė, suvokdama tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudariusi.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė anksčiau buvo sudariusi terminuotojo indėlio sandorių atsakovo banke, Ūkio banke. Ieškovė turėjo specialų vidurinį išsilavinimą, turėjo darbinės patirties. Kadangi ieškovė, būdama sudariusi ne vieną terminuotojo indėlio sandorį, neįsigilino į pasirašomų dokumentų sąlygas ir egzistuojančias rizikas, manytina, kad sudarant ginčo sutartį, jai aktualesnės buvo didesnės palūkanos, o ne konkretūs draudimo aspektai.
Taigi, įvertinus ieškovės asmenines savybes (amžių, gyvenimiška patirtį), veiklos pobūdį ir kitas savybes, ieškovė vertintina kaip vidutinis vartotojas ir pagal savo suvokimo standartą turėjo suprasti kokią sutartį sudaro. Net pripažinus, kad ieškovė galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, nėra duomenų teigti, kad tai ir įvyko ar kad tą lėmė atsakovo (banko) neteisėti veiksmai. Manytina, kad pagrindinė priežastis tai ieškovės neatidumas ir nesuvokimas, kad bankas gali bankrutuoti. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovės argumentai apie FPR Įstatymo normų pažeidimą. Ieškovė nurodoma ESTT praktika šioje byloje nėra aktuali, kadangi ieškovės obligacijų pasirašymo sutartis įsigaliojo ir buvo padaryti atitinkami įrašai vertybinių popierių sąskaitose. Ieškovės reikalavimo teisei nesant pagrįstai, nėra pagrindo spręsti dėl IIDĮ 10 str. nustatytų terminų.
Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo darbuotojas) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovės apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino, jog ginčo obligacijoms taikoma indėlio draudiminė apsauga. Ieškovė neįrodė ir sandorio apsimestinumo sąlygų ar siekio sudaryti kitokią sutartį nei sudarė (CPK 178 str.).
Asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis, neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu, todėl turi prisiimti kilusias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1333/2013; 2013-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1012/2013; 2013-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1713/2013, kt).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorio draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, nėra pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str., ar laikyti sutartį terminuoto indėlio sutartimi. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė iki banko bankroto būtų kreipusi į banką dėl sutarties pakeitimo ar nutraukimo, teismas byloje taip pat nenustatė CK 6.204 str. įtvirtintų sąlygų. Ieškovė, sudarydama ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jų sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).
Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovas ir trečiasis asmuo duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,
nusprendė:
Ieškovės A. P. ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.