- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-06
- Bylos Nr.
- e2S-860-779/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09004-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Inga Staknienė
- Atsakovas
- Š. K.
- Ieškovas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- AB SEB bankas, S. S.
- Kategorijos
- 3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.2.13pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Š. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui Š. K. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų susijusių klausimų, tretieji asmenys AB SEB bankas, S. S., antstolis A. N., antstolis R. V., savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) nutraukti šalių 2010 m. liepos 1 d. sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) išspręsti pavardžių po santuokos nutraukimo klausimą; 3) nustatyti nepilnametės dukros M. K., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove (motina); 4) priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui vaikui po 800 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės; 5) nustatyti nepilnametės dukters ir tėvo bendravimo tvarką; 6) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatė laikiną nepilnametės M. K. gyvenamąją vietą su ieškove (motina).
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 23 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nepilnametei dukrai M. K. iš atsakovo priteisė laikiną išlaikymą, mokamą 375 Eur dydžio periodinėmis išmokomis kas mėnesį.
4. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartimi atsakovo Š. K. atskirasis skundas atmestas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 23 d. nutartis palikta nepakeista.
Šalies argumentai
5. Atsakovas Š. K. byloje pateikė prašymą taikyti (pakeisti) laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo prašė pakeisti 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jas išdėstant taip: nustatyti šalių nepilnametės dukters M. K. laikiną gyvenamąją vietą su ieškove, leidžiant ieškovei dukrą išsivežti į kitą bet kurią užsienio valstybę, tik esant atsakovo rašytiniam notariškai patvirtintam sutikimui. Prašymą atsakovas grindė šiais argumentais ir aplinkybėmis: prieš Šv. Kalėdas ieškovė atsakovui pranešė, jog ketina su šalių dukra vykti į Jungtinę Karalystę. Atsakovas nesutiko, kad ieškovė į kelionę pasiimtų dukrą, tačiau ieškovė, nepaisydama atsakovo valios, išvežė nepilnametį vaiką į ne Europos Sąjungos šalį. Teigė, kad toks ieškovės savavališkas elgesys yra nederamas, nes visi klausimai dėl ginčo šalių dukters turi būti sprendžiami abiejų tėvų bendru sutarimu. Atsakovas turi pagrįstą baimę, kad ieškovė dėl ginčo šalių konfliktinių santykių ir vykstančio skyrybų proceso gali ilgam laikui su dukra išvykti iš Lietuvos, kas iš esmės apribotų (ir jau riboja) atsakovo teisę nuolat matytis ir bendrauti su dukra, kartu pažeistų dukters interesus turėti įprastą ir saugią aplinką augti bei vystytis. Kitoje užsienio šalyje, ypač tokioje kaip Jungtinė Karalystė, kuri nėra Europos Sąjungos narė, atsakovui būtų labai sudėtinga ginti savo kaip tėvo interesus ir rūpintis dukra. Toks laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas atitiktų tiek abiejų ginčo šalių, tiek visų pirmą jų dukters interesus.
Atsiliepimas
6. Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su atsakovo prašymu nesutinka, mano, kad atsakovo prašymas nepagrįstas, jo tenkinimui nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Savo poziciją grindė tokiais argumentais: šalių dukteriai buvo atostogos, todėl ieškovė su dukra išskrido kelioms dienoms į Londoną (nuo 2022 m. gruodžio 21 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d.), kad mergaitė aplankytų šio miesto įžymias vietas, praleistų įdomiai laiką, įgytų naujų įspūdžių, įsigytų įvairių smulkmenų. Atsakovas buvo informuotas ir sutiko, kad dukra išvažiuotų į Londoną. Ieškovė, atsakovas ir mažametė dukra prieš kelionę buvo susitikę Akropolyje 2022 m. gruodžio 17 d., kur aptarė kelionę. Atsakovas tuo metu net žadėjo sumokėti už dukters lėktuvo bilietus. Ieškovė iš Londono nuolat siuntė atsakovui nuotraukas, susirašinėjo, taigi ieškovė sudarė sąlygas, kad tėvas nuolatos žinotų, kur yra jo duktė ir ką veikia. Atsakovas prašyme nurodydamas, kad jis nesutiko, kad dukra išvyktų su mama į Londoną, nenurodė nei vienos aplinkybės, dėl kurių mergaitė negalėtų išvykti su mama per atostogas į kelionę. Atsakovo prašymas nėra grįstas prioritetiniais dukters interesais, o greičiau siekiu kaip įmanoma labiau apriboti jos laisvę keliauti su dukterimi, nes notarinio sutikimo davimas priklausys išimtinai nuo atsakovo valios, o atsakovo valia ieškovės atžvilgiu nėra geranoriška. Atsakovas neįrodė, kad ieškovė turėtų kokį nors ketinimą išvykti iš Lietuvos ilgesniam laikui, toks atsakovo argumentas nepagrįstas ir paneigiamas objektyvios tikrovės aplinkybėmis, t. y., ieškovė dirba, jos tėvai (M. K. seneliai) gyvena Vilniuje, mažametė lanko ugdymo įstaigą Vilniuje, taigi nėra jokių pagrindų išvykti iš šalies ilgesniam laikui negu atostogos, o vaiko teisė į atostogas turi būti įgyvendinama, jeigu tik tėvai finansiškai ir kitaip pajėgūs tokią teisę įgyvendinti.
7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad Tarnybos vertinimu, atsakovo prašymas nustatyti, kad motinai leidžiama dukrą išsivežti į kitą bet kurią užsienio valstybę tik esant atsakovo rašytiniam notariškai patvirtintam sutikimui yra prieštaraujantis teisės aktų nuostatoms ir nepagrįstai ribojantis motinos ir vaiko teises, nes galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys vaiko išvykimo į užsienio valstybes tvarką, numato, kad vaikui į užsienio valstybę išvykstant su vienu iš tėvu, kito sutikimas yra reikalingas tik tais atvejais, kuomet į užsienio valstybę nuolatiniam gyvenimui išvyksta vienas iš vaiko tėvų su vaiku. Vaikui su vienu iš tėvų į užsienio valstybę išvykstant laikinai, kito sutikimas nėra būtinas. Tarnybos nuomone, byloje nėra duomenų, tokių taip pat nepateikė ir atsakovas kartu su prašymu, kurie objektyviai pagrįstų motinos ketinimą persikelti nuolatiniam gyvenimui į užsienio valstybę ir / ar kokį nors jos piktnaudžiavimą teise laisvai judėti su vaiku, laikinai išvykstant iš Lietuvos. Kaip pats atsakovas nurodė savo prašyme, motina su vaiku buvo išvykusi laikinai, po kelių dienų atostogų į Lietuvą grįžo, o ieškovės pateikti paaiškinimai ir juos pagrindžiantys įrodymai, patvirtina, kad motina iš esmės vykdė kooperavimosi su vaiko tėvu pareigą ir jį apie kelionę informavo, komunikavo kelionės metu, taigi nei aptariamos kelionės į Jungtinę Karalystę aplinkybės, nei kokie nors kiti byloje esantys duomenys, nesudaro pagrindo vertinti, jog būtina nedelsiant imtis motinos ir vaiko teises ribojančių priemonių, siekiant apsaugoti kokius nors vaiko ir / ar tėvo teisėtus interesus. Tarnyba sutinka, jog tėvams gyvenant skyriumi, visi klausimai dėl vaiko turi būti sprendžiami tėvų abipusiu sutarimu, tačiau mano, kad šiuo principu neturi būti remiamasi siekiant nepagrįstai apriboti kurio nors iš tėvų, ar juo labiau vaiko teises bei teisėtus interesus, taip pat jis neturi būti aiškinamas ir ar suprantamas pažodžiui. Nagrinėjamu atveju siekiant užtikrinti M. bendravimą su tėčiu, tėvo teisę dalyvauti priimant esminius, reikšmingus sprendimus dėl vaiko ir / ar įgyvendinti kitas teises, neturėtų būti ribojama vaiko teisė į poilsį ir laisvalaikį, pasaulio pažinimą, saviraišką ar individualų laiką su motina.
Atsiliepimas
8. Atsakovas pateikė rašytinę poziciją dėl Tarnybos išvados, kurioje nurodė nesutinkantis su išvada. Nurodė, kad bylos faktiniai duomenys rodo, kad ginčo šalių santykiai yra labai konfliktiški. Pagrindinis klausimas, dėl kurio ginčo šalys nesutaria – bendravimo su judviejų nepilnamete dukra M. K. tvarka. Atsakovo nuomone, ieškovė siekia kuo labiau apriboti atsakovo teisę bendrauti su dukra ir dalyvauti jos gyvenime, nurodydama niekuo nepagrįstas priežastis. Atsakovas dėl ieškovės prieštaravimo negali dukros nei pasiimti pas save, nei jos aplankyti arba tai būna labai sudėtinga. Ieškovė dukrą išsivežė į Jungtinę Karalystę, nepaisydama atsakovo prašymo to nedaryti. Nors ieškovė teikė įrodymus, kad ji siuntė atsakovui žinutes su kelionės nuotraukomis, tačiau ji neatsiliepė į atsakovo skambučius, nesudarė sąlygų leisti atsakovui pasikalbėti su dukra. Atsakovo teigimu, ieškovė palaiko nuolatinius artimus santykius su kitu vyru, kuris atsakovo įtarimais yra linkęs piktnaudžiauti svaigalais ir elgtis amoraliai, galimai vyko su ieškove ir dukra į Jungtinę Karalystę, todėl atsakovui yra labai neramu dėl dukros interesų bei saugumo. Be to, ieškovės sesuo nuolat gyvena Italijoje, ieškovė su seserimi yra artima ir ketina ten keliauti artimiausiu metu su dukra. Manytina, kad ieškovė turėtų su atsakovu šį klausimą aptarti. Atsakovas nesiekia visiškai uždrausti ieškovei keliauti su dukra, tik nori, kad ieškovė visus klausimus dėl dukros kelionių suderintų su juo, kad būtų užtikrinta, jog dukra nebus išvežta pažeidžiant tiek atsakovo, tiek vaiko interesus nuolatiniam gyvenimui į užsienį. Atsakovo vertinimu, dukros prioritetiniams interesams prieštarautų situacija, kuomet yra netaikomos laikinosios apsaugos priemonės laukiant, kada ieškovė realiai įgyvendins savo ketinimus išsivežti dukrą. Atsakovą tenkintų ir teismo įpareigojimas ieškovei gauti paprastą rašytinį atsakovo sutikimą dėl dukros išsivežimo į užsienio valstybę (nebūtinai notarinį), svarbiausia, kad ieškovė šiuo klausimu atsižvelgtų į atsakovo valią ir jos paisytų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 10 d. nutartimi netenkino atsakovo Š. K. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
10. Teismas nurodė, kad įvertinus atsakovo prašymą, kuriuo jis prašo teismo nustatyti ieškovei įpareigojimą gauti atsakovo rašytinį (ar notarinį) sutikimą tais atvejais, kai ji ketina išvykti iš Lietuvos Respublikos su šalių mažamete dukra, vertintina, kad šis prašymas laikytinas prašymu taikyti naują savarankišką laikinąją apsaugos priemonę. Teismas padarė išvadas, jog šis prašymas gali būti laikomas sudėtine laikinos bendravimo su vaiku tvarkos dalimi, todėl nesutiko su Tarnybos išvadoje pateikta pozicija, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas iš principo nėra galimas, nes toks reikalavimas nenumatytas teisės aktuose.
11. Teismas nustatė, jog atsakovas 2022 m. gruodžio 29 d. teismui teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kartu neteikė priešieškinio. Atsakovo 2023 m. sausio 19 d. pateikto priešieškinio priėmimo klausimas nebuvo išspręstas nutarties priėmimo metu, nustačius priešieškinio trūkumus, todėl atsakovo prašymas nustatyti ieškovei įpareigojimą gauti atsakovo rašytinį (ar notarinį) sutikimą tais atvejais, kai ji ketina išvykti iš Lietuvos Respublikos su šalių mažamete dukra, laikė prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki priešieškinio pareiškimo. Teismas nustatė, jog atsakovas, teikdamas 2022 m. gruodžio 29 d. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė priežasčių, kodėl kartu negali pateikti priešieškinio, taip pat atsakovas nenurodė, kokio būsimo priešieškinio reikalavimo užtikrinimui jis prašo taikyti nurodytas laikinąsias apsaugos priemones.
12. Teismo vertinimu, atsakovo prašoma priemonė neužkirstų kelio ieškovei ilgam laikui išvykti su vaiku, nes gavusi atsakovo sutikimą, ji galėtų viešėti užsienyje ir ilgesnį laiką (nebent atsakovas neketina duoti ieškovei sutikimų išvykti su vaiku).
13. Be to, teismo nuomone, atsakovo prašoma laikinoji apsaugos priemonė sudaro prielaidas pernelyg riboti ieškovės teisę ir galimybę atostogauti su dukra, taip pat nėra tinkamiausia priemonė užtikrinti tėvo ir vaiko bendravimo nepertraukiamumą. Taip pat, įvertinus, kad šalys turi turto ir kitose valstybėse, yra linkusios keliauti, tokia priemonė gali tapti pertekline ir kelianti neaiškumų, jei šalys susitartų persikelti gyventi į kitą valstybę ar pan. Be to pritaikius atsakovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones neatsirastų daugiau prielaidų konfliktui sureguliuoti.
14. Teismas vertino, jog atsakovo samprotavimai, kad ieškovė gali ilgam išvykti iš Lietuvos, pavyzdžiui išvykti į Italiją pas ten gyvenančią savo giminaitę, ar, kad išvykimas į Jungtinę Karalystę kelia šalių vaikui grėsmę, tėra jo prielaidos. Iš ieškovės pateiktų dokumentų ir paaiškinimų nustatė, jog nei kelionės į Jungtinę Karalystę aplinkybės, nei kokie nors kiti byloje esantys duomenys, nesudaro pagrindo vertinti, jog būtina nedelsiant imtis motinos ir vaiko teises ribojančių priemonių, siekiant apsaugoti kokius nors vaiko ir (ar) tėvo teisėtus interesus.
15. Teismas vertino, jog ieškovės teismui pateiktos šalių tarpusavio pokalbių stenogramos su teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintu vertimu į lietuvių kalbą liudija, jog atsakovas galimai yra linkęs siekti daryti spaudimą, primesti savo valią, gąsdinti.
16. Be to, paduodamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio (priešieškinio), atsakovas turėjo sumokėti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą, tačiau to nepadarė.
17. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė savo teiginių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, nenurodė neginčijamų faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki priešieškinio pateikimo yra būtinas, neįrodė grėsmės geriausiems vaiko interesams, nenurodė pagrįstų priežasčių, kodėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių negalėtų būti pareikštas kartu su priešieškiniu, todėl atsakovo Š. K. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
18. Atsakovas atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 10 d. nutartį ir pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jas išdėstant taip: nustatyti ginčo šalių nepilnametės dukters M. K. laikiną gyvenamąją vietą su motina (ieškove) V. K., leidžiant ieškovei dukrą išsivežti į kitą bet kurią užsienio valstybę tik esant atsakovo rašytiniam sutikimui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Atsakovo nuomone, teismas spręsdamas, jog motyvai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki priešieškinio pateikimo yra pagrindas atmesti prašymą, paneigė prieš tai savo išdėstytus motyvus, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones šeimos bylose turi būti vertinamas ne ieškinio (priešieškinio) pateikimo faktas ir/ar tikėtinas pagrįstumas, o tik tai, ar konkrečiu momentu būtina užtikrinti nepilnamečio vaiko (šiuo atveju ginčo šalių mažametės dukters) turtinius ir/ar asmeninius neturtinius interesus bei sureguliuoti konfliktinius šeimos santykius iki teismo sprendimo priėmimo.
Šalies argumentai
18.2. Atsakovas pateiktu prašymu prašo 2022 m. gegužės 12 d. taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl laikinos ginčo šalių dukters gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove pakeisti. Atsakovas nesusieja šio prašymo su vėliau pareikštu priešieškiniu.
Atsiliepimas
18.3. Atsakovas taip pat nesutinka, kad jo prašymas pakeisti ieškovės prašymu byloje jau taikytas laikinąsias apsaugos priemones turėtų būti vertintinas kaip prašymas dėl laikinos atsakovo ir dukters bendravimo tvarkos nustatymo. Tai visiškai du skirtingi klausimai, nes atsakovas šiuo prašymu nesiekia apibrėžti laikinos bendravimo su dukra tvarkos, o tik siekia sureguliuoti vieną siaurą klausimą – įpareigoti ieškovę suderinti su atsakovu dukters keliones į užsienio valstybes, apie tai atsakovą iš anksto informuojant ir gaunant jo pritarimą.
18.4. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad prašoma laikinoji apsaugos priemonė sudaro prielaidas pernelyg riboti ieškovės teisę ir galimybę atostogauti su dukra. Atsakovas tik nori, kad ieškovė visus klausimus dėl dukros kelionių suderintų su juo, tam jog būtų užtikrinta, kad dukra nebus išvežta nuolatiniam gyvenimui į užsienį.
18.5. Atsakovas prašymu siekia užtikrinti dukters interesus augti saugioje ir ramioje aplinkoje, būtent dėl to nori, jog būtų užtikrinta, kad dukra nuolat gyvens Lietuvoje.
18.6. Atsakovo teigimu, ieškovė palaiko nuolatinius artimus santykius su kitu vyru R. L., kuris įtariama yra linkęs piktnaudžiauti svaigalais ir elgtis amoraliai. Atsakovas yra įsitikinęs, kad šis asmuo vyko kartu su ieškove ir dukra į Jungtinę Karalystę, todėl atsakovui yra labai neramu dėl dukros interesų bei saugumo.
18.7. Ne mažiau svarbu ir tai, kad ieškovės sesuo nuolat gyvena Italijoje, ieškovė su seserimi yra labai artima ir ketina ten keliauti artimiausiu metu su dukra.
18.8. Aukščiau išdėstytos aplinkybės apie ginčo šalių konfliktinius santykius ir trečiojo asmens dalyvavimą ieškovės gyvenime leidžia pagrįstai manyti, kad ieškovė gali dukrą išsivežti nuolat gyventi į užsienio valstybę vien tam, jog visiškai nutrūktų jos ir dukros bet kokie ryšiai su atsakovu.
18.9. Teismas neleistinai rėmėsi ieškovės kartu su patikslintu ieškiniu pateikta ginčo šalių tarpusavio pokalbių stenograma, kadangi šiai dienai ieškovės patikslintas ieškinys, kurio priedu teismas remiasi, byloje dar nėra priimtas, taigi nei ieškinys, nei jo priedai nėra bylos medžiaga ir teismas negali ja vadovautis, darydamas atitinkamas išvadas.
19. Ieškovė V. K. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo su atskiruoju skundu nesutiko. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
19.1. Ieškovė, įvertinusi atsakovo prašymo formuluotę, mano, jog pirmieji du reikalavimai, jų vykdymas esant teismo nutarčiai/sprendimui, priklauso išimtinai nuo ieškovės valios, tačiau trečiasis reikalavimas priklauso išimtinai nuo atsakovo valios. Dėl šalių tarpusavio konfliktiškų santykių atsakovui bus pagrindas neduoti sutikimo išsivežti dukterį atostogų arba prieštarauti, kad ieškovė vyktų su dukterimi į konkrečią šalį ir reikalavimo nevykdymas neturės jokios priverstinio įvykdymo galimybės ir visuomet priklausys tik nuo atsakovo asmenybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo šį reikalavimą.
Atsiliepimas
19.2. Ieškovė nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog atsakovas priverstas prašyti teismo sureguliuoti šį klausimą, nes ieškovė piktybiškai nekomunikuoja su atsakovu. Atsiliepime į atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą/pakeitimą ieškovė pateikė įrodymus, jog visa informacija apie kelionę į Londoną, kelionės datą, apgyvendinimo vietą Londone buvo suteikta atsakovui ir buvo su juo suderinta. Be to, atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimo metu, ieškovė su dukterimi savaitei išskrido į Italiją aplankyti ten gyvenančios savo sesers ir jos vaikų. Atsakovui tokia aplinkybė žinoma ir tai patvirtinama pridedamu ieškovės ir atsakovo susirašinėjimu „WatsApp“ programėlėje. Iš susirašinėjimo matyti, kokiu dažnumu atsakovas skambina ieškovei, t. y., atsakovas tai daro itin įkyriai. Vien iš tokio atsakovo elgesio akivaizdu, kad jei leidimo išsivežti dukterį į užsienį davimas priklausytų tik nuo atsakovo valios, ieškovė tokio leidimo niekada negautų ir būtų priversta per visas atostogas likti namie.
19.3. Atsakovui iš esmės nėra svarbu dukters gerovė ir savijauta, jam svarbiau asmeninių ambicijų tenkinimas santykyje su ieškove, todėl atsakovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra nukreiptas tikslui, kurį numato CPK arba grindžia prioritetiniai vaiko interesai.
20. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodyta, jog skundžiama teismo sprendimo dalis neturės įtakos trečiojo asmens teisėms ir pareigoms, todėl prašė sprendimą dėl skunde nurodytų argumentų pagrįstumo priimti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
21. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgtina į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį.
23. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis nesietina vien su būtinybe priverstinai įgyvendinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, bet jos gali būti nukreiptos į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.
24. CPK 145 straipsnio 1 dalis numato sąrašą laikinųjų apsaugos priemonių, taikytinų civilinėse bylose. CPK 145 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad išimtiniais atvejais teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas papildomai gali taikyti tik tokias priemones, kurios yra nustatytos kituose įstatymuose (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
25. Atsakovas nagrinėjamu atveju prašo taikyti (pakeisti) laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti ginčo šalių nepilnametės dukters M. K. laikiną gyvenamąją vietą su motina (ieškove) V. K., leidžiant ieškovei dukrą išsivežti į kitą bet kurią užsienio valstybę tik esant atsakovo rašytiniam sutikimui.
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių įstatymas nenumato.
27. Atsakovas atskirąjį skundą iš esmės grindžia pagrindiniu argumentu, kad uždraudimas išvežti šalių dukrą be atsakovo rašytinio pritarimo būtinas siekiant įsitikinti, kad dukra keliaus saugiai ir aiškiai žinomu terminu grįš į Lietuvą, siekiant neleisti ieškovei išsivežti šalių nepilnametę dukrą ilgam laikui gyventi į užsienio valstybę.
28. Nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečio vaiko laikina gyvenamoji vieta teismo nutartimi nustatyta su ieškove, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl vaiko išvežimo į užsienį be tėvo raštiško sutikimo. Nors išimtiniais atvejais byloje prireikus laikinai sureguliuoti itin specifinę ginčo situaciją, kuriai įstatymuose neįtvirtinta tinkamos laikinosios apsaugos priemonės, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) bei specialiaisiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principais, gali ad hoc pritaikyti originalaus pobūdžio apsaugos priemonę, tačiau tokiu atveju teismas turi tinkamai motyvuoti ir konstitucinių vertybių apsaugos požiūriu pagrįsti, kodėl buvo būtina taikyti įstatyme aiškiai neįtvirtintą laikinąją apsaugos priemonę.
29. Įvertinus prašyme taikyti (pakeisti) laikinąsias apsaugos priemones bei atskirojo skunde nurodytus argumentus, daroma išvada, jog atsakovas nepateikė pakankamai duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad yra reali grėsmė, jog ieškovė piktybiškai, be atsakovo sutikimo išsiveš šalių nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitą užsienio valstybę.
30. Atsakovo teiginiai, jog ieškovė gali išvykti iš Lietuvos, pavyzdžiui į Italiją pas ten gyvenančią savo giminaitę, ar kad išvykimas į Jungtinę Karalystę (ne Europos Sąjungos valstybę) kelia atsakovo nurodytas grėsmes, nėra pagrįsti. Atsakovo nurodytos aplinkybės, jog ieškovė buvo išvykusi su nepilnamete dukra į užsienį, niekaip nepagrindžia jos realių ketinimų išsivežti šalių vaiką į užsienio valstybę nuolatiniam gyvenimui. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė apskritai kada nors būtų išsivežusi šalių dukrą į užsienį, nepranešusi apie tai atsakovui. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ieškovė su nepilnamete dukra gyvena kartu su savo tėvais name, esančiame Vilniuje. Nepilnametė lanko (duomenys neskelbtini), vaiko sveikatos priežiūra užtikrinama įstaigoje (duomenys neskelbtini). Ieškovė nuo 2022 m. sausio 17 d. dirba (duomenys neskelbtini), kur gauna 2 600 Eur dydžio darbo užmokestį per mėnesį, neatskaičius mokesčių, anksčiau dirbo bendrovėse (duomenys neskelbtini). Ieškovė Lietuvoje savo vardu turi nekilnojamojo turto (butą Vilniuje). Taip pat ir šalių nepilnamečio vaiko vardu yra registruota nuosavybė – kitas butas Vilniuje. Taigi, byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad ieškovė ketintų išvykti nuolatiniam gyvenimui ar ilgam laiko tarpui į užsienio valstybę.
31. Ieškovė teigia, kad su dukra vykdama atostogauti į užsienio valstybes informavo apie tai atsakovą. Iš ieškovės pateiktų įrodymų nustatyta, kad atsakovas buvo informuotas apie ieškovės su dukra keliones atostogų metu. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai daryti, jog ieškovė nepranešusi siekė išvežti šalių nepilnametį vaiką į užsienį. Kitų įrodymų, apie tai, jog ieškovė ketina išsivežti į užsienį dukrą gyventi ar pabūti ilgesniam laikui nėra pateikta (CPK 178 straipsnis).
32. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.174 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Kaip matyti iš minėtos įstatymo nuostatos, vienas iš tėvų, vykdamas su vaiku gyventi į užsienio valstybę, turi informuoti apie tai kitą iš tėvų bei gauti jo pritarimą.
33. Nagrinėjamu atveju aktualios ir kitos CK normos: tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš tėvų (CK 3.156 straipsnio 2 dalis); tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu (CK 3.165 straipsnio 1 dalis); tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (3.170 straipsnio 1 dalis) ir kt.
34. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, konstatuoja, jog teisę ir pareigą auklėti savo vaikus turi abu tėvai, o teismo pareiga yra užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai bei išlaikyta vaikų tėvų interesų pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, besąlygiškai vadovavosi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu. Atsižvelgęs į ieškovės ir atsakovo nepilnamečio vaiko interesus, jo galimybę bendrauti su abiem tėvais, pagrįstai nutarė netenkinti atsakovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones uždrausti ieškovei be atsakovo raštiško sutikimo išvežti nepilnametį vaiką, įvertinęs, jog toks prašymas yra perteklinis. Pažymėtina, kad įstatymas numato draudimą išvežti vaiką gyventi į užsienio valstybę be kito tėvo leidimo, o ne laikinai (atostogauti) kaip nagrinėjamu atveju. Nenustačius ieškovės piktnaudžiavimo teisėmis vežtis atostogauti į užsienio valstybę nepilnametį vaiką, apie tai informuojant atsakovą, nėra pagrindo riboti šią jos teisę.
35. Įvertinus ginčo teisinę situaciją, šalių argumentus bei pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, jog yra susiklosčiusi tokia išimtinė situacija, kuri sudarytų pagrindą imtis papildomų, įstatyme nenumatytų, atsakovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ir jeigu tai būtina siekiant apginti viešąjį interesą.
36. Teismo vertinimu, ieškovo prašoma laikinoji apsaugos priemonė – nustatyti ginčo šalių nepilnametės dukters M. K. laikiną gyvenamąją vietą su motina (ieškove) V. K., leidžiant ieškovei dukrą išsivežti į kitą bet kurią užsienio valstybę tik esant atsakovo rašytiniam sutikimui, ne tik nėra pagrįsta, tačiau tokios laikinosios apsaugos priemonės CPK nenumato. Tokios laikinosios apsaugos priemonės nenumato ir kiti įstatymai, reglamentuojantys šeimos teisinius santykius. Dėl nurodytų argumentų daroma išvada, kad teisinis reguliavimas nesuteikia teisės taikyti tokio pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę.
37. Nors teisinis reguliavimas nesudaro pagrindo apskritai taikyti tokią apsaugos priemonė, tačiau atsikreiptinas dėmesys, jog toks atsakovo prašymas taipogi neatitinka nė vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
38. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nepilnametės dukters M. K. laikina gyvenamoji vieta nustatyta su motina (ieškove) V. K.. Įvertinus atsakovo prašymą dėl laikinų apsaugos priemonių pritariama pirmos instancijos teismo nutartyje padarytos išvadoms, jog prašoma priemonė nėra susijusi su laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatytu, o yra susijusi su bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka. Atsakovas neprašo pakeisti šalių vaiko nustatytos laikinosios gyvenamosios vietos, jo prašymas yra susijęs su bendravimo su nepilnamečiu vaiku užtikrinimu, todėl toks prašymas galėtų būti laikomas laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku sudėtine dalimi, tačiau šiuo metu nėra nustatyta nepilnamečio vaiko M. K. laikina bendravimo tvarka su skyrium gyvenančiu tėvu. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas yra kreipęsis dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, tačiau šis klausimas pirmos instancijos teisme dar neišspręstas. Be to, atsakovas kartu su prašymu dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatyto, įtraukė sąlygą, jog tėvai V. K. ir Š. K. neturi teisės išsivežti dukters M. K. į užsienį be vienas kito rašytinio sutikimo. Taigi, atsakovas pirmiausiai turėtų tinkamai suformuluoti savo prašymą.
39. Be to, kaip minėta aukščiau, atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog jau prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu yra kilusi (galimai kils) grėsmė suinteresuoto asmens interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
40. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ar pakeisti.
41. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.