Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2.1. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 2 d. priėmė Sprendimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2025 m. liepos 16 d., motyvuodamas tuo, jog buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (leidimas panaikintas dėl to, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti) ir pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

2.2. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, kuris galiojo iki 2026 m. gruodžio 16 d. Pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo nuo 2022 m. lapkričio 14 d., o dirbti čia pradėjo 2022 m. spalio 4 d. Prieš tai pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas jam išduotą nacionalinę vizą arba leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Migracijos departamentas, pažeisdamas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisę, nuosekliai įgyvendina neteisėtą (duomenys neskelbtini) grąžinimo į karą praktiką.

2.3. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintomis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) bei Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatomis, akcentavo, jog Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo, be kita ko, nustatomas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi atsižvelgti į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. įvertinti visų turimų duomenų visumą.

2.4. Nagrinėjamai bylai yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, o konkrečiai – 2018 m. gegužės 8 d. sprendime byloje Nr. C82/16 suformuluotos išvados. Šio sprendimo 61 punkte nurodyta, kad pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 6 punktą ir 11 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms nedraudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jeigu sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje. Remiantis Direktyva, pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią Direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

2.5. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Tai reiškia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išsiaiškinti visas klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, Direktyva, neįvertino individualios pareiškėjo situacijos, o tai nesuderinama su gero administravimo principu. Nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas turėtų būti panaikintas.

II.

7. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, bylos faktines aplinkybes, nusprendė, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjas nebeturi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir viršija bevizio buvimo laiką, turėjo spręsti dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti savanoriškai.

10. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, nusprendė, kad atsakovas Sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvena neteisėtai, t. y. pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir tai sudaro pagrindą grąžinti pareiškėją į jo kilmės šalį.

12. Teismas akcentavo, jog kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 32 punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, ir Aprašo 46 punkte, numatančiame, jog jeigu užsienietis dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ar 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių negali per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (kai sprendime dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nustatytas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas yra trumpesnis negu 60 dienų), tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per MIGRIS ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių. Teismas padarė išvadą, kad į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovas atsižvelgė bei jas įvertino, spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

13. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 bei 6 dalimis, įvertinus tai, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 29 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini). Teismas akcentavo, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietovėje, jeigu jo gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog (duomenys neskelbtini) būtų kreipęsis dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jo prašymas nebuvo patenkintas.

14. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis.

III.

16. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

16.1. (Duomenys neskelbtini) paskelbta karo padėtis, ten sugrįžti pavojinga. Kariai visoje (duomenys neskelbtini) kankina ir grobia civilinius. Vyksta vergovė, busifikacija, vyrai per prievartą verčiami kariauti. Pastarieji yra diskriminuojami, jiems neleidžiama išvykti iš (duomenys neskelbtini), neišduodami pasai, neteikiamos konsulinės paslaugos.

16.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – nustatytas juridinių faktų visetas, o ne pavienės faktinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepaisė apeliacinės instancijos teismo išaiškinimo, ir neįvertino su pareiškėju susijusios informacijos, nepagrindė sprendime nurodytų argumentų.

18.1. Bet kurioje šalyje piliečiai turi ne tik teises, bet ir pareigas, įskaitant ir pareigą ginti savo valstybės teritorinį vientisumą ir saugumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog piliečio pilietinė pareiga savo valstybei negali būti pripažįstama persekiojimu. Valstybė turi teisę reikalauti iš savo piliečių atlikti karo tarnybą, ir tai savaime nepažeidžia asmens teisių. Pilietis privalo atlikti karo tarnybą, jeigu tai numatyta valstybės įstatymuose, ir neturi teisės vengti karo tarnybos vien dėl to, jog jis yra nusistatęs prieš karo veiksmus ar bijo dalyvauti tokiose veiksmuose. Nors pareiškėjas mano, kad (duomenys neskelbtini) tokiu būdu pažeidžia žmogaus teises, ir galbūt dėl to vertina, jog negalėjo būti priimtas ginčijamas Sprendimas, tačiau valstybė turi teisę į savigyną pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir paprotinę tarptautinę teisę bei valstybės reikalavimas atlikti privalomąją karo tarnybą yra teisėtas, jeigu tokios tarnybos atlikimą reglamentuoja valstybės įstatymai.

18.2. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas kompleksiškai neįvertino su pareiškėju susijusios informacijos ir nepagrindė savo argumentų. Teismas išsamiai išnagrinėjo visą byloje esančią medžiagą ir įvertino proceso šalių išdėstytus argumentus, su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų argumentų ir nenurodė su ginčijamu Sprendimu susijusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus. Pareiškėjo nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo vertinti bylos aplinkybių kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. 25S151070, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (iki 2025 m. liepos 16 d.), nes pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką, pagrįstumo ir teisėtumo.

20. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas viršija bevizio buvimo laiką, turėjo spręsti dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti savanoriškai, o atsakovo priimtas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), kuris yra Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai nuo 2025 m. balandžio 28 d., pasibaigus bevizio buvimo laikui. Pareiškėjas iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo, todėl iki 2025 m. balandžio 28 d. privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, 2025 m. liepos 2 d. priėmė Sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2025 m. liepos 16 d., tačiau pareiškėjas neišvyko.

24. Teisinius santykius dėl užsieniečių išvykimo iš Lietuvos Respublikos reglamentuoja Įstatymo IX skyriaus nuostatos. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu bevizio režimo laikotarpis, kuris baigėsi 2025 m. balandžio 28 d., todėl pareiškėjas pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.

26. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

27. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 str. 6 d.).

28. Nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus jo bevizio režimo laikotarpiui, t. y. nuo 2025 m. balandžio 28 d. jis Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, atsakovo Sprendimas iš esmės priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu (sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (šiuo atveju įvertinus tai, kad pareiškėjas gyvena pasibaigus bevizio režimo laikotarpiui)).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2127-1047/2024 ir kt.).

30. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

31. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

32. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai pasisakė dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, pažymėdami, kad pareiškėjas šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi šeiminių ryšių su asmenimis (pareiškėjo draugė M. M. pagrįstai nepripažinta šeimos nare pagal Įstatymo 2 str. 26 d.), gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitų socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad 2025 m. sausio 9 d. (duomenys neskelbtini) paskelbė perspėjimą, galiojantį iki 2028 m. sausio 28 d. dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi. Teismas, be kita ko, analizavo ir nenustatė priežasčių, įtvirtintų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kurioms esant, pareiškėją būtų draudžiama grąžinti į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento Sprendime ir teismo sprendime, be kita ko, buvo atsižvelgta į tai, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karas, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas yra iš (duomenys neskelbtini) srities, nustatyta, kad šioje srityje šiuo metu nevyksta aktyvūs kariniai veiksmai. Papildomai Sprendime pareiškėjui išaiškinta galimybė kreiptis į atsakingas institucijas, jeigu jo gyvenamojoje srityje prasidėtų karo veiksmai ir taptų nesaugu.

33. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-821/2025, 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-1188/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2415-629/2024 ir kt.).

34. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-275-815/2021 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, bylos šalių argumentus bei visą byloje surinktą medžiagą. Aplinkybė, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrindė savo sprendimą atmesti pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, keliamus teismo sprendimui. Teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino šioje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis, o teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas.

36. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl vertimo per prievartą kariauti ir vyrų diskriminacijos, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką karo prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba socialinių įsitikinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2032-575/2024).

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė užsieniečių išvykimą iš Lietuvos Respublikos reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai nusprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.