Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-15277-1114/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03761-2025-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.1; 55.1.3

2025 m. rugsėjo 23 d.

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas O. D., atstovaujamas advokato Andrej Tiščenko, kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 25S151070 (toliau – ir Sprendimas) dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę, t. y. įpareigojimo savanoriškai išvykti į Ukrainą per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. liepos 16 d.

2.1. 2025 m. liepos 2 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. 25S151070, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti (grįžti) į Ukrainą iki 2025 m. liepos 16 d., motyvuodamas tuo, kad leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas, pareiškėjas viršijo užsieniečiams nustatytą buvimo laiką, o panaikinimo pagrindas – Švedijos sprendimas dėl nelegalaus darbo, kuriuo pareiškėjas įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą su perspėjimu dėl grąžinimo. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka.

2.2. Nurodo, kad iki 2026 m. gruodžio 16 d. jam galiojo leidimas gyventi darbo pagrindais; darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje pradėjo 2022 m. spalio 4 d.; gyvenamąją vietą Lietuvoje yra deklaravęs nuo 2022 m. lapkričio 14 d.; iki tol turėjo darbo vizą ir leidimą gyventi darbo pagrindais. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas pažeidžia Europos Sąjungos (toliau – ES) teisę ir nuosekliai įgyvendina neteisėtą ukrainiečių grąžinimo į karą praktiką.

2.3. Remiasi Lietuvos Respublikos įstatymu ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintomis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis bei Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

2.4. Pabrėžia, kad pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

2.5. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

2.6. Be to, cituojama Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis dėl institucijų kompetencijos priimti sprendimus uždrausti (neuždrausti) atvykti ir dėl draudimo trukmės nustatymo individualiai, atsižvelgiant į visas aplinkybes. Tvarka nustato pavyzdinius vertinimo kriterijus dėl draudimo atvykti nustatymo, sutrumpinimo ar išbraukimo iš sąrašo – sprendimai turi būti proporcingi pažeidimui ir pagrįsti visų dokumentų, duomenų ir aplinkybių visumos įvertinimu.

2.7. Remiamasi Taisyklių 28.1 papunkčiu: duomenys apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti Įstatymo 133 straipsnio numatytais pagrindais, gali būti išbraukiami iš nacionalinio sąrašo arba gali būti sutrumpintas draudimo atvykti laikas tos pačios institucijos sprendimu – teikiant prašymą per MIGRIS (arba raštu esant techniniams sutrikimams). Tai reiškia, kad net ir priėmus nepalankų sprendimą, institucija privalo įvertinti naujai atsiradusias aplinkybes ir pareiškėjo individualią padėtį, kai sprendžiama dėl draudimo atvykti panaikinimo ar termino sutrumpinimo.

2.8. Pareiškėjas nurodo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą byloje Nr. C-82/16 K.A. ir kt. prieš Belgische Staat, aiškinantį 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 6 punktą ir 11 straipsnio 3 dalį: valstybėms narėms nedraudžiama panaikinti ar sustabdyti draudimą atvykti ir tais atvejais, kai sprendimas grąžinti dar neįvykdytas, o trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje; sprendimai pagal Direktyvą priimami kiekvienu atveju atskirai, vadovaujantis objektyviais kriterijais, o vertinimas negali apsiriboti vien neteisėto buvimo faktu. Draudimas atvykti gali būti panaikintas ar sustabdytas ir dėl priežasčių, nenumatytų Direktyvos 11 straipsnyje, jei to reikalauja individualių aplinkybių visuma ir proporcingumas.

2.9. Iš to pareiškėjas daro išvadą, kad sprendimai grąžinti ir dėl draudimo atvykti yra susiję bei priimami kartu. Todėl, prašydamas panaikinti arba sutrumpinti draudimą atvykti, asmuo gali remtis motyvais, susijusiais su sprendimo dėl išsiuntimo netinkamu vykdymu (pvz., neišsiuntimo faktu), kaip viena reikšmingų individualios padėties aplinkybių, net jei tokia aplinkybė tiesiogiai ir neįrašyta Tvarkoje.

2.10. Pareiškėjas akcentuoja gero administravimo principo reikalavimus, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes ir užtikrinti asmens teisę būti išklausytam. Cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį (valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką (2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017; 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-4524-520/2018; 2020 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Nr. eA-2392-492/2020).

2.11. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas nesivadovavo LVAT praktika ir Direktyvomis, neįvertino individualios užsieniečio situacijos, kaip reikalauja Tvarka, nesilaikė gero administravimo principo ir nenurodė aiškių argumentų, kodėl naujai atsiradusios aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti draudimą atvykti ar nesustabdo išsiuntimo. Dėl to buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Atsakovas atsiliepime paaiškina:

3.1. Ginčijamas sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą iki 2025 m. liepos 16 d., priimtas įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Sprendimo pagrindas yra aplinkybė, kad panaikinus leidimą laikinai gyventi, pareiškėjo buvimas Lietuvoje nuo 2025 m. balandžio 28 d. tapo neteisėtas. Kadangi pareiškėjui, kaip Ukrainos piliečiui su biometriniu pasu, taikytinas bevizis režimas baigėsi, jis viršijo leidžiamą buvimo laikotarpį. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę.

3.2. Nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl draudimo atvykti taikymo kriterijų. Migracijos departamentas pabrėžia, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjui nebuvo nustatytas draudimas teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ateityje ir nėra nustatomas draudimo atvykti laikotarpis, todėl Kriterijų vertinimo tvarka ir su tuo susijusios nuostatos šiuo atveju nėra aktualios. Atitinkamai, pareiškėjo skunde cituoti teisės aktai ir jų pagrindu keltos abejonės Sprendimo teisėtumu yra nepagrįstos.

3.3. Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika byloje C-82/16 K.A. ir kt. Minėta byla buvo nagrinėjama šeimos susijungimo kontekste, kai trečiųjų šalių piliečiai yra ES piliečių šeimos nariai. Kadangi pareiškėjas nėra ES piliečio šeimos narys, šioje byloje suformuotos išvados netaikytinos pareiškėjo atžvilgiu.

3.4. Pabrėžia, kad sprendime buvo išsamiai įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės. Nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje šiuo metu nedirba; neturi galiojančio leidimo gyventi ar vizos, o bevizis režimas baigėsi 2025 m. balandžio 28 d., todėl vertina, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje neteisėtai; pareiškėjas šeiminių ryšių Lietuvoje neturi, o Šengeno informacinėje sistemoje yra galiojantis Švedijos 2025 m. sausio 9 d. paskelbtas draudimas atvykti iki 2028 m. sausio 28 d. Taip pat įvertinta, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbiami) srityje yra sąlyginai saugi, čia nevyksta kariniai veiksmai, o esant poreikiui jis gali pasinaudoti Ukrainos teisėje numatytu viduje perkelto asmens statusu ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje Ukrainoje ((duomenys neskelbiami)) taptų nesaugu.

3.5. Migracijos departamentas neturi objektyvių duomenų, kad pareiškėjui išvykus į trečią šalį jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus arba jis galėtų būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, kad išvykęs užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

3.6. Vertindamas papildomus pareiškėjo pateiktus įrodymus (M. M. paaiškinimą dėl santykių, jos leidimo kopiją, mokėjimų išrašus, darbo sutartį bei darbdavio charakteristiką) atsakovas pažymi, kad jie neturi reikšmės ginčijamo sprendimo pagrįstumui. M. M. nėra pareiškėjo šeimos narė, kaip tai vertinama pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalies nuostatas, pateiktas M. M. leidimas laikinai gyventi buvo nebegaliojantis, mokėjimų sąrašas nesusijęs su pareiškėjo buvimo teisėtumu, darbo sutartis nutraukta dar 2024 m. spalio 31 d., o asmeninės charakteristikos negali paneigti nustatytų faktinių aplinkybių.

3.7. Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, remiantis faktinių aplinkybių visuma ir teisės normomis. Sprendime aiškiai išdėstyti motyvai, jie susieti su nustatytomis aplinkybėmis, todėl jis atitinka Įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. 25S151070, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Ukrainą iki 2025 m. liepos 16 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

5.1. 2021 m. spalio 5 d. Ukrainos piliečiui O. D. buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, galiojusi iki 2022 m. rugsėjo 30 d.

5.2. 2022 m. spalio 4 d. pareiškėjas pradėjo dirbti pagal darbo sutartį Lietuvos įmonėje UAB „Tomas SE“ tinkuotoju.

5.3. 2022 m. lapkričio 3 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, galiojęs iki 2024 m. lapkričio 3 d. Gyvenamąją vietą Lietuvoje pareiškėjas deklaravo 2022 m. lapkričio 14 d. 2024 m. spalio 31 d. pareiškėjo darbo sutartis su UAB „Tomas SE“ buvo nutraukta.

5.4. 2024 m. spalio 2 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kaip ketinantis dirbti pagal darbo sutartį trūkstamų profesijų srityje.

5.5. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2024 m. gruodžio 16 d. išdavė pareiškėjui naują leidimą Nr. 760409890, galiojusį iki 2026 m. gruodžio 16 d.

5.6. Švedijos Karalystė 2025 m. sausio 9 d. paskelbė perspėjimą, galiojantį iki 2028 m. sausio 28 d.; paskelbimo priežastis – trečiosios šalies pilietis, kuriam draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi (Reglamento (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsniai), sprendimo pagrindas yra draudimas atvykti pagal Direktyvą 2008/115/EB. Tą pačią dieną Švedijos SIRENE biuras N formoje oficialiai informavo Lietuvos institucijas apie įvestą perspėjimą ir paklausė, ar Lietuva panaikins pareiškėjui išduotą leidimą gyventi.

5.7. Migracijos departamentas 2025 m. sausio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 25S9481 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, remdamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu; leidimas paskelbtas negaliojančiu nuo 2025 m. sausio 28 d. Tą pačią dieną per O formą Švedijai pranešta, kad leidimas panaikintas.

5.8. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas apskundė Migracijos departamento 2025 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 25S9481 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 30 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-9225-596/2025 pareiškėjo skundą atmetė, konstatuodamas, kad sprendimas dėl leidimo panaikinimo priimtas teisėtai ir pagrįstai.

5.9. Pasibaigus bevizio režimo terminui, pareiškėjo teisėtas buvimas (90 d. per 180 d.) Lietuvos Respublikoje baigėsi 2025 m. balandžio 28 d. ir nuo 2025 m. balandžio 29 d. jis laikomas esančiu Lietuvos Respublikoje neteisėtai.

5.10. 2025 m. balandžio 30 d. pareiškėjas per MIGRIS sistemą pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. 2504-LLG-6053 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad ketina dirbti UAB „Bricela“ tinkuotoju ir gauti 2015 Eur mėnesinį atlygį.

5.11. Migracijos departamentas 2025 m. birželio 13 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes SIS sistemoje galioja Švedijos paskelbtas perspėjimas dėl draudimo atvykti.

5.12. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą Nr. 25S151070, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą iki 2025 m. liepos 16 d., konstatuojant, kad jis viršijo užsieniečiams nustatytą buvimo Lietuvos Respublikoje laiką ir neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvoje.

5.13. Pareiškėjas į bylą pateikė M. M. 2025 m. liepos 8 d. paaiškinimą, kuriame nurodoma jog nuo 2022 m. kovo 23 d. iki šiol ji palaiko neregistruotus santykius su pareiškėju.

5.14. 2025 m. rugsėjo 10 d. SIS išraše fiksuoti du aktyvūs perspėjimai: Lietuvos paskelbtas perspėjimas dėl grąžinimo (Reglamento (ES) 2018/1860 3 straipsnis) bei Švedijos paskelbtas perspėjimas dėl draudimo atvykti į Šengeno erdvę kaip nepageidaujamam asmeniui.

6. UTPĮ (aktuali ginčui redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

7. Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

8. UTPĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą. Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. UTPĮ 124 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.

9. UTPĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 3 dalį, įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 3¹ dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 127 straipsnio 6 dalis).

10. Sprendžiant klausimą dėl to, ar priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, pirmiausia pažymėtina, jog Įstatymas iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (Įstatymo 127 straipsnio 7 dalis). Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas).

11. Aprašo 4 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 106 straipsnio 6 dalies ar 125 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

12. UTPĮ 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza (1 punktas); jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi (2 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui (3 punktas); jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (4 punktas); į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti (5 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (6 punktas); jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (7 punktas), jis yra šio Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, 140⁸ straipsnio 1 ar 3 dalyje nurodytas užsienietis ir prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (8 punktas). Įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis).

13. Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nustatė, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje panaikinus jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o taip pat – kad Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai, pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, nuo 2025 m. balandžio 28 d. Kaip minėta, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (UTPĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi Lietuvoje (UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

14. Taigi, atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas nebeturi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir viršija bevizio buvimo laiką, turėjo spręsti dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti savanoriškai. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo apskundęs atsakovo 2025 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 25S9481 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, tačiau Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-9225-596/2025 skundą atmetė, todėl minėtas sprendimas liko galioti; LITEKO sistemoje nėra duomenų, kad pareiškėjas minėtą sprendimą būtų skundęs apeliacine tvarka.

15. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija faktinės aplinkybės, jog jo atžvilgiu panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau teigia, kad turi teisę likti Lietuvoje, kadangi Ukrainoje šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, o Lietuvoje jis yra registruotas ir gyvena jo draugė, su kuria palaiko neregistruotus santykius.

16. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

17. Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad atsakovas vertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas nebeturi galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat yra nevedęs, neturi vaikų, o jo ekonominių bei socialinių ryšių Lietuvoje nenustatyta. Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 punktą šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Pareiškėjas nenurodė, kad Lietuvoje gyventų jo sutuoktinė, vaikai ar kiti Įstatymo 2 straipsnio 26 punkte nurodyti šeimos nariai, todėl laikytina, jog atsakovas pagrįstai M. M. nelaikė pareiškėjo šeimos nariu, dėl kurio jis turėtų likti gyventi Lietuvoje, neturėdamas tam leidimo. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo esamą, o ne buvusią, darbovietę ar kitus jo ekonominius ar socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl laikytina, kad užsienietis artimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, neturi, taip pat šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog šiuo metu būtų nagrinėjami kokie nors pareiškėjo prašymai dėl leidimo gyventi Lietuvoje.

18. Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti atvejai, kuomet draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį, t. y. draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Taip pat užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

19. Atsižvelgdamas į atsakovo nurodytą informaciją ir bylos duomenis, teismas sprendžia, kad šioje byloje nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų negrąžinimo pagrindų. Pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl galimos grėsmės jo gyvybei ar laisvei, persekiojimo ar žiauraus, nežmoniško elgesio rizikos nebuvo pagrįsti individualizuotais duomenimis apie grėsmes būtent toje Ukrainos teritorijoje, kurioje yra jo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbiami). Tuo tarpu atsakovas pagrįstai nurodė, kad pagal viešai prieinamą informaciją ši sritis laikytina sąlyginai saugia ir šiuo metu joje kariniai veiksmai nevyksta; be to, Ukrainos teisė numato vidaus perkėlimo (IDP) mechanizmą bei socialines garantijas, sudarančias sąlygas persikelti į saugesnę vietą šalies viduje (2014-10-20 įstatymas Nr. 1706-VI). Šių aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas neįrodė, jog grįžęs į savo gyvenamąją vietą ar, prireikus, pasinaudojęs vidaus perkėlimo institutu, patirtų Įstatymo 130 straipsnio 1 ar 2 dalyse apibrėžtas individualias rizikas, todėl šio straipsnio taikymo sąlygos šiuo atveju neatsirado.

20. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvena neteisėtai, t. y. asmuo yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.

21. Iš minėtų nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties Įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Aprašo 24 punkte, kur numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus Aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties), jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra patvirtinta, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.

22. Atitinkamai, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, neturėdamas leidimo laikinai gyventi ir pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu. Tokią išvadą suponuoja ir Aprašo II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmimo ir vykdymo tvarka.

23. Pažymėtina, kad kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 3² punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, ir Aprašo 46 punkte, numatančiame, jog jeigu užsienietis dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ar 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių negali per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (kai sprendime dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nustatytas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas yra trumpesnis negu 60 dienų), tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per MIGRIS ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių.

24. Aprašo 47 punkte numatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusi įstaiga, įvertinusi priežastis, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą, atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Įstatymo 127 straipsnio 32 dalimi, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo Aprašo 46 punkte nurodytų dokumentų gavimo dienos priima sprendimą dėl savanoriško išvykimo termino pratęsimo (bendras terminas savanoriškai išvykti negali viršyti 60 dienų).

25. Taigi, iš šių teisės normų analizės darytina išvada, kad į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovas atsižvelgė bei jas įvertino, spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs aplinkybes, paskyrė pareiškėjui 14 dienų terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos.

26. Nustačius faktą, jog yra bent viena Įstatymo 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties Įstatymo 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, jog toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo nurodomų teisių, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Teismas pažymi, kad Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 bei 6 dalimis, įvertinus tai, kad asmuo yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti asmenį į užsienio valstybę. Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, o valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukrainą. Pažymėtina, kad iš rašytinių bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas 2024 m. balandžio 29 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę, t. y. Ukrainą. Akcentuotina, kad nors pareiškėjas Ukrainoje gyveno (duomenys neskelbiami) srityje, t. y. toje Ukrainos dalyje, kur šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, tačiau Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Migracijos departamentas iš viešai prieinamų duomenų nustatė, kad 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų, be to, padaryta išvada, kad pareiškėjas Ukrainoje gali kreiptis į atsakingas institucija dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietovėje, jeigu jo gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu. Sprendime taip pat nurodyta, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Ukrainoje kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jo prašymas nebuvo patenkintas.

28. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta jog administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

29. Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A- 398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012).

30. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

31. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimą Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo O. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.