- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-30
- Bylos Nr.
- eI2-9225-596/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00772-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- O. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Marcinas Dubovskis
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas arba atsakovas) 2025 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 25S9481, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760409890, galiojantis iki 2026 m. gruodžio 16 d. (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad ginčijamas Sprendimas priimtas dėl to, kad kita Šengeno valstybė (Švedija) įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1860 dėl Šengeno informacinės sistemos naudojimo neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimui (toliau – ir SIS reglamentas arba Reglamentas (ES) 2018/1860) 3 straipsnio nuostatas kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2030 m. sausio 9 d. Pareiškėjas cituoja SIS reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ir pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo jokių teisinių pagrindų įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2030 m. sausio 9 d. Teigia, jog pareiškėjui neaišku, pagal kokius objektyvius kriterijus jis buvo įtrauktas į SIS perspėjimą, kadangi nepadarė jokio nusikaltimo, nėra nuteistas už nusikalstamą veiką, už kurią būtų skirta laisvės atėmimo bausmė, taip pat nėra jokių svarių priežasčių manyti, jog jis ketino ar ketina daryti sunkią nusikalstamą veiką, taigi įvestas draudimas nepagrįstai ir tiesiogiai pažeidžia jo teisę dirbti Šengeno erdvėje. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas taip pat neatitinka proporcingumo principo, kuris reikalauja, kad bet kokios priemonės, ribojančios asmens teises, būtų pagrįstos ir proporcingos siekiamam tikslui.
Teigia, kad nors Sprendimas buvo priimtas remiantis Švedijos pateiktu perspėjimu dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, tačiau toks perspėjimas neatitinka Reglamento (ES) 2018/1860 24 straipsnio reikalavimų, nes nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo buvimas kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, o priimdamas Sprendimą atsakovas neatsižvelgė į individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teisine padėtimi, jo integracija į Lietuvos visuomenę, darbo santykiais bei profesine veikla, kuri yra svarbi Lietuvos darbo rinkai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad jam nėra žinoma, kur šiuo metu yra pareiškėjas (galimai yra išvykęs į Ukrainą) ir kokia veikla jis užsiima, taip pat nurodė, kad neturi jokių duomenų, patvirtinančių, kad būtų apskųstas Švedijoje priimtas sprendimas, nors skundo šioje administracinėje byloje pateikimo metu pareiškėjas ketino minėtą sprendimą ginčyti. Pareiškėjo atstovo žiniomis, Švedijoje priimtas sprendimas buvo priimtas dėl to, kad pareiškėjas šioje valstybėje dirbo nelegaliai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti.
Nurodo, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas arba UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustačius, kad kita Šengeno valstybė 2025 m. sausio 9 d. į SIS įtraukė perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2030 sausio 9 d. bei cituoja minėtas Įstatymo nuostatas.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes Švedijos pateiktas perspėjimas neatitinka SIS reglamento 24 straipsnio reikalavimų, kadangi nėra pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo buvimas kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Paaiškina, kad Lietuva ir Švedija vykdė tarpusavio konsultacijas, buvo pasikeista nustatytos formos informacija. Migracijos departamentas neturi pagrindo abejoti kitos Šengeno valstybės kompetencija dėl sprendimo priėmimo. Oficialūs duomenys, gauti iš patikimo šaltinio – kitos Šengeno valstybės, todėl šie duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Šiuo metu SIS įvestas perspėjimas pareiškėjo atžvilgiu yra galiojantis. Atsižvelgdamas į Įstatymo 35 straipsnio imperatyvias nuostatas Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės nuspręsti panaikinti ar nepanaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kai dėl užsieniečio kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas išsamiai išdėstė visas faktines aplinkybes, kurios svarbios ginčijamo Sprendimo priėmimui, o taip pat ir motyvus, kuriais jį grindė. Pažymi, kad nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Rašytine bylos medžiaga ir proceso dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Migracijos departamentas 2024 m. spalio 2 d. gavo pareiškėjo prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytais pagrindais, kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, kurio profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir kuriam nereikalingas užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad dirbs uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) pagal darbo sutartį tinkuotoju. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 13 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu (asmens profesija įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis) priėmė sprendimą pakeisti asmeniui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui 2024 m. gruodžio 16 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760409890, galiojantis iki 2026 m. gruodžio 16 d. (įteiktas 2024 m. gruodžio 30 d.), t. y. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.
Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje pareiškėjui buvo išdavusi nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021 m. spalio 5 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d., kaip užsieniečiui, kuris nurodytas Vizos aprašo 70.6 punkte, kuris atvyksta į juridinį asmenį, įtrauktą į patvirtintų įmonių sąrašą ir turi kvalifikaciją toje ekonominės veiklos rūšies srityje, pagal kurią juridinis asmuo įtrauktas į patvirtintų įmonių sąrašą bei yra pilietis valstybės, kurios piliečiams taikomas bevizis režimas arba valstybės, kuriai Lietuvos Respublika taiko nacionalinių vizų išdavimo lengvatas vienašališkai arba pagal tarptautinius susitarimus, tarpininkaujant bendrovei. Tarpininkaujant Bendrovei, nuo 2022 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas Lietuvoje gyveno su leidimu laikinai gyventi, galiojusiu iki 2024 m. lapkričio 3 d. Šiuo metu pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis nuo 2024 m. gruodžio 16 d. iki 2026 m. rugsėjo 12 d., tarpininkaujant Bendrovei, tačiau pareiškėjas įmonėje dar neįsidarbino.
„Sodra“ informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje pradėjo 2022 m. spalio 4 d. Bendrovėje, iš kurios buvo atleistas 2024 m. spalio 31 d. Pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra deklaravęs nuo 2022 m. lapkričio 14 d.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2025 m. sausio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 25S9481, kuriuo nusprendė pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760409890, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 16 d., nes dėl asmens kita Šengeno valstybė (Švedija) 2025 m. sausio 9 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2030 m. sausio 9 d.
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismą jį panaikinti kaip nepagrįstą.
Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (3 punktas).
Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas imperatyvus pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas.
Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi, tačiau nagrinėjamu atveju, remiantis kitos Šengeno valstybės pateikta informacija, nustatyta, jog kita Šengeno valstybė (Švedija), įvertinusi su asmeniu susijusias aplinkybes ir siekdama apsaugoti visuomenės interesą, priėmė sprendimą asmenį išsiųsti, kartu uždraudžiant atvykti ir apsigyventi.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui teko pareiga laikytis Įstatymo įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. Migracijos departamentui teikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra numatytos.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024 ir kt.).
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindas. Pažymėtina, kad pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio nuostatas Sąjunga suformuluoja valstybių narių solidarumu paremtą bendrą prieglobsčio, imigracijos ir išorės sienų kontrolės politiką, kuri būtų teisinga trečiųjų šalių piliečiams. Sąjungos politikai ir jos įgyvendinimui taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas. SIS reglamento 1 straipsnyje nustatyta, kad SIS tikslas – užtikrinti aukštą saugumo lygį Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, be kita ko, palaikyti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, užtikrinti saugumą valstybių narių teritorijose, ir, naudojantis šia sistema perduodama informacija, užtikrinti SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies 4 ir 5 skyrių nuostatų, susijusių su asmenų judėjimu valstybių narių teritorijose, taikymą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (pvz., byloje C 606/10) taip pat pasisakė, kad „Šengeno susitarimu nustatyta sistema grindžiama išorės sienų kontrolės suderintų taisyklių paisymu ir, kaip yra nagrinėjamu atveju, griežtu trečiųjų šalių piliečių atvykimo į valstybių, kurios yra minėto susitarimo šalys, teritoriją sąlygų, nustatytų Reglamentu Nr. 562/2006, laikymusi. Juk kiekviena valstybė narė, kurios teritorija priklauso Šengeno erdvei, turi būti tikra dėl bet kurios kitos šiai erdvei priklausančios valstybės vykdomos kontrolės veiksmingumo ir griežtumo“.
SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalis nustato perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, o būtent, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.
Situacijos, kurioms taikomas SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (24 straipsnio 2 dalis). Asmenys, kurių atžvilgiu pateikiamas 1 dalyje nurodytas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, turi teisę apskųsti tokį perspėjimą. Tokie skundai nagrinėjami laikantis Sąjungos ir nacionalinės teisės, kuriose numatyta veiksminga teisių gynimo priemonė teisme (24 straipsnio 4 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad duomenų, jog pareiškėjas būtų apskundęs Švedijos kompetentingos institucijos sprendimą, kurio pagrindu atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą, byloje nėra, šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir pareiškėjo atstovas.
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos yra imperatyvios, t. y. nurodyta, kuriais atvejais panaikinamas leidimas laikinai gyventi užsieniečiui. Viena iš tokių aplinkybių yra, kai nustatoma, jog kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi. Įstatymo nuostatos nenustato Migracijos departamentui pareigos kreiptis į užsieniečius dėl papildomų paaiškinimų gavimo ar į užsienio valstybių institucijas, įvedusias perspėjimą į SIS, kai nustatomos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės. SIS reglamentas nustato, jog perspėjimą iš SIS gali keisti, taisyti ar ištrinti iškirtinai tik perspėjimą pateikusi valstybė narė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes bei įvertinusi: SIS reglamento 1 straipsnyje įtvirtintus jo tikslus (aukšto saugumo lygio užtikrinimas Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose); tai, kad kita Šengeno valstybė narė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo (išsiuntimo) kartu su draudimu atvykti; tai, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų; tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, konstatuoja, kad pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos bei Šengeno erdvės valstybių narių interesus.
Pagal Įstatymo 23 straipsnio 3 ir 9 punktus, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis: yra Lietuvos Respublikoje, turėdamas panaikintą arba atšauktą kelionės leidimą ar vizą (3 punktas); yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą arba dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas, išskyrus Vizų kodekse numatytą atvejį, kai užsieniečiui išduota riboto teritorinio galiojimo viza, arba Reglamente (ES) 2018/1240 numatytą atvejį, kai užsieniečiui išduotas riboto teritorinio galiojimo kelionės leidimas, ir šios aplinkybės paaiškėja užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje metu (9 punktas).
Pareiškėjo argumentus, jog nagrinėjamu atveju Švedijos kompetentingai institucijai nebuvo jokių teisinių pagrindų įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi iki 2030 m. sausio 9 d., teismas atmeta kaip nepagrįstus, kadangi Migracijos departamentas privalėjo vadovautis kitos Šengeno valstybės kompetencijos ribose priimtu sprendimu, kurio ji neturi diskrecijos vertinti ir kuris yra nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tokioje teisinėje padėtyje, kurioje iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo buvo pareiškėjas, tik aktyvūs jo paties veiksmai, siekiant bendradarbiauti su atsakovu ir pateikiant jam objektyvius duomenis apie ekstraordinarinę situaciją, tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindu prievolių nevykdymo tolerancijai, taikant proporcingumo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas išimtinių aplinkybių, lėmusių jo pasirinkimą pažeisti sąlygas, taikomas asmenims, kuriems buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neįrodė.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014; kt.). Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, vadovaudamasis aktualia SIS informacija. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo O. D. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.