Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2.1. Pareiškėjui nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. ir nuo 2022 m. sausio 6 d. iki 2022 m. sausio 19 d. buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, o nuo 2023 m. gegužės 9 d. iki 2025 m. gegužės 9 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas). Pareiškėjas, teisėtai gyvendamas Lietuvos Respublikoje, nuo 2023 m. birželio 27 d. iki 2023 m. rugpjūčio 4 d. dirbo pagal darbo sutartį, o nuo 2023 m. spalio 16 d. ėmė vykdyti individualią veiklą. 2024 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjo Leidimas panaikintas, pareiškėjui nenurodant motyvų, paimtas iš jo kertant Lietuvos Respublikos sieną. Paėmus Leidimą, pareiškėjui nurodyta nuvykti į Migracijos departamentą, kur pareiškėjui įteiktas Sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savarankiškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. lapkričio 13 d. Valstybė, į kurią įpareigojama išvykti savarankiškai, – Ukraina. Sprendimas motyvuotas tuo, kad pareiškėjas nuo 2024 m. spalio 30 d. tapo neteisėtai gyvenančiu Lietuvos Respublikoje, kadangi jo duomenys įtraukti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau – ir Nacionalinis sąrašas), pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja išskirtinai tik ekonominiai santykiai, pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) srityje, kur šiuo metu nevyksta kariniai veiksmai, grąžintas jis galėtų kreiptis į atsakingas institucijas Ukrainoje dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje. Sprendime pažymėta, kad per nustatytą terminą neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo.

2.2. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų, jame nėra nurodytas faktinis Sprendimo pagrindas ir administracinio sprendimo motyvai. Sprendime nenurodyti Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50, 133 straipsniuose numatyti pagrindai, nenurodyta, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo išduotas Leidimas ir / ar kokiu pagrindu šis leidimas panaikintas. Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo pareiškėjui neįteiktas, nežinoma, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis jis priimtas, neįteiktas ir sprendimas jo duomenis įtraukti į Nacionalinį sąrašą, nežinomas jo teisinis pagrindas ir draudimo atvykti terminas. Nacionalinis sąrašas skelbiamas viešai, tačiau pareiškėjo duomenų nebuvo jame 2024 m. lapkričio 18 d. Kadangi pareiškėjui nesuteikta esminė informacija apie jo teisinę padėtį ir jam taikomų priemonių teisinį pagrindą, pareiškėjas negali efektyviai pasinaudoti teismine gynyba.

2.3. Sprendimas motyvuotas iš esmės tik tuo, kad pagal 2014 m. spalio 20 d. įstatymą „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių” Nr. 1706-VI (toliau – ir 2014 m. spalio 20 d. įstatymas) pareiškėjas gali prašyti būti perkeliamas Ukrainos viduje, tačiau išduodant Leidimą pareiškėjas taip pat galėjo prašyti jį perkelti Ukrainos viduje, tačiau tai nebuvo įvertinta kaip pagrindas neišduoti Leidimo. Jei 2014 m. spalio 20 d. įstatymas nebuvo pagrindu neišduoti Leidimo, tai negali tapti pagrindu jį panaikinti.

2.4. Sprendime nevertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės bei 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti pagrindai, kada užsienietį į užsienio valstybę grąžinti draudžiama. Migracijos departamentas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nuo 2018 m. turi ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, kad vykdo Lietuvos Respublikoje teisėtą veiklą, o jo kilmės valstybėje vyksta karas, dėl ko gali būti neužtikrintos pagrindinės žmogaus teisės. Atsakovas nenurodė priežasčių, kodėl panaikintas Leidimas ir kodėl nutarta jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, nors tai yra reikšmingos aplinkybės, sprendžiant dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę.

II.

8. Teismas vadovavosi VAĮ nuostatomis bei jas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kad Sprendimas priimtas Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo pagrindu, o kadangi pareiškėjas nei 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo, nei 2024 m. spalio 30 d. sprendimo neskundė, jie yra galiojantys, todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą, teisėtai bei pagrįstai vadovavosi minėtais sprendimais. Teismas atkreipė dėmesį į imperatyvią Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, t. y. asmeniui panaikinus leidimą laikinai gyventi, turi būti priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę.

9. Teismas aptarė Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo turinį, nustatė, jog pagal MIGRIS duomenis 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas pareiškėjui išsiųstas 2024 m. rugpjūčio 16 d. el. paštu: (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, jog toks 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo įteikimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, turėdamas Leidimą, turi domėtis savo situacija, tikrinti MIGRIS paskyrą, nurodytą el. paštą, o taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ir pareiškėjo 2024 m. lapkričio 6 d. apklausos lape, pateiktame Migracijos departamentui, 17 punkte (papildoma informacija) nurodyta, kad Leidimas negalioja nuo 2024 m. rugsėjo 3 d., 2024 m. spalio 30 d. įtrauktas į NNAS (Nacionalinį sąrašą). Teismas sprendė, jog minėti duomenys patvirtina, kad Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas (Sprendimo pagrindas) tinkamai įteiktas pareiškėjui, pareiškėjas žinojo apie Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 14 d. ir 2024 m. spalio 30 d. sprendimų priėmimą (apklausos duomenys tai patvirtina), tačiau jų neginčijo, taip pat nagrinėjamoje administracinėje byloje neprašė atnaujinti skundo padavimo termino dėl jų, todėl jie yra galiojantys bei sukeliantys teisines pasekmes. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 14 d. ir 2024 m. spalio 30 d. sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o taip pat nevertino skundo argumentų, susijusių su 2014 m. spalio 20 d. įstatymo ir pareiškėjui išduoto, o vėliau panaikinto Leidimo sąsaja.

11. Teismas aptarė Sprendimo turinį ir nustatė, kad jame vertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika: asmeniui buvo išduotas Leidimas, kuris yra panaikintas ir negalioja nuo 2024 m. rugsėjo 3 d., Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d., bei Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. sausio 6 d. iki 2022 m. sausio 19 d. Asmuo Lietuvos Respublikoje buvo įdarbintas nuo 2023 m. birželio 27 d. iki 2023 m. rugpjūčio 4 d. bei nuo 2023 m. spalio 16 d. vykdo individualią veiklą. Šios aplinkybės leido daryti išvadą, jog pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja išskirtinai tik ekonominiai santykiai. Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, asmens šeimos nariams nėra išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ar leistų abejoti Migracijos departamento nustatytais faktais. Aplinkybę, jog pareiškėjo pilnametis sūnus, tikėtina, gyvena Lietuvoje, teismas vertino kaip nesudarančią pagrindo naikinti Sprendimą, nes pareiškėjas nepateikė šį faktą patvirtinančių įrodymų, pareiškėjo sūnus yra pilnametis, savarankiškai dirba (anot pareiškėjo), byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sūnus būtų išlaikomas ar kitaip priklausomas nuo pareiškėjo.

13. Teismas pertekliniais pripažino pareiškėjo skundo argumentus, jog Sprendime turėjo būti nurodytas Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 14 d. ir 2024 m. spalio 30 d. sprendimų priėmimo pagrindas, nurodė, jog atsakovas tinkamai įvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi artimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, taip pat šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, o pareiškėjo ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika negalima laikyti ilgalaikiais ar stipriais. Teismas nenustatė priežasčių, numatytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl ko pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti ar grąžinti į Ukrainą, o ir pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Ukrainoje būtų kreipęsis dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas. Teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 24S247530, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savarankiškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos (iki 2024 m. lapkričio 13 d.), teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados.

23. Byloje nustatyta, kad Sprendimu nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti asmenį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. lapkričio 13 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina. Sprendimas priimtas, nes nuo 2024 m. rugsėjo 3 d. užsieniečiui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi (galiojęs iki 2025 m. gegužės 9 d.), o 2024 m. spalio 30 d. sprendimu uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Vertindamas pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad užsienietį su Lietuvos Respublika sieja išskirtinai ekonominiai ryšiai (buvo įdarbintas nuo 2023 m. birželio 27 d. iki 2023 m. rugpjūčio 4 d. bei nuo 2023 m. spalio 16 d. vykdo individualią veiklą), socialinių ryšių Lietuvoje neturi (šeimos nariams nėra išduoti dokumentai, suteikiantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje). Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis.

24. Teisinius santykius dėl užsieniečių išvykimo iš Lietuvos Respublikos reglamentuoja Įstatymo IX skyriaus nuostatos. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi.

25. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas (Įstatymo 127 str. 3 d.). Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 str. 6 d.).

26. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu, byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu panaikintas, o nuo 2024 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikoje pareiškėjas yra neteisėtai (duomenys apie pareiškėją įtraukti į Nacionalinį sąrašą, uždraudžiant jam atvykti į Lietuvos Respubliką), atsakovo Sprendimas iš esmės priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011; 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2127-1047/2024).

28. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

29. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, pažymėdamas, kad pareiškėjas neturi artimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje (byloje nėra tokių duomenų), taip pat šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Teismas taip pat analizavo ir nenustatė priežasčių, numatytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl ko pareiškėją būtų draudžiama grąžinti į Ukrainą. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2024 m. lapkričio 6 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę. Sprendime buvo atsižvelgta į tai, kad šiuo metu Ukrainoje vyksta karas, tačiau įvertinus tai, jog pareiškėjas yra iš (duomenys neskelbtini) srities, nustatyta, kad šioje srityje šiuo metu nevyksta aktyvūs kariniai veiksmai. Papildomai Sprendimu pareiškėjui išaiškinta galimybė kreiptis į atsakingas institucijas, jei jo gyvenamojoje srityje prasidėtų kariniai veiksmai ir taptų nesaugu.

30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas. Analogiškos pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024).

31. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-275-815/2021; ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundo argumentus bei visą bylos medžiagą. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

33. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas neteisingai įvertino 2024 m. lapkričio 6 d. apklausos lapo duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad 2024 m. lapkričio 6 d. apklausos protokolas patvirtina, jog apklausa vyko rusų kalba, apklausos metu pildant grafą „Užsienio kalbos (nurodyti kalbas, kuriomis gali kalbėti, skaityti, rašyti)“, nurodyta rusų kalba, pareiškėjas pasirašė apklausos lapą, taigi atmestini apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojama užsieniečio apklausos lape esanti informacija.

34. Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl atsakovo 2024 m. rugpjūčio 14 d. ir 2024 m. spalio 30 d. sprendimų, kuriais panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi ir nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pareiškėjo teiginiai, jog ginčijame Sprendime turėjo būti nurodyti šių sprendimų priėmimo pagrindai, o pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė, nėra pagrįsti. Nagrinėjama byla buvo išnagrinėta atsižvelgiant į ginčo ribas, nustatomas pagal teismui pateikto pareiškėjo skundo suformuluotus reikalavimus. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo skunde teismui nebuvo išreikštas pageidavimas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas gindamas savo teises šioje byloje naudojosi profesionalaus teisininko (advokato padėjėjo) paslaugomis, todėl teikdamas skundą teismui turėjo visas galimybes apsispręsti dėl ginčo ribų, taip pat teisminio proceso metu naudotis skundo patikslinimo institutu.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, laikydamasis ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.