Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių D. Z. ir S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų V. B., D. Z. ir S. Š. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl suklydimo sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais.Ieškovas V. B. prašė pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo tarp ieškovo ir atsakovės 2011 m. sausio 28 d. sudarytas Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr.S007013 ir Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr.S007014, 2011 m. gegužės 18 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110518S990005 ir 2011 m. liepos 21 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110721S990016, taikyti restituciją ir pripažinti pagal indėlio sertifikato įsigijimo ir obligacijų pasirašymo sutartis atsakovei sumokėtas lėšas ieškovo lėšomis ieškovo mokėjimo sąskaitoje.Atsakovas V. B., atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. išaiškinimą civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, perdavė trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenis, reikalingus draudimo išmokai už ieškovo V. B. įsigytus indėlių sertifikatus išmokėti, o trečiasis asmuo išmokėjo, t. y. pervedė, draudimo išmokų mokėjimo agentui AB SEB bankui, ieškovui V. B. maksimalią 100 000 Eur draudimo išmoką už įsigytus indėlių sertifikatus ir indėlį (29 416,31 Eur už indėlį ir 70 583,69 Eur už indėlio sertifikatą). Atsakovas V. B. pateikė teismui ieškinio atsisakymo pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsisako ieškinio atsakovui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.Ieškovė D. Z. prašė pripažinti negaliojančia dėl suklydimo tarp ieškovės ir atsakovės 2011 m. liepos 7 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110707S990004, taikyti restituciją ir pripažinti pagal obligacijų pasirašymo sutartį atsakovei sumokėtas lėšas ieškovės lėšomis ieškovės mokėjimo sąskaitoje.Ieškovė D. Z. nurodė, kad 2011 m. liepos 7 d. atvyko į atsakovės skyrių, turėdama tikslą pratęsti terminuotojo indėlio sutartį. Atsakovės darbuotoja pasiūlė ieškovei vietoje terminuotojo indėlio įsigyti atsakovės išleistas obligacijas. Banko darbuotoja paaiškino, kad obligacijos nuo terminuotojo indėlio skiriasi tik už obligacijas mokamomis didesnėmis palūkanomis, kad po metų į ieškovės sąskaitą bus pervesti už obligacijas sumokėti pinigai su palūkanomis, kad obligacijos yra lygiai tokia pat saugi priemonė kaip ir terminuotieji indėliai. Tai leido ieškovei pagrįstai tikėtis, kad jai siūlomos įsigyti obligacijos, kaip ir terminuotieji indėliai, yra draudžiami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovė neturėjo nei teorinės, nei praktinės investavimo patirties, o apie obligacijas pirmą kartą ieškovė išgirdo tik 2011 m. liepos 7 d. Be to, 2011 m. sausio 4 d. mirė ieškovės tėvas, 2011 m. kovo 4 d. ieškovė po ilgai trukusių teisminių ginčų išsiskyrė su sutuoktiniu. Didelis stresas lėmė tai, kad ieškovė susirgo depresija. Esant visoms šioms aplinkybėms ieškovė negalėjo pati tinkamai įvertinti atsakovės darbuotojos siūlomų obligacijų ir turėto terminuotojo indėlio skirtumų, iš kurių svarbiausias – rizikos laipsnis. Ieškovė ne tik nebuvo supažindinta, bet ir negavo Neprofesionalaus klieno aptarnavimo sutarties ir šioje sutartyje nurodytų dokumentų – Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo, taip pat nebuvo supažindinta ir negavo obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytų Programos prospekto ir Emisijos galutinių sąlygų. Tik prasidėjus atsakovės bankroto procedūrai, ieškovė sužinojo, kad jos įsigytos obligacijos nėra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.Pradinė ieškovė J. N. D. prašė pripažinti negaliojančia dėl suklydimo tarp pradinės ieškovės J. N. D. ir atsakovės 2011 m. rugsėjo 9 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110909P990014, taikyti restituciją ir pripažinti pagal obligacijų pasirašymo sutartį atsakovei sumokėtas lėšas pradinės ieškovės lėšomis pradinės ieškovės mokėjimo sąskaitoje.Pradinė ieškovė J. N. D. nurodė, kad atsakovės banke laikė terminuotąjį indėlį. Pagrindinis pradinės ieškovės tikslas, laikant pinigus atsakovės banke, buvo pinigų saugumas, ji niekada nenorėjo prisiimti papildomos rizikos, kad būtų gauta didesnė pinigų grąža. Pradinei ieškovei atsakovės darbuotojai buvo paaiškinę, kad terminuotieji indėliai draudžiami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, todėl, jei atsakovė negalėtų pradinei ieškovei grąžinti jos pinigų, tai padarytų valstybė. 2011 m. rugsėjo 9 d. atsakovės darbuotoja pasiūlė pradinei ieškovei kitą priemonę – atsakovės obligacijas. Atsakovės darbuotoja paaiškino, kad obligacijos yra praktiškai tapati ir lygiai tokia pat saugi priemonė, kaip ir terminuotasis indėlis, tačiau naudingesnė, nes už obligacijas mokamos didesnės palūkanos nei už terminuotuosius indėlius. Tai suformavo pradinei ieškovei įsitikinimą, kad obligacijos, kaip ir terminuotieji indėliai, yra draudžiamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Pradinė ieškovė iki obligacijų pasirašymo sutarties neturėjo jokios investavimo patirties į finansines priemones. Pradinė ieškovė negavo Neprofesionalaus klieno aptarnavimo sutartyje nurodytų dokumentų – Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo, Veiksmų, kurių Bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti Klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukos, taip pat nebuvo supažindinta ir negavo obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytų Programos prospekto ir Emisijos galutinių sąlygų. Tik prasidėjus atsakovės bankroto procedūrai, ieškovė sužinojo, kad jos įsigytos obligacijos nėra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi mirusi pradinė ieškovė J. N. D. buvo pakeista jos teisių perėmėja S. Š..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškovių D. Z. ir S. Š. ieškinius atmetė, civilinę bylą pagal ieškovo V. B. ieškinį nutraukė.Teismas, remdamasis ieškoves charakterizuojančiais duomenimis (išsilavinimas, darbo patirtis), ieškoves vertino kaip vidutines vartotojas, suvokiančias terminuotojų indėlių ir obligacijų skirtumus, joms turėjo būti suprantama, kad obligacijos nėra tapačios indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.Teismas konstatavo, kad jei ieškovės nebuvo tikros dėl siūlomų įsigyti obligacijų esmės ir jų rizikos, jos turėjo atidėti obligacijų įsigijimo sutarčių sudarymą ir pasikonsultuoti dėl šių sutarčių sudarymo su kompetentingais asmenimis.Teismas vertino, kad dėl įsigytų obligacijų esmės ir jų rizikos ieškovės nesiaiškino ir po obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo, nesiekė visapusiškai įvertinti sudarytų sutarčių sąlygų, obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumo, nors nuo sutarčių sudarymo iki atsakovės veiklos apribojimo ir nemokumo konstatavimo praėjo pakankamas laiko tarpas. Reikalavimus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ieškovės pareiškė ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovės bankroto proceso metu, praėjus daugiau kaip trejiems metams po ginčo sutarčių sudarymo.Nors ieškovės nurodė, kad negavo nei Aprašymo, nei Santraukos, taip pat nebuvo supažindintos su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, o ieškovė D. Z. nurodė, kad negavo ir Aptarnavimo sutarties, tačiau Aptarnavimo sutartyse ir Obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovės savo parašu patvirtino, kad atitinkamus dokumentus gavo, taip pat buvo supažindintos su jų turiniu, todėl, teismas padarė išvadą, kad priešingi ieškovių teiginiai nėra pakankami paneigti dokumentų gavimo ir supažindinimo su jais faktą.Teismas padarė išvadą, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovėms nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovių apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas iš esmės suklydus.Teismas sprendė, kad vien tik ta aplinkybė, kad ieškovei D. Z. diagnozuota depresija, nėra pakankama padaryti išvadą, kad ieškovė, 2011 m. liepos 7 d. sudarydama obligacijų pasirašymo sutartį, dėl diagnozuotos depresijos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas konstatavo, kad nepateikta jokių įrodymų, jog ši diagnozė neigiamai įtakojo ieškovės galimybę suprasti kitų sudaromų sandorių ar atliekamų veiksmų reikšmes, nėra duomenų, kad dėl depresijos ieškovė neturi galimybės dirbti, nors ieškovės darbas susijęs su materialinių vertybių apskaita. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo ieškovės D. Z. sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties pripažinti negaliojančia kaip sudarytos asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovės D. Z. ir S. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas klaidingai nustatė, kad ieškovės galėtų būti vertinamos kaip vidutinės vartotojos. Teismas, vertindamas, ar apeliantės suklydo, tikslingai nevertino jų amžiaus, išsilavinimo, sandorių sudarymo ir kitų svarbių aplinkybių (sveikatos, gyvenimiškų aplinkybių, tikslų ir pan.), o paprasčiausiai priskyrė jas vidutinio vartotojo kategorijai.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Jos panašios, bet ne tokia apimtimi, kad būtų galima automatiškai taikyti kasacinės instancijos teismo išaiškinimus kaip teisinį precedentą.Teismas ydingai suvokia vidutiniam vartotojui keliamus reikalavimus. Svarbu įvertinti skirtumus tarp vidutinio vartotojo ir vidutinio vartotojo investavimo srityje. Obligacijų skirtumai galėtų būti žinomi ne vidutiniam vartotojui, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o tik vidutiniam vartotojui atitinkamoje investavimo srityje.Ieškovės priskirtinos prie paties pažeidžiamiausio socialinio sluoksnio, kuriam negali būti priskiriami vidutiniai vartotojai bendrąja prasme, jau nekalbant apie vidutinius vartotojus investavimo srityje. Teismas netinkamai įvertino ieškoves charakterizuojančias aplinkybes, todėl priėjo prie klaidingų išvadų. Teismas atskirai neįvertino nei ieškovių amžiaus, nei išsilavinimo, darbinės patirties ar kitų svarbių aplinkybių, o tik apibendrintai nurodė, kad iš šių aplinkybių galima spręsti, jog ieškovės yra vidutinės vartotojos.Ieškovės į banką atėjo prasitęsti terminuotojo indėlio sutarčių, o ne įsigyti obligacijų. Būtent banko ir jo darbuotojų veiksmai lėmė ieškovių sprendimą įsigyti obligacijas, tačiau šį sprendimą jos priėmė neturėdamos visiškos informacijos, t. y. turėdamos klaidingą informaciją, jog obligacijos yra tokios pačios rizikos investavimo priemonė, kaip ir terminuotas indėlis.Ieškovės pateikė paaiškinimus, kad jų pagrindinis tikslas buvo lėšų saugumas bei išsaugojimas, o investicinės grąžos dydis šiuo atveju joms buvo visiškai nereikšmingas, šalutinis, gretutinis veiksnys. Ieškovės ilgą laiką tiesiog pratęsinėjo terminuotuosius indėlius, atskirai nesidomėdamos kitais, galimai pelningesniais investavimo būdais. Aktyvūs atsakovės veiksmai, pasižymintys selektyvios ir nepilnos informacijos pateikimu, pasinaudojant suklydimo ir klaidinimo įtakoje veikiančiomis ieškovėmis, sąlygojo ginčo sandorių sudarymą.Ieškovių nesikreipimas į teismą dėl sandorių ginčijimo ilgą laiką po sandorių sudarymo patvirtina, kad jos nėra patyrusios rinkos dalyvės bei negeba greitai įvertinti situacijos.Teismas nepasisakė dėl ieškovės D. Z. ligos įtakos (ūmios depresijos) ir reikšmės CK 1.90 straipsnio nuostatų taikymui.Atsakovė prašo atmesti ieškovių apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas, priskirdamas ieškoves vidutinių vartotojų kategorijai, įvertino visas bylai reikšmingas ieškovių asmenines savybes, įskaitant amžių, išsilavinimą ir darbinę patirtį. Ieškovės yra/buvo materialiai atsakingos, turėjo suvokti sudaromų sandorių esmę, savo parašo reikšmę dokumentuose, sandoriuose, kurie sukelia joms turtines teises ir pareigas.Ieškovės neįrodė savo suklydimo, kurio pagrindu ginčo sutartis galima būtų pripažinti negaliojančiomis. Byloje surinkti įrodymai liudija aiškius ieškovių tikruosius ketinimus ir valią, t. y. ieškovės siekė sudaryti ginčo sutartis tam, kad gautų didesnę finansinę naudą už obligacijas mokamų palūkanų pavidalu. Ieškovės nėra pateikusios įrodymų, patvirtinančių banko darbuotojų klaidinančios informacijos pateikimo ieškovėms ir jų atžvilgiu nukreiptų aktyvių veiksmų, siekiant sudaryti ginčo sandorius, faktą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės nebuvo verčiamos ar skubinamos sudaryti ginčo sutartis.Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovių apsisprendimą sudaryti ginčo sutartis nulėmė ne obligacijų draudžiamumas, t. y. ne ieškovių disponuojama informacija apie obligacijoms taikoma indėlių draudimą, bet tikėjimas, kad ginčo sandorių galiojimo metu neatsiras rizikos veiksnių, t. y. kad bankas nebankrutuos. Įsigyjamų obligacijų draudiminė apsauga ieškovėms nebuvo aktuali nei ginčo sandorių sudarymo metu, nei po jų sudarymo. Ieškovės negalėjo suklysti dėl tų ginčo sandorių aplinkybių, kurios joms nebuvo aktualios ginčo sandorių sudarymo metu. Įrodyti ginčo sandorių aplinkybes, dėl kurių jos suklydo, yra ieškovių pareiga, tačiau jos tokių įrodymų į bylą nepateikė.Teismas pagrįstai sprendė, kad sudarydamos 2011 m. liepos 7 d. neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. S9942295 ir 2011 m. rugsėjo 9 d. neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. P9952384, specialiojoje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ sutarčių dalyje ieškovės pasirašytinai patvirtino gavusios Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą.Trečiasis asmuo prašo atmesti ieškovių apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovės neįrodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos bankui/jo darbuotojams suklaidinus ieškoves. Ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punktai patvirtina, kad ieškovės buvo supažindintos su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutiko. Ieškovės buvo supažindintos su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant į obligacijas, ir suprato jų padarinius, o sutarčių sąlygos atitiko ieškovių valią.Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių specialiosiose dalyse „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovės savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir banko kaip emitento nemokumo riziką. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad ieškovėms nebuvo suteikta sutarčių sudarymui reikšminga informacija.Banko nemokumo rizika ir šios aplinkybės sąlygojama obligacijų neišpirkimo galimybė ieškovėms buvo tinkamai atskleista. Ieškovės buvo tinkamai supažindintos su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis, apie galimą obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta ieškovėms įteiktuose aprašyme ir santraukoje. Ieškovės, pasirašydamos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse, patvirtino gavusios šiuos dokumentus, o objektyvių duomenų, paneigiančių tokią išvadą (dokumentų gavimą), nepateikė. Minėtų dokumentų įteikimas laikytinas tinkamu finansų maklerio pareigos informuoti apie siūlomo investavimo produkto rizikas įvykdymu.Ieškovės negali teigti buvusios suklaidintos dėl įstatyme nustatytos indėlių draudimo išimties netaikymo sutartimis įsigyjamoms obligacijoms.Ieškovėms, kaip apdairiems, protingiems ir rūpestingiems asmenims, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijų skirtumo t. y. kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Sudarydamos sutartis ieškovės tiesiog siekė gauti didesnę finansinę grąžą, todėl tik pačios ieškovės ir turi prisiimti tokio savo elgesio neigiamas pasekmes.Ginčo sutartyse nėra sąlygų, reglamentuojančių obligacijų nedraudimą. Bet kuris rūpestingas, atidus, apdairus asmuo, nesant sandoryje, kurį ketina sudaryti, jam ypatingai svarbios (esminės) informacijos, būtų pasidomėjęs apie sudaromą sandorį, pareikalautų daugiau aktualios, su sudaromu sandoriu susijusios informacijos. Tačiau ieškovės tokios informacijos nesiteiravo. Toks ieškovių elgesys, sudarant ginčo sandorius, negali būti laikomas atitinkančiu rūpestingo, atidaus, apdairaus asmens elgesio standartą. Klausimas dėl ieškovių lėšų, investuotų į obligacijas, draudimo iškilo ne sutarčių sudarymo metu, o vėliau – bankrutavus bankui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės suprato klydusios tik po banko pripažinimo nemokiu, ieškovių suklydimas dėl esminės aplinkybės, egzistavusios sutarčių sudarymo metu, vertintinas kritiškai. Nagrinėjamoje byloje suklydimas yra tik ieškovių neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, todėl pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis nėra teisinio pagrindo.Tai, kad ieškovės suprato, jog sudaro ne terminuoto indėlio sutartis, o vertybinių popierių įgijimo sutartis, patvirtina faktas, jog, sudarydamos ginčo sutartis, tuo pačiu metu jos sudarė ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios nebūna sudaromos, pasirašant terminuotojo indėlio sutartis. Ieškovės suprato ar turėjo suprasti, kad jų sudaromos sutartys nėra ir negali būti laikomos banko indėlio sutartimis. Aplinkybę, jog ieškovės sudaro ne terminuotojo indėlio sutartis, patvirtina ir tai, jog ginčijamose obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovės įvardijamos investuotojomis, skirtingai nei terminuotųjų indėlių sutartyse, kur jos būtų įvardijamos indėlininkų sąvoka.Ieškovių niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarčių, jos turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarčių sąlygomis iki jų pasirašymo bei turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų kaip vertybinių popierių esmę. Ieškovės nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iki ginčo sutarčių sudarymo teiravosi ar derėjosi su banko darbuotojais tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų.Ieškovių negalėjo suklaidinti nuostata, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ši nuostata nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovių valios trūkumo sudarant ginčo sutartis. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis bankas privalėjo sudaryti su kiekvienu asmeniu, kuriam buvo teikiamos investicinės paslaugos. Ši nuostata laikytina blanketine, konkrečiai neapibrėžiančia nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipiančia į galiojančius įstatymus. Tokia sąlyga kaip tik galėjo paskatinti ieškoves pasidomėti, kokią indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.Ieškovės, įgydamos obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn joms (ieškovėms) priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovėms, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) bankroto. Todėl tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 straipsnio 2 dalį) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma.Ieškovės, prieš įsigydamos obligacijas, buvo sudariusios terminuotojo indėlio sutartis, todėl turėjo suprasti, kad obligacijų pasirašymo sutartys skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarčių. Teismas įvertino ieškovių išsilavinimą, profesiją, darbinę patirtį ir šių duomenų pagrindu padarė išvadą, kad ieškovės vertintinos kaip vidutinės vartotojos, suvokiančios terminuotųjų indėlių ir obligacijų skirtumus. Jei ieškovės nebuvo tikros dėl siūlomų įsigyti obligacijų esmės ir jų rizikos, jos galėjo atidėti obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymą ir pasikonsultuoti dėl šių sutarčių sudarymo su kompetentingais asmenimis.Ieškovės neįrodė, kad jos buvo verčiamos sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis būtent jų kreipimosi į banką dėl terminuotųjų indėlių sutarčių pratęsimo metu. Dėl įsigytų obligacijų esmės ir jų rizikos ieškovės nesiaiškino ir po obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo nesiekė visapusiškai įvertinti sudarytų sutarčių sąlygų, obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos.Obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovės patvirtino, kad jos susipažino su Emisijos programos prospektu ir Emisijos galutinėmis sąlygomis. Nors ieškovės nurodė, kad negavo nei Aprašymo, nei Santraukos, nebuvo supažindintos su prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, o ieškovė D. Z. nurodė, kad negavo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties, tačiau Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse ir obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovės savo parašu patvirtino, kad atitinkamus dokumentus gavo, taip pat buvo supažindintos su jų turiniu.Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės D. Z. sveikatos būklę, į bylą pateiktus medicininius dokumentus, pagrįstai sprendė, kad ta aplinkybė, jog ieškovei diagnozuota depresija, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad ieškovė, sudarydama obligacijų pasirašymo sutartį, dėl diagnozuotos depresijos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Jokių įrodymų, kad ši diagnozė įtakojo ieškovės galimybę suprasti sudaromų sandorių ar atliekamų veiksmų reikšmes, ieškovė nepateikė.Ieškovėms buvo suprantama, jog yra sudaromi savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantys sandoriai, kurių esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovių apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas ir atmesdamas ieškovių ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu

Sprendžiant nagrinėjamoje byloje keliamus klausimus, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjęs klausimą dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo taikymo asmenims, įsigijusiems SNORO indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas. Obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.Ieškovės ginčija obligacijų pasirašymo sutartis nurodydamos, kad sutartys sudarytos iš esmės suklydus, todėl apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovių ieškinio reikalavimų, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, apibrėžiančias esminio suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, kaip sandorio negaliojimą lemiančio teisinio pagrindo, kvalifikavimo požymius, sudarant finansinių priemonių įgijimo sandorius.Aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje išskiria visetą kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016 ir joje nurodyta teismo praktika).Suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, investuotojas galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi prieš tai nurodytose kasacinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti vertinimai, kad SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė Lietuos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnyje nustatytas pareigas aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius.Byloje nustatyta, kad ieškovės D. Z. ir J. N. D. pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis pagal SNORO parengtas standartines sąlygas ir patvirtino, jog gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (2 t., b. l. 52-61, 107-116). Prieš sudarydamos sutartį, ieškovės atsisakė pateikti SNORUI informaciją apie save (2 t., b. l. 60, 115). Kliento aptarnavimo sutartyje pastorintuoju šriftu įrašytas įspėjimas, kokių padarinių kils, jeigu klientas atsisakys suteikti informaciją apie save arba pateiks nepakankamai tokios informacijos, – SNORAS neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo. Neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškoves, SNORAS negalėjo tinkamai individualizuoti ieškovių investavimo poreikių, o ieškovės, atsisakydamos suteikti bankui informaciją, kartu prisiėmė su tuo susijusią padarinių riziką investuoti į vertybinius popierius – obligacijas. Be to, kaip minėta šios nutarties 21 punkte, obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė D. Z. nuo 2003 m. SNORE laikė indėlius pagal banko indėlio sutartis (1 t., b. l. 65-68, 105, 2 t., 62). Vadinasi, sudarant obligacijų įsigijimo sutartis ieškovei D. Z. buvo suprantama arba turėjo būti suprantama, kad sudaromas visiškai naujas sandoris. Obligacijų įsigijimo sandorio skirtumai nuo terminuotojo indėlio sutarties buvo aptarti ir pačiose obligacijų pasirašymo sutartyse, todėl teisėjų kolegija nemano, jog ieškovei buvo suteikta nepakankamai informacijos suprasti sudaromo sandorio esmę.Pirmosios instancijos teismas teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais iš esmės suklydus įvertino nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste ir juos pritaikęs ieškovių asmenybėms (atsižvelgta į jų išsilavinimą, darbo patirtį ir kt.), todėl atmestini kaip nepagrįsti ieškovių argumentai, kad teismas nevertino jų amžiaus, išsilavinimo, sandorių sudarymo ir kitų svarbių aplinkybių. Teisėjų kolegija nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovės, sudarydamos ginčo sandorius, iš esmės suklydo.Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai ir objektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus bei juos įvertinus nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, mano, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovių apeliacinio skundo teiginiai ir argumentai nepagrindžia būtinumo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovių apeliacinį skundą atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.