- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-04
- Bylos Nr.
- 2S-2307-527/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
- Atsakovas
- D. V.
Kauno apygardos teismo teisėja Jolita Cirulienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės D. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-13150-375/2015 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „PILITA“ ieškinį atsakovei D. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovės administratorius ieškinyje prašo pripažinti negaliojančiu 2013-05-28 šalių sudarytą Tarpusavio skolų užskaitymo aktą; pripažinti negaliojančiu Žemės gręžimo įrangos (toliau Įranga) H35S-P pirkimo–padavimo sandorį, patvirtintą 2014-01-27 PVM sąskaita faktūra PI Nr.001055. Ieškovės teigimu, šie sandoriai, kurių pagrindu ieškovė perleido atsakovei nuosavybės teisę į Įrangą, pažeidė ieškovės ir jos kreditorių teises ir teisėtus interesu, pripažintini negaliojančiais. Be to, ieškinyje nurodyta, kad šalys 2014-01-27 Įrangą įvertino 105 770 Lt (30 633,11 Eur), todėl būtent šią sumą ieškovė prašo priteisti iš atsakovės, taikant restituciją.
Pareikštiems reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones–areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant pinigines lėšas 30 633,11 Eur sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015-04-28 nutartimi ieškovės administratoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir reikalavimų įvykdymo užtikrinimui 30 633,11 Eur sumai taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir/ar nekilnojamuosius daiktus, uždraudžiant atsakovei jais disponuoti (perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises įjuos), tačiau paliekant teisę juos valdyti ir naudotis jais; nesant daiktų ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai nurodė areštuoti pinigines lėšas priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, darbuotojais, įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas. Teismas sprendė, kad reikalavimo suma 30 633,11 Eur fiziniam asmeniui laikytina didele ir kad yra pakankama tikimybė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti 2015-04-28 nutartį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas esant didelei ginčo sumai taikymo poreikį pirmiausia nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu yra pakankama prielaida pripažinti, kad teismo sprendimo vykdymas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti apsunkintas, teismas turi teisę taikyti tokio pobūdžio priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-26 nutartis c. b. Nr. 2-1433/2009). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Ilgametėje teismų praktikoje susiformavo prezumpcija, kad egzistuoja poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones tada, kai ginčas vyksta dėl didelės pinigų sumos. Esant didelei ginčo sumai, tai objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ir sukelti realią grėsmę ieškovo turtiniams interesams, todėl iki teismo sprendimo priėmimo yra privalu suvaržyti atsakovo turtines teises bei užtikrinti jo turtinės padėties stabilumą tam, kad būtų iš ko ateityje patenkinti ieškovo reikalavimus. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, kokią ginčo sumą Lietuvos teismai pripažįsta kaip didelę bei lemiančią poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apibrėžti aiškią turtinio ginčo sumą, kuriai esant būtų galima pagrįstai tikėtis, kad Lietuvos teismai taikys laikinąsias apsaugos priemones, yra pakankamai sudėtinga, nes teismų praktika šiuo klausimu itin įvairi, sumų dydžiai svyruoja nuo 111 000 Lt (32 147,82 Eur) iki 3 350 000 Lt (970 227,06 Eur). Nustatinėjant ginčo sumos įtaką būsimo teismo sprendimo vykdymui visada privalu vertinti objektyvius ir subjektyvius faktinius duomenis. Galima teigti, nors Lietuvos teismai savo praktikoje yra suformavę prezumpciją, kad didelė ginčo suma gali lemti sprendimo neįvykdymo riziką, vis gi teismai nėra nustatę vieningos pinigų sumos, kuriai esant būtų galima besąlygiškai konstatuoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Dėl šios priežasties atsakovas visuomet turi teisę apsiginti nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir paneigti nusistovėjusią prezumpciją įrodydamas, kad konkreti suma jo atžvilgiu nėra laikytina didele. Atsakovo teisė paneigti prezumpciją dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovas turi teisę paneigti didelę ginčo sumą, kaip objektyvią sprendimo neįvykdymo riziką. Negalima visais atvejais suabsoliutinti vien tik didelės ginčo sumos, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Prezumpcija, kad esant didelei ginčo sumai privalu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra absoliuti. Ją taikydamas teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes. Tuo atveju, kai yra įrodymų, jog pareiškimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį ar turimus įsipareigojimus nėra didelė, t. y., kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-12-03 nutartis Nr. 2-1549/2009). Vadinasi, atsakovas, remdamasis rungimosi principu, turi teisę pateikti rodymus, kad reikalavimo suma jo atžvilgiu pagal turimo turto vertę, pajamas ar turimus įsipareigojimus, nėra didelė.
Šiuo atveju taikytinos laikinosios apsaugos priemonės neturi teisinio pagrindo, nes gręžimo įranga nėra parduota – ji yra saugojama, nes 2014-05-23 ieškovės atstovė pateikė pareiškimą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos trečiajam skyriui dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d. Šis tyrimas buvo baigtas 2015-04-20 bei priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (pagrindas: Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus pranešimo dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo kopija). Ieškovė neįrodė, kad atsakovė ruošiasi šį turtą parduoti ar kitaip perleisti ar naudoja šį agregatą pagal paskirtį, juolab, kad pati ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisingai teikia teismui duomenis. Ieškovė nurodo, kad atsakovė nuo 2014 metų naudoja įrangą, tačiau šią įrangą ieškovės atstovės įgaliotas asmuo priėmė ne iš atsakovės, o iš UAB „PILITA“ direktoriaus. Nuo 2014-05-21 įranga yra saugojama, pardavimui ji nėra ruošiama. Visus savo veiksmus fiksavo antstolio R. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, įvertinus realią grėsmę, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, t. y. ieškinio reikalavimas ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra analogiško turinio, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, konkrečiu atveju galimas palankus ieškovei teismo sprendimas nepasieks CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų arba gali sukelti negrįžtamų padarinių, ieškovė šio fakto neįrodė, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundas ieškovė prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą, teismo nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pirma, teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad „jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja" (2010-12-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2). Kadangi toks teiginys skundžiamoje nutartyje yra teismo pateiktas, tai reiškia, jog ieškinyje nurodytas aplinkybes ir motyvus teismas įvertino kaip teisiškai pagrįstus ir sudarančius prielaidas ieškinio patenkinimui, todėl nusprendė pritaikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones.
Antra, apeliantė atskirajame skunde teigia, kad ieškovė nepateikė jokių motyvų ir nepridėjo įrodymų, patvirtinančių būtinybę atsakovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad „sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis)." (2010-12-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2). Sutinkamai su šia teismų praktika, ieškovė turi ribotas galimybes pateikti įrodymus, patvirtinančius gerą ar blogą atsakovės finansinę būklę. Ieškovės bankroto administratorius neturi duomenų apie atsakovės gerą turtinę padėtį. Pažymėtina, kad tinkamas teismo sprendimo įvykdymas yra reikšmingas ieškovės teisių gynybos atžvilgiu. Atsakovei yra paprasčiau bei lengviau pateikti teismui dokumentus, įrodančius kitas aplinkybes, paneigiančias ar patvirtinančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, todėl įrodinėjimo našta turi būti perkelta atsakovei. Remiantis rungimosi principu, atsakovė turi teisę pateikti įrodymus, kad reikalavimo suma jos atžvilgiu pagal turimo turto vertę, pajamas ar turimus įsipareigojimus nėra didelė. CPK 306 straipsnio 3 dalyje ir 338 straipsnyje nustatyta, kad apeliantas su skundu turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia teismo nutarties ar jos dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos gerą finansinę padėtį, t. y, kad pareikšto ieškinio suma jai nėra didelė.
Trečia, teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad įmonių bankroto bylose vyrauja viešasis interesas. Šioje civilinėje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jos yra skiriamos užtikrinti visų ieškovės kreditorių, įskaitant LR Valstybinę mokesčių inspekciją ir Valstybinio socialinio draudimo fondą valdybą, turtinius ir neturtinius interesus bei viešąjį interesą. Todėl panaikinus laikinąsias apsaugos priemones būtų sudaromos prielaidos šių interesų pažeidimui ir galimybė atsakovei paslėpti ar perleisti kitiems asmenims įmonėje realizuotiną ir likvidų turtą.
Atsakovės atskirajame skunde minimas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro 2015-04-20 Nutarimas nutraukti ikiteismini tyrimą Nr. 10-1-00534-14 neturi reikšmės civilinei bylai, kurioje yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Apeliantė klaidina teismą teikdama netinkamus įrodymus šioje civilinėje byloje. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo išnagrinėtas bankroto administratoriaus skundas dėl skyriaus prokuroro priimto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-00534-14. Susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir skunde nurodytais teigimais, priimtas sprendimas skundą patenkinti. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikintas, o tyrimas atnaujintas. Atnaujintą tyrimą pavesta atlikti Vilniaus apskrities VPK KP Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3-iajam skyriui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl egzistavo pagrindas teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teismas nebūtinai turi turėti tokių įrodymų, užtenka vien įsitikinti, kad konkrečiu atveju galimai palankaus teismo sprendimo atveju, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįvykdomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1599/2011). Pabrėžtina, jog laikinosios apsaugos priemonės ne tik užtikrina teismo sprendimo įvykdymą, bet ir vykdo prevencinę funkciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2006-12-27 nutartis c. b. Nr. 2-687-1/2006 ir kt.), t. y. apsaugo ją prašančią taikyti proceso šalį nuo didelės žalos atsiradimo ateityje.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovei, kuriai Kauno apygardos teismo 2013-12-05 nutartimi iškelta bankroto byla, administratorius pateikė teismui actio Pauliana ieškinį, prašydamas pripažinti negaliojančiais sandorius ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės 105 770 Lt (30 633,11 Eur). Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė atsižvelgdamas į ieškovės pateikto reikalavimo sumą, į tai, kad egzistuoja reali grėsmė, jog dėl kokių nors atsakovės veiksmų arba neveikimo galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Nors teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas, sprendžiant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama tai, ar ši suma subjektyviu požiūriu yra didelė konkrečiam atsakovui, atsižvelgiant į atsakovo teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-02 nutartis c. b. Nr. 2-1262/2010 ir kt.).
Apeliacinio teismo nuomone, ieškovės reikalavimo dydis (30 633,11 Eur) sudaro pagrindą teigti, kad tokia ieškinio suma yra didelė atsakovei, kadangi atsakovė yra fizinis asmuo. Nors atskirajame skunde apeliantė, remdamasi teismų praktika, plačiai išdėstė argumentus ir pripažino, kad atsakovas, remdamasis rungimosi principu, turi teisę pateikti rodymus, kad reikalavimo suma jo atžvilgiu pagal turimo turto vertę, pajamas ar turimus įsipareigojimus, nėra didelė, tačiau šiuo atveju apeliantė tokių įrodymų su atskiruoju skundu nepateikė.
Pagal susiformavusią teismų praktiką apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo ir jo sutuoktinio turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, vertybinių popierių ir turtinių teisių; taip pat lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimo; darbo užmokesčio, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų, gautų per pastaruosius kelerius metus (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-04-26 nutartis c. b. Nr. 2-408/2012; 2012-12-06 nutartis c. b. Nr. 2-1385/2012, kt.). Apeliantė nepateikė jokių duomenų apie jos gaunamą darbo užmokestį ar kitas pastovias, periodiškai gaunamas pajamas ir turimas skolas bei kitų įrodymų, pagrindžiančių tai, jog, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškovės ieškinį patenkinus, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų nebeįmanomu, todėl teismas negali padaryti išvados, kad jos turtinė padėtis yra tokia gera, kad pareikšto ieškinio suma jai nėra didelė. Apeliantė, teikdama atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, privalo pateikti visus duomenis, galinčius patvirtinti jos turtinę padėtį. Jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas kartu su atskiruoju skundu nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gerą finansinę padėtį, tai daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-06-21 nutartis c. b. Nr. 2-567/2012).
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi ekonomiškumo principu ir siekiant užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nurodė, kad pirmiausia areštuotinas atsakovei priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas ir tik pripažinus, jog tokio turto nėra ar yra nepakankamai, areštuotinos atsakovei priklausančios piniginės sumos, leidžiant atsiskaityti su ieškove. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas iš esmės nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas tokias priemones taikyti, atsižvelgdamas į prašomo užtikrinti ieškinio reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad šiuo atveju bankroto administratorius gina visų skolininkės, šiuo atveju ieškovės, kreditorių interesus, todėl patenkinus ieškinį priteista suma būtų įskaitoma į skolininkės turtą ir naudojama visų skolininkės kreditorių reikalavimams tenkinti.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos atskirojo skundo išsprendimo rezultatui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimo, todėl apeliantės atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Išaiškintina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio šalims bet kuriuo bylos nagrinėjimo metu kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.