Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-12-03 · Civilinė byla Nr. 2-1549/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-03
Bylos Nr.
2-1549/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
Skolininkas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Auto1“
Kreditorius
ESSO Deutschland
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1549/2009Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko uždarosios akcinės bendrovės ,,Auto1“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. L2-6822-431/2009 pagal kreditoriaus ESSO Deutschland gmbH pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei ,,Auto1“ dėl skolos išieškojimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Keditorius ESSO Deutschland GmbH kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl 409 980,15 Lt skolos, šešių procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 2 425 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „Auto1“. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareikšto reikalavimo ribose areštuoti skolininkui priklausantį kilnojamąjį turtą, taip pat pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką arba trečiuosius asmenis. Nurodė, kad skolininkas gera valia nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, vengia atsiskaityti ir nesiima jokių priemonių savo įsiskolinimui padengti, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi areštavo skolininkui UAB „Auto1“ nuosavybės teise priklausantį turtą bendrai 409 980,15 Lt sumai, uždraudė disponuoti areštuotu turtu, paliko teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, o turto nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovo vardu atidarytose bankinėse sąskaitose esančius pinigus, uždraudė disponuoti areštuotomis lėšomis, paliko teisę įnešti pinigus, taip pat iš areštuotų piniginių lėšų leido išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas. Teismas nurodė, kad kreditoriaus prašymas dėl arešto uždėjimo skolininkui nuosavybės teise priklausančiam turtui tenkintinas, nes pareikšto reikalavimo suma yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (CPK 144 str.).

Šalies argumentai

Skolininkas UAB ,,Auto1“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti, perduoti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones išsprendė skubos tvarka nepranešęs apie tai skolininkui. Byloje nėra įrodymų apie galimą skolininko turto slėpimą, perleidimą tretiesiems asmenims, skolininkui priklausančio prašomo areštuoti turto suvaržymus ar kitokias aplinkybes, susijusias su skolininku, kurios patvirtintų galimą grėsmę teismo sprendimo vykdymui. Nesant tokių įrodymų, nėra jokio pagrindo laikyti įrodytomis tas aplinkybes, kurios gali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus apie tai skolininkui. Teismas pažeidė skolininko teisę būti išklausytam, o tai lėmė neteisingą kreditoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimą.

2. Kreditorius, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti aplinkybes, būtinas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. turi įrodyti ieškinio pagrindo buvimą, taip pat dėl kokių priežasčių gali pasunkėti arba tapti neįmanoma teismo sprendimo įvykdymas. Ginčijamoje nutartyje teismas, nuspręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, remiasi vienintele aplinkybe, kad ieškinio suma yra didelė. Tačiau teismas neturėjo jokių duomenų apie skolininko nuosavybės teise turimą turtą, todėl kreditorius neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

3. Teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, jeigu tai yra būtina apginti viešąjį interesą. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones turėjo aiškiai nurodyti areštuojamą turtą neperžengiant kreditoriaus pareiškime nurodyto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. teismas galėjo areštuoti tik skolininkui priklausantį kilnojamąjį turtą, lėšas bei turtines teises. Teismui peržengus kreditoriaus prašymą ir pritaikius didesnės apimties laikinąsias apsaugos priemones, nei buvo prašyta, t.y. areštavus ne tik kilnojamąjį turtą, areštavus ir skolininkui priklausantį nekilnojamąjį turtą, teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė savo iniciatyva.

Atsiliepimas

Keditorius ESSO Deutschland GmbH atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-428/2008; ir kt.). Ši prezumpcija nėra absoliuti, ją taikant teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam asmeniui reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Tada, kai yra įrodymų, jog pareiškimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t. y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Priešingu atveju, šio klausimo teisingas išsprendimas vien tik esant didelei reikalavimų sumai (kurią savo nuožiūra nurodo ieškovas), bet neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą.

Kreditoriaus pareikštų reikalavimų suma sudaro 409 980,15 Lt. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog tokia reikalavimų suma laikytina pakankamai didele ir padidina būsimo teismo sprendimo (įsakymo) neįvykdymo riziką. Skolininkas prie atskirojo skundo nepateikė įrodymų (finansinės atskaitomybės dokumentų, balanso, pelno-nuostolių ataskaitos, duomenų apie turimą turtą ir pan.), kurie sudarytų pakankamą pagrindą teigti, jog jis paneigė objektyvios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos ir teismui nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Skolininkas skundo motyvais nepaneigė teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumo.

Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o vertina tai, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo procesinį sprendimą. Šiuo atveju skundo argumentai, kad kreditorius turėjo įrodyti ieškinio pagrindo buvimą, yra teisiškai nereikšmingi.

Kreditorius, siekdamas užtikrinti reikalavimo įvykdymą, prašė teismo taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas laikinąsias apsaugos priemones – pareikšto reikalavimo ribose areštuoti skolininkui priklausantį kilnojamąjį turtą, taip pat pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką arba trečiuosius asmenis. CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos šios laikinosios apsaugos priemonės – kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas. Teismas skundžiama nutartimi nutarė areštuoti skolininkui nuosavybės teise priklausantį turtą, o turto nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovo vardu atidarytose bankinėse sąskaitose esančius pinigus. Pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas pareiškėjo paminėtoje teisės normoje – CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. taikė tokias priemones, kokių iš esmės ir prašė kreditorius. Dėl šios priežasties nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai peržengė pareikšto reikalavimo ribas. Teismo pritaikytas laikinųjų apsaugos priemonių mastas neviršija kreditoriaus pareikštų reikalavimų sumos.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų jos teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos vadovaujantis ekonomiškumo principu – visų pirma areštuojant skolininkui nuosavybes teise priklausantį turtą, o tik jo nesant ar trūkstant – pinigines lėšas. Skolininkui nėra pritaikytas absoliutus lėšų areštas. Teismas leido iš areštuotų lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą ir neteisėtumą apeliantas ginčija ir tuo, kad jam nebuvo pranešta apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.). Tokia nuostata yra teisės būti išklausytam principo tam tikra išimtis. Kartais būtent dėl pranešimo apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui gali iškilti grėsmė. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, tai yra kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į tai, jog buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vien tik nepranešimas apeliantui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą šiuo atveju neturėjo įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 148 str. 1 d., 329 str. 1 d.).

Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėDanutė GasiūnienėDanutė Milašienė