- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-28
- Bylos Nr.
- 2S-1987-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22971-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- J. M.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl darbo pagal darbo sutartį pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas prašė pripažinti, kad jis 1974 m. balandžio-rugpjūčio mėnesiais (duomenys neskelbtini) dirbo statybininku pagal darbo sutartį ir buvo draustas valstybiniu socialiniu draudimu; pripažinti, kad ieškovas nuo 1974 m. gruodžio mėnesio iki 1975 m. birželio mėnesio (duomenys neskelbtini) dirbo statybininku pagal darbo sutartį ir buvo draustas valstybiniu socialiniu draudimu; pripažinti, kad ieškovas nuo 1987 m. liepos mėnesio iki 1988 m. spalio 1 d. (duomenys neskelbtini) dirbo statybininku pagal darbo sutartį ir buvo draustas valstybiniu socialiniu draudimu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo J. M. ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl darbo pagal darbo sutartį pripažinimo ir grąžino jį pareiškėjui.
Teismas nustatė, jog ginčai su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu, laikantis išankstinės neteisminės tvarkos, nagrinėjami administracinės teisenos tvarka. Iš 2013 m. birželio 13 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimo, 2013 m. gruodžio 4 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo nustatyta, kad teismas yra išnagrinėjęs ieškovo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. CPK 443 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad bylas išnagrinėja teismas ypatinga teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar bylos nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Procesinio dokumento pavadinimo pakeitimas nereiškia, kad teismas gali revizuoti įsiteisėjusį kitame apylinkės teisme priimtą sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, administracinio teismo priimtą sprendimą. Todėl teismas pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą atsisakė priimti ieškovo ieškinį.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas J. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo ieškinį priimti. Nurodo, jog reiškiamo ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas skiriasi nuo bylų, nagrinėtų Šiaulių miesto apylinkės teisme ir Šiaulių apygardos administraciniame teisme. Minėtuose teismuose buvo sprendžiamas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2-1078-841/2013 buvo nutraukta pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą, kadangi pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas sprendimą dėl pensijos skyrimo priima VSDFV teritoriniai skyriai, o asmuo, nesutikdamas su priimtu sprendimu, turi teisę jį apskųsti. Ieškovas buvo pasinaudojęs šia teise – jo skundas tuo metu buvo nagrinėjamas administraciniame teisme. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2-621/2014 atmetė ieškovo skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimo, tačiau pažymėjo, kad jeigu asmuo negali dokumentais įrodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginamų darbo laikotarpių, dėl to, kad visi įmonės, įstaigos, organizacijos dokumentai ar jų dalys neišsaugoti, nepaisant priežasčių, nurodytieji darbo laikotarpiai asmens prašymu gali būti nustatomi teismine tvarka. Todėl ieškovui išlieka teisė kreiptis į bendros kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Žinodamas, kad yra ginčas dėl ieškovo darbo laikotarpių vertinimo, ieškovas kreipėsi į teismą ne ypatingąja, o ginčo teisena.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškimą pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, tai yra pripažinus, jog jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, susijusias su ieškinio priėmimo institutu, teisingai įvertino bylų tapatumą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (LAT 2000 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013; ir kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Faktinis ieškinio pagrindas yra ieškinio pareiškime nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (LAT 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008).
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1078-841/2013 išnagrinėjo ieškovo pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nurodytais laikotarpiais ir nurodytose įmonėse dirbo pagal darbo sutartis. Tarp nurodytų pareiškėjo dirbtų laikotarpių buvo ir darbas (duomenys neskelbtini). Šiaulių apylinkės teismas minėtu sprendimu bylą dėl reikalavimų, tarp kurių buvo ir prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį (duomenys neskelbtini) 1974 m. balandžio-rugpjūčio mėnesiais ir (duomenys neskelbtini) 1974 m. gruodžio mėnesį, nutraukė, o reikalavimus, tarp kurių buvo ir prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį (duomenys neskelbtini) nuo 1987 m. liepos iki 1988 m. spalio mėnesio, atmetė kaip neįrodytus. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-698-154/2013 Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo atmestas pareiškimas, panaikino, o civilinę bylą šioje dalyje nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog ginčas dėl pareiškėjo darbo pobūdžio vertinimo turi būti nagrinėjamas administracinės bylos teisena, o ne nustatant juridinę reikšmę turintį faktą bendrosios kompetencijos teisme, todėl byla turi būti nutraukta pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal CPK 294 straipsnio 2 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-352-552/2015, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovo skundas dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo admninistracinėje byloje Nr. I-2-621/2014, nurodė, jog atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas jau buvo kreipęsis į bendrosios kompetencijos teismą ir jo pareiškimas buvo atmestas, o pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis darytinos išvados, jog ginčijami darbo aptariamuose kolūkiuose laikotarpiai neįtrauktini į valstybinio socialinio draudimo stažą ir gautos pajamos nepriskirtinos draudžiamoms pajamoms, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo pakartotinis kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinių faktų nustatymo negalimas, todėl su tuo susiję pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai šalintini iš teismo sprendimo. Taigi, ieškovas nepagrįstai atskirajame skunde remiasi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo išaiškinimu, kad pareiškėjui išlieka teisė kreiptis į bednrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio pareiškime ieškovas privalo nurodyti savo ieškinio elementus – ieškinio dalyką (ieškovo materialinį reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Būtent ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą (LAT 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (LAT 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-313/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-356/2008). Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, jog ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 3 straipsnis). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (LAT 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001, 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008).
Apeliacinės instancijos teismas išaiškina ieškovui, jog aplinkybė, kad jis pateikė teismui ieškinį ginčo teisenos tvarka ir nurodė, jog ieškinį pripažinti ieškovą dirbus pagal darbo sutartis jis grindžia CK 1.138 straipsniu, nepakeičia jo reikalavimo dalyko ir pagrindo esmės, tai yra ieškovas vis tiek prašo tų pačių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, remdamasis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir jau aukščiau aptartose Šiaulių apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtose bylose.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.