- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-29
- Bylos Nr.
- 1A-465-576/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50084-2020-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nida Vigelienė, Aušra Bielskė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Nuteistasis
- Š. V., D. G.
- Nukentėjusysis
- I. S.
- Advokatai
- Ramūnas Vanagas, Kęstutis Ožiūnas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Sonatos Raupėnaitės – Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Š. V. ir D. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam skirta 75 MGL (3750 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. G. skirta 50 MGL (2 500 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsniu ir BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas D. G. laikinojo sulaikymo laikas 2020 m. gruodžio 25 d. (1 para), vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL (100 eurų) dydžio baudai.
Š. V. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir jam skirta 75 MGL (3750 Eur) bauda; pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį ir jam skirta 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir Š. V. paskirta galutinė bausmė – 120 MGL (6 000 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir Š. V. paskirta 80 MGL (4 000 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas Š. V. laikinojo sulaikymo laikas 2020 m. gruodžio 25 d. (1 para), vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL (100 eurų) dydžio baudai.
Nukentėjusiajam I. S. iš D. G. ir Š. V. solidariai priteista 480 Eur turtinės ir 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. G. ir Š. V. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai 2020 m. gruodžio 24 d., apie 23.50 val., viešoje vietoje, Naugarduko g. 74, Vilniuje, „Viada“ degalinėje be jokios priežasties užpuolė ir sumušė nepažįstamą I. S., o būtent: vienas iš jų trenkė I. S. per kojas, dėl ko pastarasis nukrito ant žemės ir vėliau dviese spardė I. S. kojomis ir mušė rankomis, suduodami ne mažiau 30 smūgių. Šie jų veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 284 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
2. Be to, Š. V. nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 25 d., apie 00.25 val., Naugarduko g. 74, Vilniuje, „Viada“ degalinėje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės vyriausiajam patruliui T. L. (T. L.) bandant sulaikyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. Š. V., pastarasis priešindamasis sulaikomas bei įlaipinamas į tarnybinį automobilį koja spyrė vyriausiajam patruliui T. L. į kairės kojos kelią, todėl sukėlė jam fizinį skausmą. Šie Š. V. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 286 straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis Š. V. prašo paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti jam 80 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu šią bausmę sumažinti vienu trečdaliu, nustatant galutinę bausmę 53 MGL (2650 Eur) baudą, jos mokėjimą išdėstant 12 mėnesių terminui.
3.1. Skunde apeliantas aptaria bausmės tikslus, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir neginčijant kaltės bei paskirtų bausmių dydžio, vertina, kad jam paskirta bausmė nebuvo pakankamai individualizuota ir ji neatitinka teisingumo principo.
3.2. Toliau skunde aptaria BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto taikymo atvejus ir sprendžia, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jo padarytos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą. Mano, kad jo padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, nes jos padarytos vienu metu, nusikaltimus jis padarė toje pačioje vietoje ir iš esmės viena veika, nes demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams jis tuo pačiu metu spyrė jį sutramdyti bandžiusiam pareigūnui. Tokia situacija turi būti vertinama kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, o paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę.
3.3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taikydamas BK 63 straipsnio 4 dalį ir bendrindamas bausmes dalinio sudėjimo būdu, t.y. spręsdamas, kad nusikalstamos veikos padarytos esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3.4. Toliau skunde nurodo, kad per 2 mėnesius negalės sumokėti baudos, todėl teismas, atsižvelgęs į jam paskirtos bausmės dydį, priteistą nukentėjusiajam atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turėjo nustatyti ilgesnį terminą baudai sumokėti – 12 mėnesių.
4. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo baudžiamąją bylą pagal BK 284 straipsnį jo atžvilgiu nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti arba sumažinti jo dydį. Nusprendus bylos nenutraukti, nustatyti 16 mėnesių baudos sumokėjimo terminą.
4.1. Pasak apelianto, nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis surašytas nesilaikant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, pirmosios instancijos teisme buvo pažeista jo teisė į gynybą ir teisingą teismą, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padarytas esminis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) pažeidimas.
4.2. Apelianto teigimu, jo veika atitinka administracinio nusižengimo, o ne nusikalstamos veikos požymius, tačiau pirmosios instancijos teismas nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo. Teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį, nes nenustatyta būtinųjų šios nusikalstamos veikos požymių – padarinių (visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo) ir tiesioginės tyčios (tikslo sukelti padarinius), bei neatsižvelgė į apelianto elgesio motyvus ir priežastis.
4.3. Skunde nurodoma, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis pats išprovokavo situaciją, nes pirmas pradėjo purkšti pipirinėmis dujomis. Apelianto teigimu, nukentėjusysis nesielgė adekvačiai ir tinkamai, o nukentėjusiajam pradėjus purkšti pipirines dujas, buvo ginamasi nuo tokių jo veiksmų ir jokio tikslo sutrikdyti visuomenės rimtį nebuvo.
4.4. Toliau skunde nurodo ir analizuoja teismų praktiką susijusią su Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalies ir BK 284 straipsnio taikymu. Pasak apelianto, administracinio nusižengimo, numatyto ANK 481 straipsnio 1 dalyje būtinasis požymis yra siekis necenzūriniais žodžiais, gestais, įžeidžiamu kibimu prie žmonių ir kitais tyčiniais veiksmais pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. BK 284 straipsnyje ir ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos veikos savo esme yra panašios, nes jomis kėsinamasi į viešąją tvarką, tačiau jas atribojantis kriterijus yra padariniai. BK 284 straipsnio sudėtis yra materialioji, o ANK 481 straipsnio 1 dalyje padarinių atsiradimas neįvardijamas. Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų, kad jo veiksmai sukėlė padarinius, tai yra, kad konfliktas sukėlė sumišimą ar baimę kitiems žmonėms.
4.5. Pasak apelianto, šiuo atveju atsižvelgus į jo veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, kilusius padarinius, viešosios tvarkos specifiką, galima daryti išvadą, kad nebuvo peržengta riba, dėl kurios apeliantui turėtų būti taikoma ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė. Vertina, kad jo veiksmuose nenustačius būtinųjų BK 284 straipsnio sudėties požymių – padarinių ir tiesioginės tyčios (tikslo sukelti minėtus padarinius), jam turėjo būti taikoma administracinė atsakomybė pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį.
4.6. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 352 straipsnio 1 dalies ir Bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalies reikalavimų, neišaiškino jam baudos sumokėjimo tvarkos. Be kita ko, nenustatė termino, per kurį turi būti sumokėta bauda, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, į tai, kad turi būti atlyginta nukentėjusiajam padaryta žala. Apelianto teigimu, įstatyme numatytas dviejų mėnesių terminas baudai sumokėti yra aiškiai per trumpas, todėl yra pagrindas nustatyti ilgesnį - 16 mėnesių terminą baudai sumokėti.
4.7. Apeliantas taip pat nesutinka su priteistos turtinės žalos dydžiu ir vertina, kad džinsai ir striukė negalėjo kainuoti 480 Eur. Nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies ir BPK 109 straipsnio reglamentavimą, teismų praktiką ir prašo atmesti arba sumažinti nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydį, nes pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tikrosios daiktų vertės ir vadovavosi tik nukentėjusiojo nurodytomis kainomis.
4.8. Pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos civiliniame procese taisyklę, šalys turi įrodinėti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Šiuo atveju nesant drabužių kainą patvirtinančių dokumentų civilinis ieškinys turi būti atmestas. Pažymi, kad nors ne visi drabužių įsigijimo dokumentai gali būti išsaugomi praėjus ilgam laikui nuo jų įsigijimo, tačiau tokiu atveju turi būti vadovaujamasi analogiškų daiktų rinkos kainomis. Nurodo, kad kiek apeliantui žinoma, nukentėjusiojo drabužiai buvo „H&M” prekės ženklo, tačiau remiantis šio prekės ženklo drabužių kainomis priteista suma yra nepagrįsta. Teigia, kad remiantis oficialioje šio prekės ženklo svetainėje nurodomomis kainomis, striukių kainos svyruoja nuo 14.99 Eur iki 199 Eur, o džinsų – nuo 19,99 Eur iki 59,99 Eur. Taigi, maksimali drabužių kaina siektų 258,99 Eur. Šiuo atveju priteista 480 Eur suma yra ženkliai didesnė nei pačių brangiausių „H&M” prekės ženklo drabužių.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdžio metu nuteistojo Š. V. gynėjas advokatas Ramūnas Vanagas prašė jo ginamojo skundą tenkinti, nuteistojo D. G. gynėjas advokatas Kęstutis Ožiūnas palaikė D. G. skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, prokuroras prašė skundus tenkinti iš dalies, nustatyti nuteistiesiems ilgesnį baudos sumokėjimo terminą, o kitoje dalyje skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šiuo atveju nuteistasis Š. V. neginčija kaltės pagal BK 284 straipsnį, tačiau nesutinka su jo atžvilgiu taikytu bausmių bendrinimo būdu ir paskirta galutine bausme bei prašo nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą. Nuteistasis D. G. ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nurodydamas, kad jo veikoje nėra BK 284 straipsnyje įtvirtintų būtinųjų nusikaltimo sudėties požymių, prašo jį išteisinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, o nusprendus nenutraukti bylos, prašo nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą, taip pat nesutinka su priteistu turtinės žalos atlyginimo dydžiu.
Dėl bausmių bendrinimo nuteistajam Š. V.
8. Nustatyta, kad Š. V. padarė dvi nusikalstamas veikas, už kurias jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Apeliantas nesutinka su nuosprendyje pritaikytu bausmių bendrinimo būdu ir prašo paskirtas bausmes apimti, o ne iš dalies sudėti. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo nuosprendžio motyvuose nėra nurodyta, kodėl rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nuspręsta Š. V. paskirtas bausmes iš dalies sudėti, skundą nagrinėjantis teismas toliau detaliai aptaria bausmių bendrinimo teisinį reguliavimą ir teismų praktikos išaiškinimus šiuo klausimu.
9. Nusikalstamų veikų sutaptimi laikoma situacija, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų (nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų) iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo ir nėra teisinių kliūčių už jų padarymą taikyti baudžiamąjį įstatymą. Sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuojamos pagal tą patį arba skirtingus BK straipsnius ar jų dalis. Baudžiamajame įstatyme realios ir idealios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos neatskleistos, todėl kiekvienu atveju, tik atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali konstatuoti, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra reali ar ideali (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-4-699/2015, 2K-144-489/2015, 2K-385/2014, 2K-P-78/2012).
10. Teismų praktikoje idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nurodytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Nusikalstamų veikų sutaptis pripažįstama idealiąja ir tuo atveju, kai įgyvendinant bendrą sumanymą padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą. Teismas šią idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį gali konstatuoti atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-511/2019.) Reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas skirtingu laiku keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose ar straipsnių dalyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2010, 2K-37/2011)
11. Byloje nustatyta, kad Š. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, veikos padarytos skirtingu laiku (viešąją tvarką Š. V. pažeidė 2020 m. gruodžio 24 d. apie 23.50 val., o pareigūnui pasipriešino 2020 m. gruodžio 25 d. apie 00.25 val.). Nors sutaptį galima laikyti idealiąja ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, tačiau būtina nustatyti, kad jos padarytos įgyvendinant vieną sumanymą. Šiuo atveju byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad Š. V. atvyko į degalinę nusipirkti prekių, tačiau eidamas iš degalinės supainiojo automobilius ir bandė įsėsti į nukentėjusiojo automobilį, tuomet tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas ir jis kartu su D. G. viešoje vietoje panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį I. S., taip sutrikdant viešąją tvarką. Taigi, viešosios tvarkos sutrikdymas nebuvo planuotas iš anksto, jį lėmė spontaniškai kilęs konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo. Degalinės operatorius iškvietė policijos pareigūnus, o šiems atvykus Š. V. sulaikomas dėl viešosios tvarkos pažeidimo pasipriešino pareigūnui T. L. ir įlaipinamas į tarnybinį automobilį spyrė jam į kojos kelį. Duomenų, kad Š. V. būtų iš anksto suplanavęs degalinėje sutrikdyti viešąją tvarką ir vėliau atvykus pareigūnams vienam iš jų pasipriešinti, t. y. kad abi veikas sieja vienas bendras sumanymas, byloje nėra, todėl pagrindo konstatuoti, kad padarytos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, taip pat nėra.
12. BK 63 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bendrindamas bausmes dalinio sudėjimo būdu įstatymo reikalavimų nepažeidė.
13. Bausmių apėmimą esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai galima taikyti tik pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, t. y., kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius ir 3 punktą, t. y. kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, numatytais atvejais.
14. Teismų praktikoje, aiškinant BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytą bausmių apėmimo taikymo pagrindą, pažymima, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme tais atvejais, kai jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (atitinkamai nesunkus ir apysunkis, apysunkis ir sunkus, sunkus ir labai sunkus nusikaltimai), bausmės bendrinamos sudėjimo būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2005,2K-9/2010, 2K-474/2010,2K-70/2011).
15. Pagal bylos aplinkybes pagrindo taikyti bausmių apėmimo būdą ir laikyti Š. V. veikas labai skirtingomis pagal savo pavojingumą ar kategorijas šiuo atveju nėra. Jis nuteistas už BK 284 straipsnyje ir BK 286 straipsnyje numatytų nusikaltimų padarymą. Šie abu nusikaltimai priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), ir nors jų skirtingas kėsinimosi objektas (viešoji tvarka ir valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla), tačiau padarymo būdas iš esmės nesiskiria (abiejų veikų padarymo metu naudojamas fizinis smurtas), tad teisėjų kolegija sprendžia, kad įvykdyti nusikaltimai pagal savo pobūdį ir pavojingumą labai nesiskiria. BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatytos sąlygos šiuo atveju nėra, todėl plačiau šis pagrindas neaptariamas.
16. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ir pasirinko nuteistajam palankesnį bendrinimo būdą, t.y. bendrino bausmes iš dalies jas sudedant. BK nenurodyta, kada teismas privalo bausmes bendrinti dalinio, o kada visiško sudėjimo būdu, tai yra įstatymo leidėjo palikta teismo nuožiūrai. Teismas pats sprendžia, kokiu būdu bendrinti bausmes konkrečioje byloje. Tačiau bendrindamas bausmes teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 63 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas dalinio bausmių sudėjimo būdą, įstatymo taikymo klaidos nepadarė, o skundo argumentai, kad skundžiamu nuosprendžiu neteisingai subendrintos bausmės, nepagrįsti.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje
17. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. nuteisimą pagal šį baudžiamąjį įstatymą ginčija tais argumentais, jog jis nesukėlė padarinių, numatytų BK 284 straipsnyje (visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo), jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką, todėl jo veika atitinka ANK 481 straipsnio 1 dalies sudėtį, bei teismas neatsižvelgė į jo elgesio motyvus ir priežastis.
18. Atsakant į tokius skundo argumentus, pažymėtina, kad BK 284 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas minėtais veiksmais turi būti realus. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.
19. Byloje nustatyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad įvykio vieta vieša –degalinė „Viada“, kur bet kuriuo metu gali pasirodyti asmenys; be kita ko, įvykį matė degalinėje buvę asmenys, degalinės darbuotojas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014).
20. Konfliktas tarp nuteistųjų D. G., Š. V. ir nukentėjusiojo I. S. (anksčiau nebendravusių) prasidėjo dėl to, kad būdamas neblaivus Š. V. supainiojo automobilius ir bandė atsisėsti į nukentėjusiojo automobilį (to neginčija ir apeliantas D. G.). Nukentėjusysis pasakė, kad šis suklydo, nori atsisėsti ne į savo automobilį, paprašė atsitraukti nuo automobilio. Š. V. tapo agresyvus, vartojo necenzūrinius žodžius, dar kartą nukentėjusiajam pakartojus, kad atsitrauktų nuo automobilio, Š. V. kiek atsitraukė ir tuomet prie nukentėjusiojo priėjo dar vienas vyras – D. G., kuris grasino, vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo. Nukentėjusiajam I. S. paprašius atstoti ir važiuoti savo reikalais, konfliktas perėjo į muštynes, vienas vyrų nukentėjusiajam sudavė per kojas ir pastarajam nukritus abu jį spardė ir mušė rankomis. Tokiais veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, (1 t., b. l. 29), buvo suplėšyti nukentėjusiojo drabužiai, nukentėjusysis jautėsi pažemintas (1 t., b. l. 30), konfliktą matė degalinės operatorius, kuris dėl tokių D. G. veiksmų buvo priverstas nutraukti darbą ir kviesti policijos pareigūnus. Kalbėdamas su bendruoju pagalbos centru, degalinės operatorius nurodė nežinantis, ar bus reikalingi medikai, tačiau neatmetė tokios galimybės, taip pat nurodė skubiai atsiųsti policijos ekipažą, nes vyksta muštynės (1 t., b. l. 90). Taip pat perklausius garso įrašą girdisi, jog degalinės operatorius yra susijaudinęs, kalba labai greitai, bendrojo pagalbos centro darbuotojas jį ramina, prašo neskubėti. Muštynės, kaip minėta, vyko viešoje vietoje, t. y. degalinėje „Viada“. Aprašyti D. G. veiksmai prieštarauja visuomenėje susiklosčiusioms elgesio taisyklėms, rodo akivaizdų nepagarbos aplinkiniams demonstravimą, yra įžūlūs (smurto panaudojimas). Nuteistųjų veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka (ne tik kito asmens sveikata ir nuosavybė), demonstruojama nepagarba aplinkiniams. D. G. elgesys nukentėjusiojo atžvilgiu, smūgių jam sudavimas, buvo susijęs su akivaizdžiu dorovės normų nepaisymu. Taigi skunde nurodomi D. G. teiginiai, kad jo veiksmais BK 284 straipsnyje numatyti padariniai nebuvo sukelti, yra visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs. Taigi, tiek D. G., tiek Š. V. veikoje yra visi būtinieji BK 284 straipsnyje numatyti nusikaltimo sudėtį atitinkantys požymiai, todėl teismas teisingai juos kvalifikavo.
21. Apeliantas nurodo, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis, kuris pradėjo purkšti pipirinėmis dujomis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šis teiginys paneigtas objektyviais bylos duomenimis. Kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 70-71, 72-77) užfiksuota, kad apžiūrėjus iš degalinės „Viada“ gautą vaizdo įrašą matyti, kad 00:10:47 vaizdo įrašo laiku prie degalinės „Viada“ kolonėlės privažiuoja automobilis „Mercedes Benz“, iš automobilio išlipa vairuotojas (bylos duomenimis nustatyta, kad tai nukentėjusysis I. S.), pradeda piltis kurą. Po kelių minučių prie vairuotojo prieina automobilio „BMW“ vienas iš keleivių, bando atidaryti automobilio duris, tačiau automobilio „Mercedes Benz“, vairuotojas jį sulaiko. Prie vyrų prieina dar vienas automobilio „BMW“ keleivis, vyksta bendravimas. Automobilio „BMW“ keleiviai atsitraukia ir po minutės matomas susistumdymas tarp automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojo ir automobilio „BMW“ dviejų keleivių. Vėliau matoma, kaip trys vyrai grumiasi būdami ant žemės. Grumtynių metų vaizdo įrašo vaizdas yra susiliejęs, matoma, kad ant žemės yra gulintis automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, o virš jo yra automobilio „BMW“ keleiviai. Prie jų prieina automobilio „BMW“ vairuotojas, kuris bando juos išskirti. Vyrai atsitraukia nuo automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo, kai tuo tarpu jis greitai pribėga prie savo automobilio priekinės keleivio pusės, atidaro dureles, iš automobilio kažką paima ir nukreipęs į jį užsipuolusius vyrus purškia, nes matoma srovė. Vyrai atsitraukia. Taigi, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, degalinės vaizdo įrašas patvirtina, kad ašarines dujas nukentėjusysis pasiėmė ir panaudojo tik po to, kai buvo užpultas, pargriautas ant žemės ir mušamas, o ne pradėjo purkšti dujomis, tuo išprovokuodamas D. G. ir Š. V. pyktį, kaip teigia apeliantas D. G.. Taigi, objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis papurškė tik po to, kai buvo sumuštas, todėl konstatuoti, kad jis išprovokavo konfliktą, nėra pagrindo.
22. Skunde D. G. teigia, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios sukelti BK 284 straipsnyje numatytus padarinius. Teisėjų kolegija su tokiu skundo teiginiu nesutinka. D. G., veikdamas prieš nukentėjusįjį aptartu būdu, viešoje vietoje, netoliese esant kitiems žmonėms, suvokė, kad tokiais savo veiksmais rodo nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo. Nors apeliantas teigia, kad savo veiksmais jis nesiekė pažeisti viešosios tvarkos, tačiau tokie teiginiai yra deklaratyvūs. Todėl šiuo atveju apelianto nurodyti jo elgesio motyvai negali turėti įtakos sprendžiant dėl jo tyčios turinio. BK 284 straipsnyje nurodytų padarinių konstatavimas kartu reiškia tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai bei aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2013, 2K-491/2013, 2K-520-303/2015).
23. Nuteistojo D. G. padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negali būti vertinamas kaip nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas pagal ANK 481 straipsnį. ANK 481 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Analizuojant aptariamo straipsnio turinį, matyti, kad būtinasis šio administracinio nusižengimo požymis yra jo padarymo tikslas, t. y. siekis anksčiau išvardytais veiksmais pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, o ne tokių padarinių nustatymas. Tiek BK 284 straipsnio, tiek ANK 481 straipsnio 1 dalies dispozicijose nustatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Kita vertus, vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo atribojimo kriterijų yra padariniai. BK 284 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, kyla baudžiamajame įstatyme nustatyti padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Tuo tarpu ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinio nusižengimo – nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo – sudėtis neįvardija padarinių atsiradimo, o tik konkrečius veiksmus, kuriais, kaip minėta, siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015, 2K-229-976/2018, administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-976/2019). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyti neteisėtais D. G. veiksmais sukelti padariniai, t. y. visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo pagal ANK 481 straipsnį nėra pagrindo.
Dėl turtinės žalos atlyginimo
24. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad iš nuteistojo D. G. (solidariai su nuteistuoju Š. V.) nukentėjusiajam I. S. priteisiant turtinę žalą nesilaikyta įstatymo reikalavimų. BPK 109 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Apeliantas D. G. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą dėl to, kad nukentėjusysis nepateikė patirtos turtinės žalos dydį patvirtinančių įrodymų. Šie argumentai nepagrįsti, nes byloje nustatyti nusikalstamos veikos, kurią padarė apeliantas, padariniai. Vien tai, kad nukentėjusysis nepateikė jam padarytos turtinės žalos dydį patvirtinančių dokumentų (neišsaugojo nepataisomai sugadintų striukės ir džinsų pirkimo kvitų), nepaneigia jo teisės gauti padarytos turtinės žalos atlyginimą. Turtinės žalos padarymo faktas gali būti įrodinėjamas ir kitomis BPK nurodytomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju tai padaryta remiantis nukentėjusiojo I. S. nuosekliais parodymais.
25. Apeliaciniame skunde priteistos turtinės žalos nepagrįstumas iš esmės grindžiamas tuo, jog apelianto žiniomis, nukentėjusysis teisme nurodė, kad drabužiai buvo „H&M” prekės ženklo, o šio ženklo striukė ir džinsai, net perkant brangiausiai kainuojančius, sudaro ženkliai mažesnę sumą, nei priteisė pirmosios instancijos teismas. Perklausius 2021 m. balandžio 26 d. posėdžio garso įrašą, (12.50 minutė) girdisi, jog D. G. užduoda klausimą I. S., kokio prekės ženklo buvo jo striukė. Šis nė kiek nedvejodamas nurodo – „Helly Hansen“. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. G. argumentais dėl „H&M” prekės ženklo internetinėje parduotuvėje negalima remtis, nes nukentėjusiojo drabužiai nebuvo šio prekės ženklo. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad netikėti nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodyta džinsų ir striukės kaina nėra jokio pagrindo, priteista turtinė žala yra adekvati, tokią sumą nukentėjusysis įvardijo civiliniame ieškinyje ( 1 t., b. l. 30), duodant parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu ( 1 t., b.l. 22-24), tiek ir teisme, be kita ko, teisme detalizavo, kad tiek kelnes, tiek striukę pirko prekybos centre, čekių neturi, rūbai yra „Helly Hansen“ prekės ženklo. Be kita ko, iš vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad įvykio metu nukentėjusysis dėvėjo žiemos sezoną atitinkančią aprangą, bei įvertinus nukentėjusiojo nurodomo “Helly Hansen” prekės ženklo drabužių kainas, remiantis protingumo principu, priteistos turtinės žalos dydis nėra per didelis, todėl mažinti priteisto civilinio ieškinio nėra jokio pagrindo.
Dėl nuteistiesiems paskirtų baudų sumokėjimo termino
26. Kaip teisingai nurodo apeliantai, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nenustatė jokio kito termino, todėl D. G. ir Š. V. paskirtos baudos privalo būti sumokėtos per įstatymo nustatytą terminą, tai yra per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Š. V. ir D. G. nesutinka su šiuo baudos sumokėjimo terminu, Š. V. prašo nustatyti 12 mėnesių, o D. G. – 16 mėnesių baudos sumokėjimo laikotarpį. Abu nuteistieji šį prašymą motyvuoja ženkliu paskirtos baudos dydžiu ir tuo, jog reikės atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajam, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant baudos išdėstymo klausimą atsižvelgiama į paskirtos baudos dydį ir nuteistojo finansines galimybes ją per paskirtą terminą sumokėti. Š. V. pirmosios instancijos teismui teigė, kad dirba vairuotoju, o D. G. nurodė, kad šiuo metu yra nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, jo veikla susijusi su statybomis (t. 1 b. l. 188). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliaciniuose skunduose nuteistieji nenurodė, kad jų turtinė padėtis yra sunki, nepateikė jų pajamas ir turtinius įsipareigojimus patvirtinančių dokumentų. Esant šioms aplinkybėms, pagrindo svarstyti dėl ilgesnio baudos sumokėjimo termino, nei nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal apylinkės teismo nuosprendį apeliantai skirtą baudą savanoriškai gali sumokėti per įstatyme numatytą dviejų mėnesių terminą. Iki šio termino teismo nuosprendžio neįvykdžius savanoriškai, pradeda veikti teisės normos, reguliuojančios priverstinį jo įvykdymą, ir teismo procesinis sprendimas vykdomas pagal įstatymo leidėjo aiškiai nustatytas prievartinio teismo nuosprendžio įvykdymo mechanizmo taisykles. Kita vertus, iki jau minėtos datos nuteistieji turi teisę pateikti prašymą pirmosios instancijos teismui dėl baudos sumokėjimo termino pratęsimo, jei egzistuotų naujos reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios nuteistųjų siekį savanoriškai sumokėti jiems nuosprendžiu paskirtą baudą bei sumažėjusios ar nesančios galimybės ją sumokėti per teismo nustatytą terminą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-88-177/2018).
27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl D. G. kaltės pagal BK 284 straipsnį, tinkamai subendrino Š. V. paskirtas bausmes bei pagrįstai tenkino nukentėjusiojo I. S. ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas nepakeistas.
Dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
28. 2021 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. rugsėjo 3 d. pažyma Nr. (12.32Mr) PT-5769 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 162,00 Eur už Š. V. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese. Nuteistojo Š. V. gynėjas prašė netenkinti prašymo dėl išlaidų priteisimo.
29. 2021 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. rugsėjo 6 d. pažyma Nr. (12.32Mr) PT-5827 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 90,00 Eur už D. G. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese. Nuteistojo D. G. gynėjas prašė šių išlaidų nepriteisti.
30. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgusi į nuteistųjų turtinę padėtį - D. G. nedirba, jis registruotas Užimtumo tarnyboje, Š. V. dirba, tačiau nėra duomenų apie jo gaunamas teisėtas pajamas, be to, jie turi atlyginti nukentėjusiajam nuosprendžiu priteistą turtinę ir neturtinę žalą, sprendžia, kad pažymose nurodytos sumos iš nuteistųjų D. G. ir Š. V. neturi būti išieškotos (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Be kita ko, gynėjo būtiną dalyvavimą imperatyviai numato BPK, tai reiškia, kad asmuo neturi teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Tuo tarpu teismas, siekdamas nepažeisti teisės į gynybą, privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistųjų Š. V. ir D. G. nesuderinamas ir su jų teise į gynybą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Nuteistųjų Š. V. ir D. G. apeliacinius skundus atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų 162,00 Eur iš nuteistojo Š. V. ir 90,00 Eur iš nuteistojo D. G. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.