Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1; 1.2.18.11; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4

2023 m. birželio 21 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. ir jo gynėjo advokato Ž. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį (2021 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XIV-692 redakcija) – areštu 30 parų;

– pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustačius 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį nuosprendžiui įsiteisėjus atlikti nedelsiant, o likusios bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktu, T. L. įpareigotas neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš T. L. priteista BUAB „Luksora“ 34 710 Eur.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas T. L. turtui – piniginėms lėšoms, esančioms AB „Swedbank“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. L. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „L.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų, registrų išsaugojimą ir pateikimą, nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2021 m. balandžio 15 d. aplaidžiai tvarkė UAB „L.“ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau – Dokumentų ir archyvų įstatymas) nuostatomis, tai yra nenustatė buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, neišsaugojo UAB „L.“ 2018 m., 2019 m., 2020 m., ilgalaikio turto apskaitos dokumentų (patvirtintų nusidėvėjimo normatyvų, ilgalaikio turto įvedimo į eksploataciją aktų, nurašymo aktų), trumpalaikio turto apskaitos dokumentų (atsargų nurašymo aktų, pirktų prekių, skirtų perparduoti), pardavimo apskaitos dokumentų (išrašytų pardavimo PVM sąskaitų faktūrų (sąskaitų faktūrų), pirkimo apskaitos dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų, sąskaitų faktūrų, prekių (paslaugų) pirkimo pardavimo kvitų), grynųjų pinigų apskaitos dokumentų (kasos pajamų ir išlaidų orderių, kasos aparato juostų), atskaitingų asmenų avanso apyskaitų su pateisinančiais išlaidų dokumentais, darbo grafikų, darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščių ir suvestinių buhalterinės apskaitos registrų, t. y. ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaitos registrų ir likutinės vertės suvestinių, trumpalaikio turto judėjimo apskaitos registrų, išrašytų sąskaitų faktūrų ar pardavimo apskaitos registrų, kuriuose suregistruoti visi įmonės pardavimo dokumentai, gautų sąskaitų ar pirkimo apskaitos registrų, kuriuose suregistruoti visi įmonės pirkimo dokumentai, kasos knygos, kasos aparato kasos operacijų žurnalo, darbo užmokesčio registrų, atsiskaitymų su pardavėjais ir pirkėjais registrų, pajamų ir sąnaudų detalizuotų registrų, didžiosios knygos, kuri yra visų buhalterinių sąskaitų suvestinis registras bei dėl šio pažeidimo negalima iš d. nustatyti UAB „L.“ 2018 m., 2019 m., 2020 m., nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. balandžio 15 d. veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

2. T. L. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2021 m. balandžio 15 d., būdamas UAB „L.“ juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius ir užimamų pareigų pagrindu turėdamas savo žinioje UAB „L.“ turtą, būdamas atsakingas pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (su vėlesniais pakeitimais) 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto nuostatas ir UAB „L.“ įstatų, įregistruotų 2018 m. liepos 23 d. Juridinių asmenų registre 11 punkte, būdamas atsakingas už bendrovės ūkinės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, to paties įstatymo 19 straipsnio 8 dalį, kuriame nustatyta, kad „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų“, neteisėtai, laikotarpyje nuo 2019 m. lapkričio 9 d. iki 2021 m. kovo 15 d., pardavė jam kaip įmonės direktoriui patikėtą svetimą – UAB „L.“ priklausantį didelės vertės turtą, o būtent: gulimus soliariumus Luxura X10 High Intensive Eco Power, Sound A. P., pagaminimo metai 2018 m. – 3 vnt., stovimus soliariumus Luxura V8 48 XL High Intensive Eco Power, Sound A. P., pagaminimo metai 2018 m. – 2 vnt. kurių vertė – 34 710 Eur, tačiau pardavimo pajamų nepervedė (neįnešė) į bendrovės sąskaitą (kasą), o gautas pinigines lėšas panaudojo ne su bendrovės veikla susijusiems mokėjimams atlikti ir/ar kreditoriais atsiskaityti, bet neteisėtai šias pinigines lėšas pasisavino; be to žinodamas, kad UAB „L.“ Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartimi yra iškelta nemokumo byla (nutartis įsiteisėjo 2021 m. kovo 30 d.) ir jis yra įpareigotas UAB „L.“ nemokumo administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam asmeniui perduoti bendrovės dokumentus ir visą turtą, laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 20 d., būdamas Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. nutartimi nubaustas pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 57 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 107 straipsnio 1 dalį, 290 - 291 straipsnius, iki 2021 m. rugpjūčio 5 d. neperdavė nemokumo administratoriaus įgaliotam asmeniui jam patikėto svetimo UAB „L.“ turto: gulimų soliariumų Luxura X10 High Intensive Eco Power, Sound A. P., pagaminimo metai 2018 m. – 3 vnt., (vertė kiekvieno soliariumo – 6 611,33 Eur, viso – 19 834 Eur), stovimų soliariumų Luxura V8 48 XL High Intensive Eco Power, Sound A. P., pagaminimo metai 2018 m. – 2 vnt. (vertė kiekvieno soliariumo – 7 438 Eur, viso – 14 876 Eur), tokiu būdu pasisavino didelės vertės svetimą UAB „L.“ 34 710 Eur vertės turtą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistasis T. L. ir jo gynėjas advokatas Ž. R. apeliaciniu skundu prašo pripažinti civiliniam ieškovui BUAB „L.” nemokumo administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)” teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. T. L. nusikalstamą veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį perkvalifikuoti į atskiras veikas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nuosprendis dėl T. L. pripažinimo kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį neskundžiamas.

3.1. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad T. L. neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų ir nesant galimybės įvertinti turto nusidėvėjimo, laikoma, kad civilinis ieškinys pagrįstas ir įrodytas, perkėlė įrodinėjimo pareigą T. L. įrodyti soliariumų vertę dėl nusidėvėjimo dėl jų eksploatacijos vykdant komercinę veiklą. Pasak apeliantų, teismui konstatavus, jog nėra galimybės įvertinti turto nusidėvėjimo, negalėjo būti patenkintas civilinis ieškinys. Teismas privalėjo remtis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ir civiliniam ieškovui pripažinti teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

3.2. Apeliantai sutinka su apygardos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad T. L. neišsaugojo UAB „L.” 2018 m., 2019 m., 2020 m. ilgalaikio turto apskaitos dokumentų, trumpalaikio turto apskaitos dokumentų, pardavimo apskaitos dokumentų, pirkimo apskaitos dokumentų, grynųjų pinigų apskaitos dokumentų, atskaitingų asmenų avanso apyskaitų su pateisinančiais išlaidų dokumentais, darbo grafikų, darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščių ir suvestinių buhalterinės apskaitos registrų. Tačiau, apeliantų teigimu, nustačius tokias aplinkybes, soliariumų įrangos nusidėvėjimai ir analogiškos technikos rinkos vertė gali būti nustatinėjama ir įrodinėjama kitais teisėtais būdais, o būtent CPK nustatyta įrodinėjimo tvarka ir priemonėmis. Apeliantų tvirtinimu, baudžiamajame proceso neatidėjus bylos nagrinėjimo, neatlikus analogiško turto vertės rinkoje nustatymo, neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir nustatyti civilinio ieškinio dydžio. Todėl iš T. L. priteista piniginė suma, lygi soliariumų įsigijimo kainai jų įsigijimo dieną, nėra teisingas ir pagrįstas civilinio ieškinio išsprendimas. Iš 2018 m. lapkričio 14 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 000017/2018 matyti, kad soliariumai parduoti už 34 710,74 Eur (tyrimui pateikta UAB „L.” 2018 m. lapkričio 14 d. iš MB „(duomenys neskelbtini)” gauta PVM sąskaita faktūra Nr. 000017/2018, kad bendrovė įsigijo gulimus soliariumus Luxura XIO, 3 vnt., kaina be PVM 6 611,57 Eur, suma 19 834,71 Eur, stovimus soliariumus Luxura V8, 2 vnt., kaina be PVM 7 438,02 Eur, suma 14 876,03 Eur. Viso suma be PVM 34 710,74 Eur), kuriuos T. L. realizavo laikotarpyje nuo 2019 m. lapkričio 9 d. iki 2021 m. kovo 15 d. Tiek iš nurodytų objektyvių duomenų, tiek ir iš kitų asmenų parodymų matyti, jog soliariumais naudojosi klientai, t. y. UAB „L.” jais vykdė savo komercinę veiklą, todėl jie buvo dėvėti (tai patvirtino ir juos įsigiję asmenys).

3.3. Be to, apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad T. L. padaryto nusikaltimo dalyką – tris gulimus soliariumus Luxura XIO High Intensive Eco Power, Sound A. P., pagaminimo metai 2018 m., du stovimus soliariumus Luxura V8 48 XL High Intensive Eco Power, Sound A. P., pagaminimo metai 2018 m., įsigijo konkretūs byloje asmenys, kurie įsipareigojo saugoti juos iki bylos baigties. Nusikaltimo dalyku niekam neleistina disponuoti, todėl jie turi būti paimami iš neteisėtos apyvartos (neteisėto valdymo) ir perduodami civiliniam ieškovui kaip žalos atlyginimas.

3.4. Apeliantai pažymi, jog su civilinio ieškinio klausimu yra iš esmės susijęs ir teisingo nusikaltimo dalyko vertės nustatymas, ir turi reikšmę teisingam veikos kvalifikavimu. Konstatavus, kad dėl neišsaugotų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų dalyje dėl ilgalaikio turto apskaitos dokumentų (patvirtintų nusidėvėjimo normatyvų, ilgalaikio turto įvedimo į eksploataciją aktų, nurašymo aktų) neišsaugojimo, neįmanoma nustatyti soliariumų nusidėvėjimo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo naudoti kitus teisėtus metodus nusikaltimo dalyko vertei nustatyti. Apeliantų teigimu, atsižvelgiant į nustatytą nusikalstamos veikos laikotarpį – nuo 2019 m. lapkričio 9 d. iki 2021 m. kovo 15 d., daiktų įgijimo kaina pagal 2018 m. lapkričio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000017/2018 nėra tiksli.

3.5. Atsižvelgdami į tai, jog byloje nustatytas tikslus nusikaltimo dalykų realizacijos laikas – laikotarpis nuo 2019 m. lapkričio 9 d. iki 2021 m. kovo 15 d., apeliantai nurodo, jog apygardos teismas privalėjo įvertinti, ar toks labai ilgas nusikalstamos veikos vykdymo laikotarpis apėmė vieningą tiesioginę ir iš anksto susiformavusią nuteistojo tyčią. Apeliantų teigimu, T. L. soliariumus realizuodavo palaipsniui, per skirtingą ir ilgą laikotarpį. Šias aplinkybes patvirtina juos įsigiję asmenys. Todėl diferencijavus nusikalstamą veiką atskirais epizodais pagal konkrečiai parduotus soliariumus konkretiems juridiniams ir fiziniams asmenims, keičiasi nusikalstamos veikos kvalifikavimas, t. y. palengvinama nuteistojo teisinė padėtis jo nusikalstamas veikas kvalifikuojant pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Dėl nurodytų priežasčių apeliantai laiko, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nusikalstamas veikas ir skirdamas bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo gauta 2022 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuria BUAB „L.“, atstovaujama nemokumo administratoriaus „(duomenys neskelbtini)“, UAB, perleido UAB „E.“ 34 710 Eur reikalavimo teisę į T. L., taip pat BUAB „L.“ direktoriaus A. B. 2022 m. gruodžio 6 d. pakvitavimas, kad UAB „E.“ yra visiškai atsiskaičiusi už perleistą reikalavimą (t. 8, b. l. 100-107).

5. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, taip pat atsižvelgti į BK 183 straipsnio 2 dalies pakeitimus, kurie švelnina nuteistojo teisinę padėtį. Prokuroras prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. L. ir jo gynėjo advokato Ž. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė pernelyg didelę pasisavinto turto vertę, todėl ši nuosprendžio dalis, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 3, 4 punktais, keičiama nustatant, kad T. L. pasisavino 21 500 Eur vertės turtą, ir atitinkamai mažinama civiliniu ieškiniu priteisiama suma. Vadovaujantis CPK 48 straipsniu buvęs civilinis ieškovas, BUAB „L.“, pakeičiamas procesinių teisių perėmėju UAB „E.“. Be to, 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojus Baudžiamojo kodekso pakeitimams, priimtiems 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925, T. L. nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal jam palankesnę naują BK 183 straipsnio 2 dalies redakciją. Atsižvelgiant tiek į baudžiamojo įstatymo pakeitimus, tiek į T. L. asmenybę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės keičiamos į laisvės apribojimą (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl faktinių aplinkybių vertinimo

7. Byloje nėra ginčo dėl T. L. atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliaciniame skunde ginčijamas nuteistojo veiksmų kvalifikavimas kaip viena tęstinė veika pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, taip pat nesutinkama su civilinio ieškinio dydžiu. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria skundo argumentams dėl pasisavinto turto vertės.

8. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pasisavinto turto vertę – 34 710 Eur. Nors iš bylos duomenų matyti, kad tokia kaina T. L. įsigijo vėliau pasisavintus soliariumus, tačiau, kolegijos vertinimu, reikšmę turi ne turto vertė įsigyjant soliariumus, o būtent jų pasisavinimo momentu parduodant įrenginius tretiesiems asmenims. Kaip matyti iš 2018 m. lapkričio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir perdavimo-priėmimo akto, UAB „L.“ įsigijo minėtus soliariumus iš MB „(duomenys neskelbtini)“. Bylos duomenimis, pirmąjį soliariumą nuteistasis T. L. pardavė 2019 m. lapkričio 9 d. už 3 000 Eur (t. 5, b. l. 190-191), t. y. praėjus beveik metams po įsigijimo. Dar vienas soliariumas buvo parduotas 2019 m. lapkričio 23 d. (5 000 Eur, t. 6, b. l. 9), trečias – 2020 m. vasario 6 d. (3 000 Eur, t. 6, b. l. 65). Tuo tarpu kiti du soliariumai parduoti tiksliai nenustatytu laiku, pagal T. L. pateiktą kaltinimą ne vėliau kaip iki 2021 m. kovo 15 d., kai jo įmonei buvo iškelta bankroto byla. T. L., pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad du soliariumus pardavė į Latviją, kas, lyginant jo nurodytas sumas su byloje esančiais pardavimo Lietuvoje duomenimis, būtų soliariumai, parduoti už 6 000 ir 2 500 Eur. Taigi visus soliariumus T. L. bendrai pardavė už 21 500 Eur, ir dėl šios sumos dydžio byloje ginčo nėra.

9. Pirmosios instancijos teismas, apsiribojęs konstatavimu, jog neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų negalima nustatyti parduotų soliariumų tikrosios vertės, nepagrįstai soliariumų vertę prilygino jų pirminei įsigijimo kainai, nevertindamas jų nusidėvėjimo galimybės. Teisėjų kolegija pastebi, kad įmonės veikloje naudojama įranga dėvisi, todėl krinta ir atitinkamos įrangos vertė. Nagrinėjamu atveju parduotų soliariumų nusidėvėjimo faktą patvirtino byloje nustatyti jų pirkėjai, t. y. liudytojai I. P., A. Š., M. Š. (t. 7, b. l. 156-158; 158-159; 166-168). Be to, liudytojai I. P. ir A. Š. dar patvirtino, kad jų įgytiems soliariumams buvo būtinas remontas, pasak liudytojo A. Š., už remontą jis sumokėjo viso 2 500 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nėra alternatyvių būdų, kurie leistų nustatyti soliariumų vertę kiekvieno jų pardavimo momentu, juo labiau dėl soliariumų, parduotų į Latvijos Respubliką, taip pat į tai, kad įranga akivaizdžiai buvo dėvėta, teisėjų kolegija vadovaujasi principu, kad visos abejonės yra vertintinos nuteistojo naudai, ir pasisavintų soliariumų vertę nustato pagal jų pardavimo – taigi tuo pačiu faktinių pasisavinimo veiksmų – kainą, kuri sudaro 21 500 Eur.

10. Apeliaciniame skunde neginčijami pasisavinimo veiksmai, tačiau teigiama, kad pirmosios instancijos teismas atskirus turto pasisavinimo veiksmus parduodant soliariumus nepagrįstai kvalifikavo kaip vieną tęstinę veiką. Teisėjų kolegija šiems skundo argumentams nepritaria. Tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos vieningos tyčios. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis T. L. skirtingu metu pardavė penkis UAB „L.“ priklausiusius soliariumus, kas objektyviai laikytina tapačiais veiksmais.

11. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė kitą tęstinės veikos požymį – vieningą tyčią. Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai vieningai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus. Nuteistasis T. L. veikos padarymo metu buvo soliariumų paslaugas teikusios UAB „L.“ direktorius. 2018 m. lapkričio 14 d. įsigijus penkis soliariumus, buvo pradėta vykdyti bendrovės veikla, tačiau, pasak T. L. parodymų teisiamajame posėdyje (t. 7, b. l. 129-131), ji nepasiteisino, t. y. nenešė pakankamai pelno, išaugo įmonės įsiskolinimai. Dėl šios priežasties nuteistasis pradėjo pardavinėti įmonei priklausiusius soliariumus. Kaip minėta, byloje nustatytais duomenimis 2019 m. lapkričio 9 d. nuteistasis T. L. pardavė pirmą soliariumą, lapkričio 23 d. – antrą, 2020 m. vasario 6 d. – trečią, likusius soliariumus tiksliai nenustatytu laiku pardavė į Latviją, pagal jam pateiktą kaltinimą ne vėliau kaip iki 2021 m. kovo 15 d. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pakankamai ilgas veikos darymo laikotarpis paneigia nuteistojo T. L. tyčios vieningumą. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad byloje nustatytas įrenginių pardavimo sutartis skiria gana nedidelis laiko tarpas; visi trys soliariumai buvo parduoti per nepilnus tris mėnesius. Taip pat ir aplinkybė, kad soliariumai buvo parduoti skirtingiems asmenims, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankama tyčios vieningumui paneigti. Nagrinėjamu atveju, nors byloje ir nėra nustatyta tiksli kitų dviejų soliariumų pardavimo data, tačiau pirmų trijų soliariumų sistemingi ir nuoseklūs pardavimai, pakankamai mažas laiko tarpas tarp jų patvirtina, kad nuteistojo T. L. tyčia buvo nukreipta į bendrą sumanymą išparduoti visus soliariumus. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuteistasis nuosekliai parodė, kad soliariumai buvo parduoti dėl susiklosčiusios sudėtingos situacijos – nepasiteisinusios įmonės veiklos. Pasak nuteistojo, pardavus soliariumus gautos lėšos buvo naudojamos su įmonės patalpų įrengimu susijusioms skoloms padengti, tačiau dokumentų, patvirtinančių šių pinigų panaudojimą, jis neturi. Nuteistasis taip pat parodė, kad nenusisekus įmonės veiklai, nuteistasis nenorėjo jos uždaryti ar kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo, tikėjosi, kad soliariumų pardavimas padės bendrovei toliau veikti ir bus išlaikyti darbuotojai. Tačiau toks aiškinimas neįtikina, nes jeigu įmonės veikla turėjo būti soliariumo paslaugų teikimas, tuomet atskirų aparatų pardavimas neva siekiamam veiklos tęstinumui tik prieštarautų. Be to, šiuos nuteistojo parodymus paneigia liudytojų I. P. ir A. Š. parodymai teisiamajame posėdyje. Liudytoja I. P., kuri 2020 m. vasario 6 d. įsigijo vieną soliariumą, nurodė, kad derantis dėl pirkimo T. L. jai sakė, kad uždarinėja soliariumų studiją (t. 7, b. l. 156-157). Liudytoja taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad su T. L. bendravo 2019 m. pabaigoje, jau tuomet nuteistasis jai minėjo, kad uždaro studiją. 2019 m. lapkričio 25 d. ji išsinuomojo T. L. naudojamas patalpas tiesiai iš jų savininko Ž. K., nes jai netiko, jog T. L. kaip pernuomotojas prašė avanso ir apmokėjimo grynaisiais. Nuo 2019 m. lapkričio mėn. iki gruodžio mėn., kai į patalpas įsikraustė liudytoja, buvo atliekami kosmetiniai remontai, taip pat ji matė du kitus asmenis, kurie patalpose domėjosi vienu iš parduodamų soliariumų. Įsikrausčiusi liudytoja nupirko paskutinį soliariumą, kuris stovėjo studijoje (t. 6, b. l. 61-62). Liudytoja taip pat nurodė, kad pirkimo kainą, 3000 Eur, ji turėjo pervesti T. V. motinai R. L., ką patvirtina ir VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos duomenys (t. 6, b. l. 67-68). Liudytojas A. Š., pirkęs soliariumą 2019 m. lapkričio 9 d., teisiamajame posėdyje parodė, iš savo darbuotojo sužinojęs, jog iš T. L. įmonės parduodami soliariumai, bet jį sudomino tik vienas. Liudytojas teisme taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus, kad T. L. jam siūlė įsigyti visus soliariumus (t. 6, b. l. 17-18). Taigi iš šių duomenų visumos akivaizdu, kad nuteistasis T. L. neketino gelbėti bendrovės, tačiau, atvirkščiai, nuo 2019 m. pabaigos ją faktiškai uždarinėjo. Įmonės dokumentų, kurie patvirtintų T. L. teiginius, kad už soliariumus gautos lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms, nuteistasis nurodė neturįs. Aplinkybė, kad bylos duomenimis du pirkėjai atsiskaitinėjo grynais pinigais tiesiogiai su T. L., pinigai nebuvo užpajamuoti bendrovės kasoje, o už vieną soliariumą pinigai buvo pervesti jo motinai, tai, kad nuteistojo vadovaujama bendrovė vengė atsiskaityti su „(duomenys neskelbtini)“, kuri didžiąja dalimi finansavo soliariumų įgijimą, taip pat tai, kad T. L. negalėjo įvardinti pirkėjo iš Latvijos ar sandorių sudarymo aplinkybių, rodo, kad priešingi T. L. teiginiai yra deklaratyvūs. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis T. L. įgyvendino BK 183 straipsnio 2 dalį veikdamas vieninga tyčia, todėl padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką.

Dėl BK pakeitimų ir nuteistajam skirtinos bausmės

12. 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojus Baudžiamojo kodekso pakeitimams, priimtiems 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925, spręstina dėl T. L. nusikalstamos veikos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kvalifikavimo ir galutinės bausmės skyrimo. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Nauja BK 183 straipsnio 2 dalies redakcija T. L. atžvilgiu yra švelnesnė, kadangi nusikaltimas dabar priskiriamas prie apysunkių, o greta laisvės atėmimo bausmės atsirado kitos alternatyvios bausmės. Be to, pagal BK 190 straipsnio 1 dalį didelės vertės turtu laikytinas toks, kurio vertė viršija 400 MGL, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos. Todėl T. L. nusikalstamos veikos atžvilgiu taikoma nauja BK 183 straipsnio 2 dalies redakcija.

13. Pirmosios instancijos teismas T. L. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskyrė 30 parų arešto, o pagal 183 straipsnio 2 dalį – 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimą, bausmes bendrindamas apėmimo būdu ir iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą. Byloje nustatyta, kad, kitaip negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, T. L. pasisavino ne 34 710 Eur, bet mažesnės 21 500 vertės turtą, kas po kodekso pakeitimo palyginti nedaug viršija didelės vertės ribą pagal BK 190 straipsnio 1 dalį. Be to, nuteistasis pripažino esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir dėl jų gailėjosi, kas lengvina jo atsakomybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu, T. L. buvo du kartus teistas – 2019 m. pagal BK 245 straipsnį 100 Eur bauda ir 2021 m. balandžio 27 d. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 1 900 Eur bauda, teistumas neišnykęs. Be to, bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu įsiteisėjo 2022 m. liepos 7 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu, kuriuo T. L. buvo nuteistas 5 000 Eur bauda pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 227 straipsnio 4 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 227 straipsnio 2 dalį (dėl su automobilių techninėmis apžiūromis susijusio kyšininkavimo), ir, subendrinus šią bausmę su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, jam paskirta galutinė 7 000 Eur bauda. Nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuoja ir gana gausūs administraciniai nusižengimai, daugiausia susiję su transporto priemonių vairavimu, tačiau 2021 m. buvo fiksuotas atvejis, kai nuteistasis girtas plūdosi viešoje vietoje, neklausydamas ir įžeidinėdamas policijos pareigūnus; be to, šiukšlių dėže išdaužė baro lango stiklą (t. 6, b. l. 141-154). Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, kad T. L. už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas teismai paskirdavo antrą pagal sunkumą bausmės rūšį – baudą, kas rodo ir atitinkamai mažesnį padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. T. L. padarytose nusikalstamose veikose išskyrus jų pakartotinumą nematyti kažkokios sistemingos tendencijos, jos greičiau rodo tiek asocialų, tiek ir netvarkingą, chaotišką gyvenimo būdą; smurtinių epizodų nustatyta nebuvo. Bylos duomenimis T. L. išsiskyręs, tačiau turi nepilnametį sūnų, pasak paties parodymų, taip pat turi draugę, verčiasi individualia veikla, gamina paminklus. Be to, nuteistasis bylos duomenimis nuo 2017 m. serga vidutinio sunkumo depresija (t. 6, b. l. 170-172). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad T. L. skirti su realiu laisvės atėmimu susijusias bausmes – taip pat ir už aplaidų apskaitos tvarkymą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – vertinant tiek padarytų veikų pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę nebūtų teisinga, bet, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimai kartojasi, jam skirtina bausmė, griežtesnė už baudą – laisvės apribojimas. Tam, kad į T. L. gyvenseną įnešti tam tikrą struktūrą, kolegija laiko, kad pirmaisiais intensyvios priežiūros vykdymo mėnesiais T. L. skirtina intensyvi priežiūra bei neatlygintini darbai, o viso bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigoti jį įsidarbinti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Dėl civilinio ieškinio

14. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, 2023 m. kovo 30 d., buvo gauta 2022 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuria BUAB „L.“, atstovaujama nemokumo administratoriaus „(duomenys neskelbtini)“, perleidžia UAB „E.“ 34 710 Eur reikalavimo teisę į T. L., taip pat BUAB „L.“ direktoriaus A. B. 2022 m. gruodžio 6 d. pakvitavimas, kad UAB „E.“ yra visiškai atsiskaičiusi už perleistą reikalavimą (t. 8, b. l. 100-107). Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismas ištyrė pateiktų dokumentų originalus, nuteistasis ir jo gynėjas prieštaravimų dėl reikalavimo perleidimo nereiškė. Aplinkybių, dėl kurių reikalavimo perleidimas būtų draudžiamas (CK 6.102 straipsnis), teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Todėl kolegija pripažįsta UAB „E.“ proceso teisių perėmėju vietoje BUAB „L.“ pagal CPK 48 straipsnį.

15. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytu civilinio ieškinio dydžiu, t. y. 34 710 Eur. Apeliantai nurodo, kad teismas, nustatęs, jog T. L. neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir nėra galimybės įvertinti turto nusidėvėjimo, nepagrįstai soliariumų vertę nusikalstamos veikos padarymo metu prilygino vertei jų įsigijimo metu 2018 metais. Tokiu būdu, pasak apeliantų, pareigą įrodyti tikrąją nusikalstamos veikos dalyko vertę, o kartu ir civilinio ieškinio dydį, perkėlė nuteistajam. Teisėjų kolegija pritaria skundo argumentui, kad soliariumų vertė negali būti skaičiuojama pagal jų įsigijimo kainą. Tačiau perduoti bylos dalį dėl ieškinio dydžio nagrinėti civiline tvarka pagal BPK 115 straipsnio 2 dalį, kaip to prašo apeliantai, kolegija nemato pagrindo.

16. Kaip matyti iš 2018 m. lapkričio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir PVM sąskaitos faktūros, UAB „L.“ įsigijo minėtus soliariumus iš MB „(duomenys neskelbtini)“, vertė be PVM – 34 710,74 Eur (t. 2, b. l. 171; 172). Pirmąjį soliariumą nuteistasis T. L. pagal byloje nustatytus duomenis pardavė 2019 m. lapkričio 9 d., t. y. praėjus beveik metams po įsigijimo. Pasak nuteistojo, soliariumai buvo naudojami įmonės veikloje, ką patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. Be to, parduotų soliariumų nusidėvėjimą patvirtino visi apklausti jų pirkėjai, liudytojai I. P., A. Š., M. Š.. Be to, liudytojai I. P. ir A. Š. nurodė, kad jų įgytiems soliariumams buvo būtinas remontas, taigi ir papildomos investicijos. Byloje taip pat liko nepaneigti T. L. parodymai, kad du iš penkių soliariumų buvo parduoti asmeniui iš Latvijos ir daugiau byloje duomenų apie juos nėra. Paskutinysis soliariumas, kaip matyti iš 2020 m. spalio 1 d. R. G. IĮ atsargų iškomplektavimo akto (t. 6, b. l. 84-92), buvo iškomplektuotas į atskiras dalis, kurios buvo arba utilizuotos, arba įmontuotos į kitus restauruotus soliariumus. Taigi nagrinėjamu atveju nustačius parduotų soliariumų nusidėvėjimo faktą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaudotų soliariumų vertę prilygino naujų įrenginių vertei. Apskaičiuojant įmonei kilusią žalą soliariumų vertė privalo būti nustatyta tam laikotarpiui, kai T. L. parduodamas aparatus pažeidė bendrovės nuosavybę. Nors prokuroras pagrįstai atkreipia dėmesį, kad soliariumai įmonėje veikė palyginti trumpą laiką, tačiau, kita vertus, jie negali būti laikomi tokios vertės, kokios jie buvo perkami, juo labiau, kad bylos duomenimis dviem pirkėjams padėvėtus aparatus teko remontuoti, o į Latviją parduotų įrenginių būklė jų pardavimo momentu apskritai nebuvo žinoma. Teisėjų kolegija taip pat nepritaria apeliacinio skundo argumentui, kad civilinis ieškovas gali sumažinti priteistinos žalos dydį išsireikalaudamas soliariumus iš juos įgijusių asmenų. Kaip matyti iš bylos duomenų, vienas soliariumas buvo perparduotas ir išardytas, dviejų aparatų likimas apskritai nežinomas, taigi yra žinoma tik dviejų įrenginių buvimo vieta (liudytojams M. Š. ir A. Š. parduoti soliariumai). Tačiau atitinkami pirkimo-pardavimo sandoriai jas sudariusių šalių užginčyti nebuvo, aplinkybės, kurios pagrįstų sandorių negaliojimą ar ginčytų galimą sąžiningą įgijimą, šalių nebuvo nurodytos. Be to, iki proceso pabaigos, t. y. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios 2021 m. rugpjūčio 9 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo, palikti saugoti du įrenginiai bus smarkiai nusidėvėję, tad civiliniam ieškovui perkelti pareigą bandyti santykinai maža dalimi patenkinti savo interesus būtų neteisinga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju civilinio ieškinio dydis sumažintinas iki sumos, kurią už parduotus soliariumus gavo T. L., iš nuteistojo UAB „E.“ naudai priteisiant 21 500 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 3, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalį dėl T. L. veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, dėl T. L. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių ir bausmių subendrinimo:

T. L. nusikalstamą veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti į BK 183 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir T. L. paskirti bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 2 punktu, 4 punktu, T. L. per pirmus 9 (devynis) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios nustatyti intensyvią priežiūrą, įpareigojant nuo 23.00 iki 6.00 val. neišvykti iš namų, (duomenys neskelbtini), jeigu tai nesusiję su darbu; įpareigoti T. L. per pirmus 6 (šešis) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; įpareigoti T. L. viso bausmės atlikimo laikotarpiu pradėti dirbti, tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

T. L. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę – laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 4 punktu įpareigoti T. L. per pirmus 3 (tris) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; įpareigoti T. L. viso bausmės atlikimo laikotarpiu pradėti dirbti, tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir T. L. paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 2 punktu, 4 punktu,

T. L. per pirmus 9 (devynis) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios nustatyti intensyvią priežiūrą, įpareigojant nuo 23.00 iki 6.00 val. neišvykti iš namų, (duomenys neskelbtini), jeigu tai nesusiję su darbu;

įpareigoti T. L. per pirmus 6 (šešis) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

įpareigoti T. L. viso bausmės atlikimo laikotarpiu pradėti dirbti, tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

1. atvykti į Probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo arba Probacijos tarnybos šaukimo gavimo dienos;

2. laikytis nustatytų draudimų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti Probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

3. pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų;

4. intensyvios priežiūros metu dėvėti elektroninio stebėjimo įtaisą ir laikytis intensyvios priežiūros sąlygų, pranešti Probacijos tarnybai apie šio įtaiso praradimą ar pastebėtą gedimą.

5. Jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytas faktines aplinkybes dėl T. L. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir nustatyti, kad T. L. pasisavino 21 500 Eur vertės svetimą turtą.

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalį dėl išspręsto civilinio ieškinio, kuriuo iš T. L. buvo priteisti 34 710 Eur (trisdešimt keturi tūkstančiai septyni šimtai dešimt eurų) BUAB „L.“.

Vadovaujantis CPK 48 straipsniu, civilinį ieškovą – BUAB „L.“, jur. asm. k. (duomenys neskelbtini), atstovaujamą nemokumo administratoriaus „(duomenys neskelbtini)“, UAB, jur. asm. k. (duomenys neskelbtini), pakeisti jos proceso teisių perėmėju, UAB „E.“, jur. asm. k. (duomenys neskelbtini).

Iš T. L. priteisti 21 500 (dvidešimt vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) UAB „E.“, jur. asm. k. (duomenys neskelbtini).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.