Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės, Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto G. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. R. patikslintą ieškinį atsakovams akcinei bendrovei SEB bankas, atstovaujamai akcinės bendrovės SEB bankas Vakarų regiono filialo, notaras M. K., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. L., I. R., dėl papildomų susitarimų ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais, netesybų mažinimo ir kt.,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo ieškinys dėl vienašališko kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kredito sutarčių pakeitimų pripažinimo negaliojančiais, vykdomųjų įrašų panaikinimo, delspinigių sumažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

15. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas, ūkininkas, kurio veikla susijusi su sezoniškumu, ir atsakovė akcinė bendrovė SEB bankas, atstovaujama akcinės bendrovės SEB banko Vakarų regiono filialo Klaipėdos finansinių paslaugų centro, 2014 m. spalio 7 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 853 338,84 Eur kreditas. Kredito grąžinimo terminas numatytas 2020 m. gegužės 28 d. Nustatyta, kad šios sutarties įvykdymo užtikrinimui su trečiuoju asmeniu I. R. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 04/14023 ir su A. L. 2014 m. spalio 7 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). 2015 m. birželio 25 d. sutartine hipoteka buvo įkeistas ieškovui priklausantis turtas. 2015 m. gegužės 28 d. sudarytas kredito sutarties pakeitimas Nr. 1, kuriuo fiksuotas kredito limito įvykdymas bei papildomo verslo kredito, sumoje 327 156,84 Eur, suteikimas, kurio grąžinimo terminas numatytas 2020 m. gegužės 28 d. 2015 m. rugsėjo 24 d. šalys sudarė kredito sutarties pakeitimą Nr. 2, kuriuo buvo pakeistas naujai suteikto kredito grąžinimo grafikas. 2016 m. kovo 3 d. šalys sudarė kredito sutarties pakeitimą Nr. 3, kuriuo pakeistas suteikto kredito sutartimi 526 186 Eur verslo kredito, kurio grąžinimo terminas 2019 m. liepos 31 d., mokėjimo grafikas, mokėjus numatant atsižvelgiant į veiklos sezoniškumą.

16. 2018 m. sausio 23 d. buvo sudarytas kredito sutarties pakeitimas Nr. 4, kuriuo pakeistas suteikto kredito sutartimi 526 186,00 Eur verslo kredito, kurio grąžinimo terminas 2019 m. liepos 31 d. mokėjimo grafikas. Kadangi ir šio susitarimo ieškovas nevykdė tinkamai, 2018 m. gegužės 30 d. buvo sudarytas kredito sutarties pakeitimas Nr. 5, kuriuo pakeisti abiejų kreditų mokėjimo grafikai, nevykdant pakeisto mokėjimo grafiko, dar kartą pastarieji pakeisti kredito sutarties pakeitimu Nr. 6, sudarytu 2018 m. gruodžio 17 d., tačiau ieškovas prievolių nevykdė, banko pranešimas patvirtina, jog ieškovas liko skolingas 140 930,69 Eur.

Dėl ieškinio senaties taikymo

17. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė taikyti ieškinio senatį atsakovo apskaičiuotoms netesyboms. Nurodė, kad reikalavimams dėl netesybų taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau netesybos buvo skaičiuojamos nuo 2019 m. birželio 30 d., o notaras vykdomuosius įrašus atliko 2020 m. rugpjūčio 14 d.. Atsakovė su šiais reikalavimais nesutiko, prašė senatį atnaujinti, kadangi jis buvo praleistas dėl ieškovo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, atsakovės pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teikdamas apeliacinį skundą, ieškovas mano, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, šį klausimą išsprendė netinkamai, suteikiant atsakovei pranašumą prieš ieškovą, pažeidžiant šalių lygiateisiškumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

18. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, ir ginčo dėl to byloje nėra, kad ne teismo tvarka priverstinai vykdomame išieškojime iš ieškovo reikalaujami delspinigiai yra apskaičiuoti už didesnį negu šešių mėnesių laikotarpį, taip pat, kad yra praleistas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas ieškinio senaties terminas. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo.

19. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019). Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020).

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad delspinigius daugiau kaip už šešis mėnesius galima priteisti, jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujinamas. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus, nustatė faktines aplinkybes, kad jau 2019 m. rugpjūčio mėn. tarp šalių prasidėjo derybos dėl kreditavimo sutarčių restruktūrizavimo, ieškovui nevykdant piniginių prievolių pagal kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais, atsakovė, reaguodama į ieškovo prašymus bankui, kuriuose buvo aiškinamos finansinių įsipareigojimų nevykdymo priežastys, siūlė konkrečias kreditavimo sutarčių restruktūrizavimo sąlygas; sudarė sąlygas ir davė laiko ieškovui ieškoti įkeistas turto pirkėjo, šalys nuolat susirašinėjo elektroniniu paštu, ieškovas prašė papildomo laiko sprendimams dėl naujų susitarimų sudarymo. Atsakovė ne kartą paštu informuodavo ieškovą apie atsakovės sprendimus, teikė užklausas, ieškovui buvo žinomas ir suprantamas delspinigių skaičiavimas. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su atsakovės nurodytais argumentais, jog po nuolatinių sutarties pakeitimų ir jų netinkamo vykdymo atsakovei neliko kitos išeities, kaip konstatuoti, kad nebėra pagrindo tikėtis ieškovo veiksmų dėl prievolių įvykdymo ar sutarčių pakeitimo sudarymo.

22. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų atsakovė nuolatos bendradarbiavo su ieškovu, lanksčiai reagavo į ieškovo finansinę situaciją, reagavo į ieškovo situaciją, tačiau ieškovas nepagrįstai atsakovei sukėlė lūkestį, kad prievolių pažeidimą pašalins geranoriškai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog šiuo atveju tarp šalių truko derybos dėl kreditavimo teisinių santykių tęstinumo, atsakovė reagavo į ieškovo situaciją ir tai pripažįstama svarbia priežastimi, nesusijusia su atsakovės nepateisinamu pasyvumu ir nulemta abiejų šalių intereso tęsti sutartinius santykius, dėl kurios atsakovė per įstatyme nustatytą 6 mėnesių terminą nesikreipė dėl vykdomųjų įrašų, įskaitant ir dėl delspinigių išieškojimo, išdavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia apelianto argumentus dėl pačios atsakovės neveiklumo. Priešingai – šiuo atveju būtent ieškovas tinkamai nevykdė prievolių ir būtent dėl ieškovo veiksmų atsakovė praleido 6 mėnesių terminą dėl kreipimosi į notarą.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktinę situaciją dėl atsakovės veiksmų ir vykdomojo proceso neinicijavimo, tinkamai taikė kasacinio teismo praktiką ir teisės normas, todėl pagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą dėl delspinigių išieškojimo.

Dėl delspinigių sumažinimo

24. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas apelianto reikalavimas dėl delspinigių mažinimo, nurodo, kad teismas nepateikė absoliučiai jokių motyvų, argumentų, kodėl analizuojamoje situacijoje nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymo ir sumažinti delspinigius iki 0,02 proc. sumos atsižvelgiant į tai, jog 0,05 proc. netesybos, ieškovo nuomone yra per didelės. Teigia, jog teismas tinkamai nesivadovavo teismų praktika sprendžiant klausimą dėl delspinigių sumažinimo, taip pat absoliučiai nevertino netesybų mažinimo pagrindų ir kriterijų. Atsakovė su ieškovu nesutinka, teigia, kad šalių susitartas 0,05 proc. delspinigių dydis laikytinas normaliu ir pateisinamu, be to, delspinigiai savo paskirtimi skirti užtikrinti, kad pavėluotų mokėjimų pasekmės būtų tokios, kurios neskatintų skolininko praleidinėti prievolių vykdymo terminus.

25. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis.). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).

26. Nagrinėjamos bylos atveju 2014 m. spalio 7 d. kreditavimo sutartyje Nr. 0461401020021-97 buvo numatyti 0,05 proc. delspinigiai už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną (Specialiosios dalies 3.1 punktas). Ieškovo reikalavimas sumažinti paskolos sutartyse numatytą delspinigių dydį iki 0,02 proc. grindžiamas tuo, kad, ieškovo nuomone, netesybos yra per didelės, be to, ieškovas yra iš dalies įvykdęs prievoles, o tai, pasak ieškovo, yra vienas iš pagrindų netesyboms mažinti. Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus laikė nepagrįstais, su jais nesutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.). Taigi paskolos sutartimis atsakovės ir ieškovo sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas.

28. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.258 straipsnio 3 dalis). Netesybų mažinimo klausimu kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismas (CPK 185 straipsnis).

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog apeliantas paskolos sutarčių galiojimo laikotarpiu būtų kėlęs klausimą dėl paskolos sutartyse sulygtų netesybų (delspinigių) dydžio pakeitimo. Be to, apeliantas nepateikė įrodymų, kad sudarydamas sutartį, jos pakeitimus, neturėjo realios galimybės derėtis dėl kreditavimo sąlygų, kad sutarties, jos pakeitimų sudarymo metu 0,05 proc. dydžio delspinigiai būtų buvę neprotingi, neatitinkantys įprastai rinkoje taikytų netesybų normų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime įvertino šiai bylai reikšmingas aplinkybes – sutartys buvo sudarytos laisva šalių valia, kreditai buvo imami verslo tikslais, skolininkas su banku buvo sudaręs ne vieną sutartį, todėl jam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, be to, ieškovas, sudarydamas sutartis, turėjo (galėjo) įvertinti kreditavimo sutarčių nuostatas. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad suformuotoje teismų praktikoje 0,08 proc. dydžio (taigi didesni nei nagrinėjamu atveju) delspinigiai nepripažinti neprotingais, neatitinkančiais rinkoje taikytų netesybų normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018), o ir be to, pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, kai šiuo atveju ieškovas yra verslininkas.

30. Pažymėtina, jog ieškovas apeliacinio skundo 23 punkte nurodo, kad netesybų dydis yra vertinamoji kategorija, ir kiekvienoje byloje nustatoma individualiai atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, įvertinant kredito sutarčių šalių numatytas netesybas, kaip teisingai nurodė atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, reikšminga yra tai, kad pagal šių sutarčių specifinį pobūdį bankui yra ypač svarbus laiku atliekamas kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas. Kreditavimo sutarties esmė įtvirtinta CK 6.881 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog kredito sutartyje nustatytas kredito įmokų bei palūkanų mokėjimo grafikas laikytinas ypač svarbiu sutarties dalyku, o jo nesilaikymas traktuotinas kaip esminis sutarties pažeidimas. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012), kuris išaiškino, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, todėl griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Ieškovas šiuo atveju pagal kredito sutartis įsipareigojo mokėti (grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas už kredito naudojimą) nustatytomis dienomis pagal grafiką. Bankas turi vykdyti savo įsipareigojimus kitiems asmenims, todėl ilgalaikėse kreditavimo sutartyse numatomas mokėjimų grafikas ir jo griežtas laikymasis iš apelianto pusės yra svarbus bankui. Pažymėtina, kad delspinigiai savo paskirtimi skirti užtikrinti, kad pavėluotų mokėjimų pasekmės būtų tokios, kurios neskatintų skolininko praleidinėti prievolių vykdymo terminus. Taigi, praleidęs atsiskaitymų terminą, apeliantas naudojosi bankui mokėti priklausančiomis sumomis, dėl to privalo už termino praleidimą mokėti sutartyse numatytų delspinigių dydžius, kurie a priori laikomi minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 straipsniai).

31. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į banko ir ieškovo sudarytų kredito sutarčių pobūdį, prievolių vertę (sumą), prievolių pažeidimo aplinkybes ir jų padarinius, banko patirtų nuostolių dydį, į tai, jog ieškovas yra ūkininkas, daro išvadą, jog šalių susitartas 0,05 proc. delspinigių dydis laikytinas adekvačiu ir pateisinamu, kredito sutartyse nustatyti 0,05 proc. delspinigiai nėra neprotingai dideli, todėl neturi būti mažinami. Atmestini ir apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė motyvų, argumentų, kodėl analizuojamoje situacijoje nėra pagrindo tenkinti prašymo sumažinti delspinigius. Sprendime pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad prašymas dėl delspinigių sumažinimo yra nepagrįstas, įvertinęs tai, kad sutartys buvo sudarytos laisva šalių valia, ieškovas, sudarydamas sutartis, turėjo (galėjo) įvertinti numatytas kreditavimo sutarčių nevykdymo teisines pasekmes, o ir be to, atsakovas yra verslininkas - ūkininkas. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Todėl vien tai, kad teismas išsamiai neišplėtojo motyvų dėl delspinigių mažinimo, negali būti pagrindas teigti, kad teismas jų visai nenagrinėjo.

32. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl netesybų mažinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl sutarčių nutraukimo neteisėtumo ir kredito sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis

33. Ieškovas nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į force majeure aplinkybes, teismų praktiką. Nurodo, kad teismų praktikoje nustatyta, kad ūkininkai, nors ir yra savo srities profesionalai, tačiau negali numatyti stichinių nelaimių, ko pasėkoje jiems gali būti apsunkintos galimybės vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Teigia, kad teismas meteorologinių sąlygų reikšmingumo, jų įtakos prievolių vykdymui neanalizavo, nepaisant to, kad sudarant kreditavimo sutartį ieškovui negalėjo būti žinomos aplinkybės, kad 2017 - 2018 metais įvyks stichinės nelaimės. Teigia, kad sutarties vykdymas buvo apsunkintas dėl meteorologinių sąlygų, COVID-19 pandemijos.

34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo argumentus, nurodė, kad ieškovui susidūrus su finansiniai sunkumais ieškovė keitė sutarties sąlygas, jog buvo keičiamos 2017 -2018 metų laikotarpiu ieškovui susidūrus su finansiniais sunkumais ir nebegalint tinkamai vykdyti įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartis bankui.

35. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, pažymi, kad pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančio civilinės atsakomybės netaikymą ar atleidimą nuo jos, civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.

36. Analizuodamas ir vertindamas ieškovo apeliacinio skundo argumentus, teismas pažymi, kad šalies vienoks ar kitoks aplinkybių aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie esamą ginčui aktualiu laikotarpiu, tai yra Kredito sutartimis apibrėžtu terminu jo nurodytų aplinkybių (netinkamų meteorologinių sąlygų bei prasidėjusios COVID-19 pandemijos) įtaką ginčijamų sutartinių įsipareigojimų vykdymui, tai yra, jog šios aplinkybės buvo susijusios priežastiniu ryšiu su atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymu ieškovei. Teismo vertinimu, asmeniui, kurio profesinė veikla yra ūkininkavimas ir kuris šia veikla verčiasi ne vienus metus, negali būti netikėtas ir nenuspėjamas reiškinys, kurio jis elgdamasis protingai ir rūpestingai negali numatyti, tai yra, jog dėl nepalankių oro sąlygų derlius gali žūti ir kad tokiu atveju jo pajamos iš jo teikiamos veiklos gali sumažėti ir kad tokiu atveju jis negalės atsiskaityti su atsakove.

37. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad tokios aplinkybės kaip lietingumas ar sausra negali būti ieškovo sukontroliuojamos, tačiau teisėjų kolegija turi pagrindą teigti, kad ieškovas, būdamas profesionalus ūkininkas, ne vienus metus užsiimantis žemės ūkiu, turi įvertinti savo veiklos rizikos veiksnius, prisiimti riziką dėl sutartinės atsakomybės taikymo tuo atveju, jei jis savo įsipareigojimų negalės įvykdyti dėl nepalankių gamtinių sąlygų, ir kartu įsipareigoti dėti visas pastangas, kad minimizuotų nepalankių gamtinių sąlygų poveikį, taip siekiant išvengti (iš dalies išvengti) sutartinės atsakomybės taikymo.

38. Neabejotina ir tai, kad su COVID-19 pandemijos ir dėl jos taikytų ribojimų valstybiniu lygiu neigiamais padariniais (ekonominiais, socialiniais ir pan.) susidūrė beveik visi gyventojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, tačiau vien ši aplinkybė savaime negali būti laikoma ribojančia sutartinių pareigų įgyvendinimą. Turi būti nustatyta, kokią įtaką esančios aplinkybės turi konkrečios sutarties vykdymui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė karantiną paskelbė 2020 m. kovo 14 d. Nr. 207 nutarimu „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020 m. kovo 16 d., Pasaulio sveikatos organizacija koronaviruso protrūkį paskelbė pandemija 2020 m. kovo 11 d. Iš viešų duomenų, Lietuvoje sergančių COVID-19 pirmasis atvejis užregistruotas 2020 m. vasario 28 d. Tačiau atsakovas sutartinių įsipareigojimų Kredito sutartyse numatytais terminais nagrinėjamu atveju nevykdė iki pandemijos paskelbimo, o ir be to, atsakovė lanksčiai reagavo į susiklosčiusią situaciją, ieškovo turtinę padėtį, sudarė galimybes ne kartą keisti sutarties sąlygas, tačiau ieškovas nepateikia įrodymų, pagrindžiančių, jog jis turi galimybę ir sekančiai prašomu pratęsti terminu iki 2024 m. sausio 1 d. įvykdyti įsipareigojimus atsakovei.

39. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad vertinant faktinę ginčo situaciją, bankas kaip įmanoma siekė išsaugoti sutartinius santykius ir vienašalis sutarčių nutraukimas buvo panaudotas kaip ultima ratio priemonė, kai objektyviai jau nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių santykių. Vertinant susidariusio įsiskolinimo dydį ir jo trukmę kredito sutarčių nutraukimo metu, jų pažeidimas nebuvo nežymus ar vienkartinis, o buvo tęstinis ir esminis, dėl to bankas turėjo teisinį pagrindą nutraukti kredito sutartis jose numatytu vienašališko nutraukimo pagrindu, kadangi sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys davė pagrindą bankui nesitikėti, kad kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad ieškovo padaryti kredito sutarties sąlygų esminiai pažeidimai atitiko sutartyje įtvirtintą vienašališko kredito sutarčių nutraukimo pagrindą, todėl bankas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė kredito sutartis (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nurodyti apeliacinio argumentai, yra grindžiami izoliuotu ir vienpusišku faktinių aplinkybių interpretavimu, teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

42. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu vertina, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Ieškovo apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, ieškovui patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovė akcinė bendrovė SEB bankas pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 1210 EUR advokato pagalbos išlaidų, teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovo apeliacinis skundas atmetamas visiškai, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo atsakovei. Pažymėtina, jog atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių rekomendacinių dydžių ir atitinka bylos sudėtingumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei akcinei bendrovei SEB bankas iš ieškovo G. R. 1210 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.