Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-01-14 · Civilinė byla Nr. 2-299-180/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2015-04-16Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-01-14Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-01-14Lietuvos apeliacinis teismas
  4. KasacijaNutartis · 2016-02-05Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  5. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-02-29Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-14
Bylos Nr.
2-299-180/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02454-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Auto express“
Atsakovas
I. B., uždarajai akcinei bendrovei ,,Tirola“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-299-180/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02454-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.6 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Auto express“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1322-431/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Auto express“ ieškinį atsakovams I. B. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Tirola“ dėl nesąžiningų konkurencijos veiksmų ir žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB ,,Auto Express“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas solidariai iš atsakovų I. B. ir UAB ,,Tirola“ priteisti 640 390,69 Lt žalos (nuostolių) atlyginimo dėl nesąžiningos konkurencijos. Šiems reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų turto areštą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 22 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino ir areštavo 640 390,69 Lt (185 469,96 Eur) vertės atsakovų turtą.

Atsakovas UAB „Tirola“ pateikė teismui prašymą leisti iš areštuotų lėšų kiekvieną mėnesį disponuoti 85 000 Eur, būtinų darbuotojų darbo užmokesčiui, mokesčių valstybei bei socialinėms draudimo įmokoms mokėti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą patenkino iš dalies – skundžiama 2015 m. spalio 26 d. nutartimi papildė 2012 m. spalio 22 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pavedė ją vykdančiam antstoliui nustatyti konkrečią sumą, kurią atsakovas UAB „Tirola“ gali naudoti kiekvieną mėnesį privalomiesiems mokėjimams: valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusiems mokėjimams, remdamasis CPK 145 straipsnio 6 dalimi.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB ,,Auto Express“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą atmesti.

Apeliantas teigia, kad teismas nepranešė jam apie prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemonės nagrinėjimą, todėl pažeidė proceso teisės normas ir užkirto galimybę pateikti savo argumentus dėl tokio prašymo nepagrįstumo. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 22 d. nutartyje leido iš areštuotų lėšų mokėti atsakovo darbuotojams darbo užmokestį. Tokį prašymą pateikė atsakovas, todėl teismas skundžiamoje nutartyje nurodęs antstoliui nustatyti mokėtiną sumą, skirtą su darbo santykiais susijusiems mokėjimams, peržengė pateikto prašymo ribas ir neteisėtai pakeitė laikinųjų apsaugos priemonių mastą, nes darbo užmokestis ir su darbo santykiais susiję mokėjimai, kurie gali apimti taip pat ir dienpinigius, premijas, kompensacijas, nėra tas pats. Atsakovas nuolat teikia teismui įvairius prašymus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais ir visais įmanomais būdais siekia išvengti atsiskaitymo su ieškovu. Teismas skundžiama nutartimi pažeidė šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo, ekonomiškumo ir teisingumo principus.

Atsiliepimas

Atsakovė I. B. atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti. Teigia, kad teismo nutartimi nebuvo sumažintas byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės mastas, nebuvo kitaip pakeista taikyta laikinoji apsaugos priemonė, todėl teismas pagrįstai neinformavo apelianto apie tokio prašymo nagrinėjimą. Be to, CPK 148 straipsnio nuostatos numato tokią teismo teisę. Skunde pateikiamas sąvokų, susijusių su darbuotojams išmokamu darbo užmokesčiu, aiškinimas prieštarauja teisės aktų nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nustatyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, premijas bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamas darbuotojui už jo atliktą darbą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, jis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006 ir kt.). Teismas neperžengė atsakovo prašymo ribų, o tik patikslino nagrinėjamoje byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės įgyvendinimo tvarką, kaip tai reikalaujama pagal aktualias teisės aktų nuostatas. Apeliantas skunde nepasisakė dėl to, kad atsakovo prašyme nurodoma suma galėtų būti laikoma nepagrįsta ar neproporcingai didele, o nurodė tik deklaratyvius ir nepagrįstus teiginius, kad atsakovas siekia išvengti atsiskaitymo su ieškovu.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Tirola“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti. Teigia, kad atsakovo prašymas negali būti laikomas prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, todėl ieškovui nebuvo privaloma pranešti apie jo nagrinėjimą. Analogišką prašymą atsakovas buvo pateikęs Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris konstatavo, kad toks prašymas turėtų būti teikiamas pirmosios instancijos teismui dėl rezoliucinės dalies patikslinimo ir nelaikytinas prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką atsakovui taikomos laikinosios apsaugos priemonės negali trukdyti įmonės normalios ūkinės-komercinės veiklos, negali lemti jos nemokumo, todėl iš areštuotų lėšų turi būti leidžiama atlikti mokėjimus, susijusius su darbo užmokesčiu ir kitais darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-253/2008; 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-769/2009 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Skundžiamoje nutartyje teismas pavedė antstoliui nustatyti konkrečią sumą, kurią atsakovas UAB „Tirola“ gali naudoti privalomiesiems mokėjimams: valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusiems mokėjimams. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismas pakeitė vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Ja (skundžiama nutartimi) buvo tik patikslinta 2012 m. spalio 22 d. nutartis.

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas peržengė pateikto prašymo ribas ir neteisėtai pakeitė laikinųjų apsaugos priemonių mastą, nes pagal Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalį darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, premijas, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamas darbuotojui už jo atliktą darbą. Kasacinis teismas taip pat ne kartą pasisakė, kad darbo užmokestį sudaro ne tik pagrindinis darbo užmokestis, bet ir tarifinis atlygis, premijos, priedai, priemokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011 ir kt.).

Teismas turi teisę pats nuspręsti dėl būtinybės pranešti atsakovui apie gautą prašymą tik kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas (CPK 147 str. 1 d.), tačiau keisdamas laikinąsias apsaugos priemones, jas tikslindamas, naikindamas, teismas privalo pranešti byloje dalyvaujantiems ar kitiems suinteresuotiems asmenims, kurie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus (CPK 148 str. 1d.), todėl sutiktina su apeliantu, kad, nepranešus jam apie gautą atsakovo prašymą ir jo nagrinėjimą, teismas pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatą bei rungimosi principą (CPK 12 str.)., tačiau dėl to nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį, nes paminėtas apelianto procesinių teisių pažeidimas buvo pašalintas pateikiant dėl ginčo nutarties atskirąjį skundą. Apeliantas pasinaudojo teise į apeliaciją, pateikė argumentus dėl skundžiamos nutarties nepagrįstumo ir neteisėtumo, ir turėjo teisę pateikti papildomus įrodymus (CPK 42 str.).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą skundžiamą teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Netenkinus atskirojo skundo, apelianto bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Byloje nėra duomenų apie atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Nijolė Piškinaitė