- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2009-07-09
- Bylos Nr.
- 2-769/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Donatas Šernas, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- Ž. B., T. B.
- Atsakovas
- AB bankui „Snoras“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų Ž. B. ir T. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-1487-601/2009 pagal ieškovų T. B. ir Ž. B. ieškinį atsakovui AB bankui „Snoras“ dėl kreditoriaus pripažinimo pažeidusiu prievolę ir skolininkų atleidimo nuo civilinės atsakomybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai T. B. ir Ž. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti, jog AB bankas „Snoras“ pažeidė prievolę pagal 2006 m. lapkričio 20 d. paskolos sutartį Nr. 031-97109 ir 2007 m. spalio 10 d. papildomą susitarimą Nr. 1; 2) atleisti skolininkus Ž. B. ir T. B. nuo civilinės atsakomybės pagal 2006 m. lapkričio 20 d. paskolos sutartį Nr. 031-97109 ir 2007 m. spalio 10 d. papildomą susitarimą Nr. 1; 3) atleisti skolininkus Ž. B. ir T. B. nuo priskaičiuotų pagal 2006 m. lapkričio 20 d. paskolos sutartį Nr. 031-97109 ir 2007 m. spalio 10 d. papildomą susitarimą Nr. 1 26 184,39 Lt nesumokėtų palūkanų per paskolos galiojimo laiką ir 119 482,64 Lt delspinigių. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąją apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą pagal Alytaus rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. lapkričio 6 d. nutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštu reikalavimu. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ieškinio reikalavimams užtikrinti, įstatymas apibrėžia šių priemonių taikymo mastą, nustatydamas, jog bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą (CPK 145 str. 2 d.). Teismas sprendė, kad išieškojimo pagal visą prievolę sustabdymas nėra susijęs su pareikštu reikalavimu dėl pripažinimo atsakovą pažeidus prievolę atleidžiant ieškovus tik nuo palūkanų ir delspinigių už tam tikrą laikotarpį sumokėjimo, todėl jų taikymas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirties (CPK 144 str.) bei masto, kadangi ieškovai neginčija pačios paskolos ir savo prievolės ją grąžinti atsakovui, o, pritaikius ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų sustabdytas išieškojimas dėl visos paskolos (pagal visą prievolę), ne tik dėl palūkanų ar delspinigių, kurie sudaro tik nedidelę dalį ieškovų įsipareigojimų atsakovui pagal paskolos sutartį ir jos papildymus. Be to, patenkinus ieškovų reikalavimus – atleisti skolininkus nuo civilinės atsakomybės nuo priklausančių nesumokėtų palūkanų per paskolos galiojimo laiką ir delspinigių – neatsiras būtinybė vykdyti sprendimą, nes tokio sprendimo įvykdymas sutaps su sprendimo įsiteisėjimu (ieškovams išnyks pareiga mokėti delspinigius ir palūkanas), todėl neegzistuoja jokia rizika, kad teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, kad:
1. Esant ginčui dėl reikalavimo sumos dydžio, negali būti vykdomas išieškojimas, nes teismo sprendimu pripažinus, kad kreditorius pažeidė prievolę, atsiranda teisinės pasekmės – skolininkai atleidžiami nuo civilinės atsakomybės ir pripažįstami nepažeidusiais prievolę, o tai keičia išieškojimo sąlygas (delspinigių ir palūkanų skaičiavimą per visą vykdymo procesą ir kt.). Teismas nepagrįstai nurodė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su pareikštu reikalavimu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad Alytaus rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. lapkričio 6 d. nutarties įvykdymas, gali apsunkinti teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įvykdymą, nes pripažinus, kad kreditorius pažeidė prievolę, o tuo pačiu pripažinus, kad skolininkai jos nepažeidė, skolininkų civilinė atsakomybė negalima.
2. Byloje kilo ginčas dėl pagrindinės prievolės – įsiskolinimo atsiradimo pagrindo ir jo dydžio. Šie klausimai byloje dėl hipotekos ir įkeitimo nėra nagrinėjami, o ginčas dėl skolos, užtikrintos hipoteka, jos dydžio, nagrinėtinas CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka. Skolininkas tokiu atveju gali ginčyti hipotekos kreditoriaus reikalavimą įstatyme nustatyta tvarka, o sustabdyti hipotekos procedūras gali bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones. Teismo motyvai dėl ekonomiškumo principo pažeidimo yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas AB bankas Snoras prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovu skola atsakovui sudaro 3 748 666,37 Lt, 8 procentai metinių palūkanų nuo skolos sumos ir 126 Lt žyminis mokestis. Ieškovai ginčija tik nedidelę skolos dalį, tai yra 145 667,03 Lt palūkanų ir delspinigių. Kitų turtinių reikalavimų ieškovai ieškiniu nepareiškia, pagrindinės prievolės grąžinti paskolą jie neginčija. Tuo atveju, jeigu būtų priimtas ieškovams palankus sprendimas, jo vykdymas sutaptų su sprendimo įsiteisėjimu. Šį sprendimą pateikus antstoliui ir Alytaus rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriui, išieškojimas dėl patenkintos dalies būtų nutrauktas, todėl nėra grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Ieškovų pareikšto reikalavimo suma nėra didelė, reikalavimas pareikštas bankui, todėl, net ir esant būtinybei mokėti kompensaciją, bankas šią prievolę galėtų įvykdyti. Kadangi padėtis nekilnojamojo turto rinkoje nuolat blogėja, galimybės patenkinti reikalavimus iš įkeisto turto taip pat mažėja, o atsakovas gali dėl to patirti didelių nuostolių, kurių ieškovai gali nesugebėti kompensuoti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
Teismas, remdamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK144 str.).
Byloje nagrinėjamas ginčas, kuriuo ieškovai prašo pripažinti, kad atsakovas (bankas) pažeidė prievolę pagal paskolos sutartį ir papildomą susitarimą, atleisti ieškovus nuo civilinės atsakomybės pagal paskolos sutartį ir papildomą susitarimą ir atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių ir palūkanų mokėjimo. Šiems reikalavimas užtikrinti ieškovai prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti išieškojimą pagal Alytaus rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. lapkričio 6 d. nutartį. Pirmosios instancijos teismas prašymą dėl prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo atmetė, nes prašoma taikyti laikinosios apsaugos priemonė neatitinka pareikšto reikalavimo bei viršija jo mastą, sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovams, vykdymas sutaps su jo įsiteisėjimu, todėl nėra grėsmės, kad sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąją apsaugos priemonę, pagrįstumo ir teisėtumo, pastebi, kad CPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos vadovaujantis ekonomiškumo principu, tai yra turi būti taikoma tiek ir tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios būtinos ir pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Iš bylos dokumentų matyti, kad ieškovų skola atsakovui sudaro beveik keturis milijonus litų, o ieškovai ginčija tik nedidelę skolos dalį, tai yra pareigą sumokėti beveik 150 000 Lt palūkanų ir delspinigių. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės mastas žymiai viršija ieškovų ginčijamą sumą ir yra neproporcingas.
Kolegija taip pat nesutinka su ieškovų argumentais, kad laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo sustabdymo – netaikymas, apsunkins teismo sprendimo, kuris ieškovams gali būti palankus, vykdymą. Tuo atveju, jeigu teismas pripažins, kad ieškovai neprivalo mokėti atsakovui delspinigių ir palūkanų, iš ieškovų ši suma neturės būti išieškoma, o jeigu ji jau bus išieškota, atsakovas turės ją grąžinti ieškovams. Šioje byloje atsakovas yra bankas, kuris disponuoja didelės vertės turtu bei teikia finansines paslaugas, todėl nėra pagrindo manyti, kad bankas turėtų sunkumų grąžinti ieškovams 145 667,03 Lt sumą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartis, kuria buvo atmestas prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.