Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. ir nuteistas areštu 20 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-02 nuosprendžiu ir 2014-05-21 baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bausmėmis, paskirta D. B. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 1 mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad, norėdamas papirkti valstybės tarnautojus ir siekdamas neteisėto pastarųjų neveikimo vykdant įgaliojimus, pažadėjo duoti mažesnį nei 1 MGL dydžio kyšį, o būtent jis:

2014 m. sausio 1 d. apie 10 val. Vilniaus r., Zujūnų sen., Čekoniškių k., sustabdytas automobilio „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo, patikrai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą transporto priemonės neturint privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, tiesiogiai pažadėjo duoti 50 litų kyšį Vilniaus AVPK KPV Kelių patrulių rinktinės patruliams Jurijui Kuznecovui ir Donatui Kvaseliui.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-14 nuosprendį ir jį pilnai išteisinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nuteistas nepagrįstai, byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, nėra nei vaizdo nei garso įrašų, asmens kratos metu pas jį nebuvo rasta pinigų, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik policijos pareigūnų parodymais, į teismo posėdį nebuvo iškviesti ir apklausti liudytojai N. A., N. A. ir D. G..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Pirmosios instancijos teismas D. B. padarytą veiką kvalifikavo tinkamai.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, papirkimo sudėtis formalioji, todėl, padarius bet kurią iš nurodytų alternatyvių nusikalstamų veikų, kvalifikuojama pagal BK 227 str. 2 d. kaip baigtas nusikaltimas (kasacinės nutartys 2K-53/2008, Nr. 2K-P-181/2008, Nr. 2K-7-48/2009 ir kt.). Darant papirkimą kaltininko veiksmai pasireiškia tik tiesiogine tyčia, tai yra jis supranta, kad būtent valstybės tarnautojui ar jam prilyginamam asmeniui pasiūlė, pažadėjo duoti ar davė kyšį kaip neteisėtą atlygį, už jo (kyšio davėjo) pageidaujamą minėtų asmenų ar neteisėtą veikimą, ar neveikimą, vykdant įgaliojimus, tai yra, suprasdamas savo veikos pavojingumo pobūdį, kaltininkas siekė atlikti tokią veiką. Pagal formuojamą teismų praktiką papirkimui, kaip baigtai nusikalstamai veikai kvalifikuoti neturi reikšmės, kam priklauso siūlomas, pažadamas ar duodamas kyšis ir kieno (savo ar kitų asmenų) interesais kaltininkas veikia, taip pat neturi reikšmės papirkimo motyvas bei tikslas.

Nors D. B. savo kaltę neigia, jo kaltė yra neginčytinai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais rašytiniais įrodymais: liudytojo Donato Kvaselio tarnybiniu pranešimu (b.l. 2) bei ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jo duotais parodymais (b.l. 4-5,8-9; 136); liudytojo Jurij Kuznecov ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais (b.l. 24-25, 135-136); liudytojos D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir pirmosios instancijos teisme perskaitytais parodymais (b.l. 8-9, 136); liudytojo N. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (b.l. 13-14); liudytojo N. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (b.l. 19-20); akistatų tarp nuteistojo D. B. ir liudytojų D.Kvaselio ir J.Kuznecovo protokolais (b.l. 36-39).

Kolegijos nuomone liudytojų D.Kvaselio ir J.Kuznecov parodymai, vertintini kitų įrodymų visete, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti D. B. ar kažkokiu būdu kitaip jam pakenkti.

Kolegija taip pat atmeta nuteistojo gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytus argumentus, kad jos ginamasis, neva, tik norėjo sumokėti už administracinio teisės pažeidimo padarymą pusę sankcijoje numatytos paskirtos jam baudos, kadangi Lietuvos Respublikos ATPK 315 str., nustatantis nutarimo skirti vietoje imamą baudą vykdymo tvarką, neteko galios dar 2010-12-14 įstatymu Nr. XI-1223 (įsigaliojo nuo 2011-03-01) (Žin., 2010, Nr. 157-7968).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti D. G., N. A. ir N. A., pažymėtina, kad visi šie liudytojai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad apie siūlomą D. B. kyšį jie nieko nežino, kadangi visi trys sėdėdami D. B. automobilyje, nematė ir negirdėjo, kai D. B. kalbėjo su policijos pareigūnais (b.l. 9, 14, 20), be to, kaip matyti iš įtariamojo D. B. apklausos protokolo (b.l. 26), jis su policijos pareigūnais kalbėjosi vienas, todėl šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini, kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. G., šaukiama į pirmosios apylinkės teismo posėdį, neatvyko dėl svarbios priežasties, todėl teisiamajame posėdyje buvo perskaityti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 136), o 2014-12-08 Vilniaus apygardos teisme gautas D. G. prašymas, kuriame ji nurodė, kad atsisako dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ir prašo remtis jos pirminiais parodymais.

Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktus įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, apeliantas vadovaudamasis tik subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės 2014 m. spalio 14 d. nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.