Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei J. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir atsakovės J. M. priešieškinį ieškovui V. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas šalių santuoką, teisingai nustatė šalių kaltę dėl jos iširimo priežasčių, ieškovo asmeninio turto pagerinimo santuokos metu išlaidas ir atsakovės prisidėjimą prie namo pagerinimo bei kompensacijos atsakovei iš ieškovo dydžio už nekilnojamojo turto pagerinimą bei santuokos metu įgytą automobilį priteisimo.

Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikia naujus rašytinius įrodymus – 2015 m. rugpjūčio 31 d. kreditavimo sutarties kopiją, fotonuotraukos kopiją bei pinigų priėmimo kvitus ir prašo juos prijungti prie nagrinėjamos bylos. Nurodo, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo sprendimo priėmimo, kadangi jie pagrindžia bylos nagrinėjimo iš esmės metu šalių nurodytas aplinkybes bei apeliacinio skundo argumentus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas. Ribotos apeliacijos pranašumas tas, kad ginčo šalys yra verčiamos atidžiau rūpintis proceso eiga ir jau pirmojoje instancijoje pateikti visus turimus įrodymus. Ribotos apeliacijos procese taip pat siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti siekiant greitai ir išsamiai ištirti bylą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 226 str.). Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių (CPK 306 str. 2 d., 312, 314 str., 347 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas šiuos įrodymus galėjo pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Taigi šių įrodymų pateikimo būtinybė vėliau neiškilo, ieškovas nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių negalėjo pateikti minėtų įrodymų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, atsisako juos priimti.

Apeliantas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes jo vertinimu dėl santuokos iširimo yra kalta tik atsakovė J. M., kadangi būtent ji iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinės, lojalumo ir tarpusavio pagarbos pareigas, „Facebook“ paskyroje susirašinėjo su A. Š., kuris ją paėmė paliekant namus, su jo automobiliu atsakovė vėliau važinėjo, su juo kartu dalyvavo bendroje šventėje atsakovės tėvų namuose.

Teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26 – 3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas sutuoktinių pareigų esmę, pažymėjo, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526-687/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Abi šalys savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad konfliktai tarp jų pradėjo kilti iš karto po santuokos sudarymo ir bendras gyvenimas tapo nebeįmanomas. Be to, apeliantas nurodo, kad 2016 m. sausio 30 d. atsakovė nieko nepaaiškinusi išėjo iš namų, ją iš kiemo išsivežė A. Š. su kuriuo atsakovė artimai bendravo dėl ko jis mano, kad atsakovė buvo jam neištikima su minėtu asmeniu. Tuo tarpu ieškovas visą laiką ir visais įmanomais būdais stengėsi išsaugoti šeimą. Todėl ieškovas laiko, jog šalių santuoka iširo būtent dėl atsakovės kaltės, o ne dėl jo.

Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad tiesioginių įrodymų vienas kito kaltei įrodyti šalys nepateikė, šias aplinkybes įrodinėja savo ir liudytojų paaiškinimais. Išklausęs šalių ir liudytojų paaiškinimus, duotus 2016 m. birželio 30 d. vykusio teismo posėdžio metu, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kuriais jis teigia, kad šalių santuoka nutrūko dėl atsakovės kaltės. Apeliantas 2016 m. birželio 30 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovė nebuvo jam lojali, to neneigė ir atsakovė, nurodydama, kad visą laiką jautė, kad jie išsiskirs, taip pat patvirtino, ir savo netinkamą elgesį atsakovės atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šalių netinkamas elgesys viena kitos atžvilgiu buvo abipusis, dėl ko neturėjo pagrindo spręsti, kad dėl šeimos iširimo yra kalta tik atsakovė. Ieškovo veiksmai atitinka pirmosios instancijos teismo vertinimą, jog siekti šeimos darnos abipusiu sutarimu ir pagarba nesugebėjo abu sutuoktiniai. Jokie byloje apklausti liudytojai, nepatvirtino vien tik atsakovės netinkamo elgesio, priešingai, nurodė, jog dėl santuokos iširimo kaltas ir ieškovas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esminė priežastis, lėmusi santuokos iširimą, yra ieškovo ir atsakovės elgesys, nesuderinamas su įprastu lojalių sutuoktinių elgesiu, todėl apelianto argumentus, kad santuoka iširo tik dėl atsakovės kaltės, atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys, duodamos paaiškinimus, pačios patvirtino savo nepakankamai lojalų elgesį viena kitos atžvilgiu, laiko, kad pirmosios instancijos teismas, neapklausdamas liudytojo A. V. ir remdamasis išimtinai liudytojos D. U., kuri gyveno kartu su sutuoktiniais viename name, matė šalių santykius ir apie juos pasisakė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepažeidė CPK 185 straipsnyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Todėl apeliacinės instancijos teismas apelianto apeliacinio skundo argumentą dėl jo teisių pažeidimo neapklausant visų jo prašomų liudytojų atmeta kaip nepagrįstą.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo atsakovei priteista 2 946,94 Eur dydžio piniginė kompensacija už santuokos metu įgytą transporto priemonę – automobilį AUDI A6 ir atsakovės indėlį į ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo pagerinimą. Apeliantas teigia, kad atsakovė neįrodė, jog ji savo darbu ar lėšomis yra prisidėjusi prie jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimo. Taip pat teigia, jog jis neturi mokėti atsakovei 900 Eur piniginės kompensacijos, už santuokos metu įgytą transporto priemonę, kadangi jos įsigijimui jo vardu iš DNB banko buvo paimta paskola, kuri yra asmeninė jo prievolė ir kurios grąžinimo terminas yra iki 2020 m. rugpjūčio 26 d. Apeliantas nesutinka su atsakovės nurodoma transporto priemones verte - 1 800 Eur, laiko, kad tikroji jos vertė yra 400 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisdamas iš jo atsakovei 900 Eur kompensaciją už jam tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį, nepagrįstai pažeidė jo interesus.

Nutraukus santuoką, privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 str. 4 p.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys santuokos metu yra įgiję automobilį AUDI A6, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Apeliantas teigė, kad automobilio vertė yra 400 Eur, atsakovė teigė, kad automobilio vertė yra 1 800 Eur. Apeliantas nurodė, kad automobilio įsigijimui jo vardu iš DNB banko buvo paimta paskola, kurios grąžinimo terminas iki 2020 m. rugpjūčio 26 d.. Kadangi transporto priemonės įsigijimui buvo panaudotos iš paskolos gautos lėšos, kuri po santuokos nutraukimo lieka ieškovo asmenine prievole, todėl apeliantas prašo nepriteisti atsakovei kompensacijos už minėtą transporto priemonę. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovės byloje pateiktą automobilio vertės apskaičiavimą, kurio ieškovas neginčijo, preziumavo, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios ir spręsdamas klausimą dėl sutuoktinių turto padalijimo priteisė atsakovei iš ieškovo 900 Eur kompensaciją už jam tenkančią didesnę automobilio dalį.

Siekiant sutuoktiniams paskirti tiksliai tiek turto, kokia yra kiekvieno sutuoktinio bendro turto dalis (CK 3.117 str. 1 d.), sudarius sutuoktinių bendro turto balansą (CK 3.118 str.), turi būti nustatyta sutuoktinių bendro turto vertė. Nustatant dalijamo bendro sutuoktinių turto vertę vadovaujamasi CK 3.119 straipsniu, įtvirtinančiu, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Aiškindamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2008). Dalijamo turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, be to, šalys gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2015).

Atsakovė kartu su priešieškiniu savo reikalavimams pagrįsti pateikė UAB „Vigintus“ 2016 m. gegužės 16 d. konsultacinę išvadą dėl turto kainos. Iš minėtos išvados matyti, kad ginčo automobilio vidutinė rinkos kaina 2016 m. gegužės mėnesį buvo apie 1 800 Eur, ieškovas atsakovės pateiktos išvados neginčijo. Priešingai 2016 m. birželio 30 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, jog už minėtą automobilį jis sumokėjo 1 800 Eur, patvirtino, kad jis buvo įsigytas už pinigus, kurie buvo gauti iš svečių sutuoktuvių proga, o pinigai gauti iš DNB banko buvo panaudoti santuokos sudarymo šventės išlaidoms padengti ir kitoms išlaidoms.

Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Paneigti minėtą prezumpciją tenka sutuoktiniui, teigiančiam, jog tam tikras turtas yra asmeninė jo nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478-248/2015).

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovas į bylą nepateikė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo automobilis yra įsigytas už jo asmenines lėšas ir todėl yra jo asmeninė nuosavybė. Priešingai, bylos duomenys, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina, kad šalys ginčo automobilį įsigijo už bendrai santuokos metu gautas lėšas, todėl vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą automobilį pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto 2016 m. birželio 30 d. vykusio teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, kuriais jis nurodė, kad už automobilį sumokėjo 1 800 Eur, kad automobilis buvo prastos būklės, o dabar – sutvarkytas, ir į atsakovės pateiktą UAB „Vaigintus“ 2016 m. gegužės 16 d. nustatytą ginčo automobilio vidutinę rinkos kainą, kurios apeliantas neginčijo, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ginčo automobilio vertę bei iš ieškovo atsakovei priteisė 900 Eur kompensaciją už jam tenkančią didesnę santuokos metu įgyto bendro turto dalį, todėl laiko, kad šioje dalyje naikinti pagrįsto ir teisingo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, juos atmeta.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iš jo priteista kompensacijos dalimi dėl atsakovės prisidėjimo prie turto, esančio ieškovo asmenine nuosavybe, pagerinimo darbų, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nes savo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti atsakovė nepateikė įrodymų. Atsakovė šias išlaidas grindė kartu su priešieškiniu pateiktomis sąskaitomis faktūromis ir kvitais, kurie buvo išrašyti už statybinių medžiagų įsigijimą iki šalių santuokos sudarymo, teigė, kad visos sąskaitose nurodytos statybinės medžiagos buvo panaudotos ieškovui priklausančio namo pagerinimui. Apeliantas su šiais teiginiais nesutinka, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kompensacijos priteisimo už namo pagerinimo darbus, neturėjo pagrindo remtis atsakovės pateiktomis sąskaitomis, kadangi jos išrašytos dar iki šalių santuokos sudarymo. Atkreipė dėmesį į tai, kad jose išvardintos prekės namo pagerinimui nebuvo naudojamos, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių namo foto nuotraukų, iš esmės vyko tik griovimo darbai.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad ieškovas visiškai nepagrįstai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo atsakovei priteista 2 046,94 Eur kompensacija už jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą. Byloje ginčo tarp šalių nėra dėl to, kad dar iki santuokos sudarymo šalys apie du metus gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, pradėjo tvarkyti ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį namą, ketino jame gyventi. Atsakovė dirbo statybinių medžiagų parduotuvėje, kurioje yra pirkusi dalį statybinių medžiagų ieškovo namo pagerinimo darbams atlikti. Atsakovės patirtas išlaidas pagrindžia byloje esantys rašytiniai įrodymai – PVM sąskaitos faktūros. Ginčas byloje tarp šalių kilo dėl atsakovės indėlio į ieškovui priklausančio namo pagerinimo darbus dydžio. Atsakovė teigė, kad namo pagerinimui ji išleido 2 520 Eur, prie namo pagerinimo darbų prisidėjo ir jos artimieji. Ieškovas teigė, kad su atsakovės nurodyta indėlio dalimi nesutinka, kadangi dalies jos pateiktose sąskaitose faktūrose nurodytų statybinių medžiagų namo pagerinimui jie nepanaudojo, prašė įvertinti, jog jiems gyvenant kartu iš esmės vyko ne pagerinimo, o tik griovimo darbai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu ieškovo pateiktas namo, kurio pagerinimas buvo atliktas, fotonuotraukas, šalių ir liudytojų paaiškinimu, nustatė, kad dalis atsakovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodomų statybinių medžiagų iš tiesų nebuvo panaudotos, todėl šioje dalyje reikalavimo netenkino ir priteisė jai iš ieškovo 2 046,94 Eur dydžio kompensaciją už ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo pagerinimo darbus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad priteisiant atsakovei iš ieškovo kompensaciją, netinkamai buvo taikytos materialinės teisės normos, ar buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Be to, atsakovės nurodytą aplinkybę, jog ji prisidėjo prie ieškovui priklausančio namo pagerinimo, patvirtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovo ir atsakovės kviesti liudytojai patvirtino, jog atsakovė ir jos artimieji prisidėjo prie ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo pagerinimo darbų, to neneigė ir ieškovas. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai priteisė iš ieškovo atsakovei kompensaciją už namo pagerinimo darbus, kadangi sąskaitos faktūros išrašytos dar iki šalių santuokos sudarymo, laikytinas nepagrįstu.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nustatyto ir atsakovei priteisto piniginės kompensacijos dydžio.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių kaltę dėl šeimos iširimo priežasčių, bendrosios jungtinės nuosavybės sudėtį ir vertę, pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovė iki santuokos sudarymo savo darbu ir lėšomis neprisidėjo prie ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo pagerinimo išlaidų, teisingai nustatė jai priteistinos piniginės kompensacijos dydį, todėl apeliacine tvarka patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas (CPK 263 straipsnis).

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl to pagrįstai ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies. Skundžiamo teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, iš ieškovo V. M. atsakovei J. M. priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93, 98 str.). Iš ieškovo valstybei priteistinos ir 6,81 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 3 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) turėtas išlaidas.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,81 Eur (šešis eurus 81 centą) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. (Šią sumą mokėti į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, lėšų gavėju nurodant Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) , įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.