Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1725-1107/2020 pagal ieškovų R. J. ir V. J. ieškinį atsakovams P. Š., uždarajai akcinei bendrovei „Ginjona“ dėl netesybų ir nuostolių priteisimo bei atsakovų P. Š. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ginjona“ priešieškinį ieškovams R. J., V. J. dėl netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai R. J. ir V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo, patikslinę reikalavimus, prašė solidariai jų naudai iš atsakovų P. Š. ir UAB „Ginjona“ priteisti solidariai 5 000,00 Eur baudą, 200,00 Eur tiesioginius nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad pagal šalių sudarytos 2018 m. birželio 20 d. preliminarios nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas, atsakovai iki 2019 m. birželio 1 d. įsipareigojo parduoti 7,27 aro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (sutartyje – objektą), bei dalį kito sklypo su atliktais namo statybos darbais, numatytais sutarties priede Nr. 1. Atsakovas P. Š. įsipareigojo atlikti statybos darbus bei parduoti ieškovams dalį žemės sklypo, o atsakovė UAB „Ginojona“ įsipareigojo sudaryti kito žemės sklypo pardavimo sutartį (šis įsipareigojimas ne dėl UAB „Ginjona“ kaltės negalėjo būti įvykdytas, dėl to netesybų mokėjimo pareiga jai neatsirado). Ieškovai pardavėjams sumokėjo 13 600,00 Eur avansą už namo statybos darbus ir 1 400,00 Eur avansą už sklypo bei dalies kito sklypo pirkimą. UAB „Ginjona“ neatliko jokio sutartyje numatytų prievolių pažeidimo, be to, grąžino ieškovams gautą iš jų 1 400,00 Eur avansą. Namo statybos darbai iki sutartyje nurodyto 2019 m. birželio 1 d. termino nebuvo atlikti, t. y. sutartis buvo pažeista, dėl atsakovo P. Š. kaltės. Ieškovai kelis kartus kreipėsi į statytoją P. Š., atstovaujantį jo tėvą J. Š., kuris patikino, kad objekto statybos darbai bus atlikti arba laiku, arba kiek vėluojant. Derybose ieškovai buvo sutikę palaukti sutartų objekto statybos darbų atlikimo ir pardavimo sutarties sudarymo iki 2019 m. rudens vidurio, tačiau ir šia galimybe atsakovas nepasinaudojo, sutarties įvykdymo termino rašytiniu susitarimu nepratęsė (sutarties 10 punktas), statybos darbų atlikti nepradėjo ir nepabaigė sutartu laiku. Paaiškėjus, kad sutartis liko neįvykdyta, ieškovai žodžiu pareikalavo pardavėjų sumokėti baudą ir grąžinti sumokėtus avansus. Ieškovams lygiomis dalimis buvo pervestos tik jų sumokėtų avansų sumą atitinkančios lėšos. 2019 m. rugpjūčio 22 d. atsakovui įteikta pretenzija, ieškovai per atstovą pareikalavo baudos sumokėjimo bei nutraukė sutartį. Atsakovas P. Š. baudos ieškovams nei nustatytu 2019 m. rugpjūčio 29 d. terminu, nei vėliau nesumokėjo. Atsakovas P. Š. atsisakė mokėti baudą. Atsakovas sutarties nevykdė ir nepastatė objekto laiku, o tai yra esminė sąlyga, kuriai esant ieškovai įgijo teisę nutraukti sutartį bei reikalauti sutartyje numatytos 5 000,00 Eur baudos sumokėjimo (sutarties 4 punktas). Ieškovai taip pat patyrė 200,00 Eur tiesioginių nuostolių, susijusių su 2019 m. rugpjūčio 22 d. pretenzijos parengimu ir ginčo sureguliavimu neteismine tvarka.

3. Atsakovai P. Š. ir UAB „Ginjona“ su pareikštais reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti ir kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydami solidariai jų naudai iš ieškovų R. J. ir V. J. priteisti 5 000,00 Eur baudą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, priteisti solidariai iš ieškovų atsakovui P. Š. 113,00 Eur žyminį mokestį; priteisti solidariai iš ieškovų atsakovams kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

4. Atsakovai nurodė, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovų kaltės. Su ieškovais 2018 m. birželio 20 d. buvo sudaryta preliminari nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovams UAB „Ginjona“ turėjo parduoti žemės sklypą (14 400,00 Eur), o atsakovas P. Š. komunikacijas (6 190,00 Eur) ir gyvenamąjį namą (74 410,00 Eur). Atsakovas P. Š. su ieškovais suderino projektą, atliko projekto pataisymus pagal ieškovų pageidavimus. Preliminaria sutartimi ieškovai įsipareigojo atlikti avansinius mokėjimus, sandorio sudarymui užtikrinti: 1) pirmas 13 600,00 Eur avansinis mokėjimas už statybos darbus turėjo būti sumokėtas pasirašant preliminarią sutartį; 2) antras 1 400,00 Eur avansinis mokėjimas už žemės sklypą ir dalį žemės sklypo pasirašant preliminarią sutartį; 3) trečias 10 000,00 Eur avansinis mokėjimas už statybos darbus turėjo būti atliktas iki 2018 m. spalio 31 d. Ieškovai sumokėjo tik pusę avansinės įmokos. Sutarties 5 punkte šalys sutarė, jog pirkėjui atsisakius nupirkti turtą, pirkėjui grąžinama avanso suma, o pirkėjas sumoka 5 000,00 Eur baudą už prievolės nevykdymą. Ieškovai iki 2018 m. spalio 31 d. nesumokėjo paskutinės 10 000,00 Eur avansinės įmokos, t. y. savo prievolės atsiskaityti preliminarioje sutartyje nustatytais terminais neįvykdė. Atsakovai atliko gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) projektavimo darbus (statybos leidimas gautas 2018 m. gruodžio 28 d.), įvedė į sklypą komunikacijas, pradėjo namo statybos darbus. Atsakovas P. Š. su ieškovais bandė susitarti taikiai – sutiko palaukti avansinės įmokos, nukėlė tolimesnių statybos darbų terminą, darbų atlikimą išdėstė etapais. 2019 m. balandžio mėn. atsakovas su ieškovais susitarė nukelti galutinį statybos darbų terminą iki 2019 m. spalio mėn. vidurio. Nors su ieškovais buvo aptartas darbų atlikimo grafikas, tačiau ieškovai ir toliau vengė sumokėti sutartą avansą, dėl ko atsakovas P. Š. nevykdė tolimesnių statybos darbų, trečiasis asmuo UAB „Ginjona“ taip pat nesutiko minėtų darbų finansuoti. Preliminari sutartis nenumatė, kad atsakovas P. Š. ieškovams vykdys statybos darbus negavęs visos avansinės įmokos. Avanso sumokėjimas yra būtinas atlikti paruošiamuosius statybos, projektavimo ir kitus darbus, užtikrinti sandorio sudarymą. Preliminari sutartis nebuvo pakeista rašytiniu šalių susitarimu dėl avansinio mokėjimo termino perkėlimo. Ieškovams nutraukus preliminarią sutartį, atsakovai grąžino avansą, tačiau įgijo teisę reikalauti sumokėti 5 000,00 Eur baudą. Ieškovams, 2019 m. liepos mėn. nutraukus preliminarią sutartį, atsakovai patyrė papildomų nepatogumų, turėjo grąžinti avansinę įmoką ieškovams, nors įmoka buvo panaudota komunikacijų vedimui, projektavimui, daliniam medžiagų pirkimui, atsiskaitymui su rangovais. Atsakovai, siekdami išvengti dar didesnių nuostolių turėjo skubiai ieškoti kito pirkėjo žemės sklypui ir nebaigtam statyti gyvenamajam namui, suradus naują pirkėją reikėjo atlikti projekto taisymus pagal naujo pirkėjo reikalavimus. Atsakovė UAB „Gijona“ taip pat papildomai pažymėjo, kad ieškovų ieškinio faktinis pagrindas prieštarauja patikslintam reikalavimui (dalykui), nes jie patys nurodo, kad jokių preliminarios sutarties pažeidimų ji neatliko, ieškovai jai pretenzijų neturi. Ieškovai reikalauja atsakovų solidarios atsakomybės, tačiau nenurodė jokių teisinių pagrindų taikyti bendraskolių solidarią atsakomybę.

5. Ieškovai R. J. ir V. J. su priešieškiniu nesutiko ir nurodė, kad iki 2019 m. lapkričio 12 d. atsakovas P. Š. neprašė iš ieškovų baudos mokėjimo, nesinaudojo baudos įskaitymo galimybe. Toks atsakovų elgesys rodo, kad atsakovai nelaikė, jog ieškovai pažeidė preliminariąją sutartį. Ieškovai pareikalavo sudaryti darbų atlikimo grafiką po to, kai pastebėjo, kad iki sutarties 3.5 punkte aptarto papildomo 10 000,00 Eur avanso atsakovui įmokėjimo termino atsakovas nepastatė perkamo namo pamatų. Ieškovai iki 2018 m. spalio 31 d. turėjo sukaupę reikiamą sumą papildomo avanso įmokai atlikti, tačiau jos nesumokėjo dėl atsakovo neveikimo, sustabdydami savo prievolių vykdymą. Likusio avansinio mokėjimo atsakovas su atstovu niekada mokėti nereikalavo. 2019 m. liepos 3 d. parengtas šalių susitarimo projektas dėl atsakovų 7 500,00 Eur baudos mokėjimo įrodo, kad ieškovams nesulaukus statybos darbų etapų pradėjimo vykdyti, 2019 m. liepos 4 d. ieškovai siuntė sutarties nutraukimo susitarimo projektą. Net formaliai ir nenutraukus preliminariosios sutarties, šalys faktiškai vykdė pasiektą susitarimą dėl sutarties nutraukimo, grąžindamos avansus ieškovams, o jie šias lėšas iki 2019 m. rugpjūčio 13 d. priėmė, sutarties vykdyti nepageidavo. Ieškovai 2019 m. rugpjūčio 22 d. pretenzija papildomai iš atsakovo pareikalavo 5 000,00 Eur sutartyje sutartos baudos mokėjimo. Atsakovai 5 000,00 Eur netesybų reikalavimą kildina iš ieškovų sutartinės prievolės, numatytos sutarties 3.5 punkte, pažeidimo. Kitokių susitarimų dėl šios ieškovų prievolės termino pratęsimo šalys nesudarė. Atsakovai praleido šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, dėl to ieškovai reikalavo taikyti ieškinio senatį bei atmesti atsakovų priešieškinį ir šiuo pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad ieškovus ir atsakovus siejo sutartiniai teisiniai santykiai pagal jų sudarytą preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Tiek ieškovai, tiek ir atsakovai patvirtino aplinkybes, jog sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį buvo atsisakyta. Teismas iš byloje esančių įrodymų padarė išvadą, kad preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė ir pagrindinę sutartį atsisakė sudaryti ieškovai, o atsakovai sutiko su ieškovų atsisakymu sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir preliminarios sutarties nutraukimu, 2019 m. rugpjūčio 13 d. grąžino ieškovams visas iki sutarties nutraukimo ieškovų sumokėtas avanso įmokas.

8. Dėl atsakovų kaltės dėl ginčo sutarties pažeidimo. Teismas nurodė, kad preliminaria sutartimi šalys susitarė jog prievolę pastatyti namą, pagal sutarties priede numatytus darbus ir jų kainą, įgyja tik atsakovas P. Š.. Patys ieškovai, pateikdami teismui pradinį ieškinį atsakovę UAB „Ginjona“ byloje buvo nurodę trečiuoju asmeniu, ieškinyje pripažindami, jog UAB „Ginjona“ savo prievolę vykdė tinkamai, todėl reikalavimą priteisti netesybas reiškė tik atsakovui P. Š.. Vėliau, po atsakovų priešieškinio pateikimo, byloje buvo pateiktas ieškovų ieškinio reikalavimo pakeitimas, kuriuo reikalaujama netesybas priteisti solidariai iš atsakovų P. Š. ir UAB „Ginjona“. Ieškovai nenurodė aplinkybių, kurioms esant teismas galėtų daryti išvadą, jog atsakovė UAB „Ginjona“ pažeidė preliminarios sutarties sąlygas ir egzistuoja atsakovės UAB „Ginjona“ kaltė dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, dėl tokio pažeidimo ieškovai turėjo nutraukti preliminarią sutartį.

9. Teismas sprendė, kad atsakovų prievolės solidarumas nekilo įstatymų pagrindu, o taip pat ir sutartyje šalys nenumatė solidarios atsakovų pareigos, kadangi sutarties atskiruose punktuose buvo išdėstytos kiekvieno iš atsakovų atskiros prievolės. Patys ieškovai tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir žodiniuose paaiškinimuose teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovės UAB „Ginjona“ pareiga pagal sutartį buvo parduoti ieškovams žemės sklypą, o atsakovo P. Š. pareiga buvo atlikti šalių sutartus gyvenamojo namo statybos darbus ir parduoti ieškovams gyvenamąjį namą, bei įvesti inžinerinius tinklus. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovų prievolės pagal preliminarios sutarties sąlygas ieškovų atžvilgiu nebuvo solidarios, išskyrus galutinį rezultatą – pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Ieškovai nepateikė byloje įrodymų patvirtinančių jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės UAB „Ginjona“ kaltės vykdant preliminarios sutarties sąlygas.

10. Teismas nurodė, kad ginčo sutartyje nebuvo numatyti statybos darbų atlikimo terminai, o ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jie, nesulaukdami namo statybos ir lauko apdailos darbų detalizacijose nurodytų darbų vykdymo, raštu kreipėsi į už prievolės vykdymą atsakingą asmenį – atsakovą P. Š., reikalaudami vykdyti prievolę ir nustatydami prievolės įvykdymo terminą.

11. Teismas taip pat nustatė, kad preliminarios sutarties 3.5 punktu šalys numatė konkretų terminą – 2018 m. spalio 31 d., iki kurio ieškovai įsipareigojo sumokėti atsakovui P. Š. dalį avanso įmokos – 10 000,00 Eur, kurie, šalių susitarimu turėjo būti panaudoti namo statybos darbams. Sudarydamos preliminarią sutartį ir nustatydamos individualias avanso mokėjimo sąlygas bei terminus, šalys sutartyje nenumatė jokių sąlygų, kurioms įvykus pirkėjai (ieškovai) įgys prievolę sumokėti 3.5. punkte numatytą avanso dalį. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, teismas nustatė ir tai, kad priešingai nei teigė ieškovai, 2018 m. rudenį sklype, kurį ketino įsigyti, vyko paruošiamieji namo statybos darbai – inžinerinių tinklų statybos darbai, atliekami kadastriniai matavimai, gautas namo statybos leidimas su galutiniais projekto pakeitimais. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovams vengiant sumokėti avanso įmoką, atsakovas P. Š. pagrįstai sustabdė prievolės vykdyti statybos darbus vykdymą, patiems ieškovams dėl savo kaltės neįvykdžius prievolės pagal preliminarios sutarties 3.5. punktą, t. y. sumokėti atsakovui P. Š. dalį avanso įmokos – 10 000,00 Eur, iki 2018 m. spalio 31 d.

12. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė atsakovo P. Š. kaltės dėl preliminarios sutarties sąlygų pažeidimų, atsižvelgiant į tai, kad P. Š. turėjo teisę sustabdyti preliminarioje sutartyje sutartų statybos darbų vykdymą ieškovams nesumokėjus 10 000,00 Eur avanso iki 2018 m. spalio 31 d., nebuvo pagrindo taikyti atsakovo P. Š. atžvilgiu civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalį.

13. Dėl ieškovų kaltės dėl ginčo sutarties pažeidimo. Teismas nustatė, kad atsakovas P. Š. pagrįstai sustabdė prievolės vykdyti statybos darbus vykdymą, ieškovams, dėl savo kaltės neįvykdžius prievolės, pagal preliminarios sutarties 3.5. punktą, sumokėti atsakovui P. Š. dalį avanso įmokos – 10 000,00 Eur iki 2018 m. spalio 31 d. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes bei ieškovų kaltę dėl ginčo sutarties pažeidimo, vadovaujantis CK 6.6., 6.38, 6.59, 6.165 straipsniais, teismas padarė išvadą, kad ieškovai pažeidė preliminarią sutartį, nevykdydami šios sutarties 3.5. punkte numatytos jų prievolės iki 2018 m. spalio 31 d. sumokėti 10 000,00 Eur avanso sumą. Ieškovų prievolės nevykdymo pasekmėje atsakovas P. Š. įgijo įstatymo numatytą teisę sustabdyti gyvenamojo namo statybos darbus ir tokia teise pasinaudojo teisėtai. Dėl to, teismas konstatavo ieškovų kaltę dėl ginčo sutarties pažeidimo, dėl ko atsakovai, nesudarius pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties iki 2019 m. birželio 1 d., teisėtai įgijo teisę reikalauti iš ieškovų preliminarioje sutartyje numatytų netesybų sumokėjimo.

14. Dėl ieškinio senaties. Teismas sprendė, kad atsakovai, manydami, jog ieškovai pažeidė ginčo sutarties sąlygas, dėl ko iki 2019 m. birželio 1 d. nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, nuo pat 2019 m. birželio 1 d. žinojo arba turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą bei reikalauti ieškovus sumokėti preliminarioje sutartyje numatytas netesybas. Atsakovai nereikalavo iš ieškovų sumokėti netesybas. Atsakovai priešieškinį dėl netesybų priteisimo byloje pateikė tik 2019 m. gruodžio 16 d. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad šalių prievolių vykdymo terminas pagal preliminarią sutartį pasibaigė 2019 m. birželio 1 d., atsakovai priešieškinį dėl baudos priteisimo teisme pareiškė 2019 m. gruodžio 16 d., konstatavo, jog atsakovai praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl netesybų iš ieškovų priteisimo (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

15. Teismas, atmetęs ieškovų ieškinį ir atsakovų priešieškinį, šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų iš priešingos šalies nepriteisė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16. Apeliaciniu skundu atsakovas P. Š. prašo Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 15 d. sprendimo dalį ir atsakovo P. Š. priešieškinį tenkinti – priteisti solidariai iš ieškovų atsakovui 5 000,00 Eur baudą, atsakovui P. Š. ir trečiajam asmeniui UAB „Ginjona“ 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, atsakovui P. Š. – 113,00 Eur žyminį mokestį, atsakovui P. Š. ir trečiajam asmeniui UAB „Ginjona“ kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; priteisti iš ieškovų už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinę teisės normą, reglamentuojančią senaties termino skaičiavimą (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), t. y. teismas netinkamai nustatė priešieškinio padavimo datą, nurodydamas 2019 m. gruodžio 16 d., o ne 2019 m. lapkričio 13 d.

1.2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo sutarties sąlygas ieškovai pažeidė 2019 m. birželio 1 d. nesudarę pagrindinės sutarties, todėl atsakovai teisėtai įgijo teisę reikalauti iš ieškovų preliminarioje sutartyje numatytų netesybų sumokėjimo (sutarties 5 punktas). Pagal teismo padarytą išvadą 2019 m. birželio 1 d. yra senaties termino pradžia. Nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas šešių mėnesių senaties terminas, kuris pasibaigia 2019 m. gruodžio 1 d. Teismas nurodė, kad atsakovas priešieškinį padavė 2019 m. gruodžio 16 d., todėl praleido šešių mėn. ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl netesybų pareikšti.

1.3. Atsakovas P. Š. kreipėsi į teismą su priešieškiniu 2019 m. lapkričio 13 d.. Šias aplinkybes patvirtina P. Š. priešieškinis įkeltas į elektroninę bylą, taip pat 2019 m. lapkričio 9 d. sumokėtas 113,00 Eur žyminis mokestis už reikalavimą priteisti 5 000,00 Eur baudą. Atsakovas priešieškinį pateikė laiku. Tuo tarpu 2019 m. lapkričio 16 d. priešieškinis buvo patikslintas, kadangi pasikeitė UAB „Ginjona“ procesinė padėtis, kuri taip pat nusprendė pareikšti priešieškinį, kaip bendraatsakovė. Atsakovas nėra praleidęs senaties termino, kreiptis į teismą dėl baudos priteisimo.

17. Ieškovai R. J. ir V. J. pateikė atsiliepimą į atsakovo P. Š. apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti, tačiau, remiantis CPK 320 straipsnio 2 dalimi, peržengti apeliacinio skundo ribas, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; prijungti VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų su istorija apie P. Š., J. Š., A. Š. registruotą nekilnojamąjį turtą išrašus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą, iš pagrindų neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (nenustatė, jog tai vartojimo santykiai), netinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas (neatskyrė sutarties dėl avanso ir preliminariosios sutarties pažeidimo), neteisingai nustatė ginčui aktualias aplinkybes (kas gali būti laikoma preliminarios sutarties pažeidimu), netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą (neatsižvelgė, kad šis ginčas yra tarp vartotojo ir verslininko), neatskleidė ginčo esmės, o visa tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

2.2. Ieškovai sprendimą nuo pat jo priėmimo laikė neteisėtu ir nepagrįstu, tačiau siekdami toliau nebesibylinėti ir nedidinti patiriamų proceso išlaidų, nusprendė jo apeliacine tvarka neskųsti ir taip visiems laikams šį ginčą užbaigti. Tačiau jau po termino apeliaciniam skundui pateikti pabaigos, ieškovai sužinojo, jog atsakovas P. Š. paskutinę termino dieną pateikė apeliacinį skundą, ginčydamas itin siaurą sprendimo dalį. Dėl to susiklostė situacija, kad atsakovas teikia skundą tik ribotoje dalyje sprendimo, bandydamas suformuoti itin siauras apeliacinio proceso ribas, taip bandydamas pasinaudoti padarytais teismo pažeidimais ir atimti galimybę iš ieškovų atsikirsti. Padaryti teismo pažeidimai sudaro pagrindą peržengti apeliacijos ribas, kadangi šis ginčas neabejotinai yra susijęs su viešojo intereso užtikrinimu (vartotojų teisių apsaugos institutu).

2.3. Ginčo dalyku esanti preliminarioji sutartis atitinka visus vartojimo sutarties požymius ir ji kvalifikuotina vartojimo sutartimi. Nors ieškovai savo pareikštame ieškinyje aiškiai nurodė, kad jie yra vartotojai, o atsakovai yra verslininkai, tačiau pirmosios instancijos teismas sudarytos ginčo sutarties nekvalifikavo, kaip vartojimo sutarties, ginčo nenagrinėjo taikydamas vartojimo sutarčių instituto, neužtikrino vartotojų teisių apsaugos, netinkamai aiškino sutartį, neatlikto sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės, neužtikrino iš sutarties kylančių teisių ir pareigų pusiausvyros. Teismas bylos nagrinėjimo metu apskritai net nekėlė klausimo ir nesigilino, ar šiuo atveju ginčo sutartis nėra kvalifikuotina kaip vartojimo, nors teismas ex officio turi pareigą kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių kontrolę, o jas aiškinti ginant vartotojų interesus.

2.4. Pirmosios instancijos teismas nekvalifikavo ginčo sutarties, kaip vartojimo sutarties, todėl visas ginčas iš pagrindų buvo išnagrinėtas nesiremiant vartojimo sutarčių ir vartotojų teisių apsaugos institutu, netinkamai paskirstyta šalių įrodinėjimo našta, pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės, nepatikrintos šios sutarties sąlygos sąžiningumo aspektu, nenustatyta teisiškai reikšmingų aplinkybių išvadai dėl ieškovų kaltės dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo pagrįsti. Dėl padarytų pažeidimų nebuvo tinkamai išnagrinėta byla, neatskleista jos esmė.

2.5. Pirmosios instancijos neteisingai išnagrinėjo ginčą vartotojų teisių kontekste, kadangi nebuvo atlikta ginčo sutarties sąlygų kontrolė sąžiningumo aspektu. Ieškovai proceso metu įrodinėjo, jog jie turėjo pakankamai piniginių lėšų avansiniam mokėjimui atlikti, tačiau jo neatliko tik dėl to, kad būtent atsakovas P. Š. nevykdė savo įsipareigojimų, t. y. nevykdė statybos darbų, dėl ko nebūtų spėjęs užbaigti statybos ir sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sutartu terminu. Nepaisant to, kad avansinio mokėjimo nesumokėjimas negali būti priežastimi nulėmusia pagrindinės sutarties nesudarymą (ginčo sutarties pažeidimą), pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalies 16 punktą, preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis vartotojas įpareigojamas įvykdyti visus įsipareigojimus verslininkui net ir tuo atveju, kai šis neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo.

2.6. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepriklausomai nuo to, ar verslininkas savo įsipareigojimus vykdė, vartotojas pagal sutartį turėjo besąlygiškai vykdyti avanso mokėjimą, yra akivaizdžiai klaidinga. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad ieškovai, kaip vartotojai, matydami, jog atsakovas nevykdo statybos ir nespės užbaigti gyvenamojo namo statybos iki susitarto pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino, turėjo pagrįstą interesą baimintis dėl tokių mokėjimų atlikimo. Toks situacijos vertinimas ne vartotojų naudai iš esmės pažeidžia jų teises, kadangi iš ieškovų tikimasi, jog jie besąlygiškai vykdys visas savo pareigas, nors pats verslininkas nevykdo savųjų.

2.7. Ginčo atveju tarp ieškovų ir atsakovų kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės taikymo, dėl nesudarytos pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, ir šalys nesutaria dėl esminės sąlygos – kas kaltas dėl ginčo sutarties pažeidimo, t. y. dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovams neatlikus ginčo sutarties 3.5. punkte įtvirtinto avansinio mokėjimo iki 2018 m. spalio 31 d., net jeigu tai laikyti pažeidimu, tai toks pažeidimas galėtų būti vertintinas tik kaip sutarties dėl avanso, bet ne preliminariosios sutarties pažeidimas. Pažeidus sutartį dėl avanso, pvz. laiku nesumokėjus avansinio mokėjimo sumos, tačiau vėliau sudarius pagrindinę sutartį, pagrindinės sutarties nukentėjusioji šalis dėl avanso mokėjimo pažeidimo galėtų reikalauti įstatyme nustatytų palūkanų, ar avanso sutartyje nustatytų palūkanų, delspinigių, baudų mokėjimo. Tačiau tai, kad buvo pažeista sutartis dėl avanso, niekaip nesutrukdo vykdyti preliminariosios sutarties, nepaisant to, kad sutartis dėl avanso yra įtraukta (inkorporuota) į preliminariąją sutartį.

2.8. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas P. Š. pagrįstai sustabdė statybos darbų vykdymą, ieškovams nesumokėjus avansinio mokėjimo, patvirtina, kad teismas neteisingai aiškino preliminarios sutarties sampratą ir esmę ryšium su sutartimi dėl avanso, nepaisė šių sutarčių autonomiškumo, kadangi preliminariąja sutartimi tariamasi tik dėl sutarties ateityje sudarymo, o ne dėl veiksmų atlikimo (rangos darbų atlikimo sąlygų, avansinių mokėjimo atlikimo ar pan. Teismas aiškiai neatskyrė skirtingų teisinių santykių, neatskyrė kiekvienos iš šalių teisių ir pareigų pagal kiekvieną sutartį, neteisingai aiškino sutartį.

2.9. Ginčo šalių nesiejo rangos teisiniai santykiai (jie nebuvo užsakovas ir rangovas vienas kito atžvilgiu), taip pat nebuvo sudaryta jokia kita pagrindinė sutartis, kuriai galėtų būti taikytinos teisės normos reglamentuojančios teisę stabdyti rangos darbų ar kitokių prievolių vykdymą. Šalys išvis nesitarė, kas konkrečiai atliks gyvenamojo namo statybą, projektavimą ar pan., nes pagal ginčo sutartį atsakovas P. Š. kartu su atsakovė UAB „Ginjona“ įsipareigojo ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, kurios dalyku būtų atitinkamų techninių savybių ir kokybės nekilnojamasis daiktas. Aplinkybės, kaip ir iš kur atsakovas tą daiktą gaus, kaip perduos ieškovams ir pan. negali būti ginčo preliminariosios sutarties dalyku. Preliminarioji sutartis yra sutartis dėl kitos sutarties sudarymo, todėl įvykdymą arba neįvykdymą galima konstatuoti suėjus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti. Preliminarios sutarties vykdymo negalima sustabdyti, nes jis nustatomas suėjus terminui, t. y. arba sudaroma pagrindinė sutartis, arba ne. Preliminariosios sutarties pagal jos esmę galima atsisakyti, nutraukti šalių susitarimu arba ji gali pasibaigti suėjus nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti. Preliminarioji sutartis gali būti pripažinta negaliojančia ginčo tvarka.

2.10. Pirmosios instancijos teismui neteisingai taikius materialinės teisės normas, neatskyrus dviejų skirtingos prigimties sutarčių, jų pažeidimo pasekmių, priimtas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Pažeidimai yra tokie, dėl kurių yra pagrindas naikinti sprendimą visoje jo apimtyje ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškovų teikiamų įrodinėjimo priemonių

19. Ieškovai R. J. ir V. J. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui naujus įrodymus – VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų su istorija apie P. Š., J. Š., A. Š. registruotą nekilnojamąjį turtą išrašus. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, nors šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

20. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Daroma išvada, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).

21. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovai R. J. ir V. J. teikia duomenis apie apelianto P. Š. valdomą turtą, kurį jis valdė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų pateikti nauji įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl juos atsisakoma priimti ir vertinti.

Dėl ginčo esmės

22. Apeliacinėje byloje kilęs ginčas dėl šalių atsakomybės pagal tarp jų sudarytą preliminarią sutartį.

23. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad šalys 2018 m. birželio 20 d. sudarė preliminariąją nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria iki 2019 m. birželio 1 d. pardavėjai UAB „Ginjona“ ir P. Š. (atsakovai) įsipareigojo parduoti, o pirkėjai V. J. ir R. K. (J., ieškovai) nupirkti žemės sklypą su atliktais namo statybos darbais, esantį (duomenys neskelbtini).

24. Preliminari sutartis yra organizacinė sutartis, kuri priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminarios sutarties pažeidimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalis, o teismas, taikydamas nurodytą teisės normą, vadovaujasi CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2007; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; kt.).

25. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. Esminis nesutarimas tarp bylos šalių kilęs dėl kitos šalies elgesio ikisutartinių santykių metu ir kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo: ieškovų vertinimu, atsakovai nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų parduoti namą, tuo tarpu, atsakovų įsitikinimu, namo statyba buvo sustabdyta, kadangi ieškovai nustatytu terminu nevykdė preliminariojoje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų-nesumokėjo avansinių įmokų.

26. CK 6.165 straipsnyje nenustatyta preliminarios sutarties nutraukimo taisyklių, tačiau įtvirtinta sutarties šalies atsakomybė tuo atveju, jeigu ši nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminariosios sutarties šalies pareiškimas apie sutarties nutraukimą iš esmės yra atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016). Taigi, sprendžiant dėl preliminarios sutarties šalies atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, reikia nustatyti, ar atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį konkrečiu atveju buvo pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; kt.). Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju tiek ieškovai R. J. bei V. J., tiek ir atsakovas (apeliantas) P. Š. vieni iš kitų reikalauja sutartimi sutartų netesybų.

28. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs atmesti tiek ieškovų, tiek atsakovų reikalavimus, sprendė, kad preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė ir pagrindinę sutartį atsisakė sudaryti ieškovai. Kaip neteisėtus ieškovų veiksmus, lėmusius pagrindinės sutarties nesudarymą, pirmosios instancijos teismas įvardijo netinkamą ieškovų preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą. Pasisakydamas dėl ieškovų atsakomybės už preliminarios sutarties pažeidimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl netesybų ir šiuo pagrindu atsakovo reikalavimo netenkino.

29. Pažymėtina, kad aptariamu atveju apeliacinį skundą byloje pateikė tik atsakovas (apeliantas) P. Š., kuris, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde kvestionuoja teismo argumentus, kuriais teismas taikė ieškinio senatį. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai prašė apeliacinį skundą atmesti, tačiau, remiantis CPK 320 straipsnio 2 dalimi, peržengti apeliacinio skundo ribas, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovai nurodo, kad, vertindamas šalių sudarytos preliminarios sutarties nuostatas dėl ieškovų prisiimtų sutartimi įsipareigojimų sumokėti avansines įmokas galiojimo, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai; atsakovai yra verslininkai, todėl teismas turi įvertinti nesąžiningas vartotojo atžvilgiu sąlygas.

Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo

30. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006).

31. CPK 313 straipsnio normoje įtvirtintas principas – draudimas teismui priimti blogesnį sprendimą – užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Blogesniu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuris labiau varžo asmens teises, nustato jam daugiau pareigų ar pan.

32. CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutarties objektas yra prekės ar paslaugos. Remiantis bendrosiomis pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatomis (CK 6.305–6.306 straipsniai) prekė yra kiekvienas daiktas (tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis). Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra pirkėjas (fizinis asmuo), perkantis iš verslininko (fizinio ar juridinio asmens) nekilnojamąjį daiktą savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti ir ši sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, būtina užtikrinti fizinio asmens (vartotojo), kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesus. Dėl to šiems teisiniams santykiams taikomos bendrosios pirkimo–pardavimo santykius reglamentuojančios CK normos (CK 6.305–6.349 straipsniai), specialiosios normos, reglamentuojančios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.392–6.401 straipsniai), taip pat vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK 1.39 straipsnis, 6.193 straipsnio 4 dalis) bei nesąžiningų sutarčių sąlygų kontrolę reglamentuojančios teisės normos tais atvejais, kai nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyse yra individualiai neaptartų sąlygų (CK 6.188 straipsnis). Pirkėjo (vartotojo) prievolė negali atsirasti iš nesąžiningų, iškreiptų, primestų, neaiškių sutarties sąlygų. Dėl to tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio įvertina pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsauga užtikrinama ne tik sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį kaip pagrindinę, bet ir kaip papildomą, organizacinę sutartį, taip pat esant ikisutartiniams teisiniams santykiams (sudarant preliminariąsias sutartis).

33. Nagrinėjamoje byloje preliminariosios sutartimi šalimi – pirkėjais – buvo fiziniai asmenys, o pardavėjais – juridinis asmuo ir fizinis asmuo, užsiimantis statyba (verslininkai). Taigi byloje aptariama sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį. Nekilnojamo turto sutarties objektas (tiek gyvenamojo namo, tiek žemės sklypo) suponuoja, jog šio turto įsigijimo tikslas yra susijęs ne su ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas ginčo preliminariąją sutartį kvalifikuoti kaip vartojimo sutartį.

34. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis nustato, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas dėl ginčo sutarties kvalifikacijos ir nepasisakė, tačiau atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai dėl šalių, kaip vartotojų teisių, pažeidimo nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas, atmesdamas reikalavimą dėl atsakovų civilinės atsakomybės taikymo, neteisingai išsprendė bylą. Atsiliepime iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais netekintas ieškovų reikalavimas dėl sutartinės atsakomybės taikymo atsakovų atžvilgiu, taip pat atsiliepime pasisakyta tik dėl sutarties kaip vartojimo sutarties kvalifikavimo, bet nenurodyta, kokios vartotojų teisių apsaugos nuostatos ir kaip turėjo būti taikomos ar kaip jos buvo pažeistos.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, preliminariojoje sutartyje yra aiškiai ir suprantamai nustatytos pirkėjo mokėtinos sumos, jų terminai, ieškovai byloje neįrodinėjo ir neteikė argumentų, jog sutarties sąlyga, kurioje nustatytos avansinės įmokos nebuvo aptartos individualiai. Bendra pagrindinės sutarties kaina šalių susitarimu nustatyta 95 000,00 Eur, ieškovai įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais sumokėti 25 000,00 Eur avansinę įmoką. Taigi, tiek sudarant preliminariąją sutartį, tiek pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, sutarties šalims nedraudžiama susitarti dėl kainos sumokėjimo dalimis, taip pat ir dėl išankstinio kainos mokėjimo (CK 6.315 straipsnis).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi preliminariąją sutartį, daro išvadą, kad jos 3.2-3.5 punktuose įtvirtinti ieškovų įsipareigojimai yra išreikšti aiškiai ir suprantamai, taigi neprieštarauja skaidrumo principui. Dėl šių, ieškovų prisiimtų įsipareigojimų, t. y. iki pagrindinės sutarties sudarymo atlikti išankstinius mokėjimus, teisėjų kolegijos vertinimu, neatsirado ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų, todėl pagrindo konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojų nenaudai nėra.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsiliepimu į apeliacinį skundą iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu spręsta, kad ieškovai nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau, kaip jau minėta, dėl teismo sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas dėl sutartinės atsakomybės taikymo atsakovų atžvilgiu apeliacinis skundas nėra paduotas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei susiformavusią teismų praktiką, sprendžia, kad nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas dėl ginčo sutarties kvalifikacijos ir nepasisakė, tačiau nesant pagrindo pripažinti sutarties sąlygas, kuriomis ieškovai įsipareigojo mokėti išankstines įmokas, nesąžiningomis, spręstina, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės nuostatas, reglamentuojančias sutarties šalies atsakomybę už preliminarios sutarties tinkamą neįvykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, peržengti apeliacinio skundo ribų ir tikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovų reikalavimas dėl atsakovų civilinės atsakomybės taikymo, nesant ieškovų apeliacinio skundo, šiuo konkrečiu atveju pagrindo nėra.

Dėl ieškovų civilinės atsakomybės

39. Nagrinėjamos bylos atveju šalys sutartyje susitarė, kad jeigu pirkėjai atsisakys ginčo sutartyje aptartomis sąlygomis nupirkti iš pardavėjų turtą, tai pirkėjams grąžinama avanso suma, o pirkėjai sumoka 5 000,00 Eur baudą už prievolės nevykdymą. Byloje nustatyta, kad iki 2019 m. birželio 1 d. pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nuo šios dienos atsakovams (pardavėjams) atsirado teisė reikalauti šalių sulygtą baudą.

40. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovų reikalavimui dėl baudos išieškojimo yra taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Spręsdamas, kad atsakovų priešieškinis teisme pateiktas 2019 m. gruodžio 16 d., pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad priešieškinis pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą.

41. Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams. Šio straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl netesybų (baudos) išieškojimo.

42. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas P. Š. apie pažeistą teisę turėjo sužinoti nuo 2019 m. birželio 1 d., ši teismo nustatyta aplinkybė nėra ginčijama. Byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad reikalavimą, dėl baudos iš ieškovų išieškojimo, atsakovas teismui pateikė 2019 m. lapkričio 14 d. (reg. Nr. DOK-135768), kurį teismas priėmė 2019 m. lapkričio 18 d. rezoliucija, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dėl baudos išieškojimo iš ieškovų už atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį apeliantas į teismą kreipėsi praleidęs CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą.

43. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir netinkamai nustatęs atsakovo (apelianto) kreipimosi teisminės gynybos į teismą momentą, dėl ieškinio senaties termino sprendė nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų ir suformuluotų kriterijų.

44. Teisėjų kolegijai konstatavus materialiosios teisės pažeidimą (CK 1.126, 1.131 straipsniai) egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti apelianto priešieškinį ieškovams dėl baudos išieškojimo. Kadangi atmesdamas atsakovo (apelianto) reikalavimą ieškovams vien dėl ieškinio senaties termino, teismas nesprendė ieškovų civilinės atsakomybės taikymo klausimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų atžvilgiu nebuvo atskleista bylos esmė, todėl ši bylos dalis turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ex officio turi spręsti dėl taikytinų sutarties sąlygų sąžiningumo pagal šioje nutarties 35 punkte nurodytame teisiniame reguliavime nustatytus ir teismų praktikos išplėtotus sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės kriterijus ir sąlygas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

46. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies, atitinkamai ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ir dalyje bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo P. Š. priešieškinis ieškovams R. J. ir V. J. bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.