- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-15
- Bylos Nr.
- e2-127-330/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00468-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Romualda Janovičienė, Artūras Driukas
- Kreditorius
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens (kreditorės) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Laugina“ bankroto byloje (Nr. eB2-350-555/2018) patvirtintas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikslintas finansinis reikalavimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartimi UAB „Laugina“ iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi patvirtintas UAB „Laugina“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį, be kita ko, įtrauktas ir kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinės mokesčių inspekcijos) 124 300,09 Eur antros eilės finansinis reikalavimas. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. patvirtintas patikslintas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos 141 386,76 Eur finansinis reikalavimas. Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartimi UAB „Laugina“ bankroto byloje kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija su 141 386,76 Eur finansiniu reikalavimu pakeista naujuoju kreditoriumi – VĮ Turto banku.
Šalies argumentai
2. BUAB „Laugina“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu iš UAB „Laugina“ kreditorių sąrašo išbraukti VĮ Turto banką ir patvirtinti patikslintą Valstybinės mokesčių inspekcijos 150 961,76 Eur finansinį reikalavimą, o klausimą dėl reikalavimo dalių tenkinimo tvarkos, t. y. dėl 97 549,24 Eur įkeitimu užtikrinto finansinio reikalavimo ir dėl 53 412,52 Eur antros eilės finansinio reikalavimo, spręsti teismo nuožiūra. Bankroto administratorius nurodė buvęs informuotas, kad VĮ Turto bankas grąžino Valstybinei mokesčių inspekcijai 141 386,76 Eur reikalavimo teisę į BUAB „Laugina“. Bankroto administratorius paaiškino taipogi gavęs Valstybinės mokesčių inspekcijos prašymą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo, kuriame kreditorė nurodė, jog po bankroto bylos iškėlimo jos finansinis reikalavimas padidėjo ir šiuo metu sudaro 150 961,76 Eur sumą. Be to, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu buvo nustatyta priverstinė hipoteka UAB „Laugina“ turtui, todėl kreditorė prašė patvirtinti bendro 150 961,76 Eur dydžio patikslintą finansinį reikalavimą, susidedantį iš 97 549,24 Eur priverstine hipoteka užtikrinto finansinio reikalavimo ir iš 53 412,52 Eur antros eilės finansinio reikalavimo.
Žemesnės instancijos teismas
3. BUAB „Laugina“ kreditoriai UAB „Krašto projektai ir partneriai“ ir E. L. nesutiko su kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodyta finansinio reikalavimo tenkinimo eile (tvarka). Kreditorius E. L., be kita ko, prašė teismo ex officio panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo pagrindu Hipotekos registre 2017 m. gegužės 4 d. įregistruotą priverstinę hipoteką, kuria yra grindžiamas kreditorės turimo finansinio reikalavimo tenkinimo eiliškumas. Kreditorius akcentavo, kad priverstinė hipoteka neteisėtai buvo įregistruota areštuotam UAB „Laugina“ turtui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo pagrindu Hipotekos registre įregistruotą BUAB „Laugina“ turto priverstinę hipoteką. Teismas BUAB „Laugina“ bankroto byloje kreditorę VĮ Turto banką (su 141 386,76 Eur finansiniu reikalavimu) pakeitė naująja kreditore Valstybine mokesčių inspekcija ir patvirtino šios kreditorės patikslintą antros eilės 150 961,76 Eur finansinį reikalavimą.
5. Teismas, ištyręs šalių paaiškinimus ir byloje esančius duomenis, pažymėjo, kad nėra ginčo dėl kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos 141 386,76 Eur finansinio reikalavimo dydžio ir pagrįstumo. Įvertinęs pateiktus įrodymus, patvirtinančius aplinkybę, jog kreditorė VĮ Turto bankas finansinį reikalavimą grąžino Valstybinei mokesčių inspekcijai, akcentavęs, jog pagal įstatymą įmonės bankroto proceso metu kreditoriaus reikalavimai gali būti perleisti kitam kreditoriui arba asmeniui, konstatavo esant pagrindą kreditorę VĮ Turto banką su 141 386,76 Eur finansiniu reikalavimu pakeisti naująja kreditore – Valstybine mokesčių inspekcija.
6. Teismas nepagrįstais pripažino kitų įmonės kreditorių prieštaravimus dėl patikslinto (padidinto) Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo patvirtinimo. Teismas nustatė, kad Garantinio fondo lėšomis patenkinus pirmos eilės kreditorių finansinius reikalavimus, padidėjo įmonės įsiskolinimas valstybės, savivaldybių fondų biudžetams. Teismas atmetė kreditorių prieštaravimus, jog nagrinėjamu atveju prašymas patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinį reikalavimą esą buvo pateiktas praleidus įstatyme įtvirtintą terminą. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju atliekama ne finansinio reikalavimo tvirtinimo, o tikslinimo procedūra, kuriai toks terminas netaikytinas.
7. Teismas, spręsdamas klausimą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo tenkinimo eiliškumo, nustatė, kad priverstinė hipoteka buvo įregistruota jau galiojant įmonės turto areštui. Teismas, remdamasis teismų praktikoje pateiktu išaiškinimu, padarė išvadą, jog priverstinės hipotekos taikymas vienašaliu kreditoriaus sprendimu po to, kai kitas kreditorius buvo įgijęs reikalavimo teisę į skolininką ir įgyvendinant šią teisę buvo taikytas turto areštas, yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, sprendė, kad kreditorė įregistravo priverstinę hipoteką įmonės turtui, kuris jau buvo areštuotas kito kreditoriaus interesais ir kurio įkeitimas kitiems asmenims buvo uždraustas. Teismo vertinimu, tai sudaro pagrindą kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu taikytą priverstinę hipoteką ex officio panaikinti. Panaikinus priverstinę hipoteką, tvirtintinas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos 150 961,76 Eur antros eilės finansinis reikalavimas.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Trečiasis asmuo (kreditorė) Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – iš BUAB „Laugina“ kreditorių sąrašo išbraukti VĮ Turto banką ir patvirtinti patikslintą Valstybinės mokesčių inspekcijos 150 961,76 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 97 549,24 Eur įkeitimu užtikrintas finansinis reikalavimas ir 53 412,52 Eur antros eilės finansinis reikalavimas; atmesti kreditoriaus E. L. prašymą panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu taikytą priverstinę hipoteką. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Priverstinės hipotekos nustatymas reiškia įstatymu įtvirtintų priverstinio poveikio priemonių taikymą. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju priverstinės hipotekos nustatymo pagrindą sudaro valstybės reikalavimų, kylančių iš mokesčių teisinių santykių, užtikrinimas, laikytina, jog priverstinė hipoteka nustatoma siekiant užtikrinti viešąjį interesą.
8.2. Pagal įstatymą turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisių į skolininko turtą arba šios teisės atskirų dalių (valdymo, naudojimosi ar disponavimo) laikinas uždraudimas arba apribojimas. Nagrinėjamu atveju turto areštu buvo apribota savininko disponavimo teisė. Vadinasi, turto areštas laikytas priemone, draudžiančia tik pačiam savininkui (skolininkui) disponuoti turtu. Priverstinės hipotekos atveju skolininko valia įkeisti turtą nėra išreiškiama.
8.3. Kreditorės teisę priverstinai taikyti priverstinę hipoteką numato Mokesčių administravimo įstatymas ir kitai teisės aktai. Nustačius, kad UAB „Laugina“ įsiskolinimas auga, mokesčių administratorius įgijo teisę ir pareigą taikyti priverstinę hipoteką, neatsižvelgiant į šio turto arešto faktą. Teismas turėjo įvertinti Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų kreditorių skirtumus. Mokesčių administratorius, priešingai nei kiti kreditoriai, neturėjo galimybės atsisakyti teikti paslaugas skolininkei. Todėl mokesčių administratoriaus veiksmai užtikrinant skolininkės prievolę buvo pagrįsti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad buvęs įmonės vadovas, vykdydamas atsiskaitymus, sąmoningai ignoravo mokesčių administratoriaus reikalavimus. Sprendimas dėl hipotekos nustatymo yra galiojantis ir nenuginčytas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria UAB „Laugina“ bankroto byloje buvo patvirtintas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikslintas finansinis reikalavimas, taip pat panaikinta priverstinė hipoteka bankrutuojančios įmonės turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
10. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis).
11. Kreditorių reikalavimo tikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimai atleistiesiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas yra išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
12. Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog bankroto bylą nagrinėjančiam teismui patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinių reikalavimų dydį, teismas turi teisę patikslinti (sumažinti, padidinti) kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, o ĮBĮ 26 straipsnyje nurodytų galimų kreditorinių reikalavimų patikslinimų sąrašas, vadovaujantis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra baigtinis.
13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartimi UAB „Laugina“ iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi patvirtintas UAB „Laugina“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį taip pat įtrauktas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos 124 300,09 Eur antros eilės finansinis reikalavimas, kuris teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartimi buvo patikslintas jį padidinant iki 141 386,76 Eur sumos. Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartimi Valstybinė mokesčių inspekcija buvo pakeista nauja kreditore – VĮ Turto banku.
14. BUAB „Laugina“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu iš UAB „Laugina“ kreditorių sąrašo išbraukti kreditorę VĮ Turto banką ir patvirtinti patikslintą Valstybinės mokesčių inspekcijos 150 961,76 Eur finansinį reikalavimą. Pateikti įrodymai patvirtina, kad VĮ Turto bankas grąžino Valstybinei mokesčių inspekcijai 141 386,76 Eur reikalavimo teisę į BUAB „Laugina“, o bendras įmonės įsiskolinimas šiai kreditorei bankroto proceso metu padidėjo iki 150 961,76 Eur sumos. Bankroto administratorius teismui perdavė įrodymus, kurie patvirtina, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu nustatyta priverstinė hipoteka UAB „Laugina“ turtui dėl 97 549,24 Eur dydžio prievolės. Šio sprendimo pagrindu kreditorė prašė patvirtinti 150 961,76 Eur patikslintą finansinį reikalavimą, kurį sudaro 97 549,24 Eur priverstine hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas ir 53 412,52 Eur antros eilės finansinis reikalavimas.
15. Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo pagrindu Hipotekos registre įregistruotą BUAB „Laugina“ turto priverstinę hipoteką, patvirtino patikslintą kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos antros eilės 150 961,76 Eur finansinį reikalavimą.
16. Nesutikdama su šiuo pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu (apskųstąja nutartimi) kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija atskiruoju skundu prašo patvirtinti patikslintą 150 961,76 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 97 549,24 Eur įkeitimu užtikrintas finansinis reikalavimas ir 53 412,52 Eur antros eilės finansinis reikalavimas, o kreditoriaus E. L. prašymo dėl priverstinės hipotekos panaikinimo netenkinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nutarties turinį ir apeliantės Valstybinės mokesčių inspekcijos atskirojo skundo dalyką bei pagrindą, daro išvadą, jog apeliacine tvarka spręstina tik dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo tenkinimo tvarkos. Analizuojamu atveju reikia įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio panaikinęs kreditorės sprendimu skolininkės turtui taikytą priverstinę hipoteką, šios kreditorės finansinį reikalavimą (visa apimtimi) pripažino tenkintinu antrąja eile (ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalis), tokiu būdu atmesdamas kreditorės prašymą dalį finansinio reikalavimo pripažinti užtikrintą hipoteka (ĮBĮ 34 straipsnis). Šiame apeliacijos procese nebėra ginčo dėl kreditorės reikalavimo teisės buvimo, procesinio pobūdžio sąlygų finansinį reikalavimą patvirtinti ir (ar) patikslinti egzistavimo bei dėl finansinio reikalavimo dydžio.
17. Teisėjų kolegija, apeliantės atskirojo skundo argumentų kontekste įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teismų praktikos išaiškinimus ginčui aktualiu klausimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostatomis dėl kreditorės (mokesčių administratoriaus) sprendimu skolininkės (bankrutuojančios įmonės) turtui nustatytos priverstinės hipotekos neteisėtumo, o tai lemia išvadą, jog apeliantės finansinis reikalavimas (jo dalis) negali būti pripažintas prioritetiniu ir tenkintinas iš konkretaus įteisto turto vertės ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta tvarka.
18. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde akcentuoja priverstinės hipotekos taikymo ypatumus, jos nuomone, įgalinančius hipoteką nustatyti net ir tokiam daiktui, kuriam jau taikomi disponavimo apribojimai. Apeliantė, atskirajame skunde išsamiai cituodama mokesčių administratoriaus veiksmus mokestinių įsiskolinimų išieškojimo srityje reguliuojantį teisinį reguliavimą, įžvelgia jos, kaip mokesčių administratorės, teisių prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu. Skunde taipogi akcentuojama, jog priverstinė hipoteka yra nustatyta siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantė iš esmės teisingai nurodo į ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pagrįstai akcentuoja viešojo intereso požymių egzistavimą ginčo santykiuose (kiek tai susiję su prievolės mokėti mokesčius privalomumu ir reikšme), tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl priverstinės hipotekos neteisėtumo, kurį lemia esminė aplinkybė, jog ginčui aktualiu metu, t. y. mokesčių administratoriui priimant sprendimą nustatyti priverstinę hipoteką, tokia hipoteka suvaržomas skolininkės turtas buvo areštuotas. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantės akcentuojamos priverstinės hipotekos savybės, ją atskiriančios nuo sutartinės hipotekos, nesudaro pagrindo teigti, jog daikto areštas (apribojant skolininko disponavimo teisę) nesudaro kliūčių kreditoriui nustatyti priverstinę to daikto hipoteką.
19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.170 straipsnio 1 dalį hipoteka yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Pagal nurodyto straipsnio 3 dalį hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. CK 4.175 straipsnio 1 dalies norma išskiria sutartinę ir priverstinę hipoteką. Priverstinė hipoteka nustatoma prieš daikto savininko valią tik įstatymo, teismo sprendimo ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimo pagrindu: 1) kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, 2) kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus, 3) kitais CK numatytais atvejais (CK 4.175 straipsnio 3 dalis). Valstybės reikalavimams, atsirandantiems iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti hipoteka nustatoma mokesčių administratoriaus ar Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos sprendimu (CK 4.176 straipsnis).
20. Bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu nustatė UAB „Laugina“ nekilnojamojo turto (administracinio pastato) priverstinę hipoteką. Priverstinė hipoteka Hipotekos registre įregistruota 2016 m. gegužės 4 d. Taip pat nustatyta, kad UAB „Laugina“ priklausančiam nekilnojamam turtui nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. antstolio A. Š. 2015 m. rugpjūčio 10 d. Turto arešto aktų registro pranešimu apie turto arešto įregistravimą įregistruotas turto areštas – apribota disponavimo teisė. Be to, tam pačiam turtui nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 10 d. Turto arešto aktų registro pranešimu apie turto arešto įregistravimą buvo įregistruotas turto areštas – apribota disponavimo teisė. Šių aplinkybių apeliantė neginčija.
21. Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. Turto disponavimo teisės apribojimas – teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tenkinant kito kreditoriaus turtinius reikalavimus (interesus) areštuotam skolininkės turtui mokesčių administratoriaus vienašaliu sprendimu priverstinė hipoteka negalėjo būti nustatyta. Skolininko turto arešto aplinkybė, egzistavusi dar iki priverstinės hipotekos nustatymo, lemia išvadą, jog šio turto įkeitimas bet kokia forma kitiems asmenims (kreditoriams) buvo uždraustas. Apeliantės aiškinimas, jog turto arešto pagrindu buvo apribota tik skolininkės valia disponuoti areštuotu turtu, bet nepaneigta kreditorės teisė nustatyti priverstinę hipoteką (atlikti veiksmą, nepriklausantį nuo skolininkės valios), grindžiamas subjektyvia interpretacija, stokojančia teisinio argumentavimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėti priverstinės hipotekos instituto ypatumai ir jų santykis su turtui taikomu disponavimo apribojimu tokiu pačiu būdu aiškinami ir kitose savo esminėmis faktinėmis aplinkybėmis tapačiose civilinėse byloje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1528-798/2017).
22. Atskirajame skunde apeliantė, pateikdama konkrečius teismų praktikos pavyzdžius, akcentuoja, jog turtinės prievolės įvykdymo užtikrinimas priverstine hipoteka yra ne tik mokesčių administratoriaus teisė, bet ir pareiga, o priverstinės hipotekos taikymas nėra ribojamas turto areštu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, jog galiojantis teisinis reguliavimas įpareigoja imtis visų įmanomų priemonių (be kita ko, ir priverstinės hipotekos) užtikrinant tinkamą mokesčių mokėjimo prievolės įvykdymą, tačiau tokios administratoriaus funkcijos vykdytinos nepažeidžiant įstatyme apibrėžtos tvarkos. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės skunde cituojama teisminė praktika nesuponuoja išvados, jog apskritai yra galima areštuoto turto priverstinė hipoteka arba jog tokia išimtinė (išskirtinė) teisė suteikiama mokesčių administratoriui.
23. Apeliantės nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartyje (priimta administracinėje byloje Nr. A556-68/2013) buvo analizuojama situacija, kai mokesčių administratorius, prieš tai taikęs Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę – turto areštą, priėmė Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnyje numatytą sprendimą atidėti (išdėstyti) nepriemokos mokėjimą ir prievolės įvykdymą užtikrinti kita priemone – priverstine hipoteka (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytoje byloje nebuvo inicijuotas priverstinis skolos išieškojimas, nebuvo to skolininko kito kreditoriaus, kurio interesų kontekste turėtų būti vertinamas mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2010, buvo sprendžiamas klausimas dėl dviejų kreditorių, kurių reikalavimo teisės patvirtintos teismų sprendimais, tarpusavio santykių, kai vienas iš jų prašo teismo nustatyti priverstinę hipoteką. Nurodytos aplinkybės neleidžia kitose paminėtose bylose suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių vertinti kaip precedentų CPK 4 straipsnio prasme.
24. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Pritardama pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų atskirajame skunde išsakytų argumentų, nesudarančių procesinių sąlygų naikinti ar keisti peržiūrimą pirmosios instancijos teismo nutartį.
25. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagal atskirojo skundo argumentus nėra pagrindo naikinti apeliacine tvarka apskųstą nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.