Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inedia Trans“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1565-614/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inedia Trans“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl piniginių lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo

28. Spręsdama klausimą dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad nurodytos nesavalaikį įrodymų pateikimą pagrindžiančios priežastys yra pateisintinos, todėl apeliacinės instancijos teismas taiko CPK 314 straipsnio taisyklės, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išimtį (vėlesnis įrodymų pateikimo būtinybės atsiradimas) ir pateiktus naujus įrodymus priima.

Dėl reikalavimo teisių apimties

29. Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 30 d. priėmė restruktūrizuojamos UAB „Skirnuva“ ieškinį dėl 441 672,13 Lt (127 917,09 Eur) priteisimo iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoro. Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-1178-173/2015) perdavė bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

30. 2015 m. vasario 17 d. restruktūrizuojama Skirnuva ir UAB „Žvelk plačiau“ sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį (1 t., b. l. 8–9). Šios sutarties 1 punktu Skirnuva, vadovaudamasi CK 6.101 straipsniu ir CPK 48 straipsniu, už 6 871,64 Eur perleido uždarajai akcinei bendrovei „Žvelk plačiau“ reikalavimo teisę į 127 917,09 Eur dydžio reikalavimą Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje. Šios sutarties 3 punkte numatyta, kad kartu su reikalavimo perleidimu taip pat perleidžiamos ir visos kitos papildomos teisės, įskaitant, bet neapsiribojant teise į palūkanas, netesybas, nuostolių atlyginimą, įkeitimą, laidavimą ir pan. Sutarties 4 punkte numatyta, kad UAB „Žvelk plačiau“ yra informuota, jog dėl skolos vyksta ginčas teismuose ir prisiima visą riziką, susijusią su tuo, kad teismo sprendimu skolos dydis gali keistis (būti sumažintas).

31. UAB „Žvelk plačiau“, UAB „Inedia Trans“ (ieškovė) ir L. K. 2015 m. rugsėjo 2 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį (1 t., b. l. 10–11). Šios sutarties 1 punktu UAB „Žvelk plačiau“ už perimtą 56 000 Eur dydžio įsiskolinimą L. K. perleido savo teises, be kita ko, į Snoro skolą (skolos dydis 127 917,09 Eur), įgytą pagal 2015 m. vasario 17 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį bei Kauno apygardos teisme nagrinėjamą ieškinį. Sutarties 4 punkte numatyta, kad UAB „Inedia Trans“ yra informuota, kad dėl skolos vyksta ginčas teismuose ir prisiima visą riziką, susijusią su tuo, kad teismo sprendimu skolos dydis gali keistis (būti sumažintas).

32. Skirnuva 2015 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą dėl ieškinio atsiėmimo. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5108-614/2015 Skirnuvos ieškinį paliko nenagrinėtą.

33. 2017 m. birželio 27 d. UAB „Inedia Trans“ (ieškovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama iš Snoro priteisti 1 864 019,95 Eur dydžio sumą pagal ieškovės iš Skirnuvos perimtas teises. Skundžiamu sprendimu Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad ieškovė pagal reikalavimų perleidimo sutartis perėmė reikalavimą dėl 127 917 Eur priteisimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-5108-614/2015), tačiau neperėmė reikalavimo teisės į kitą dalį reikalaujamos sumos, todėl ieškovės reikalavimus šioje dalyje (dėl neperimtos reikalavimų dalies) atmetė (nutarties 21 punktas). Ieškovė apeliaciniame skunde su tokia teismo išvada nesutinka, nurodydama, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartimis (numatant, kad kartu perleidžiamos ir visos kitos papildomos teisės) ieškovei taip pat buvo perleista ir CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškovo teisė pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus.

34. CPK 42 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad ieškovas CPK nustatyta tvarka turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus. Dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo ieškovas turi kreiptis į teismą rašytiniu pareiškimu iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 141 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad procesinė ieškovės teisė padidinti iš sutartinių santykių kylantį ieškinio reikalavimą grindžiama materialiniu ieškovės reikalavimo pagrindu, šiuo atveju reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistų teisių apimtimi. 2015 m. vasario 17 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Skirnuva perleido UAB „Žvelk plačiau“ savo reikalavimo teisę į teismuose ginčijamą 127 917,09 Eur dydžio Snoro skolą, o UAB „Žvelk plačiau“ 2015 m. rugsėjo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi šią savo įgytą reikalavimo teisę perleido ieškovei (šios nutarties 30–31 punktai). Taigi, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovei buvo perleista reikalavimo teisė į Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-5108-614/2015 tuo metu ginčytą konkretaus dydžio (127 917,09 Eur) Snoro skolą, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl likusios sumos (1 736 102,86 Eur) priteisimo iš Snoro. Ieškovė neįrodė, kad ji turi įgijusi Skirnuvos reikalavimo teisę į Snorą dėl 1 736 102,86 Eur priteisimo. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ieškovės apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį ieškovės reikalavimą taip pat ir kitais motyvais (ne tik dėl neperimtų reikalavimo teisių), vertina kaip neturinčius teisinės reikšmės sprendžiamo ginčo baigčiai, todėl dėl to plačiau nepasisako.

Dėl ginčo esmės

Dėl 100 000 Eur sumos

36. Ieškovės nuomone, Snoras 2012 m. balandžio 12 d. negalėjo nurašyti iš Skirnuvos sąskaitos palūkanų, nes tuo metu Kauno apygardos teisme buvo priimtas UAB „Tamsen LT“ pareiškimas dėl bankroto bylos Skirnuvai iškėlimo ir teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1583-173/2012 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo, areštavo Skirnuvos kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir (ar) turtines teises (1 t., b. l. 35–36). Ieškovės teigimu, Snoras, 2012 m. balandžio 12 d. nurašydamas lėšas pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvą.

37. ĮBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d.) 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi buvo atsisakyta Skirnuvai kelti bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2012 m. rugpjūčio 3 d.).

38. Snoras 100 000 Eur sumą nurašė 2012 m. balandžio 12 d. (šios nutarties 35 punktas), t. y. galiojant Skirnuvos piniginių lėšų areštui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad toks pažeidimas yra formalus, nes nedarė įtakos kreditorių teisėms, atsižvelgiant į tai, kad bankroto byla pagal 2012 m. sausio 21 d. pareiškimą Skirnuvai iškelta nebuvo, o Snoro reikalavimai buvo patvirtinti ir neginčijami Skirnuvai iškeltoje restruktūrizavimo byloje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad laikantis kitos nuomonės, susidarytų padėtis, kad būtų tenkinamas tik vieno Skirnuvos kreditoriaus reikalavimas, o tai prieštarautų CK 1.5 straipsniui. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ieškovė nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydama, kad įsiteisėjusios teismo nutartys (taip pat ir teismo nutartis, kuria buvo taikytas Skirnuvos turto areštas) privalo būti vykdomos. Ieškovė nurodė, kad vienam Skirnuvos kreditoriui (Snorui) nurašant 100 000 Eur buvo pažeisti kitų Skirnuvos kreditorių interesai.

40. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies reikalavimai yra neprivalomi (dispozityvūs), todėl pirmosios instancijos teismas jais neturėjo vadovautis. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šiais Snoro argumentais nesivadovavo, priešingai nei ieškovė nurodė apeliaciniame skunde, nesirėmė Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalimi, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti.

41. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytas draudimas vykdyti visas finansines prievoles įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą. 2012 m. balandžio 12 d. (100 000 Eur palūkanų nurašymo dieną) Skirnuvai bankroto byla, kaip minėta, dar nebuvo iškelta, tačiau Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1583-173/2012, vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – Skirnuvos kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų ir (ar) turtinių teisių, priklausančių Skirnuvai ir esančių pas Skirnuvą arba trečiuosius asmenis, taip pat Skirnuvai priklausančių vertybinių popierių areštas (1 t., b. l. 36–37). Kauno apygardos teismas nustatė areštuotam turtui disponavimo teisės apribojimą. Taigi, ginčo palūkanų sumos nurašymo dieną (2012 m. balandžio 12 d.) galiojo teismo nustatytas draudimas Skirnuvai disponuoti areštuotu turtu, vykdant savo finansines prievoles. Šis draudimas apėmė taip pat ir draudimą iš areštuoto turto išieškoti skolas ne ginčo tvarka (nurašymas, įskaitymas ir pan.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad toks pažeidimas yra formalus. Tai, kad vėliau teismas atsisakė Skirnuvai iškelti bankroto bylą, nepaneigia pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo gavusio Kauno apygardos teismo priimtos 2012 m. vasario 6 d. nutarties dėl Skirnuvos turto arešto taikymo privalomumo.

42. Pagal Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 straipsnio 3 dalį, skolininko turto areštas yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą ar atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, kreditorių reikalavimų tenkinimą, kitų įsipareigojimų vykdymą. Disponavimo teisės laikinas apribojimas reiškia, kad priverstinai laikinai apribojama teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti, kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę (TAARĮ 2 straipsnio 7 dalis). Pagal TAARĮ 4 straipsnio 1 dalį turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jei įstatymuose nenustatyta kitaip. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, negalimi asmenų susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, perdavimo kito asmens nuosavybėn, o jei tokie daromi – yra niekiniai ir negaliojantys CK 1.80 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-686/2015).

Dėl 27 917,09 Eur sumos

44. Snoro 2014 m. rugsėjo 12 d. rašte nurodyta, kad per laikotarpį nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. Skirnuva yra sumokėjusi Snorui 96 392,13 Lt (27 917,09 Eur) palūkanų (1 t., b. l. 19). Atsiliepime į apeliacinį skundą Snoras taip pat pripažino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. iš Skirnuvos sąskaitos nurašė iš viso 96 392,13 Lt (27 917,09 Eur) palūkanų (atsiliepimo 88 punktas). Ieškovės nuomone, ši suma turėtų būti jai priteista, nes Snoras neturėjo teisės Skirnuvos restruktūrizavimo laikotarpiu gauti palūkanas pagal kredito sutartis. Pasak ieškovės, tokiais palūkanų nurašymais buvo pažeista ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalis.

45. Restruktūrizavimo byla Skirnuvai buvo iškelta Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1992-173/2012 (1 t., b. l. 30–32). Skirnuvos restruktūrizavimo planas 2013–2016 metams buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-773-173/2013 (1 t., b. l. 17–18). Skirnuvos restruktūrizavimo byla buvo nutraukta Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-773-173/2014 (1 t., b. l. 21–26), kuri įsiteisėjo 2015 m. vasario 19 d. Pagal Snoro pateiktus duomenis visa ginčijama palūkanų suma (27 917,09 Eur) buvo nurašyta po restruktūrizavimo plano patvirtinimo, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2014 m. balandžio 17 d.

46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮRĮ 13 imperatyviai reglamentuoja kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką skolininko restruktūrizavimo proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638-378/2015). ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visi kreditorių reikalavimai pagal šio straipsnio 3, 4, 5, 6 dalyse nustatytą eiliškumą tenkinami dviem etapais. Pirmuoju etapu tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antruoju etapu tenkinami likusieji kreditorių reikalavimai (palūkanos ir netesybos). Taigi, ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalis nustato palūkanų mokėjimą ne pirmuoju, o antruoju etapu, neišskirdamas konkrečių palūkanų rūšių. Snoras palūkanas nusirašė pirmuoju etapu, t. y. pagrindinių kreditorių reikalavimų tenkinimo etapu. Pirmosios instancijos teismas sprendime darė išvadą, kad palūkanų mokėjimas už naudojimąsi paskola yra einamosios restruktūrizuojamo asmens įmokos, kurioms netaikoma ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalis, todėl Snoro veiksmai nusirašant palūkanas pagal restruktūrizavimo planą pirmu etapu yra teisėti. Ieškovė pažymi, kad restruktūrizavimo byla Skirnuvai buvo nutraukta nepatenkinus kreditorių pirmojo etapo reikalavimų, todėl palūkanų mokėjimas Snorui anksčiau, nei buvo patenkinti pirmojo etapo reikalavimai, prieštarauja imperatyviems ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Atitinkamai, ieškovės nuomone, ginčo sumos nurašymas yra niekinis ir negaliojantis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį (kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms).

47. Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad Skirnuvos restruktūrizavimo proceso bei restruktūrizavimo plano teisėtumą apeliaciniame skunde ieškovė kelia naujai. Snoro nuomone, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, kad ieškovė su tuo susijusius argumentus iš esmės kėlė ir ieškinyje (nutarties 4–5 punktai). Ieškinyje, be kita ko, buvo remiamasi ir ĮRĮ 13 straipsniu, nustatančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai nėra nauji.

48. Pagal ĮRĮ, restruktūrizavimo plane kreditorių sąrašas, jų reikalavimų sumos ir tenkinimo terminai turi būti nurodyti laikantis ĮRĮ 13 straipsnyje nurodytos reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos (ĮRĮ 1 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Skirnuvos Restruktūrizavimo plano 5.4 punkte numatyta, kad su Snoru ir AB Šiaulių banku bus atsiskaitoma iš įkeisto turto pardavimo gautų lėšų bei veikloje uždirbamų lėšų, galutinis atsiskaitymo terminas – 2016 m. birželio 30 d. (2 t., b. l. 57). Restruktūrizavimo plano 3.7 punkte nurodyta, kad Snoras pritaria restruktūrizavimo planui su sąlyga, kad restruktūrizavimo plano vykdymo laikotarpiu bus mokamos 3 proc. dydžio metinės palūkanos pagal kredito sutartis (2 t., b. l. 30).

50. CK taip pat numato ir kitą palūkanų rūšį – mokėjimo už naudojimąsi pinigais palūkanas (toliau – ir mokėjimo palūkanos). Šiai palūkanų rūšiai priskirtinos banko mokamos palūkanos indėlininkams (CK 6.896 straipsnis), palūkanos, mokamos už naudojimąsi banko sąskaitoje esančiomis lėšomis (CK 6.920 straipsnis) ir kt. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Snoras nurašė ginčo sumą (27 917,09 Eur) kaip mokėjimo palūkanas pagal kredito sutartis, t. y. kaip palūkanas, mokamas kredito gavėjo už kredito suteikimą (CK 6.881 straipsnio 1 dalis).

52. Nagrinėjamu atveju, Skirnuvos kreditoriui Snorui palūkanos buvo sumokėtos (įskaitytos) pagal teismo nutartimi patvirtintą Restruktūrizavimo planą. Sutikina su atsakove, kad spręsdamas restruktūrizavimo patvirtinimo planą, teismas vertino, jog palūkanų mokėjimas už naudojimąsi paskola restruktūrizavimo laikotarpiu kreditoriui yra einamosios restruktūrizuojamo asmens įmokos, kurios pagal ĮRĮ gali būti mokamos nesilaikant ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos. Teisėjų kolegija sutinka, kad ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pirmuoju etapu turi būti tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antruoju etapu ta pačia eile tenkinami likusieji kreditorių reikalavimai (palūkanos ir netesybos), yra imperatyvi kompensacinių palūkanų atžvilgiu, bet gali būti aiškinama skirtingai, kai restruktūrizavimo plane numatyta mokėti mokėjimo palūkanas. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti veiklą, išvengti bankroto. Nagrinėjamu atveju, Skirnuvos veiklos tęstinumui buvo svarbu išsaugoti teisę restruktūrizavimo metu naudotis paskola, todėl mokėjimo palūkanų patvirtinimas Restruktūrizavimo plane atitiko Skirnuvos interesus ir nepažeidė ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos kreditorinių reikalavimų, susidariusių iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tenkinimo tvarkos. Todėl darytina išvada, kad imperatyvios ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalies nuostatos nuskaitant palūkanas pagal patvirtintą restruktūrizavimo planą nebuvo pažeistos.

53. Ieškovė apeliaciniame skunde papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-773-173/2014 konstatuotą aplinkybę, kad nemokėjimas bankui palūkanų, nors jų mokėjimas įtrauktas į Restruktūrizavimo planą, negali būti pagrindu nutraukti restruktūrizavimą. Ieškovės nuomone, tai reiškia, kad teismas šia nutartimi iš esmės konstatavo, jog, atsižvelgiant ĮRĮ 13 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumą, palūkanų bankui nemokėjimas yra teisėtas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje civilinėje byloje Kauno apygardos teismas sprendė, ar buvo pagrindas nutraukti Skirnuvos restruktūrizavimo bylą, t. y. minėtoje byloje nebuvo sprendžiamas banko nurašytų palūkanų sumų ir jų susigrąžinimo teisėtumo klausimas, todėl ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį turėjo vertinti ieškovės nurodytu būdu.

Dėl restitucijos taikymo

54. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais. Restitucijos taikymo pagrindus taip pat apibrėžia CK 6.145 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), arba dėl to, kad prievolės negali įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

55. Snoro 2012 m. balandžio 12 d. atliktą 100 000 Eur sumos, kaip palūkanų pagal kredito sutartis, nurašymą (įskaitymą) apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pripažinus neteisėtu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (nutarties 42 punktas), konstatuotina, kad yra pagrindas taikyti dvišalę restituciją – šią sumą (100 000 Eur) priteisti iš Snoro ieškovei, o Snorui grąžinti toje apimtyje reikalavimo teisę į ieškovę.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

56. Ieškovė apeliaciniame skunde prašė priteisti 6 proc. palūkanas nuo pradinio ieškinio priėmimo teisme (2014 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).

57. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme – procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas. Tuo tarpu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu taikant restituciją, nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas. Dėl šios priežasties tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

58. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl procesinių palūkanų priteisimo restitucijos taikymo atveju, 6 proc. dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis) metinės palūkanos priteisiamos ieškovei iš atsakovės nuo priteistos sumos (100 000 Eur) nuo šios nutarties priėmimo ir įsiteisėjimo dienos (2019 m. gruodžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

59. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį, kurioje buvo atmestas ieškovės reikalavimas priteisti 2012 m. balandžio 12 d. Snoro iš Skirnuvos nurašytas (įskaitytas) 100 000 Eur dydžio palūkanas ir šį ieškovės reikalavimą patenkinti, t. y. Snoro 2012 m. balandžio 12 d. atliktą sandorį pripažinus negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš Snoro 100 000 Eur bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios nutarties priėmimo ir įsiteisėjimo dienos (2019 m. gruodžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kita Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalis paliekama nepakeista.

60. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

61. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės skundą, priteisė Snorui iš ieškovės 5 000 Eur bylinėjimosi išlaidų (vietoje Snoro prašytos 10 067,20 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos). Dar labiau mažinti pirmosios instancijos teisme Snoro patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo, atsižvelgiant į Snoro 2018 m. spalio 26 d. pateiktą išlaidų detalizaciją, tačiau pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsirado pagrindas bylinėjimosi išlaidų perskirstymui. Ieškovės reikalavimai buvo iš dalies patenkinti. Ieškovė prašė teismo iš Snoro priteisti 1 864 019,95 Eur, teismas priteisė ieškovei 100 000 Eur, t. y. buvo patenkinta 5 proc. ieškovės reikšto piniginio reikalavimo. Atitinkamai, atmestų reikalavimų dalis šioje byloje sudaro 95 proc., todėl Snorui priteistina bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme suma mažintina 5 procentais ir sudaro 4 750 Eur.

62. Snoras 2019 m. lapkričio 18 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 4 404,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už advokato teisinę pagalbą – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą).

63. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šios rekomendacijos buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu.

64. Pagal minėtų Rekomendacijų 7, 8 ir 8.11 punktus, už atsiliepimą į apeliacinį skundą nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis apskaičiuojamas taikant 1,3 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal pateiktą mokėjimo nurodymo kopiją, prašomas priteisti išlaidas Snoras patyrė 2019 m. vasario 14 d., todėl šiuo atveju aktualus darbo užmokestis už 2018 m. III ketvirtį (935,70 Eur). Taigi, pagal Rekomendacijas maksimalus priteistinas dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą šiuo atveju yra 1 216,41 Eur (935,70 Eur X 1,3), todėl Snoro prašoma priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma (4 404,40 Eur) mažintina iki maksimalios Rekomendacijose nurodomos sumos (iki 1 216,41 Eur) ir priteisiama Snorui iš ieškovės, sumažinant šią sumą 5 procentais, atsižvelgiant į byloje tenkintą ieškovės reikalavimų dalį. Iš viso Snorui priteistina 5 966,41 Eur (4 750 Eur + 1 216,41 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi ir 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inedia Trans“ reikalavimas priteisti 2012 m. balandžio 12 d. nurašytas (įskaitytas) 100 000 Eur dydžio palūkanas ir šį ieškovės reikalavimą patenkinti.

Akcinės bendrovės (tuo metu – bankrutuojančios) banko Snoro 2012 m. balandžio 12 d. atliktą nurašymą (įskaitymą) pripažinti negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) ir taikyti dvišalę restituciją – priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Inedia Trans“, juridinio asmens kodas 302644915, iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoro, juridinio asmens kodas 112025973, 100 000 Eur (šimtą tūkstančių eurų 00 ct) Eur bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (100 000 Eur) nuo šios nutarties priėmimo ir įsiteisėjimo dienos (2019 m. gruodžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui, juridinio asmens kodas 112025973 grąžinti 100 000 Eur apimties reikalavimo teisę pagal 2010 m. gegužės 12 d. kredito sutartis Nr. 031-97249 ir Nr. 031-97250 į uždarąją akcinę bendrovę „Inedia Trans“, juridinio asmens kodas 302644915.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inedia Trans“, juridinio asmens kodas 302644915, atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui, juridinio asmens kodas 112025973, 5 966,41 Eur (penkis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt šešis eurus 41 ct) bylinėjimosi išlaidų.