Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui R. S. dėl nepagrįstai gautų pinigų ir palūkanų priteisimo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 28 962 Eur ir penkių procentų procesines palūkanas. Anot ieškovo, jis perdavė atsakovui 100 000 Lt (28 962 Eur), kuriuos priimdamas atsakovas surašė pakvitavimus, tačiau atsakovas šių pinigų jam iki šiol negrąžino. Ieškovo teigimu, atsakovo gautos sumos nėra šalių 2012 m. liepos 3 d. paskolos sutarties dalykas; pareiga įrodyti pinigų gavimo teisinio pagrindo buvimą tenka atsakovui. Ieškovas pažymėjo, kad kitoje civilinėje byloje išnagrinėjus ginčą dėl šalių 2012 m. liepos 3 d. paskolos sutarties, teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas, kad atsakovas atsisakė delspinigių ir palūkanų pagal paskolos sutartį, o šioje byloje atsakovas jau ėmė teigti, kad palūkanos buvo mokamos. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad jau 2014 m. atsakovas gavo iš ieškovo didesnę sumą negu buvo paskolinęs 2012 m. liepos 3 d. sutartimi.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir paskirti ieškovui baudą už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį. Atsakovas pabrėžė, kad ieškovas nesąžiningai ginčija įsigaliojusį jam nepalankų Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, kuriuo atsakovui iš ieškovo priteista 20 273,40 Eur skola, ir vilkina nurodyto sprendimo vykdymą. Anot atsakovo, nurodytoje byloje jis neprašė priteisti iš skolininko (ieškovo) palūkanų, nes jų didžioji dalis jau buvo sumokėta. Atsakovo teigimu, ieškovo nurodomi pakvitavimai yra šalių 2012 m. liepos 3 d. paskolos sutarties dalis, nes šalių žodiniu susitarimu ieškovas, norėdamas ilgiau laikyti paskolintus pinigus, pirmiau mokėjo palūkanas.

Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatyta išimtis. Aiškindamas ir taikydamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai gavo kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. <...> Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58-611/2016). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad „tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pagal kasacinio teismo praktiką jos yra tokios: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, ar nustatytas atsakovo praturtėjimas atitinka ieškovo turto sumažėjimą (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo; penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima naudoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Kai ieškovas gali apginti savo pažeistas teises daiktinės ar deliktinės teisės gynimo būdais ar prisiteisti nuostolius, remdamasis sutarčių teisės nuostatomis, CK 6.242 straipsnio nuostatos negali būti taikomos“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-313/2017).

Nurodytų teisės normų ir jų aiškinimo bei taikymo taisyklių kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šalys 2012 m. liepos 3 d. sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas paskolino ieškovui 100 000 Lt (el. bylos apyrašo p. 13-14). Dėl šios sutarties vykdymo (paskolos grąžinimo) jau išnagrinėtas šalių teisminis ginčas – Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-199-881/2017, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą priteisdamas R. S. iš V. G. 20 273,40 Eur skolos (p. 6-12). Pažymėtina, kad nurodytame apygardos teismo sprendime nustatyta, jog dalį paskolos, t. y. 8688,60 Eur (30 000 Lt) V. G. R. S. yra grąžinęs. Pažymėtina ir tai, kad nurodytame apygardos teismo sprendime nėra jokių motyvų ar išvadų dėl toje byloje R. S. reikalautų ar nereikalautų delspinigių ar palūkanų pagal paskolos sutartį. (Kadangi apygardos teismo sprendimu apylinkės teismo sprendimas panaikintas, tai teismas nenagrinėja nurodytoje byloje priimto (ir panaikinto-neįsiteisėjusio) apylinkės teismo sprendimo turinio delspinigių ar palūkanų reikalavimo ar nereikalavimo aspektais). Atsižvelgdamas į tai, teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kuriais apeliuojama į tai, kad kitoje civilinėje byloje neva nustatytas prejudicinis faktas, jog R. S. būtų atsisakęs palūkanų pagal 2012 m. liepos 3 d. paskolos sutartį. Nors ieškovas ir pateikė įrodymų, iš kurių matyti, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje R. S. savo procesiniuose dokumentuose buvo nurodęs apie atsisakymą „reikalavimo į palūkanų bei delspinigių priteisimą“ (p. 167), tačiau pabrėžtina, kad nurodytoje civilinėje byloje nebuvo priimta jokio procesinio sprendimo dėl tokio reikalavimų atsisakymo priėmimo, t. y. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai nebuvo nutraukę bylos ar bylos dalies dėl atsisakymo nuo šių konkrečių reikalavimų (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad R. S. procesiniai veiksmai nurodytoje išnagrinėtoje civilinėje byloje neužkreta procesinės galimybės ir niekaip nepaneigia jo materialinės subjektinės teisės į paskolos sutartyje įtvirtintas palūkanas ir (arba) delspinigius.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šalių paskolos sutarties 2.2 punkte įtvirtintos 40 proc. dydžio metinės palūkanos, kurios pagal sutarties 2.3 punktą skaičiuojamos nuo paskolos sumos (p. 13). Be to, sutarties 2.4 punkte nustatyta, kad jei paskolos gavėjas nesumoka kreditoriui sutartyje nustatytu laiku, paskolos gavėjas privalo mokėti delspinigius, kurie lygūs 5 proc. nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną vėlavimo dieną. Nustatęs, kad paskolos sutartimi šalys buvo susitarusios dėl delspinigių ir palūkanų mokėjimo, taip pat nustatęs, kad ieškovas iki šiol nėra grąžinęs atsakovui paskolos (kuri, be kita ko, priteista nurodytu apygardos teismo sprendimu), teismas sutinka su šioje byloje atsakovo pateiktais argumentais-paaiškinimais, kad ant paskolos sutarties lapo surašyti pakvitavimai (p. 15) yra susiję būtent su ieškovo mokėtomis palūkanomis ir kad būtent dėl to, kad šios palūkanos buvo mokamos, R. S. jų nereikalavo priteisti anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje. Šiuo aspektu ieškovo argumentai dėl kitoje civilinėje byloje atsakovo nereikalautų palūkanų atmetami dar ir dėl to, kad šias palūkanas ieškovas mokėjo 2013-2014 metais, t. y. anksčiau, negu R. S. kreipėsi į teismą dėl paskolos grąžinimo.

Nurodytos aplinkybės ir padarytos išvados teikia pagrindą konstatuoti, kad ieškovo pareikšti ieškinio reikalavimai nepagrįsti ne tik faktiniu požiūriu (kad ieškovas ginčo sumas atsakovui mokėjo vis dėlto esant teisiniam pagrindui – šalių paskolos sutarčiai, kurioje įtvirtinta ieškovo, kaip paskolos gavėjo, pareiga mokėti palūkanas), bet ir teisiniu požiūriu (kad ieškovas savo teises į ginčo sumas galėjo ginti remdamasis kitais civilinės teisės institutais, be kita ko, sutarčių teisės ir (arba) netesybų (palūkanų) mažinimo ar atleidimo nuo palūkanų institutais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo nuostatos tokiems santykiams neturėtų būti taikomos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-313/2017). Apibendrindamas nurodytus motyvus ir išvadas, teismas sprendžia, kad ieškinys nepagrįstas tiek faktiškai, tiek teisiškai, todėl atmestinas.

Priimant sprendimą ieškinį atmesti, valstybei ir atsakovui iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 2 dalis). Taigi valstybei iš ieškovo priteistina 4,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsakovui iš ieškovo priteistina 50,21 Eur žyminio mokesčio ir šio mokesčio administravimo išlaidų (p. 106). Įsiteisėjus šiam sprendimui, panaikintinos 2018 m. kovo 8 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėdamas atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Nagrinėjamas atvejis, kai ieškovas pareiškė ieškinį remdamasis savo paties atliktais mokėjimais atsakovui, tačiau nenurodydamas, netgi sąmoningai nutylėdamas apie ieškovui gerai žinomą tokių įmokų tikslus-paskirtį, teismo vertinimu, patenka į CPK 95 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, t. y. tokie ieškovo veiksmai vertintini kaip teismo klaidinimas, tikrųjų ginčo aplinkybių nuslėpimas ir (arba) sąmoningas veikimas prieš teisingą bylos išnagrinėjimą. Siekiant ieškovą sudrausminti, paskatinti ateityje sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, spręstinas klausimas dėl baudos paskyrimo. Pažymėtina, kad CPK 95 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sankcijos pritaikymas negali būti vertinamas kaip ieškovo procesinių teisių suvaržymas-ribojimas; priešingai, ieškovas, kaip ir kiekvienas kitas suinteresuotas asmuo, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis), tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama sąžiningai. Spręsdamas dėl baudos dydžio, teismas pabrėžia, kad baudos paskyrimas šiuo atveju turi vienintelį tikslą – sudrausminti procesinėmis teisėmis piktnaudžiaujantį ieškovą, kad ateityje procesinės teisės būtų įgyvendinamos nepiktnaudžiaujant teise. Atsižvelgus į ginčo sumą ir ieškovo asmenį (iš išnagrinėtos civilinės bylos duomenų matyti, kad ieškovas yra verslininkas, turintis „savo įmonę“ UAB „Vilmstata“), nurodytą tikslą, teismo vertinimu, pasiektų 290 Eur (t. y. 1/10 dalies nepagrįstai pareikštų ieškinio reikalavimų sumos) dydžio bauda, kurios pusė priteistina valstybei, o kita pusė – atsakovui, t. y. po 145 Eur.

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 50,21 Eur (penkiasdešimt eurų 21 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 4,26 Eur (keturis eurus 26 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos panaikinti teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) turto areštą už 28 962 (dvidešimt aštuonis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt du) Eur.

Atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo tenkinti iš dalies.

Skirti ieškovui V. G. a. k. (duomenys neskelbtini) 290 (dviejų šimtų devyniasdešimt) Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos, t. y. 145 (šimtą keturiasdešimt penkis) Eur, sumokant Valstybei, kitą dalį, t. y. 145 (šimtą keturiasdešimt penkis) Eur, sumokant atsakovui R. S., a. k. (duomenys neskelbtini)

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.