- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-12
- Bylos Nr.
- 2A-199-881/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08368-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Vaclovas Paulikas, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- V. G.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-14793-861/2016 pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui V. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. S. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. G. 28 962 Eur skolos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. liepos 3 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 01, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 28 962 Eur. Šią sumą ir priskaičiuotas palūkanas atsakovas įsipareigojo grąžinti sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis. Pagal sutarties 2.1. punktą, paskolos gavėjas privalėjo grąžinti paskolos sumą kreditoriui iki 2013 m. liepos 3 d. Laiku neatgavęs paskolintos 28 962 Eur sumos, 2015 m. lapkričio 23 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą su pranešimu dėl skolos grąžinimo, kuriame, siekdamas išvengti papildomų išlaidų bei tikėdamasis paskolos grąžinimo klausimą išspręsti taikiai, ieškovas nustatė atsakovui terminą iki 2015 m. gruodžio 4 d. skolai grąžinti. Pagal AB „Lietuvos paštas“ siuntų paieškos ataskaitą, šio pranešimo atsakovui įteikti nepavyko, atsakovas vengia bendrauti su ieškovu, paskolos nėra grąžinęs.Atsakovas V. G. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jam nėra žinomas ieškinyje minimos paskolos sutarties sudarymo faktas bei šios sutarties nuostatos. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymo naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad paskolos sutartyje nėra atskiro patvirtinimo apie pinigų perdavimą, taip pat nėra ir atskiro pinigų perdavimo-priėmimo akto. Ieškovas pateikė savo banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, jog atsakovas 2014 m. vasario 11 d. pervedė ieškovui 30 000 Lt sumą, nurodydamas, kad tai yra paskolos grąžinimas. Ieškovas teigė, kad tai yra dalinis paskolos grąžinimas, kuris patvirtina paskolos suteikimo – pinigų perdavimo atsakovui – faktą. Tačiau atsakovas su tuo nesutiko ir nurodė, kad 2014 metų pradžioje buvo sudaryta kita, žodinė paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovui 30 000 Lt, o atsakovas 2014 m. vasario 11 d. bankiniu pavedimu grąžino skolą būtent pagal šią paskolos sutartį. Atsakovas tai pagrindė pateikdamas teismui 2014 m. sausio 15 d. tarp jo ir įmonės UAB „Vilmstata“ sudarytą paskolos sutartį Nr. 14/01/15, pagal kurią jis savo įmonei UAB „Vilmstata“ suteikė 30 000 Lt paskolą. Atsakovas nurodė, jog šiuos pinigus gavo būtent iš ieškovo 2014 metų pradžioje. Taigi, tarp ginčo ir kitų paskolos sutarčių yra pusantrų metų skirtumas. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2014 m. vasario 11 d. bankiniu pavedimu buvo grąžinta 30 000 Lt suma – būtent tokia, kurią atsakovas paskolino savo įmonei ir kurią teigia pasiskolinęs iš ieškovo pagal 2014 metų žodinę paskolos sutartį. Be to, pagal ginčo Paskolos sutartį, atsakovas turėjo grąžinti ieškovui skolą iki 2013 m. liepos 3 d., o bankinis pavedimas, kuriuo grąžinta 30 000 Lt suma, atliktas tik 2014 m. vasario 11 d., taigi, bankinio pavedimo suma ir data nesutampa nei su ginčo Paskolos sutarties suma, nei su joje nustatytu paskolos grąžinimo terminu.Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas kėlė klausimą, ar 2014 tarp atsakovo ir įmonės UAB „Vilmstata“ sudaryta paskolos sutartis Nr. 14/01/15, pagal kurią atsakovas savo įmonei UAB „Vilmstata“ suteikė 30 000 Lt paskolą, negalėjo būti sudaryta fiktyviai, atgaline data, tačiau teismas pažymėjo, kad kartu su šia Paskolos sutartimi atsakovas pateikė ir kitus įrodymus, o būtent: kasos pajamų orderį Nr. KPO8165, vietinio mokėjimo nurodymus ir 2014 m. vasario 11 d. patvirtinimą, kuriame nurodoma, kad 2014 m. vasario 11 d. atliktas vietinis mokėjimas yra 2014 m. sausio 15 d. gautos paskolos grąžinimas. Šie dokumentai, teismo vertinimu, paneigia abejones, jog sutartis galėjo būti sudaryta fiktyviai, atgaline data, nes kasos pajamų orderis yra oficialus dokumentas, kuris yra registruojamas, įtraukiamas į buhalterinę apskaitą. Be to, ieškovas šio dokumento neginčijo. Taip pat nėra paneigta, kad 2014 m. vasario 11 d. atsakovui iš įmonės UAB „Vilmstata“ pervesti pinigai nėra šios paskolos grąžinimas, taigi nėra pagrindo abejoti šios paskolos sutarties tikrumu.Teismas nurodė, kad teismo posėdžių metu šalys negalėjo paaiškinti, kodėl egzistuoja trys originalūs Sutarties egzemplioriai, nors Sutartyje nurodyta, kad sudaromi tik du. Byloje iš esmės nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, jog paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui – atsakovui. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes nebuvo įvykdyta esminė sutarties sąlyga – nebuvo perduotas sutarties dalykas, taigi, ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas R. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priimti naujus įrodymus, garso įrašo kopiją, įrašytą į kompiuterinę laikmeną; paskirti pateikto naujo įrodymo (garso įrašo) teismo ekspertizės atlikimą, stenogramos sudarymą; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Jokių įrodymų, patvirtinančių savo atsikirtimą dėl pinigų negavimo, atsakovas teismui nepateikė, tik žodžiu nurodė, kad pinigų pagal Paskolos sutartį Nr. 01 nėra gavęs. Nors asmeniniai, bylos baigtimi suinteresuoto asmens liudijimai pagal teismų praktiką vertinami kaip subjektyvūs ir silpnos įrodomosios galios įrodymai, teismas juos įvertino kaip svaresnius už ieškovo pateiktą rašytinį įrodymą.Priešingai nei nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas suformulavo taisyklę, pagal kurią net ir nesant paskolos sutartyje įrašo apie paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, toks faktas gali būti nustatomas (patvirtinamas) vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Paskolos sutartis Nr. 01 atitinka formaliuosius paskolos sutarties reikalavimus, t. y. paskolos sutartis sudaryta rašytine forma; joje nurodytas paskolos dalykas, kurį paskolos gavėjui perdavė (paskolos gavėjas „pasiskolino“) paskolos davėjas; paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą iki konkrečios datos, mokėti 40 proc. metines palūkanas, netesybas, jeigu prievolė nebus laiku įvykdyta; sutartį pasirašė abi šalys (CK 6.870-6.871 straipsniai). Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad paskolos sutartis yra sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 3K-7-430/2013).Negavęs pinigų pagal paskolos sutartį atsakovas (paskolos gavėjas) privalėjo nedelsiant kreiptis į ieškovą (paskolos davėją) su rašytiniu pranešimu dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo esant esminiam sutarties sąlygų pažeidimui – pinigų neperdavimo, o nepavykus nutraukti sutarties – kreiptis į teismą dėl paskolos sutarties nutraukimo. Tačiau atsakovas tokio pobūdžio dokumentų, įrodančių jo atsikirtimus dėl pinigų negavimo, teismui nepateikė.Pagal 2014 metais galiojusio CK 6.871 straipsnio nuostatas, fizinių asmenų paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršijo 2 000 Lt. Atsakovas pareiškė, kad ieškovas jam 2014 metais paskolino 30 000 Lt pagal žodinį susitarimą, taip pažeisdamas CK normas. Toks atsakovo pareiškimas suponuoja atsakovo tikslingą siekį suklaidinti teismą ir proceso šalis, kadangi atsakovas neturi jokio dokumento, pasirašyto tiek ieškovo, tiek atsakovo, patvirtinančio paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui, o atsakovo pareiškimas dėl tariamai suteiktos paskolos pagal žodinį susitarimą apskritai negali būti vertinamas kaip įrodymas nagrinėjamoje byloje. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai (paskolos sutartis ir buhalterinis dokumentas, pagal kuriuos atsakovas perskolino savo įmonei UAB „Vilmstata“ minėtus 30 000 Lt) nagrinėjamos bylos kontekste yra menami ir neturi jokios sąsajos su bylos nagrinėjimu. Jie įrodo kreditorinių santykių buvimą tarp atsakovo ir UAB „Vilmstata“, ir tokių santykių ieškovas net neketina ginčyti, nes tam neturi jokio tikslo ir juridinio pagrindo. Paskolos sutartis Nr. 01 buvo sudaryta 2012 metais ir rašytine forma, skolinant ženklią sumą (100 000 Lt) be jokio turto įkeitimo, todėl pagal sutarties sąlygas buvo nustatytos 40 proc. dydžio metinės palūkanos. Taigi, jeigu ieškovas 2014 metais būtų suteikęs atsakovui tokią didelę paskolą (30 000 Lt), jis būtinai būtų sudaręs rašytinę sutartį ir nustatęs metines palūkanas.Ieškovas visais teisėtais būdais, laikydamasis procesinės teisės normų, siekė pateikti teismui vieną iš svarbiausių įrodymų (garso įrašą). Tačiau teismas įrodymą nepagrįstai atsisakė priimti.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:2012 m. liepos 3 d. Paskolos sutartyje pinigų perdavimo paskolos davėjui faktas neužfiksuotas, todėl įrodinėjimo pareiga tenka būtent ieškovui – būtent ieškovas privalo įrodyti pinigų perdavimo atsakovui faktą, o ne atsakovas privalo įrodyti, kad pinigų realiai negavo. Ieškovas pinigų perdavimo atsakovui fakto neįrodė, todėl tai, kad teismas nepripažino tarp šalių buvus paskolos teisinius santykius, nereiškia, kad teismas atsakovo asmeninius liudijimus, jog atsakovas pinigų negavo, įvertino kaip svaresnius už ieškovo pateiktą rašytinį įrodymą.Paskolos sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminologija, gramatinės išraiškos formos nesuponuoja aplinkybės, kad atsakovui pinigai buvo faktiškai perduoti.Priešingai nei nurodo ieškovas, abu paskolos sutarties originalus turi atsakovas. Ieškovo turimas paskolos sutarties variantas yra arba kopija, arba klastotė, todėl paskolos sutarties buvimas pas ieškovą nepatvirtina ir nepreziumuoja, kad paskolos sutarties pagrindu pinigai atsakovui realiai buvo perduoti. Rašytinės sutarties formos nebuvimas nedaro jos negaliojančia. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai kartu su pastebėjimais dėl 2014 m. vasario 11 d. pavedimo sumos ir datos yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškovas neįrodė, jog 2014 m. vasario 11 d. pavedimu pervesti pinigai buvo dalinis mokėjimas pagal 2012 m. liepos 3 d. paskolos sutartį.Ieškovui paskolos sutarties pagrindu neperdavus atsakovui pinigų, darytina išvada, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Taigi atsakovas, negavęs pinigų pagal paskolos sutartį, neprivalėjo nedelsiant kreiptis į ieškovą su rašytiniu prašymu dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir juo labiau neturėjo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl paskolos sutarties nutraukimo.Paties ieškovo veiksmai, susiję su paskolos sutarties vykdymu, kaip tik patvirtina, kad pinigai atsakovui realiai nebuvo perduoti. Jeigu ieškovas būtų perdavęs pinigus atsakovui, jis, kaip protinga sutarties šalis, sutartyje numatytu terminu neatgavęs paskolintų pinigų, būtų siuntęs atsakovui reikalavimus grąžinti paskolintus pinigus, sutartimi sulygtas palūkanas bei delspinigius; būtų siuntęs pranešimą apie vienašališką sutarties nutraukimą, nedelsiant kreipęsis į teismą. Tuo tarpu ieškovas nesiėmė jokių veiksmų ir tik 2016 metų kovo mėnesį kreipėsi į teismą dėl tariamai paskolintų pinigų grąžinimo. Net jei ieškovas 2015 m. lapkričio mėnesį ir buvo ką siuntęs atsakovui, toks dokumentas buvo siųstas praėjus daugiau kaip dvejiems metams po paskolos grąžinimo termino. Todėl laikyti, kad šis dokumentas iš tiesų buvo susijęs su 2012 m. liepos 3 d. paskolos sutartimi, ar kad jis patvirtina aplinkybę, jog atsakovui buvo perduoti pinigai, neprotinga.Teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo pateiktus papildomus įrodymus – garso įrašą bei jo stenogramą. Ieškovo minimas papildomas įrodymas – garso įrašas, pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas pavėluotai; įrodymų prijungimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą; ieškovo pateikti įrodymai neatitinka įrodymų leistinumo bei sąsajumo reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo ir ekspertizės skyrimo
Apeliaciniame skunde apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo priimti naujus įrodymus – garso įrašo kopiją, ir skirti garso įrašo ekspertizę bei stenogramos sudarymą. Teismas šių apelianto prašymų netenkina, nes sprendžia, kad byloje yra pakankamai duomenų (įrodymų), kad būtų įvertinti esminiai byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir patikrintas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl paskolos sutarties sudarymo fakto.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, nes nebuvo įvykdyta esminė sutarties sąlyga – nebuvo perduotas sutarties dalykas (pinigai). Apeliantas su tuo nesutinka ir tvirtina, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei padarė išvadas, kurios prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams bei nustatytiems faktams.Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad aplinkybė, jog rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).Įrodinėdamas paskolos sutarties su atsakovu sudarymą (taigi ir pinigų perdavimo atsakovui faktą), apeliantas pateikė teismui šalių pasirašytą 2012 m. liepos 3 d. paskolos sutartį ir banko sąskaitos išrašą, kuriame užfiksuotas atsakovo apeliantui atliktas mokėjimas su nurodyta mokėjimo paskirtimi – paskolos grąžinimas.Atsakovas, nesutikdamas, kad 2014 m. vasario 11 d. atliktas mokėjimas buvo dalinis ginčo paskolos grąžinimas, teigė, kad tai buvo kitos apelianto atsakovui suteiktos paskolos grąžinimas. Apeliantui neigiant, kad atsakovas jam turėjo ir kitų finansinių įsipareigojimų, įrodyti šias aplinkybes, pagal Civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, turėjo atsakovas.Atsakovas tvirtino, kad 2014 m. vasario 11 d. grąžino apeliantui pagal 2014 metų pradžioje tarp šalių žodžiu sudarytą paskolos sutartį pasiskolintus 30 000 Lt. Tačiau įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą, t. y. sutarties sudarymą, atsakovas nepateikė.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad atsakovo pateikti dokumentai – 2014 m. sausio 15 d. rašytinė paskolos sutartis tarp atsakovo ir UAB „Vilmstata“, pagal kurią atsakovas suteikė šiai įmonei 30 000 Lt paskolą; mokėjimo nurodymas, pagal kurį UAB „Vilmstata“ 2014 m. vasario 11 d. grąžino atsakovui 30 000 Lt, ir kt. – įrodo paskolinių santykių buvimą tarp atsakovo ir minėtos įmonės, tačiau jokio objektyvaus ryšio su apeliantu, juo labiau žodinės paskolos sutarties tarp bylos šalių sudarymą, nepagrindžia.Taigi atsakovui neįrodžius savo atsikirtimų, kad 2014 m. vasario 11 d. atliktas mokėjimas buvo kitos, o ne ginčo paskolos dalinis grąžinimas, teismas daro išvadą, kad apeliantas, pateikdamas ginčo paskolos sutarties originalą, kuriame nurodyta, kad „kreditorius suteikia paskolos gavėjui paskolą, kuri yra lygi 100 000 Lt <..>“ (sutarties 1 straipsnis), bei dokumentą, patvirtinantį atsakovo apelianto naudai atliktą mokėjimą su nurodyta paskirtimi „paskolos grąžinimas“, įrodė paskolos sutarties tarp šalių sudarymą (CPK 185 straipsnis).Tai, kad, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir atsakovas, minėtą mokėjimą atsakovas atliko praėjus septyniems mėnesiams nuo sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino (2013 m. liepos 3 d.) pabaigos ir sumokėjo 30 000 Lt (nors sutartyje numatyta paskolos suma yra 100 000 Lt), nėra pagrindas spręsti, kad tai nebuvo (iš principo negalėjo būti) ginčo paskolos (dalinis) grąžinimas, juo labiau, kaip minėta, aplinkybės, kad šalis būtų sieję ir kiti paskoliniai santykiai, atsakovas neįrodė.Atsakovo nurodomas argumentas, kad apelianto turimas paskolos sutarties egzempliorius yra kopija arba klastotė (o ne originalas), taip pat nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Kaip skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, teismo posėdžių metu tiek apeliantas, tiek atsakovas pateikė apžiūrai originalius sutarties egzempliorius.Pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste, paskolos sutarties sudarymo, teismo vertinimu, nepaneigia ir tai, kad dėl paskolos grąžinimo apeliantas kreipėsi į teismą tik 2016 metais. Byloje nustatyta, kad pagal sutarties nuostatas atsakovas turėjo grąžinti paskolą iki 2013 m. liepos 3 d. Dalinį paskolos grąžinimą atsakovas atliko 2014 m. vasario 11 d., o 2015 m. lapkričio 23 d. apeliantas išsiuntė atsakovui raginimą grąžinti skolą. Nors apelianto elgesys susigrąžinant skolą, ypač laikotarpiu nuo dalinio skolos grąžinimo iki ieškinio pareiškimo (dveji metai), galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis rūpestingumo ir atidumo kriterijų, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kreditoriaus elgesiui įtakos gali turėti ir įvairūs subjektyvūs veiksniai, sprendžia, kad vien kreipimosi į teismą momentas (o kartu ir kreditoriaus elgesys ginant savo pažeistas teises) nagrinėjamu atveju nėra pakankamas pagrindas paneigti kitais bylos įrodymais nustatytą paskolos sutarties sudarymo faktą.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, ir tai lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.Apeliantas byloje pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo visą paskolos sutartyje numatytą paskolos sumą – 28 962 Eur. Tačiau, kaip minėta, apeliantas pripažino, kad dalį paskolos – 8 688,60 Eur (30 000 Lt), atsakovas apeliantui yra grąžinęs.Dėl šių priežasčių skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovui iš atsakovo 20 273,40 Eur skolos (28 962 Eur - 8 688,60 Eur = 20 273,40 Eur) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteisiama 607,60 Eur už ieškinį ((868 Eur x 70 proc.)/ 100 proc. = 607,60 Eur) ir 607,60 Eur už apeliacinį skundą ((868 Eur x 70 proc.)/ 100 proc. = 607,60 Eur) sumokėto žyminio mokesčio.Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį, valstybei iš atsakovo priteisiama 4,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme ((6,08 Eur x 70 proc.) / 100 proc. = 4,26 Eur). Iš ieškovo šios išlaidos nepriteisiamos, nes ieškovui tenkanti šių išlaidų dalis (1,82 Eur) yra mažesnė už teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. Nr. 1R-261/1K-335 įsakymu, pakeistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290, nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3 Eur).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 20 273,40 Eur skolos ir 607,60 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. G. 4,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.
Priteisti ieškovui R. S. iš atsakovo V. G. 607,60 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos.