Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį patenkinti iš esmės skunde nurodytais pagrindais.

Žemesnės instancijos teismas

CK 1.131 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomas teisinis pagrindas (CK 1.127 str. 2 d.), kuriuo remdamasis jis prašo netaikyti ieškinio senaties termino, šiuo atveju netaikytinas, kadangi prievolė, kaip civilinis teisinis santykis, pagal savo turinį ir prasmę (CK 6.1-6.4 str.), negali būti prilyginama šiuo metu pareiškėjo atliekamai laisvės atėmimo bausmei.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2009-04-15 iki 2009-04-17; nuo 2009-09-30 iki 2009-10-09; nuo 2010-04-21 iki 2010-04-28; nuo 2011-03-30 iki 2011-04-06; nuo 2011-09-21 iki 2011-09-28; nuo 2012-10-31 iki 2012-11-07; nuo 2013-07-03 iki 2013-07-05; nuo 2013-11-29 iki 2013-12-06; nuo 2013-12-13 iki 2013-12-20 (b. l. 7-10). Skundas teismui pateiktas 2015-10-13 (pagal spaudą ant voko) (b. l. 1-2, 3). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad A. J. 2014-02-28 padavė teismui skundą administracinėje byloje Nr. I-6704-142/2014, kuriame prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 500 080 Lt neturtinei ir turtinei žalai atlyginti. Teismas 2014-06-25 nutartyje konstatavo, kad skunde pareiškėjas akcentuoja, jog neturtinę žalą patyrė dėl LAVL jam nesuteiktų tinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, be to, kartu nurodo ir kitus neteisėtus veiksmus (neveikimą), dėl kurių patyrė žalą ir prašo ją atlyginti: nešildomos patalpos, netinkamai įrengti tualetai, nesudarytos galimybės nusiprausti po šiltu dušu kiekvieną dieną, etapavimo metu pareiškėjas negauna pietų ir apie 4 val. laikomas prirūkytoje patalpoje. Konstatavęs, kad byloje vyrauja civilinis teisinis santykis (pareiškėjas skunde ypač akcentuoja LAVL netinkamai jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, o kitus veiksmus (neveikimą) nurodo kaip papildomus (išvestinius)) teismas nustatė, kad byla teismo žinion priimta nagrinėti pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles, todėl perdavė bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-3362-640/2015 pagal ieškovo A. J. ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 500 000 Lt neturtinės žalos ir 80 Lt turtinės žalos atlyginimą, 2015-10-20 sprendimu ieškinį atmetė. Sprendime teismas konstatavo, kad atsakovas suteikė ieškovui tinkamas sveikatos priežiūros paslaugas, o ieškovas neįrodė žalos atsiradimo fakto. Išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-3362-640/2015 apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2016-06-22 nutartimi (civ. byla Nr. 2A-462-186/2016) Vilniaus apygardos teismo 2015-10-20 sprendimą paliko nepakeistą.

Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau –LVAT) , tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, jog įgyvendinant teisinės valstybės principą, turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl tarp jų praeityje susiklosčiusių teisinių santykių nebus inicijuojamas teisminis ginčas (LVAT 2008-11-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; 2008-07-25 nutartis adm. b. Nr. A146-335-08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-23 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-344/2011 ir kt.). Taip pat akcentuota, kad asmuo privalo tinkamai rūpintis savo teisių gynyba, sąžiningai naudotis įstatymo nustatytomis procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir skundo teismui padavimo teise, tuo tarpu, esant neapdairiam, nerūpestingam ir pasyviam paties suinteresuoto asmens elgesiui, jo galimai pažeistos teisės negali būti ginamos ir jis turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Pabrėžiama, jog tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo ir asmuo tai suvokė, tačiau nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad civilinių teisinių santykių stabilumas, kaip didesnė vertybė, turi būti išsaugota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-31 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-27/2011 ir kt.).

Pagal LITEKO duomenis nustatyta, jog pareiškėjas jau 2014-02-28 Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-6704-142/2014 kėlė reikalavimus atlyginti dėl neteisėtų atsakovės Lietuvos valstybės atstovės LAVL veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą tuo pagrindu, kad jo laikymo LAVL metu buvo netinkamai įrengti tualetai, nesudarytos galimybės nusiprausti po dušu, etapavimo metu pareiškėjas negaudavo pietų ir kartu su rūkančiais asmenimis buvo laikomas vienoje patalpoje. Teismui perdavus šį skundą nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui, pareiškėjo reikalavimai, susiję su administracine teisena (išskyrus reikalavimą atlyginti neturtinę žalą tuo pagrindu, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, dėl kurio pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-22 nutartyje civ. byloje Nr. 2A-462-186/2016), buvo palikti nenagrinėti. Teismas konstatuoja, kad dėl reikalavimų atlyginti patirtą neturtinę žalą tuo pagrindu, kad jo laikymo LAVL metu buvo netinkamai įrengti tualetai, nesudarytos galimybės nusiprausti po dušu, etapavimo metu negaudavo pietų ir kartu su rūkančiais asmenimis buvo laikomas vienoje patalpoje, pareiškėjas teismui pateikė skundą 2014-02-28, t. y. praleidęs reikalavimams, apimantiems laikotarpius nuo 2009-04-15 iki 2009-04-17, nuo 2009-09-30 iki 2009-10-09 ir nuo 2010-04-21 iki 2010-04-28, taikytiną CK 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Byloje esančiais įrodymais nenustatyta jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, jog šis terminas praleistas dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovės atstovės prašymas taikyti ieškinio senaties terminą tenkintinas, o sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumą ir teisėtumą, vertintini ir analizuotini LAVL veiksmai nuo 2011-03-30 iki 2011-04-06, nuo 2011-09-21 iki 2011-09-28, 2012-10-31 iki 2012-11-07, nuo 2013-07-03 iki 2013-07-05, nuo 2013-11-29 iki 2013-12-06, nuo 2013-12-13 iki 2013-12-20.

CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246– 6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

Vadovaujantis CK 6.250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). Tai pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl, įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007-06-26 sprendimas administracinėse bylose Nr. A14-653/2007 ir 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Žemesnės instancijos teismas

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nustatyta, kad vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).

Pareiškėjas nurodo, kad tualetas nėra visiškai atskirtas nuo palatos. Jame įrengta tik skylė, o ne klozetas. Toks sanitarinės patalpos įrengimas sukėlė jam didelius neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, privatumo pažeidimą.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, joje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.