Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, atsakovės pusėje AAS „Gjensidige Baltic“, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad analogiškas skundas dėl netinkamų LAVL veiksmų yra pripažintas pagrįstu ir tenkintas iš dalies administracinėje byloje Nr. I-5649-456/2015.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal Įstatymo 13 straipsnį, pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą. Turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama Įstatymo ir Civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka (Įstatymo 24 str. 1 d.). Atlygintina paciento sveikatai padaryta (turtinė ir neturtinė) žala – pakenkimas paciento sveikatai, jo sužalojimas ar mirtis, atsiradę dėl sveikatos priežiūros paslaugas teikusio asmens neteisėtos kaltos veikos (Įstatymo 2 str. 2 d.).

Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283 str., Įstatymo 12 str.), konstatuojama tada, kai nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, reikalaujantis žalos atlyginimo (ieškovas). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl tol, kol ši prezumpcija nepaneigta, kaltės įrodinėti nereikia (CK 6.248 str. 1 d.).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad jam nebuvo gydoma diagnozuota dešinio inksto hidronefrozė. Teismas vadovavosi Komisijos sprendimu (1 t., b. l. 23-25), iš kurio turinio matyti, kad Komisija rėmėsi jai pateiktomis VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos išvadomis. Šios gydymo įstaigos Nefrologijos centro profesorius M. Miglinas, apžiūrėjęs apeliantą ir atlikęs jo medicinos dokumentų analizę, išvadose nurodė, kad apeliantui Ligoninėje diagnozės buvo nustatytos laiku ir teisingai; reikiami tyrimai atlikti pagal antro lygio stacionarinių vidaus ligų ir kitų medicinos sričių reikalavimus; apeliantui paskirtas tinkamas gydymas; diagnostinių ar gydymo klaidų nepadaryta. Minėtose išvadose taip pat nurodyta, kad apelianto vienintelio inksto su lengvo laipsnio hidronefroze funkcija šiuo metu pagal atliktus tyrimus yra normali; po VUL Santariškių klinikų urologų ir nefrologų bendros apžiūros nustatyta diagnozė: lėtinė inkstų liga I stadija (dešiniojo vienintelio inksto hidronefrozė), pirminė arterinė hipertenzija I laipsnio; dešinės hidronefrozės patikslinimui 2013 m. gruodžio 18 d. buvo numatyta atlikti pilvo organų kompiuterinę tomografiją. Minėtos ligos gydymo eigą patvirtina gydytojų įrašai apelianto asmens sveikatos istorijoje (1 t., b. l. 82-97), epikrizėse (1 t., b. l. 99-103). Šie duomenys paneigia apelianto teiginius, kad jam buvo duodami vaistai tik arterinei hipertenzijai gydyti, kad byloje nėra jokių įrodymų dėl dešinio inksto hidronefrozės gydymo. Priešingai, jokių įrodymų, kurie patvirtintų paties apelianto teiginius, kad LAVL gydytojai faktiškai neatliko jokių hidronefrozės gydymo veiksmų ar juos atliko netinkamai, byloje nėra pateikta (CPK 178 str.). Be to, byloje nustatyta, kad apeliantui buvo paskirta III-o lygio urologo konsultacija dėl tolimesnio dešiniojo inksto gydymo, tačiau apeliantas šios konsultacijos pasirašytinai atsisakė. Apeliantas teigia, kad į šią konsultaciją negalėjo nuvykti dėl sutrikusios sveikatos, nes 2013 m. lapkričio 11 d. buvo uždarytas baudos izoliatoriuje, prieš tai susipjaustė abiejų rankų venas, dar buvo atsisakęs maisto, vandens ir medikamentų. Toks apelianto elgesys rodo, kad jis pats, kaip teisingai konstatuota Komisijos sprendime, nevykdo Įstatymo 12 straipsnyje jam numatytų paciento pareigų: rūpintis savo sveikatai ir bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų (CPK 185 str.).

Pažymėtina ir tai, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti apeliantui padarytą žalą. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantas dešiniojo inksto hidronefroze serga nuo 2003 m. Kaip minėta, ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu kompetentingas specialistas nustatė, kad pagal atliktus tyrimus šio inksto funkcija yra normali. Byloje nėra duomenų, kad apeliantui yra būtina inksto operacija. Taigi joks pakenkimas apelianto sveikatai nenustatytas. Apelianto nurodomi dvasiniai išgyvenimai dėl šios ligos pasekmių jo sveikatai ateityje nėra susiję su atsakovės veiksmais (neveikimu) ir šiuo atveju negali būti laikomi tokių veiksmų rezultatu. Akivaizdu, kad nesant nustatytų neteisėtų atsakovės veiksmų bei apeliantui atsiradusios žalos fakto, nėra ir kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio bei atsakovės kaltės. Todėl apelianto ieškinio reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl atsakovės netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų atmestas pagrįstai.

Dėl apelianto argumento, kad etapavimo į LAVL metu, kol buvo tikrinami jo daiktai, jis kelias valandas buvo priverstas laukti Ligoninės patalpoje, kurioje buvo rūkoma, teisėjų kolegija pažymi, kad kaip nurodo pats apeliantas, Ligoninės patalpose yra įspėjamieji ženklai, draudžiantys rūkymą. Atsakovė nepaneigė, kad apelianto nurodytu metu minėto draudimo faktiškai nebuvo laikomasi. Iš to galima daryti išvadą, kad atsakovė, neužtikrinusi apelianto buvimo LAVL patalpose nagrinėjamai bylai aktualiu apelianto nurodytu laikotarpiu sąlygų, kad jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažeidė Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, neužtikrino tuo metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktų reikalavimų vykdymo, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nerūkančio asmens buvimas vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis sukelia jam nepatogumų, diskomfortą, gali pakenkti sveikatai, nes nerūkantis asmuo yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru ir CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme patiria neturtinę žalą. Teismų praktikoje yra nuosekliai pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-442/2016 ir kt.). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų apelianto laikymo sąlygų, nėra pagrindo paneigti, kad apeliantas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus būdamas vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas LAVL tinkamomis sąlygomis. Kita vertus, pažeidimo trukmė, t. y. tabako dūmų poveikis apeliantui nebuvo ilgalaikis. Byloje nėra duomenų, jog dėl rūkymo Ligoninės patalpose metu apeliantui būtų pablogėjusi sveikata. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto gydymo stacionare istorijose iki 2013 m. liepos 3 d. buvo žymima, kad pacientas rūko (1 t., b. l. 137-143). Apelianto skunde, adresuotame LAVL, toks jo teisių pažeidimas nenurodytas (1 t., b. l. 179-186). Nenustatyta, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti apelianto orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šios aplinkybės eliminuoja prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkinimą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija apelianto pažeistai teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad analogiškas skundas dėl netinkamų LAVL veiksmų yra pripažintas pagrįstu ir tenkintas iš dalies administracinėje byloje Nr. I-5649-456/2015 (teisingas bylos Nr. I-5649-426/2015). Visų pirma, minėtoje administracinėje byloje buvo reikalavimai atlyginti neturtinę žalą buvo reiškiami kitais pagrindais, nei šioje byloje (toje byloje buvo skundžiamasi dėl perpildytų palatų, antisanitarinių sąlygų ir pan., o ne dėl sveikatos priežiūros paslaugų kokybės). Antra, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimas minėtoje byloje buvo apskųstas apeliacine tvarka ir šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, todėl atmesdamas apelianto ieškinį, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Todėl skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.