Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-756-556/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-05-09
Bylos Nr.: A-756-556/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04642-2014-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas.

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas: M. M.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo: Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-756-556/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04642-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, ir Ligoninė), priteisti jam 11 594 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo teisės ir laisvės nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. sausio 10 d. periodiškai buvo grubiai pažeistos dėl netinkamo gydymo. Gydymas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sukelia neigiamų pasekmių jo sveikatai (besigydant vieną ligą dėl netinkamų sąlygų atsiranda nauja liga) dėl gydytojų nekompetentingumo ir netinkamo skiriamo gydymo. Gydytojai nepaaiškina ligos simptomų, susidaro vaizdas, kad yra vykdomi įvairūs eksperimentai arba gydoma labai nerūpestingai, nekompetentingai. Gydytojai neišklausydavo pareiškėjo, neįsigilindavo į jo paaiškinimus dėl ligos simptomų, dėl gydymo reikalingumo. Pareiškėjui nebūdavo paaiškinama gydymo atsisakymo ar netinkamo gydymo laikymosi pasekmės. Palatos atrodydavo lyg neremontuotos nuo įstaigos pastatymo laikotarpio, t. y. sienos pažeistos – byra tinkas (apie 65 proc.), lubos pageltusios (apie 90 proc.) nuo tabako dūmų, pažeistos pelėsio (apie 30 proc.), grindys nelygios (apie 40 proc.), išmuštos gilios duobės (apie 30 proc.). Visas inventorius netinkamas naudojimui (apie 95 proc.), sulaužytas, netvarkingas, ant lovų nepatogu gulėti: pakrypusios arba su pažeista gulima platforma, todėl gulima ant lentų. Minkštas inventorius išduodamas pažeistas (apie 60 proc.), suplėšytas, netvarkingas, išteptas dėmėm, pižama netinkamo dydžio. Vasarą palatose nėra oro – labai blogas vėdinimas, o žiemą – labai blogas apšildymas, šaltuoju paros laiku – palatose šalta. Tualetas yra avarinės būklės, kurį atstoja anga grindyse, prausyklos netvarkingos, nepatogios, nešvarios. Dušas taip pat avarinės būklės, jį atstoja iš guminės žarnos bėgantis vanduo, juo galima naudotis tik kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, pareigūnų bendravimas yra nekorektiškas ir žeminantis orumą. Nei karto nebuvo suteiktas teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas, todėl buvo labai suvaržyta judėjimo laisvė ir privatumo ribos, gyvenamojo ploto trūkumas sudarė iki 3 kv. m ir daugiau. Be to, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmus, nes buvo laikomas kartu su rūkančiais pacientais, Ligoninės parduotuvėje yra laisvai parduodamas tabakas ir jo gaminiai, o specialių patalpų rūkantiesiems suteikta nėra. Nebuvo pakankamai izoliuojami asmenys, sergantys sunkiomis oru perduodamomis ligomis (tuberkuliozės atvira forma), vedami į tuos pačius dušus, per tuos pačius koridorius, į tuos pačius gydytojų kabinetus. Remontai palatose Nr. 25 ir 4 buvo atlikti tik po pareiškėjo gydymo, o tai parodo, kad pareiškėjas buvo gydomas minėtose kamerose nehigieniškose sąlygose, sukeliančios pavojų pareiškėjo sveikatai, o palata Nr. 2 buvo remontuota paskutinį kartą prieš du metus. Pareiškėjui yra nustatytas (duomenys neskelbtini) paūmėjimas. Dėl netinkamai paskirto gydymo, nesuteiktos laiku specialistų konsultacijos, netinkamų gydymo sąlygų pareiškėjas susargdintas lėtine liga, patyrė papildomų išlaidų, ir dabar dėl to patiria didelių nepatogumų, smarkiai sumažėjo jo gyvenimo kokybė. Ligoninė yra tiesiogiai atsakinga dėl netinkamo gydymo taikymo, dėl to buvo susargdintas lėtine liga – (duomenys neskelbtini). Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) patyrė neturtinę žalą, t. y. nepatogumų ir orumą žeminančių veiksnių, sveikatos sutrikimų, kankinimą, žiaurų elgesį, dabar kamuoja nuolatinė įtampa bei psichologinis ir fizinis išsekimas, negali ramiai miegoti, jaučia nuolatinę baimę.

Atsiliepimas

Atsakovas LAVL atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 119–123) prašė skundą atmesti, o skundo dalį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nutraukti.

Atsakovas paaiškino, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Atkreipė dėmesį į tai, kad Ligoninės Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas. Ligoninės kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka reikalavimus. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Ligoninės turtą, šalinami minimaliausiais terminais. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) Ligoninėje pilnai panaudojamos ir Ligoninės gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos. Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Ligoninė turi sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone UAB „Švaros etalonas“. Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas ne rečiau kaip kartą per savaitę. Visi asmenys sergantys tuberkulioze yra izoliuoti, dėvi apsaugines kaukes. Ligoninė vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančiais infekcinių ligų kontrolę ir profilaktiką. Šios infekcinės ligos kontrolė yra griežtai įgyvendinama, todėl laikomasi visų priemonių ir prevencijos reikalavimų. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą – higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Įvertindama aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, ir tai, jog informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta Ligoninėje, Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Be to, bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Ligoninėje nėra prekiaujama tabako gaminiais, nes Ligoninė parduotuvės neturi. Suimtieji ir (arba) nuteistieji turi galimybę apsipirkti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo parduotuvėje. Pareiškėjas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir (arba) nesuteikimo privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau – ir Komisija) prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Nesutikdamas su Komisijos sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo, todėl prašė skundo dalį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nutraukti. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 169–173) prašė skundą atmesti, o skundo dalį dėl netinkamo gydymo palikti nenagrinėtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos pareiškėjui buvo teiktos atsižvelgiant į sveikatos būklę. (duomenys neskelbtini) sukelia įvairios bakterijos bei lytiniu keliu plintantys mikroorganizmai. (duomenys neskelbtini) prasideda persirgus (duomenys neskelbtini) uždegimu. Šios ligos gydymui skiriami antibiotikai, taip pat augaliniai preparatai, kurie pasižymi priešuždegiminiu veikimu. Norint išvengti (duomenys neskelbtini) svarbu laiku ir efektyviai gydyti (duomenys neskelbtini). Buvimas Ligoninėje neturėjo įtakos šios ligos atsiradimui. Pažymėjo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Ginčai dėl žalos atlyginimo, kai sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos asmeniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose, todėl skundo dalis dėl netinkamo gydymo turi būti paliktina nenagrinėta. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, jog būtų pablogintas jo buvimas, nebuvo. Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Šis atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Ligoninės administracija elgėsi teisėtai ir pagrįstai, žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu (II t., b. l. 28–34) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 220 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl, pareiškėjo manymu, netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų paliko nenagrinėtą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Ligoninėje atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. sausio 10 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246–6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (pav., bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas nurodė, kad ginčui dėl pareiškėjo argumentų dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Chirurgijos skyriaus 25 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 10 lovų); nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. Chirurgijos skyriaus 27 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 7 lovos); nuo 2012 m. liepos 11 d. iki 2012 m. liepos 18 d. Chirurgijos skyriaus 4 palatoje (34,06 m², 9 lovos), nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje (32,6 m², 9 lovos), nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje (32,6 m², 9 lovos), nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 10 d. Chirurgijos skyriaus 2 palatoje (24,92 m², 7 lovos). Taigi pareiškėjas LAVL buvo 39 dienas. Duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovas nurodė, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. Įvertinęs tai, teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo Ligoninėje laikotarpiais. Atsakovas neneigia, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį (39 dienas) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Šios aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Atsakovo argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas skunde taip pat argumentavo, jog pagrindas neturtinei žalai kilti atsirado ir dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Pareiškėjo teigimu, kamerose palatos atrodydavo lyg neremontuotos nuo įstaigos pastatymo laikotarpio, t. y. byra tinkas, lubos pageltusios nuo tabako dūmų, pažeistos pelėsio, grindys nelygios, išmuštos gilios duobės. Tualetas yra avarinės būklės, kurį atstoja anga grindyse, prausyklos netvarkingos, nepatogios, nešvarios. Dušas taip pat avarinės būklės, jį atstoja iš guminės žarnos bėgantis vanduo, juo galima naudotis tik kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-892 matyti, kad Ligoninės palatoje Nr. 1 buvo nelygių paviršių, kurie sunkiai valomi ir dezinfekuojami, nes vietomis sienų dažai nusilupę, viename sienos kampe išbyrėjęs tinkas, matosi juodos dėmės, tai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011). Šioje palatoje pareiškėjas buvo nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. ir nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d., t. y. 16 dienų. Toks trumpas laiko tarpas dėl pareiškėjo buvimo šioje palatoje, teismo vertinimu, negalėjo sukelti neturtinės žalos, tuo labiau, kad kitų neatitikimų higienos normos reikalavimams nenustatyta. Tame pačiame patikrinimo akte nustatyta, kad palata vėdinama per atvirus langus, palata tvarkinga, visiems ligoniams išduotas tinkamas naudojimui minkštasis inventorius, švarūs lovos skalbiniai. Minkštasis inventorius (čiužiniai) yra dezinfekuojamas po kiekvieno paciento išrašymo dezinfekcijos kameroje. Laisvame chirurginiame skyriuje yra bendra tualeto, dušo ir prausyklos palata, kuri išklota plytelėmis, paviršiai lygūs, pritaikyti valymui ir dezinfekcijai, patalpos buvo tvarkingos. Skyriuje įrengti tupimi tualetai. Pacientams, negalintiems patiems pasinaudoti tualetu, yra skirtos slaugos priemonės. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad Ligoninėje pagal poreikį atliekami remonto darbai: 2013 m. gruodžio 30 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-1436, patvirtinantis, jog atlikti Chirurginio skyriaus sanitarinio mazgo statybos remonto darbai, 2012 m. rugsėjo 17 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-1105, iš kurio matyti, kad atlikti Chirurginio skyriaus 1, 2 palatų remonto darbai, 2013 m. balandžio 23 d. darbų priėmimo aktas patvirtina 25 kameros, sanitarinio mazgo remontą, 2012 m. vasario 21 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-180, iš kurio matyti, jog atlikti 27 kameros, sanitarinio mazgo remontas. Taigi kameros, kuriose buvo pareiškėjas, sanitarinis mazgas periodiškai buvo remontuojamas, todėl teismas negali sutikti su pareiškėjo argumentais dėl jų itin prastos, avarinės būklės. Kaip teigia pareiškėjas, dušu galėjo naudotis kartą per savaitę, o tai atitinka HN 76:2010 68 punktą, pagal kurį laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, kad Ligoninė nesudarė sąlygų jam vėdinti kamerų per langus, todėl skundo argumentai dėl didelės drėgmės kamerose atmestini. Pareiškėjo teigimu, minkštas inventorius išduodamas pažeistas, suplėšytas, netvarkingas, išteptas dėmėm. Ligoninė ir UAB „Švaros etalonas“ 2011 m. birželio 2 d. sudarė skalbimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 13-47, 2012 m. gegužės 30 d. skalbimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 57-41. Vykdant šias sutartis nėra pagrindo teigti, jog Ligoninė neužtikrina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkto, nustatančio, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė <...> gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad visas inventorius netinkamas naudojimui (apie 95 proc.), sulaužytas, netvarkingas, ant lovų nepatogu gulėti. Kaip nurodė atsakovas, Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas. Pareiškėjas apsiribojo tik šių pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo, kokias konkrečiai pasekmes jam sukėlė ta aplinkybė, kad lova buvo nepatogi gulėti. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nusprendė, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildina ir iš to, kad nebuvo pakankamai izoliuojami asmenys, sergantys sunkiomis oru perduodamomis ligomis (tuberkuliozės atvira forma). Sergantys kvėpavimo organų tuberkulioze asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų (Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250). Byloje nenustatyta, kad Ligoninė šio reikalavimo nesilaikė, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo argumentais dėl tuberkulioze sergančių asmenų izoliavimo, dėvėjimo apsaugines kaukes. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Ligoninėje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. LVAT yra pasisakęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, Ligoninės administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (LVAT administracinė byla Nr. A756-1160/2012). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, jog tai, kad ligoninės patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti, yra visuotinai žinoma. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimais dėl informacijos apie draudimą rūkyti iškabinimo Ligoninėje. Įvertinęs aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, ir tai, jog informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta Ligoninėje, teismas padarė išvadą, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu taip pat nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas žalą sieja ir su netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis Ligoninėje. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Remiantis šio įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Taigi, visų pirma, ginčams dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, o, visų antra, tokio pobūdžio ginčai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Įvertinęs tai, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl, pareiškėjo manymu, netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų paliko nenagrinėtą, nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, kai dar galima pasinaudoti ta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 1 p.). Pareiškėjui išaiškinta, kad nesutikdamas su nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka priimtu sprendimu galės Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Teismas pabrėžė, kad pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Atsižvelgiant į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę (39 dienos), į pažeidimo mąstą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui priteistas 220 Eur neturtinės žalos dydis.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 40–44) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo teisės ir laisvės nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. sausio 10 d. periodiškai buvo grubiai pažeistos į tinkamą gydymą, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Dėl neišvengiamų aplinkybių ir nepakankamo ambulatorinio gydymo buvau siunčiamas į LAVL tikslesniam gydymui, tačiau atsakovo suteikiamos sąlygos visiškai neatitinka normų ir yra antisanitarinės. Palatos atrodydavo lyg neremontuotos nuo įstaigos pastatymo laikotarpio. Nei karto nebuvo suteiktas teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas, todėl buvo labai suvaržyta pareiškėjo judėjimo laisvė ir privatumo ribos, gyvenamojo ploto trūkumas sudarė iki 3 kv. m ir daugiau. Be to, buvo priverstas kiekvieną kartą kvėpuoti tabako dūmus. Nebuvo pakankamai izoliuojami asmenys, sergantys sunkiomis oru perduodamomis ligomis (tuberkuliozės atvira forma), vedami į tuos pačius dušus, per tuos pačius koridorius, į tuos pačius gydytojų kabinetus. Netinkamos sąlygos turėjo tiesioginės įtakos ligos paūmėjimui.

2. Teismas bendrai visas palatas įvardino kaip remontuotas, tuo metu, kai gydėsi pareiškėjas, ir detalizavo atskirai ne visas palatas, t. y. taikė atliktų darbų aktus tik tiems atvejams, kurie pateisina atsakovo padėtį, tačiau atkreiptinas dėmesys į palatos Nr. 25 atliktų darbų aktą 2013 m. balandžio 23 d., o pareiškėjas minėtoje palatoje gydėsi 2011 m. rugpjūčio 31 d. – 2011 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu; 2012 m. liepos 11 d. – 2012 m. liepos 18 d. laikotarpiu pareiškėjas gydėsi palatoje Nr. 4, dėl minėtos palatos atsakovas nepateikė visai jokių dokumentų patvirtinančių atliktų remonto darbų aktą, o atsižvelgiant, kad pareiškėjas nurodė, jog visos palatos buvo avarinės būklės, teismas turėjo konstatuoti, kad palata Nr. 4 neatitiko nustatytų higienos normų. Laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d., 2012 m. liepos 11 d. iki 2012 m. liepos 18 d., 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. ir 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d. (teismo nustatyta) pareiškėjas buvo gydomas netinkamos avarinės būklės palatose, viso 26 dienas, ir priešingai, nei teismas nustatė, minėtas laikotarpis netinkamose sąlygose pareiškėjui sukėlė orumo pažeminimą ir nervinę įtampą, kas labai turėjo didelės įtakos gydymui, pati aplinka pareiškėjui kėlė depresiją. Be to, pareiškėjas nurodė apytiksliai procentais pažeidimo palatos būklės mastą, atsakovas nepaneigė minėtų pareiškėjo teiginių dėl minėto laikotarpio, todėl teismas, vadovaudamasis LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, privalėjo priimti juos kaip įrodymus, o ne atmesti. Netinkama palatų būklė ir netinkamas gydymas yra tarpusavyje labai susiję faktai ir turi tiesioginį ryšį, netinkamos būklės arba avarinė būklės palatos reiškia antisanitarines ir nehigieniškas sąlygas, kurių pažeidimas susijęs su HN 76:2010 6 ir 13 punktais.

3. Ligoninės patalpose iki šios dienos yra naudojami tupiamieji klozetai, kas yra nepateisinama, nes pacientams turi būti sudarytos vienodos kaip laisvėje gydymo sąlygos. Teisės aktai įpareigoja gultus keisti kas 10 metų, tačiau atsakovas nenurodė, kada minėtos lovos keistos. Gultai, ant kurių gulėjo pareiškėjas, yra avarinės būklės. Tai neleido pareiškėjui gydymosi metu normaliai išsimiegoti, jautė raumenų skausmus nugaros ir kaklo srityse, veikė psichologinę būseną.

4. Teismo išvada, kad atsakovas tinkamai pasirūpino dėl draudimo rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje, yra nepagrįsta. Atsakovas yra įpareigotas, kad pacientui, o šiuo atveju pareiškėjui, būtų užtikrinta aplinka be tabako dūmų. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ėmėsi tokių priemonių. Atsakovas pažeidė HN 76:2010 6 ir 13 punktus ir vertė pareiškėją gydytis patalpose, kuriose jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais: 1. Nėra įrengta specialių patalpų rūkantiesiems su tinkamu vėdinimu; 2. Atsakovo parduotuvėje parduodamos cigaretės ir tabako gaminiai; 3. Nepateikė nei vienos drausminės nuobaudos, susijusios su rūkymu netinkamoje vietoje. Dėl tinkamos aplinkos privalo pasirūpinti tik atsakovas. Todėl tabako dūmai pareiškėjui sukėlė sunkias sveikatos pasekmes.

5. Be to, nesutiktina su teismo išvada dėl vieno karto per savaitę pareiškėjui suteikto dušo. HN 76:2010 46 punkte yra reikalavimas, kad Ligoninė privalo turėti leidimą – higienos pasą. Todėl Ligoninei gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai (nebūtinai tik laisvės atėmimo vietoms taikomi). Todėl ir dušas su šiltu vandeniu priklauso kiekvieną dieną, o kiti teisės aktai nustato ne retesnį kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.4 punktą, atitinkamų vonios ir dušo įrengimų skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti. Pareiškėjas patyrė orumą žeminančius veiksmus, antisanitarines, nehigienines sąlygas, buvo verčiamas savaitę būti prakaituotu ir būti su kitais pacientais, kurie taip pat buvo prakaituoti, tokios gydymo sąlygos kėlė psichologinę įtampą, depresiją, kankinimo ir pasityčiojimo pojūtį ir tai turėjo tiesioginės įtakos ligos gydymui. Visos netinkamos gydymo sąlygos, neatsižvelgiant į gydymo kokybę, pareiškėjui turėjo 40 procentų pasekmių sunkesnei ligos formai išsivystyti.

6. Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktuose nurodoma, jog šalies įstatymuose turėtų būti nustatyti minimalūs laikymo sąlygų reikalavimai bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo, be to, tų pačių taisyklių 18.1 punkte nustatyta, jog kaliniams skirtų patalpų, ypač miegamųjų, būklė turi užtikrinti pagarbą žmogaus orumui ir, kiek įmanoma, privatumui bei atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti skiriamas tinkamas dėmesys klimato sąlygoms, ypač gyvenamosios patalpos plotui, kubinei oro talpai, apšvietimui, šildymui ir ventiliacijai. LVAT 2012 m. sausio 21 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A602-126/2012 dėl Europos kalėjimų taisyklių ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų laikymosi privalomumo. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. nepatogumų ir orumą žeminančių veiksnių, sveikatos sutrikimų, kankinimą, žiaurų elgesį, po kiekvieno apsilankymo ilgą laiką kamuoja nuolatinė įtampa bei psichologinis ir fizinis išsekimas, negali ramiai miegoti, po tokios aplinkos jaučią nuolatinę baimę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Tikrinamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo M. M. prašomos priteisti 11 594 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpio nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. sausio 10 d. atitinkamais periodais, taip pat dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 220 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui 39 dienas teko mažesnis Ligoninės palatos plotas nei nustatytas minimalus. Kitus pareiškėjo nusiskundimus (dėl palatų neatitikimo higienos normų reikalavimams, kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų) teismas atmetė kaip nepagrįstus, o skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl, pareiškėjo manymu, netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų paliko nenagrinėtą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, pažymėdamas, kad, be kita ko, teismas netinkamai įvertino Laisvės atėmimo vietų ligoninės nurodytus atitinkamus neteisėtus veiksmus, jo įvardytas aplinkybes dėl gydymo kartu su rūkančiais asmenimis, Ligoninės palatų remonto ir jų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams, dėl inventoriaus (konkrečiu atveju – gultų), dėl vieną kartą per savaitę pareiškėjui suteikto dušo, sanitarinio mazgo įrengimo.

Pareiškėjas neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjo skundo dalis dėl jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų buvo palikta nenagrinėta, konstatavus, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti (ABTĮ 103 str. 1 d.). Tačiau teisėjų kolegija pasisakys ir dėl šios sprendimo dalies (ABTĮ 136 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog ginčas dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje Nr. T-77/2006, 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009 ir 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. T-110/2013). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš, jo teigimu, nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ir pareiškėjas apeliaciniame skunde šių aplinkybių iš esmės neneigė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis protingumo, racionalumo principais, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai šią pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą.

Pasisakydama dėl kitos priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardyto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą iš esmės kildino iš to, jog jis LAVL buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas asmeniui tekusį plotą, pagrįstai atsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą būtent LAVL esantiems subjektams, t. y. vadovavosi ginčui aktualių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 11¹.4 punktu, numatančiu, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Taisyklių numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad gydant pareiškėją Ligoninėje: nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Chirurgijos skyriaus 25 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 10 lovų); nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. Chirurgijos skyriaus 27 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 7 lovos); nuo 2012 m. liepos 11 d. iki 2012 m. liepos 18 d. Chirurgijos skyriaus 4 palatoje (34,06 m², 9 lovos); nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje (32,6 m², 9 lovos); nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje (32,6 m², 9 lovos); nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 10 d. Chirurgijos skyriaus 2 palatoje (24,92 m², 7 lovos), buvo pažeisti Taisyklėse nustatyti reikalavimai. Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo gydomas 39 dienas. Kaip pagrįstai pažymėjo teismas, LAVL nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai asmenų su pareiškėju ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose palatose, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami). Įvertinęs tai, teismas pagrįstai nurodė, kad neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo Ligoninėje laikotarpiais. Todėl, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui gydantis LAVL 39 dienas jam nebuvo skirta pakankamai ploto. Be to, pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja atsakovo pateiktų duomenų, kuriais remiantis vertinama, ar buvo laikomasi Taisyklių nustatytų reikalavimų, pagrįstumo, laikotarpio, kai pareiškėjas buvo gydomas LAVL, teismo nustatytų neteisėtų veiksmų buvimo ir (ar) jų trukmės. Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo LAVL neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas įvertinęs aplinkybę, jog visuotinai yra žinomos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta Ligoninėje, padarė išvadą, jog administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Taigi vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015).

Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad palatose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo palatoje buvę kiti asmenys būtų rūkę, taip pat nedetalizavo, abstrakčiai nurodydamas šias aplinkybes. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis galbūt žinodamas, kad rūkyti yra draudžiama, jog jis yra nepagrįstai verčiamas kvėpuoti dūmais, nenurodė, kad yra nesilaikoma numatytų reikalavimų, ar raštu nesiprašė perkeliamas į kitą palatą. Tokių duomenų pareiškėjas nenurodė ir gydymo metu, skunde, apeliaciniame skunde. Atsižvelgus į tai, sutiktina su tuo, kad LAVL ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose ir šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo LAVL neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo teisių pažeidimo.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl palatų Nr. 2, 4, 25, 27 neatitikties teisės aktų reikalavimams.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-892 matyti, jog Ligoninės palatoje Nr. 1 buvo nelygių paviršių, kurie sunkiai valomi ir dezinfekuojami, nes vietomis sienų dažai nusilupę, viename sienos kampe išbyrėjęs tinkas, matosi juodos dėmės, tai neatitinka HN 47:2011 reikalavimų. Kitų higienos normų reikalavimų nenustatyta.

Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio argumentais, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis Ligoninės palatose Nr. 4, 25, t. y. palatų sienos buvo pažeistos pelėsio, byrėjo tinkas, buvo nelygios grindys ir lubos pageltusios nuo tabako dūmų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), taigi, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pažymėtina, jog pareiškėjas pirminiame skunde, grįsdamas patirtą žalą, dėl palatų Nr. 4, 25 būklės, kuriose buvo laikomas, nenurodė detaliai, kokios sąlygos šiose palatose buvo netinkamos konkrečiai (tik pažymėjo, kad remontai atlikti po pareiškėjo gydymo), o kalbėjo bendrai apie visas, kuriose buvo kalinamas, taigi galima buvo suprasti, jog daugiau ar mažiau netinkamos buvo visos. Šiuo atveju pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pats iš esmės pripažįsta, kad nurodė, jog visos palatos buvo avarinės būklės.

Iš bylos duomenų matyti, kad LAVL palatos yra remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atlikti patikrinimai iš dalies patvirtina pareiškėjo teiginius dėl jam neužtikrintų laikymų sąlygų tik palatoje Nr. 1.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (2010 m. kovo 3 d. redakcija) (toliau – ir Normos) yra nustatyta, kad metalinės lovos naudojimo laikas yra 10 metų. Inventorius – lovos, ant kurių gulėjo pareiškėjas, yra avarinės būklės ir naudojamos daugiau kaip 10 metų. Pareiškėjas paaiškino, jog paskirtoje miegamojoje vietoje jis praleido daug laiko ir lovos buvo nestabilios, girgždančios, dėl ko neleido pareiškėjui gydymosi metu normaliai išsimiegoti, jautė raumenų skausmus nugaros ir kaklo srityse, visa tai veikė psichologinę būseną.

Nurodytu klausimu teisėjų kolegija pripažįsta, kad Normoje numatyta, jog metalinės lovos naudojimo laikas yra 10 metų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Normoje numatytą lovos naudojimo laiką, pabrėžia, kad iš Normoje nurodyto laiko savaime negalima daryti išvadą, jog suėjus šiam laikui lova buvo netinkama naudoti, pareigos suėjus nurodytam laikotarpiui ją pakeisti taip pat nenumato ir Normos. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad nors ir pareiškėjas nurodo, jog lova buvo netinkamos būklės, tokioje lovoje gulint pareiškėjui buvo daroma žala, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl šių sąlygų, būtų prašęs išduoti naują lovą, nurodant, jog sena lova vis dėlto nėra tinkama miegoti. Tokių aplinkybių pareiškėjas nebuvo nurodęs nei skunde, nei apeliaciniame skunde. Todėl dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo nurodytu aspektu konstatuoti LAVL neteisėtus veiksmus.

Pagal EŽTT jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, ventiliacijos gyvenamosiose patalpose, minkšto inventoriaus, dėl tuberkulioze sergančių asmenų izoliavimo ir kitus klausimus ir juos įvertino įrodymų bei teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su teismo sprendimo motyvais dėl šių pareiškėjo laikymo LAVL sąlygų vertinimo, tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas prašomą priteisti žalą taip pat sieja su tuo, kad jam buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių nusimaudyti po dušu.

HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Vis dėlto teisėjų kolegija mano, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo.

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, atlikus kitus minėtus neteisėtus veiksmus, patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi šiuo atveju atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes yra pagrindas teigti, kad dėl tokių laikymo sąlygų LAVL pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems minėtiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pažymėtina ir tai, kad, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tai yra susiję su tuo, kad pažeidimo trukmė neilga (iš viso 39 paros), o šis pažeidimo laikotarpis nebuvo ištisinis. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas per ginčui aktualų laikotarpį LAVL iš viso buvo laikomas 39 paras per 6 periodus. Pareiškėjo atžvilgiu buvo konstatuoti neteisėti veiksmai, susiję su minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimu, Lietuvos higienos normos nesilaikymu (tik palatoje Nr. 1), tačiau byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, be to, byloje nebuvo nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015 ir kt.)

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atitinkamą dydį vertino tam tikrų konkrečių aplinkybių visumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vis dėlto nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuoja, kad teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti nėra pakankama kompensuojant pareiškėjo patirtus išgyvenimus ir atitinkamai šis dydis keistinas. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą laikytina 390 Eur suma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodyta neturtinė žala priteistina atsižvelgus į tai, kad LAVL yra būtent gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 390 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 390 Eur (tris šimtus devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius