Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-737-210/2017

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-10-19
Bylos Nr.: 2A-737-210/2017
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Valantienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
Ieškovas: UAB „Ramunėlės vaistinė“, UAB „Satera“, UAB „Limest“, UAB „Helijas NT“, V. E., S. S.
Atsakovas: UAB „Šiaulių lyra“, Šiaulių miesto savivaldybei, E. J., E. R., D. P., T. P., M. R., A. P., J. M., UAB „Aniužė“, UAB „Pietinis būstas“, UAB „Vagos prekyba“, G. K., P. Š., M. M., UAB „Bella lyra“, R. D.

Kategorijos

2.6.2.5Kiti su prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję klausimai
2.6.10.5.2Deliktinė atsakomybė
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai

Civilinė byla Nr. 2A-737-210/2017Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04793-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.5; 2.6.10.5.2; 2.6.10.5.2.17.;3.3.1.20.; (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutė Burbulienė, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Šiaulių lyra“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-67-1004/2017 pagal ieškovų UAB „Ramunėlės vaistinė“, UAB „Satera“, UAB „Limest“, UAB „Helijas NT“, V. E., S. S. įmonės, G. S., patikslintą ieškinį atsakovei UAB „Šiaulių lyra“ dėl neteisėto įskaitymo panaikinimo (ieškovų ieškinio reikalavimai), taip pat pagal atsakovės patikslintą priešieškinį ieškovams dėl nesumokėtų sumų priteisimo (atsakovo priešieškinio reikalavimai) bei pagal atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ patikslintą ieškinį atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei, E. J. (S.), E. R., D. P., T. P., M. R., A. P., J. M., UAB „Aniužė“, UAB „Pietinis būstas“, UAB „Vagos prekyba“, G. K., P. Š., M. M., UAB „Bella lyra“, R. D. dėl žalos atlyginimo (atsakovės reikalavimų dalis), tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, antstolis A. L., Nacionalinė žemės tarnyba, A. G. ir M. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai patikslinę ieškinio reikalavimus teismo prašė: 1) pripažinti visas atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ ieškovams išrašytas PVM sąskaitas faktūras dėl Lyros g. 13, Šiauliai, aikštelių, šaligatvių priežiūros ir apšvietimo neteisėtomis ir įpareigoti atsakovę jas panaikinti, 2) pripažinti, kad atsakovė UAB „Šiaulių lyra“ nepagrįstai ir neteisėtai atliko savo prievolių ieškovams pagal Šiaulių apygardos teismo 2015-10-21 sprendimą įskaitymą su neegzistuojančiomis ieškovams prievolėmis atsakovei, pagal šio teismo sprendimu neteisėtomis pripažintas PVM sąskaitas faktūras bei priteisti iš atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad pagal teismo sprendimą išsiėmė vykdomuosius raštus dėl jiems iš atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ priteistų bylinėjimosi išlaidų bei pateikė juos vykdyti antstoliui. Priėmus vykdomuosius dokumentus vykdyti. Atsakovė UAB „Šiaulių lyra“ nurodė, jog savo prievolę sumokėti ieškovams teismo pritiestas bylinėjimosi išlaidas įskaito kaip dalinį savo priešpriešinio reikalavimo ieškovams įvykdymą, nes ieškovai neva yra skolingi atsakovei už teritorijos Lyros g. 13, Šiauliai, priežiūrą. Tarp ieškovų ir atsakovės nėra nei rašytinio, nei žodinio susitarimo, tarpusavio skolų suderinimo aktų, iš kurių turinio atsakovė galėtų kildinti savo reikalavimus ieškovams. Ieškovai savarankiškai sudarę teritorijos Lyros g. 13, Šiauliai, priežiūros ir valymo sutartis su šias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Ieškovai nepripažino atsakovo siųstų PVM sąskaitų faktūrų dėl atliktų automobilių stovėjimo aikštelių priežiūros (valymo ir apšvietimo) ir jas grąžino kaip nepriimtas ir neapmokėtas. Ieškovai teigia, kad atsakovė nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuriuo galėtų teisėtai rinkti iš kitų patalpų savininkų (žemės naudotojų) tokius mokesčius, įskaitant ir aikštelių apšvietimą. Be to, atsakovė neturi jokių priešpriešinių, vienarūšių, galiojančių ar vykdytinų reikalavimų ieškovams.

Atsiliepimas

3. Ieškovai atsiliepimu į atsakovės priešieškinį prašė jį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Akcentavo, jog atsakovė į vieną ginčą nepagrįstai įtraukia kiemo aikštelę b1, automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai priklausančią aikštelę, esančią už Lyros g. 13, Šiauliai, žemės sklypo ribų. Mano, jog atsakovė prisidengdama aplinkybe, jog savanoriškai prisiėmė pareigą valyti minimą kiemo aikštelę ir pėsčiųjų taką, sudarinėjo atlygintinas lauko prekybos vietų nuomos sutartis, taip gaudama atlygį, dalį kurio skyrė minimai priežiūrai. Pažymėjo, kad nėra jokių teisinių faktinių pagrindų konstatuoti ieškovų deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą šiame ginče, kuriame įrodinėjimo šiuo pagrindu pareiga tenka atsakovei.

Šalies argumentai

4. Atsakovė UAB „Šiaulių lyra“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovai turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką (ir pagrindą). Atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamieji daiktai, esantys Lyros g. 13, Šiauliai, iš jų kiemo aikštelė b1, 1553,13 m² ploto, ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas b2, 493,88 m² ploto. Ieškovai ir atsakovė neturėjo ir neturi jokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės nei į kiemo aikštelę b1 nei į automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2, kurie yra atsakovės nuomojamame valstybinės žemės sklype pagal 1998-05-29 valstybinės žemės nuomos sutartį. Šiaulių miesto savivaldybės aikštelė ir atsakovės kiemo aikštelė b1 yra naudojamos kartu dėl eismo organizavimo viena kryptimi bei kitų aplinkybių, todėl turi būti prižiūrimos kartu ir išlaidos jų priežiūrai yra bendros. Atsakovė ją išplėtė per du kartus savo lėšomis pagal Šiaulių miesto mero 2002-05-14 potvarkį Nr. 194 ir pagal 2006-07-13 sutartį „Dėl teisės statyti naujus inžinerinius infrastruktūros objektus arba rekonstruoti senus objektus įsigijimo“ Nr. SŽ-1146, sudarytą tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir atsakovės. Kadangi ieškovai naudojasi atsakovės nuosavybe, jie privalo atlyginti dalį šių daiktų priežiūros bei išlaikymo išlaidų. 2012-05-31 atsakovė sudarė „Darbų ir paslaugų atlikimo sutartį“ su UAB „Bendrystė“, pagal kurią ši bendrovė įsipareigojo atlikti automobilių stovėjimo aikštelių ir jas ribojančių šaligatvių priežiūrą, valymą, remontą ir aikštelės apšvietimo stulpų priežiūrą: valyti šiukšles, valyti sniegą, išvežti sniegą ir barstyti slydimą mažinančias priemones, atlikti einamąjį remontą ir kt. Išlaidas kiemo aikštelės b1 ir kt. priežiūrai, apšvietimui ir kt. skaičiavo proporcingai patalpų Lyros g. 13, Šiauliai, bendram plotui, nes žemės sklypo nuomos sutartis yra sudarę tik kai kurie patalpų savininkai. Kiemo aikštelės b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2 priežiūrai 2012–2015 m. atsakovė iš viso UAB „Bendrystė“, UAB „Stanklita“ sumokėjo 66814,25 Eur ir 14031,00 Eur PVM, iš viso su PVM 80845,24 Eur, t. y. 1828,94 Eur per 1 mėn. Atsakovė kiemo aikštelės b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2 apšvietimui yra įrengti šeši 1200 W galios prožektoriai, du 500 W galios prožektoriai ir dešimt 250 W galios šviestuvų, kurie įrengti ant pastato, ant apšvietimo stulpų ar klombose šalia automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2. Be to, atsakovė organizuoja ne tik automobilių aikštelių valymą, bet ir sniego mechanizuotą išvežimą, asfalto aikštelės bei šaligatvio takų priežiūrą bei remontą ir pan. Iš AB „Specialusis transportas” sutarčių su ieškovais nustatyta, jog yra prižiūrima kita žemės sklypo dalis, o ne ta, kurioje yra kiemo aikštelė b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas b2. Be to, ne visi iš septynių ieškovų tokias sutartis yra sudarę. Nors ieškovai grąžino atsakovei PVM sąskaitas faktūras, ši aplinkybė yra teisiškai nereikšminga, kadangi įskaityti pakanka vienos šalies pareiškimo, t. y. priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams įskaityti nėra būtina, kad kita šalis akceptuotų tokį įskaitymą ar pan. Atsakovė vienašališkus įskaitymus atliko įskaitydama priešpriešinius ieškovų reikalavimus pagal Šiaulių apygardos teismo 2015-10-21 sprendimą. Kadangi kasacinis teismas šį sprendimą panaikino, išnyko ieškovų teisė atsakovei, atitinkamai ir išnyko atsakovės teisė atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Todėl atsakovė atšaukė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, bet tai reiškia, jog patikslinto ieškinio dalis neteko prasmės, nes atsakovė atšaukė priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Kitos patikslinto ieškinio dalies ieškovų ieškinio reikalavimas negali būti nagrinėtinas dėl nenurodyto konkretaus ieškinio dalyko.

5. Atsakovė UAB „Šiaulių lyra“ patikslintu priešieškiniu prašė priteisti už teritorijos priežiūrą ir tvarkymą bei naudojamo atsakovės turto nuvertėjimą sumos dalį: iš UAB „Ramunėlės vaistinė“ – 7547,76 Eur; UAB „Satera“ – 7603,71 Eur; UAB „Limest“ – 12907,32 Eur; UAB „Helijas NT“ – 3374,41 Eur; V. E. – 687,77 Eur; S. S. įmonės – 1840,28 Eur; G. S. – 845,75 Eur. Iš visų ieškovų atsakovė prašė lygiomis dalimis priteisti ir bylinėjimosi išlaidas.

6. Ieškiniu ir patikslintu ieškiniu atsakovė UAB „Šiaulių lyra“ prašė priteisti už teritorijos priežiūrą ir tvarkymą bei naudojamo atsakovo turto nuvertėjimą sumos dalį: iš Šiaulių miesto savivaldybės – 3089,89 Eur; E. J. (S.) – 1242,82 Eur; E. R. – 29,93 Eur; D. P. – 15,53 Eur; T. P. – 72,86 Eur; M. R. – 18,23 Eur; A. P. – 3,94 Eur; J. M. – 1425,57 Eur; UAB „Aniužė” – 3186,16 Eur; UAB „Pietinis būstas“ (ankstesnis pavad. UAB „Šiaulių namų valda“) (buv. UAB „Apkaba“) – 4233,24 Eur; AB SEB banko (buv. AB „SEB lizingas“) – 191,54 Eur; UAB „Vagos prekyba“ – 1821,43 Eur; G. K. – 1390,84 Eur; P. Š. – 430,91Eur; UAB „Bella lyra“ – 2410,11 Eur; M. M. – 627,72 Eur; R. D. - 631,00 Eur; A. M. – 348,88 Eur. Iš visų ieškovų atsakovė prašė lygiomis dalimis priteisti ir bylinėjimosi išlaidas.

7. Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2016-03-31 nutartimi panaikinus Šiaulių apygardos teismo 2015-10-21 sprendimą, kuriuo rėmėsi ieškovai, bei palikus galioti 2015-01-02 Šiaulių apylinkės teismo sprendimą, išnyko ieškovų reikalavimo teisė atsakovui. Pažymėjo, jog atsakovas atšaukė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Po bylos iškėlimo atsakovės nekilnojamiesiems daiktams buvo skaičiuojamas nusidėvėjimas, o taip pat išrašytos papildomos sąskaitos faktūros už teritorijos tvarkymą, priežiūrą ir apšvietimą laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-06-30 (imtinai), t. y. 2016 m. I-ąjį pusmetį. Atsakovei nuosavybės teise Lyros g. 13, Šiauliai, priklauso nekilnojamieji daiktai, iš jų kiemo aikštelė b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas b2. Kiemo aikštelė b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas b2 yra atsakovės nuomojamame valstybinės žemės sklype pagal 1998-05-29 sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį. Kad atsakovė teisėtai naudojasi žemės sklypo dalimi, kurioje yra kiemo aikštelė b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas b2, konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-03-31 nutartyje. Atsakovė neturi pareigos nemokamai leisti kitiems asmenims naudotis savo turtu, kadangi ieškovai yra ūkinę komercinę veiklą vykdantys fiziniai ir privatūs juridiniai asmenys, kurie gauna naudą iš to, kad naudojasi svetimu, t. y. atsakovo turtu. Mano, jog ieškovai bei atsakovai privalėtų atlyginti dalį kiemo aikštelės b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2 priežiūros bei išlaikymo išlaidų ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad ieškovams netaikytina civilinė atsakomybė, o taikomas kitas civilinės teisės institutas – nepagrįstas praturtėjimas. Šiuo atveju ieškovai ir atsakovai sutaupė atsakovo sąskaita, kadangi ne tik neatlygintinai naudojosi svetimu atsakovo turtu – kiemo aikštele b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taku b2, bet ir neatlygino atsakovui šio turto priežiūros bei išlaikymo išlaidų. Taip pat šalims reiškiami reikalavimai priteisti išlaidas už dviejų aikštelių priežiūrą, kurių viena priklauso Šiaulių miesto savivaldybei. Šiai aikštelei adresas nėra suteiktas. Reikšminga ir tai, kad Šiaulių miesto savivaldybė savo automobilių stovėjimo aikštelės niekada neprižiūrėjo ir netvarkė. Ieškovai bei atsakovai to taip pat niekada nedarė, todėl visą laiką šia aikštele rūpinosi vienintelė atsakovė. Didžios dalies atsakovo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ieškovai ir atsakovai negrąžino ir neapmokėjo, o jei ir jas sugrąžindavo, tai tik įrodo šių dokumentų įteikimą. Priešieškiniu ir ieškiniu prašo priteisti žalą, kurią patyrė per laikotarpį, ne ilgesnį kaip trejų metų iki procesinių dokumentų padavimo, nors atsakovė vykdė šios teritorijos Lyros g. 13, Šiauliuose, priežiūrą ir patyrė išlaidas ir kur kas ilgesniu laikotarpiu.

Atsiliepimas

8. Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškovų patikslintą ieškinį (ieškovų ieškinio reikalavimai) ir atsakovės priešieškinį (atsakovo priešieškinio reikalavimai), ieškinį (atsakovo reikalavimų dalį) prašė atsakovės ieškinio (atsakovo reikalavimų dalį) dalyje dėl reikalavimų Šiaulių miesto savivaldybei atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl reikalavimo priteisti iš ieškovų išlaidas, patirtas atsakovui vykdant dviejų aikštelių priežiūrą ir apšvietimą. Pažymi, jog atsakovė priešieškinio ir reikalavimų dalies reikalavimus kildina iš generalinio delikto principo, nes geruoju šalys atitinkamos atsakovo išlaidų dalies neatlygino. Mano, jo, atsakovės reikalavimų daliai (reikalavimams Šiaulių miesto savivaldybei) taikomas ieškinio pagrindas ginčo atveju neturėtų būti laikomas tinkamu jos reikalavimams dėl žalos, pasireiškusios teritorijos priežiūros ir apšvietimo išlaidomis, tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu atmetė patikslintą ieškovų ieškinį (ieškovų reikalavimai) bei atsakovės patikslintą priešieškinį (priešieškinio reikalavimai) bei atsakovų patikslintą ieškinį (reikalavimų dalį). Ieškovų UAB „Ramunėlės vaistinė“, UAB „Satera“, UAB „Limest“, UAB „Helijas NT“, V. E., S. S. įmonės, G. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas ir atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ patirtas bylinėjimosi išlaidos paliko kiekvienai iš šalių. Priteisė iš atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ 556,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. P., 290,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui R. D.. Priteisė iš ieškovų UAB „Ramunėlės vaistinė“, UAB „Satera“, UAB „Limest“, UAB „Helijas NT“, V. E., S. S. įmonės, G. S. po 7,00 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Grąžino atsakovei UAB „Šiaulių lyra“ 265,53 Eur žyminio mokesčio permokos per Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR FM. 2016-05-27 teismo nutartimi atsakovų E. J. (S.), J. M. ir G. K. atžvilgiu taikytos laikinosios priemonės, kurios 2016-08-22 Šiaulių apygardos teismo nutartimi panaikintos atsakovės UAB „Aniužė“ atžvilgiu, paliktos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (2016-08-23 turto arešto akto pakeitimas Nr. TA2-16-095174). Specialiame interneto tinklapyje teismo sprendimo paskelbimo dieną paskelbė pranešimą.

10. Teismas pripažino, kad, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nutartimi panaikinus Šiaulių apygardos teismo sprendimą, išnyko ieškovų ieškinio pagrindas ir jie nepasinaudojo CPK 139 str. 1 d. numatytu ieškinio atsiėmimo institutu. Atsakovė yra anuliavusi atliktus įskaitymus ieškovams ir dalyje pareiškė priešieškinį visa apimtimi (pagal visas PVM sąskaitas faktūras). Dėl šių priežasčių ieškovų ieškinį teismas atmetė kaip nepagrįstą, įskaitant ir išvestinį reikalavimą panaikinti visas atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ ieškovams išrašytas PVM sąskaitas faktūras, susijusias su kiemo aikštelė, susijusias su kiemo aikštelės ir automobilių stovėjimo aikštelės valymu, tvarkymu bei apšvietimu.

11. Teismas konstatavo, kad ginčo šalių teisiniai santykiai nėra susiję su sutartine atsakomybe, atsakovė UAB „Šiaulių lyra“ neįrodė prašomos taikyti civilinės atsakomybės sąlygų, įskaitant ir pareigą atlyginti žalą, todėl sprendė, kad šalys neturi pareigos UAB „Šiaulių lyra“ atlyginti žalą pagal jiems išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

12. Teismas, remdamasis tarp ginčo šalių nusistovėjusia praktika dėl prižiūrimų plotų, valomų, prižiūrimų teritorijų ribų schema, sutartimis dėl teritorijos valymo, pripažino, kad kiekvienai šaliai atitinkamai prisidėjus prie viešųjų erdvių valomo ploto, pareiga atsakovei UAB „Šiaulių lyra“ atlyginti visas patirtas išlaidas, susijusias su jos šiuo metu nuosavybės teise valdomų kiemo aikštelės b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2 priežiūra, šalims galėtų kilti tik laisva valia. Taip pat teismas nurodė, kad UAB „Šiaulių lyra“ ir Šiaulių miesto savivaldybė 2006 m. liepos 13 d. sutartimi Nr. SŽ-1146 „Dėl teisės statyti naujus inžinerinius infrastruktūros objektus arba rekonstruoti senus objektus įgijimo“ susitarė dėl to, jog UAB „Šiaulių lyra“ savo lėšomis įsipareigoja suprojektuoti, įrengti ir atiduoti naudoti inžinerinės infrastruktūros objektą – 600 m² aikštelę Lyros g. 13, Šiauliuose, pagal suderintą projektą ir perduoti Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, todėl suprojektavus bei įrengus minimą ilgalaikį turtą ir UAB „Šiaulių lyra“ juo naudojantis bei neperduodant Šiaulių miesto savivaldybei, UAB „Šiaulių lyra“ tenka visos su šio turto išlaikymu ir priežiūra susijusios pasekmės. Teismas sprendė, kad atsakovė UAB „Šiaulių lyra“, būdama minimo nekilnojamojo turto savininke ir leisdama juo laisvai naudotis, prisiėmė atsakomybę dėl patirtų šio turto išlaikymo išlaidų. Teismas vertino tai, kad ieškovai ir atsakovai nėra bendraturčiai, kas naudojasi minimu turtu ir ar juo naudojasi –neįmanoma identifikuoti. Nors dalis atsakovų laisva valia prisidėjo prie atsakovės patirtų aikštelės išlaikymo išlaidų, teismas pripažino, kad net ir neprisidėjus prie atitinkamo viešųjų erdvių ploto valymo, ieškovams ir atsakovams atsakomybė kiltų prieš Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, o atsakovei priklausančių nekilnojamųjų objektų šalys valyti neprivalo. Nenustatęs jokių ieškovų ir atsakovų neteisėtų veiksmų, teismas akcentavo priežastinio ryšio su atsakovės patirta žala nebuvimą, todėl, nesant šalių deliktinės atsakomybės, žalos klausimus, įskaitant ir senatį, pripažino neturinčiais reikšmės galimam žalos dydžiui.

13. Teismas pažymėjo, kad UAB „Šiaulių lyra“ siekia žalos atlyginimo iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos dėl jai nuosavybės teise priklausančios aikštelės priežiūros ir konstatavo, kad sutarties SŽ-1146 pagrindu atsakovę UAB „Šiaulių lyra“ ir atsakovę Šiaulių miesto savivaldybės administraciją sieja sutartinė atsakomybė (CK 6.245 str. 3 d.). Tačiau teismas pažymėjo, kad, šios sutarties 3.6; 3.7 punktais UAB „Šiaulių lyra“ įpareigojus aikštelę valyti ir vykdyti šios aikštelės priežiūrą, atsakovė UAB „Šiaulių lyra“ neįrodė prašomos taikyti Šiaulių miesto savivaldybės administracijai civilinės atsakomybės sąlygų, įskaitant sutartinę pareigą atlyginti žalą, todėl sprendė, kad ir ši atsakovė neturi pareigos atsakovei atlyginti žalą pagal jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

14. Pasisakydamas dėl atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ patikslinto priešieškinio reikalavimų ir patikslintų ieškinio reikalavimų dalies dėl nepagrįsto praturtėjimo teismas nurodė, kad ir nepagrįsto praturtėjimo pagrindui (CK 6.242 str. 1 d.) atsakovė UAB „Šiaulių lyra“ įrodymų nepateikė (CPK 178 str. 1 d.). Ieškovai ir atsakovai nėra yra įgiję atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ turto, nei gavę iš jos piniginių lėšų ar kitaip sutaupę, atsakovės nurodyta turto nuvertėjimo suma yra buhalterinė išraiška nuvertėjimo, kurį ji būtų patyrusi ir be šalių kaltės. Tai, jog ieškovų ir atsakovų nekilnojamasis turtas yra prie atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ nekilnojamojo turto objektų, savaime nereiškia, jog jie yra praturtėję atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ sąskaita. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ patikslintą priešieškinį ir patikslintą ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Šiaulių lyra“ prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis ir ieškinys sujungtoje civilinėje byloje panaikinti, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį ir ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14. 1. Vertindama teismo argumentus dėl civilinės atsakomybės apeliantė įsitikinusi, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantė neįrodė ieškovų (atsakovų pagal priešieškinį) ir kitų atsakovų civilinės atsakomybės pagrindų, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą: savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai, ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai neįrodė, kad jų elgesys be savininko sutikimo ir nemokamai naudojantis svetimu turtu atitiko teisės aktų reikalavimus. Kiemo aikštelė b1, automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas b2, kiemo aikštelė b3 ir kt. yra apeliantės privati nuosavybė, ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai bei jų klientai visą laiką naudojosi kiemo aikštele b1, automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taku b2, kiemo aikštelė b3 ir kt., todėl privalo atlyginti dalį šių daiktų priežiūros ir tvarkymo išlaidas. Neatlygintinai naudojantis apeliantės turtu už jį privalo būti atlyginama. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad apeliantė neįrodė ieškovų (atsakovų pagal priešieškinį) ir kitų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų. Už nekilnojamųjų daiktų tvarkymą ir priežiūrą apeliantė išrašydavo ir teikdavo ieškovams (atsakovams pagal priešieškinį) PVM sąskaitas faktūras, grąžinus tik nedidelę PVM sąskaitų faktūrų dalį, ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) konkliudentiniais veiksmais pripažino paslaugų teikimą, taip pat ir pareigą atlyginti turto priežiūros kaštus. Įstatymo analogijos prasme susiklosčiusi situacija atitinka servituto institutą, todėl į šias normas ir teismų praktiką teismas privalėjo atsižvelgti, be to, dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakyta. Apeliantės teigimu, nuostoliai dėl servituto nustatymo gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas nustačius servitutą, asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina daryti, todėl apeliantė turi teisę į nekilnojamojo turto priežiūros, tvarkymo ir apšvietimo išlaidų atlyginimą ir tuo atveju, jeigu neįrodytų tikslaus nuostolių dydžio. Be to, apeliantė atkreipia dėmesį ne tik į turtinius, bet ir neturtinius netekimus. Teismas nepagrįstai atsižvelgė į nusistovėjusią praktiką dėl prižiūrimų plotų, 2002-08-18 sudaryta schema, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad turto priežiūra šalims gali kiti tik gera valia. Absoliuti dauguma atsakovų nėra sudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių, jokių „viešųjų erdvių“ nėra, todėl ir prašoma priteisti priežiūros ir tvarkymo išlaidas, o ne „viešųjų erdvių“ priežiūros ar kitas išlaidas. Sprendime minimas UAB „Specialusis transportas“ prižiūri kitą žemės sklypo dalį, o ne tą, kurioje yra kiemo aikštelė b1, automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas b2, kiemo aikštelė b3 ir kt. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) nėra įsirengę nė vienos automobilių stovėjimo vietos, ir šie asmenys naudojasi apeliantei ir miesto savivaldybės aikštele. Be to, prašomos priteisti turto priežiūros išlaidos yra apskaičiuotos proporcingai bendram pastatų ar jų dalių plotui, o didžiąją, net 60,08 procentų, dalį apeliantė pasiliko sau. Apeliantės reikalavimų pagrįstumą patvirtina ir tai, kad dalis pastate, esančia Lyros g. 13, Šiauliuose, patalpas turinčių asmenų proporcingai turimo ir (ar) valdomo nekilnojamojo turto dydžiui apeliantei atlygina turto tvarkymo ir priežiūros išlaidas.

Šalies argumentai

14.2. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės reikalavimai nepagrįsto praturtėjimo pagrindu neįrodyti, yra nepagrįsta. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius. Šiuo atveju ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai neabejotinai sutaupė apeliantės sąskaita, t. y. gavo ir toliau gauna realią turtinę naudą. Neįrengus nė vienos automobilių stovėjimo vietos, ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai ne tik sutaupė, ne tik neatlygintinai naudojosi ir naudojasi svetimu turtu, bet ir neatlygina apeliantei šio turto priežiūros bei tvarkymo išlaidų, be to gavo turtinę naudą mokesčių teisės prasme. Apeliantei akivaizdu, kad apeliantės sąskaita ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai nepagrįstai praturtėjo.

14.3. Pasisakydama dėl kiemo aikštelės, priklausančios savivaldybei, priežiūros išlaidų apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi 2006-07-13 sutartimi Nr. SŽ-1146, nes kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dar 2012 m. rugpjūčio 7 d. buvo registruota atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės vardu, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė neperdavė aikštelės savivaldybės administracijai. Apeliantės nuomone, šio ginčo išsprendimo kontekste reikšminga tai, kad apelianto kiemo aikštelė b1 ir atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės vardu registruota kiemo aikštelė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gali būti naudojamos pagal paskirtį tik kartu. Svarbu ir tai, kad atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė savo vardu registruotos automobilių stovėjimo aikštelės niekada neprižiūrėjo ir netvarkė, todėl privalo padengti proporcingą dalį apeliantės patiriamų išlaidų už šios aikštelės tvarkymą ir priežiūrą.

14.4. Išlaidos kiemo aikštelės b1 ir kito turto priežiūrai, apšvietimui buvo apskaičiuotos proporcingai bendram pastatų ar jų dalių bendram plotui. Apeliantės nuomone, tai teisingiausias būdas, kadangi tiek apeliantė ir jos klientai, tiek ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai bei jų klientai naudojasi automobilių stovėjimo aikštelėmis ir pėsčiųjų taku. Apeliantė į išlaidas įtraukė tik būtinas išlaidas aikštelių ir pėsčiųjų tako priežiūrai ir tvarkymui – fizinės būklės ir švaros palaikymo, apšvietimo tamsiuoju paros metu, sniego valymo ir kt. Kiemo aikštelės b1, automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2, kiemo aikštelės b3 ir kt. ir savivaldybės vardu registruotos automobilių stovėjimo aikštelės priežiūrai 2012–2015 m. apeliantė iš viso įmonėms UAB „Bendrystė“ bei UAB „Stanklita“ sumokėjo 66 814,25 Eur ir 14 031,00 Eur PVM, viso su PVM 80 845,24 Eur, t. y. 1828,94 Eur per 1 mėn. Bendras pastatų ir patalpų, esančių Lyros g. 13, Šiauliuose, plotas yra 12062,23 m², apeliantės pastatų ir patalpų plotas yra 7246,95 m², t. y 60,08 procentų. Be tiesioginių išlaidų kiemo aikštelės b1 ir kt. priežiūrai buvo apskaičiuotas kiemo aikštelės b1 ir kt. bendras nusidėvėjimas, t. y. turto atkūrimo vertės suma 55 161,75 Eur ir ši suma apskaičiuota įvertinus turto atkūrimo statybos vertę pagal nekilnojamojo turto registro duomenis. Tai reiškia, kad turto nusidėvėjimas prilyginamas apeliantės patirtai žalai dėl jos turimo turto vertės sumažėjimo.

14.5. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai atsisakė priimti jos teiktą 2012 m. rugpjūčio 6 d. ieškovų (atsakovų pagal priešieškinį) UAB „Ramunėlės vaistinė“ ir kt. skundą VĮ Registrų centrui „dėl viešojo intereso pažeidimo“. Ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai pripažino, kad jie ne tik naudojasi apeliantei nuosavybės teise priklausančiais kiemo aikštele b1 ir mobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taku b2, bet ir nekilnojamaisiais daiktais, o negalėjimu naudotis jais daroma tiesioginė žala komercinei veiklai, konkurencingumui ir pajamų gavimui. Todėl apeliantė prašo šį įrodymą pridėti prie bylos.

Atsiliepimas

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovų UAB „Ramunėlės vaistinė“, UAB „Satera“, UAB „Limest“, V. E., S. S. įmonės, G. S., atsakovų pagal priešieškinį J. M., UAB „Anužė“ atstovas advokatas M. R., prašo apeliantės UAB „Šiaulių lyra“ apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti priteisiant ieškovams visas jų pirmosios instancijos procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, priteisti ieškovų naudai iš atsakovės UAB „Šiaulių lyra“ ieškovų apeliacinės instancijos procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė apeliantės priešieškinį, tačiau apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai tuo pačiu sprendimu atmetė ir ieškovų ieškinį, nors jis realiai priimtas išskirtinai ieškovų naudai, todėl jiems yra visiškai priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

15.2. Teismas visiškai teisingai konstatavo, kad visos šio ginčo šalys realiai vykdo savo susitarimą, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys patalpas, adresu: Lyros g. 13, Šiauliuose, Šiaulių miesto savivaldybės iniciatyva buvo susirinkę ir pasiskirstė, kas valys kokius bendrai valdomo žemės sklypo Lyros g. 13 plotus. Pati apeliantė pasisiūlė ir pasirinko valyti teritoriją, į kurią patenka ginčo objektai (automobilių stovėjimo aikštelė ir pėsčiųjų takas), todėl atsakovės reikalavimas iš kitų šio susitarimo dalyvių kompensuoti jos patirtas išlaidos už šios teritorijos priežiūrą ir valymą yra neteisėtas ir nepagrįstas.

15.3. Pastebi, kad apeliaciniame skunde pateikiamos faktinės aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja realiems faktams nustatytiems byloje. Šioje byloje negali būti taikomas nė vienas iš atsakovo priešieškinyje nurodytų teisinių pagrindų, nei deliktinė civilinė atsakomybė, nei nepagrįsto praturtėjimo institutas.

15.4. Apeliantė neįrodė ieškovų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl jie neturi pareigos apeliantei atlyginti žalą. Jokio delikto fakto teismas nenustatė. Tarp ieškovų ir atsakovės (apelianto) realiai susiklostę teisiniai santykiai dėl žemės sklypo Lyros g. 13 Šiauliuose, valymo ir priežiūros yra vertintini kaip sutartiniai teisiniai santykiai. 2012-04-04 dienos susitikimo Šiaulių miesto savivaldybės administracijoje metu visos šio proceso šalys žodžiu susitarė, kad pasiskirsto tarpusavyje jų prižiūrimus, valomus ir tvarkomus šios bendros žemės sklypo teritorijos, adresu: Lyros g. 13, Šiauliuose plotus. Todėl teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad „tarp šalių yra nusistovėjusi praktika dėl prižiūrimų plotų tvarkymo“. Akivaizdu, kad deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimui būtinų sąlygų viseto nėra ir teismas šį faktą visiškai teisingai konstatavo skundžiamame sprendime. Apeliantė ne tik neįrodė patirtų nuostolių dydžio, bet ir pateikė ydingą jų skaičiavimą, net keturis kartus neteisėtai padidintas priešieškinyje nurodytas valomas plotas, nenurodė, kokia žala realiai patirta ir kuo ji konkrečiai pasireiškė, be to, pateikta viena suma, be jokio paslaugų išskaidymo ar sukonkretinimo. Nepagrįsti apeliantės reikalavimai, susiję su ginčo objektų apšvietimu. Nėra užfiksuota, kad apeliantės samdytos įmonės valo šią teritoriją. Taigi, apeliantė šioje byloje visiškai neįrodė ir priežastinio ryšio tarp žalos ir ieškovų neteisėtų veiksnių ir ieškovų kaltės.

15.5. Šiuo atveju byloje nenustatyta visų septynių, kasacinio teismo vadinamų būtinomis, nepagrįsto praturtėjimo egzistavimo sąlygų, todėl teismo išvada, kad ieškovai „nei yra įgiję atsakovo turto, nei gavę iš atsakovo piniginių lėšų ar kitaip sutaupę“, yra visiškai pagrįsta.

15.6. Atsakovė savo priešieškinio teisinio pagrindo negrindė servituto instituto nuostatomis.

15.7. Atmetus atsakovės priešieškinį, turėjo būti tenkinamas (faktiškai teismo ir buvo patenkintas) ieškovų ieškinys, bent jau dalis, kuria ieškovai prašė pripažinti neteisėtomis ir nepagrįstomis atsakovo ieškovams išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tokiu atveju galima pagrįstai teigti, kad teismo sprendimas yra priimtas ieškovų naudai, o tai reiškia, kad pagal CPK93 str. 1 dalį, ieškovams turi būti priteisiamos ir jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės UAB „Helijas NT“ atstovė advokatė D. B. prašo apeliantės UAB „Šiaulių lyra“ apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apeliantės apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. UAB „Helijas NT“ nėra bendraturtė, nėra servituto turėtoja, todėl neturi pareigos mokėti įmokas reikalingas ginčo objektų eksploatavimo išlaidoms padengti. Net ir pripažįstant, kad UAB „Šiaulių lyra“ patyrė aikštelių Lyros g. 13, Šiauliuose, priežiūros išlaidas, tai nėra žala CK 6.249 str. prasme, kurios ji galėtų reikalauti iš UAB „Helijas NT“, nes nėra jokio neteisėto veikimo ar neveikimo. UAB „Helijas NT“ prie pastato Lyros g. 13, Šiauliuose naudojasi valstybine žeme, už kurią kasmet sumoka mokesčius, yra sudariusi sutartį su AB „Specializuotas transportas“ dėl teritorijos priežiūros, nesinaudoja apeliantes turtu ir turi teisę naudotis miesto viešomis erdvėmis, todėl atsakovės priešieškinys atmestas pagrįstai.

Šalies argumentai

16.2. Apeliantės prašymas nagrinėjamam ginčui taikyti nepagristo praturtėjimo institutą yra nepagristas ir neįrodytas.

16.3. Apeliantės išlaidos įrodinėjamos pačios UAB „Šiaulių lyra“ buhalterinėmis pažymomis, paslaugas suteikusių UAB „Bendrystė“ ir UAB „Stanklita“ PVM sąskaitomis, tačiau iš teismui pateiktų dokumentų negalima spręsti, kokios apimties, kokiems objektams paslaugos suteiktos, ar išlaidos realiai buvo patirtos (pvz. elektros sąnaudos apšvietimui, kurios skaičiuotos ne pagal faktinį elektros energijos sunaudojimą, skaitiklių parodymus, o hipotetiškai pagal apšvietimo lempų kiekį ir pan.,), kokią jai priklausančių ginčo objektų vertę ir kokiu pagrindu skaičiuoja apeliantė, kokia metodika remiantis apskaičiuotas nurodomas turto nusidėvėjimas ir pan. Abejones išlaidų pagrįstumu didina ir tai, kad UAB „Bendrystė“ ir UAB „Stanklita“ yra susijusios su UAB „Šiaulių lyra“.

Atsiliepimas

17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, nusprendus patenkinti apeliantės apeliacinį skundą prašo atmesti reikalavimą priteisti iš Šiaulių miesto savivaldybės 3089,89 Eur ir išvestinius reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų dalies priteisimo. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Apeliantė savo reikalavimus kildina iš naudojimosi jos turtu aplinkybių. Šiaulių miesto savivaldybė, kaip patalpų, esančių Lyros g. 13, Šiaulių mieste, dalies savininkė, niekada nesinaudojo ginčo objektais. Viešoji įstaiga Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotis nesinaudoja aikštelėmis ir pėsčiųjų taku, nėra net teorinės galimybės privažiuoti transportui prie savivaldybės patalpų per ginčo aikšteles, įėjimas atskiras, apšviestas pačios įstaigos įrengtu judesio davikliu, įstaiga nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos, prie patalpų esančios teritorijos priežiūra viešoji įstaiga rūpinasi pati, apeliantės įrengtas apšvietimas nepašviečia savivaldybės patalpų. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad Šiaulių miesto savivaldybė naudojasi apeliantės turtu, todėl nėra pagrindo savivaldybės atžvilgiu taikyti dviejų apeliantės prašomų pagrindų – deliktinės civilinės atsakomybės bei nepagrįsto praturtėjimo bei priteisti ginčo daiktų priežiūros ir išlaikymo išlaidų ir žalos dėl turto nusidėvėjimo dalies. Žalos nustatymo būdas vien pagal proporcingai turimo turto plotą niekaip neįrodo pačio naudojimosi turtu fakto, neapibrėžia naudojimosi turtu apimčių visų atsakovų ir kiekvieno iš jų atskirai atžvilgiu bei neįrodo savivaldybės civilinės atsakomybės pagrindų.

17.2. Apeliantė nėra pateikusi į bylą jokių duomenų apie 2006 m. liepos 13 d. sutarties Nr. SŽ-1146 sutartinės nuostatos įvykdymą, taigi ir apie visapusišką šios sutarties įvykdymą. Savivaldybė miesto aikštelių, kurios yra priskiriamos viešosioms miesto erdvėms, neprivalo valyti atskirų privačių subjektų nurodomu dažnumu ir nurodomomis priežiūros paslaugos apimtimis.

17.3. Žalos, patirtos teritorijos priežiūros išlaidų apimtimi, dydis, jos skaičiavimo metodai nėra aiškūs, tikslūs ir nuoseklūs visuose apeliantės teiktuose skaičiavimo dokumentuose.

18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyrius prašo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra.

19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės R. D. atstovė advokatė I. B. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. UAB „Šiaulių lyra” neįrodė prašomos taikyti ieškovams ir atsakovams civilinės atsakomybės sąlygų, įskaitant ir pareigą atlyginti žalą, ir šalys neturi pareigos UAB „Šiaulių lyra” atlyginti žalą pagal jiems išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Jokių papildomų įrodymų dėl R. D., tiek kitų atsakovų, deliktinės atsakomybės kilimui būtinų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo), padarytos žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos, žalą padariusio asmens kaltė, apeliantė nenurodė. Neteisėtus veiksmus, įskaitant bendrosios pareigos pažeidimą, kiekvieno atsakovo atžvilgiu turi įrodyti apeliantė. Apie visų atsakovų neteisėtus veiksmus apeliantė kalba abstrakčiai, visus bendrai, neindividualizuodama, nors kiekvienas atsakovas yra savarankiškas, nepriklausomas asmuo, kiekvieno jų patalpos yra skirtingose vietose, skiriasi vykdoma veikla ir pan. Apeliantė neįrodė pirmosios deliktinės atsakomybės taikymui reikalingos sąlygos – neteisėtų atsakovės veiksmų, tai savaime eliminuoja galimybę atsakovės atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę.

19.2. Nei pati žala, nei jos tikslus dydis byloje nėra aiškūs. Kaip pripažįsta pati apeliantė, aikštele, taku naudojasi ir ji pati bei jos klientai, taigi turtas ir jo priežiūrai patiriamos išlaidos pirmiausia yra susijusios su pačios apeliantės interesais. Taigi, tai yra ne žala, o įprastos išlaidos savo turto priežiūrai. Kritikuotina ir tai, kokiu būdu yra skaičiuojamas tariamos žalos dydis. Skaičiuojant reikalaujamą žalos dydį pats ieškovas nėra nuoseklus, jo atlikti skaičiavimai prieštarauja byloje pateiktiems dokumentams. Apeliantė, besirūpinanti turtu, nuolat palaikanti tinkamą jo būklę bei reikalaudama sumokėti dar ir turto vertės sumažėjimą, kuris dėl vykdomos priežiūros apskritai neturėtų vykti, apeliantė siekia dukart pasipelnyti atsakovų sąskaita. UAB „Šiaulių lyra” neįrodė, jog apskritai patyrė žalos civilinės atsakomybės prasme, nes tiesiog turėjo išlaidų savo turto, kuriuo pati naudojasi, priežiūrai. Jokie atsakovės veiksmai nedaro įtakos apeliantės nurodomoms išlaidoms, turto nusidėvėjimui, kuriuos ieškovas įvardija kaip žalą, t. y. nėra ir trečiosios privalomos sąlygos – priežastinio ryšio.

19.3. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Nepagrįsto praturtėjimo institutas yra išimtinis asmens teisių gynimo būdas, taikomas tik nesant galimybės pažeidžiamų teisių apginti kitais teisių gynimo būdais. Kad yra visos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos, privalo įrodyti apeliantė.

19.4. Reikšmingas yra ieškinio senaties terminas, apeliantė turi teisę reikalauti išlaidų iš atsakovės tik dėl laikotarpio nuo 2013 m. spalio mėn., o ne balandžio mėn. Dėl žalos dalies, kildinamos iš turto nusidėvėjimo, taip pat taikytinas sutrumpintas ieškinio senaties terminas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Byloje kilo ginčas dėl apeliantei priklausiančių objektų priežiūros ir tvarkymo išlaidų atlyginimo.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

21. Apeliantė apeliaciniame skunde prašo pridėti prie bylos nepagrįstai bylą nagrinėjusio teismo atsisakytą priimti jos teiktą 2012 m. rugpjūčio 6 d. ieškovų (atsakovų pagal priešieškinį) UAB „Ramunėlės vaistinė“ ir kt. skundą VĮ Registrų centrui „dėl viešojo intereso pažeidimo“, kuriame ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai pripažino, kad jie ne tik naudojasi apeliantei nuosavybės teise priklausančiais kiemo aikštele b1 ir mobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taku b2, bet ir nekilnojamaisiais daiktais, o negalėjimu naudotis jais daroma tiesioginė žala komercinei veiklai, konkurencingumui ir pajamų gavimui. Atsižvelgiant į ieškovų atsiliepimo į apeliantės apeliacinį skundą teiginius, kad UAB „Universal Auto“ kokiu nors būdu yra susijusi su apeliante ir kad J. D. yra ir ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ne tik UAB „Bendryste“ direktorius, bet ir UAB „Universal Auto“ direktorius, darbuotojas ar kitaip susijęs asmuo, apeliantė papildomai prašo pridėti juridinių asmenų registro išrašą.

22. Vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įvertinusi apeliantės nurodytas aplinkybes bei susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina apeliantės pateiktus duomenis. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad proceso dalyvių teisės nebus pažeistos pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi pridėjus šiuos įrodymus.

23. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad jai nuosavybės teise priklauso nekilnojamieji daiktai, esantys adresu: Lyros g. 13, Šiauliuose, iš jų kiemo aikštelės b1 (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), plotas 1553,13 m²), automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas b2 (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), plotas 493,88 m²) ir kiemo aikštelė b3 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 305,30 m²), kurie yra apeliantės nuomojamame valstybinės žemės sklype pagal 1998-05-29 valstybinės žemės nuomos sutartį. Priešieškiniu ir ieškiniu sujungtoje byloje apeliantė prašė priteisti kiemo aikštelės bl, automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2 priežiūros ir tvarkymo išlaidas proporcingai pastatų ir patalpų statiniuose, esančiuose Lyros g. 13, Šiauliuose, plotui, nurodydama du alternatyvius pagrindus – deliktinę civilinę atsakomybę ir nepagrįstą praturtėjimą. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė nei vieno iš jos nurodytų civilinės teisės institutų ir nepagrįstai atmetė priešieškinį ir ieškinį sujungtoje civilinėje byloje.

24. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė UAB „Šiaulių lyra“ prašė priteisti jai priklausančios kiemo aikštelės b1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 1553,13 m²), automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 493,88 m²) bei Šiaulių miesto savivaldybei priklausančios aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2714,37 m² ploto), 80 845,24 Eur tvarkymo, priežiūros bei apšvietimo išlaidų. Būtent dėl šių objektų pirmosios instancijos teismas pasisakė skundžiamame sprendime. Tačiau apeliaciniame skunde UAB „Šiaulių lyra“ nurodo, kad tokias pat 80 845,24 Eur išlaidas apeliantė patyrė kiemo aikštelės b1, automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2, kiemo aikštelės b3 ir kt. bei Šiaulių savivaldybės vardu registruotos automobilių stovėjimo aikštelės priežiūrai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantės nuosavybės teisių į aikštelę b3 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 305,30 m² ploto) klausimas bei šios aikštelės priežiūros ir tvarkymo išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo nagrinėjamas, taip pat nebuvo nagrinėjamos ir apeliantės išlaidos turto, kuris apeliaciniame skunde nurodomas kaip „kt.“ priežiūrai. CPK 306 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai nagrinėjami ir dėl jų pasisakoma tik pagal atsakovės pareikštus reikalavimus pirmosios instancijos teisme.

Dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

25. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį tuo pagrindu, kad apeliantė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškovams (atsakovams pagal priešieškinį) ir kitiems atsakovams nekyla pareigos atlyginti žalą. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

26. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str.). Pagal bendrąją taisyklę asmuo atsako tik už jo paties padarytą žalą ir neatsako už žalą, kurią sukėlė kitų asmenų neteisėti veiksmai, nes netiesioginė civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai ją nustato įstatymai (CK 6.246 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju vertintina, ar ieškovams (atsakovams pagal priešieškinį) ir kitiems atsakovams yra kilusi prievolė atlyginti atsakovei UAB „Šiaulių lyra“ jos prašomą priteisti žalą, susijusią su turto priežiūra ir tvarkymu. Tokia prievolė kiltų ieškovams (atsakovams pagal priešieškinį) ir kitiems atsakovams konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai; 2) yra padaryta turtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusiu neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas. Remdamasi deliktinės atsakomybės institutu apeliantė UAB „Šiaulių lyra“ prašo priteisti jai priklausančios kiemo aikštelės b1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 1553,13 m²), automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) plotas 493,88 m²) bei Šiaulių miesto savivaldybei priklausančios aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2714,37 m² ploto) 80 845,24 Eur tvarkymo, priežiūros bei apšvietimo išlaidų, jas įvardydama kaip patirtą žalą.

27. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ji neįrodė ieškovų (atsakovų pagal priešieškinį) ir kitų atsakovų civilinės atsakomybės pagrindų, mano, kad teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir remiasi kasacinio teismo nutartimi 3K-3-242/2011.

28. Pažymėtina, kad žalą padariusio asmens veikos ar neveikimo neteisėtumas yra privaloma deliktinės atsakomybės sąlyga (išskyrus atvejus, jei įstatymas nustato pareigą atlyginti žalą padarytą teisėtais veiksmais), todėl šios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos paneigimas yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad reikalavimai atlyginti žalą negali būti tenkinami, nes veikos teisėtumas savaime paneigia tokio pobūdžio turtinės prievolės egzistavimą. Nagrinėjamoje byloje apeliantė mėgina remtis generalinio delikto taisykle, teigdama, kad ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai ir jų klientai naudojasi aikštelėmis ir taku neatlygintinai, kad nėra ribojamas jų patekimas į jiems priklausančias patalpas. Neteisėtus veiksmus, įskaitant bendrosios pareigos pažeidimą, kaip minėta, kiekvieno atsakovo pagal priešieškinį atžvilgiu turi įrodyti apeliantė UAB „Šiaulių lyra“. Priešingu atveju daroma išvada, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, todėl civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Apeliantė UAB „Šiaulių lyra“ apie visų atsakovų pagal priešieškinį neteisėtus veiksmus kalba abstrakčiai, kiekvieno jų neindividualizuoja, nors kiekvienas jų yra savarankiškas, nepriklausomas asmuo, kiekvieno jų patalpos yra skirtingose vietose, skiriasi vykdoma veikla ir panašiai. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai pastebėjo, kad ieškovai ir atsakovai nėra bendraturčiai su apeliantės UAB „Šiaulių lyra“ valdomu turtu, kas naudojasi minimu turtu ir ar juo naudojasi kiekvienas iš atsakovų – neįmanoma identifikuoti. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų apeliantės teiginius apie tai, kad atsakovai pagal priešieškinį ir jų klientai naudojasi apeliantės turtu, naudojimosi turtu faktas yra tik preziumuojamas, be to, apeliantė neįrodo aplinkybių, kurias laiko neteisėtais atsakovų pagal priešieškinį veiksmais, buvimo. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) nėra įsirengę nė vienos automobilių stovėjimo vietos, ir šie asmenys naudojasi apeliantei ir miesto savivaldybės aikštele, teismo vertinimu, svarbu tai, kad apeliantė nepagrindė aplinkybių, jog, naudojantis atviromis, neaptvertomis, niekaip specialiai nepažymėtomis aikštelėmis ir taku, yra pažeidžiamos teisės normos, elgesio taisyklės ar pan. Būdama minimo nekilnojamojo turto savininke ir leisdama juo laisvai naudotis, apeliantė prisiima savo atsakomybę dėl patirtų išlaidų dėl šio turto išlaikymo. Apeliacinio skundo teiginys, kad „svetimu turtu norintys pasinaudoti sąžiningi asmenys paprastai prašo turto savininko leidimo bei susitaria su savininku dėl turto priežiūros išlaidų kompensavimo“, yra abstraktaus pobūdžio ir nepatvirtina, kad nuo pat patalpų įsigijimo apeliantė būtų reiškusi pretenzijas dėl naudojimosi jai priklausančiu turtu. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė neįrodė, kad apeliantė neįrodė pirmosios deliktinės atsakomybės taikymui reikalingos sąlygos – neteisėtų atsakovų pagal priešieškinį veiksmų, ir tai savaime eliminuoja galimybę jų atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę.

29. Remdamasi teismų praktika, apeliantė teigia, kad ji, kaip savininkė, neturi įrodinėti, kad jos teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Šiuo atveju apeliantė remiasi teismų praktika byloje dėl daiktinių teisių gynimo, kur Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog „savininkas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti, kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos, tačiau neprivalo įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai; būtent atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus“. Byloje pareikšto ieškinio dalykas ir pagrindas iš esmės skiriasi nuo apeliantės cituojamos teismų praktikos, apeliantė nesiekia savo daiktinių teisių gynimo, o siekia civilinės atsakomybės. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių.

30. Apeliantė tvirtina, kad už nekilnojamųjų daiktų tvarkymą ir priežiūrą išrašydavo ir teikdavo ieškovams (atsakovams pagal priešieškinį) PVM sąskaitas faktūras, o grąžinus tik nedidelę PVM sąskaitų faktūrų dalį, ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) konkliudentiniais veiksmais pripažino paslaugų teikimą, kartu ir pareigą atlyginti turto priežiūros kaštus. Šiuo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes bylos medžiaga leidžia tvirtinti, kad ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai apeliantės iniciatyva siųstų PVM sąskaitų faktūrų niekada nepripažino.

31. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tarp jos ir ieškovų (atsakovų pagal priešieškinį) ir kitų atsakovų būtų susitarimas ar sutartis atlyginti jų naudojamo ir apeliantei priklausančio turto priežiūros ir išlaikymo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo šalių teisiniai santykiai nėra susiję su sutartine atsakomybe, išskyrus ginčo dalį su Šiaulių miesto savivaldybės administracija. Apeliantas kvestionuoja teismo nustatytas aplinkybes apie tai, jog kiekviena šalis atitinkamai prisidėjo prie viešųjų erdvių valomo ploto, teigdama, jog dauguma ieškovų ir atsakovų neturi sudarę žemės nuomos sutarčių, todėl neturi ką prižiūrėti, valo kitą žemės plotą, tačiau naudojasi apeliantės valdomu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad 2012-04-04 Šiaulių miesto savivaldybėje įvykęs pasitarimas buvo tik rekomendacinio pobūdžio, nes šalys tarpusavyje pasiskirstė jų prižiūrimus, valdomus ir tvarkomus bendros žemės sklypo teritorijos, esančios adresu: Lyros g. 13, Šiauliuose, plotus. 2012-04-04 pasitarimo dėl teritorijos Lyros g. 13, Šiauliuose priežiūros protokole Nr. VSA-9 nurodoma, kad „UAB „Šiaulių lyra“ apsiima prižiūrėti automobilių stovėjimo aikštelę, kitą teritoriją valys kiti patalpų savininkai“. Taigi, byloje nenuginčytos aplinkybės, kad ir ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kitų atsakovai prižiūri likusią bendro žemės sklypo teritoriją, esančią adresu: Lyros g. 13, Šiauliuose, samdo AB „Specializuotas transportas“, kuri teikdama tvarkymo paslaugas prižiūri kitą žemės sklypo dalį, o ne tą, kurioje yra kiemo aikštelė b1, automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas b2. Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadoms, kad tarp šalių yra nusistovėjusi praktika dėl prižiūrimų plotų tvarkymo, o kiekvienai šaliai atitinkamai prisidėjus prie viešųjų erdvių valomo ploto, pareiga atsakovui UAB „Šiaulių lyra“ atlyginti visas patirtas išlaidas, susijusias su jo šiuo metu nuosavybės teise valdomų kiemo aikštelės b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2 priežiūra, šalims galėtų kilti tik laisva valia.

32. Apeliaciniame skunde apeliantė dėsto su servitutų reglamentavimu susijusius argumentus, kaip pagrindą gauti atlygį už naudojimąsi jos nekilnojamojo turto objektais, tačiau drauge apeliacinio skundo 31 punkte pripažįsta, jog servitutas ginčo statiniams nėra nustatytas ir apeliantė nepripažįsta tokio servituto ar kitų daiktinių teisių apribojimo, todėl nėra pagrindo ir šiam naujai reiškiamam reikalavimui.

33. Nenustačius ieškovų (atsakovų pagal priešieškinį) ir kitų atsakovų neteisėtų veiksmų nėra ir jų priežastinio ryšio su apeliantės patirta žala. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė UAB „Šiaulių lyra“ neįrodė prašomos taikyti ieškovams ir atsakovams civilinės atsakomybės sąlygų, įskaitant ir pareigą atlyginti žalą, todėl šalys neturi pareigos apeliantei atlyginti žalą pagal jiems išrašytas PVM sąskaitas faktūras (CK 6.263 str. 1 d.). Nors šalys savo procesiniuose dokumentuose nurodo argumentus dėl UAB „Šiaulių lyros“ apskaičiuotos žalos ydingumo, tačiau, nenustačius šalių deliktinės atsakomybės, žalos klausimai neturi teisinės reikšmės, įskaitant ir senaties klausimus, kaip galimai reikšmingus skundžiamo sprendimo teisėtumui.

Dėl savivaldybei priklausančios aikštelės priežiūros išlaidų

34. Apeliantė prašė priteisti išlaidas už dviejų automobilių stovėjimo aikštelių priežiūrą, kurių viena (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2714,37 m² ploto) priklauso savivaldybei, taigi už naudojimąsi ginčo turtu apeliantė reikalauja ginčo turto priežiūros ir nusidėvėjimo išlaidų ir iš Šiaulių miesto savivaldybės, kaip kiemo aikštelių, esančių adresu: Lyros g. 13, Šiauliuose, dalies savininkės. Taigi, apeliantė ir šiuo atveju privalo įrodyti, kad savivaldybė būdama patalpų dalies savininkė naudojosi apeliantei priklausančiu turtu.

35. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas nepagrįstai rėmėsi 2006-07-13 sutartimi Nr. SŽ-1146, nes kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dar 2012 m. rugpjūčio 7 d. buvo registruota atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės vardu, todėl aikštelė yra perduota savivaldybės administracijai.

36. Pažymėtina, kad 2006-07-13 sutartimi Nr. SŽ-1146 “Dėl teisės statyti naujus inžinerines infrastruktūros objektus arba rekonstruoti senus objektus įgijimo” apeliantė savo lėšomis įsipareigojo suprojektuoti, įrengti ir atiduoti Šiaulių miesto savivaldybei inžinerinės infrastruktūros objektą – aikštelę, esančią adresu Lyros g. 13, Šiauliuose, bei sutarties galiojimo metu apeliantė įsipareigojo valyti aikštelę, vykdyti aikštelės priežiūrą. Šios sutarties nuostatos apibrėžė ir jos galiojimo pabaigos momentą – visišką sutartinių įsipareigojimų įvykdymą, t. y. fiksuoti aikštelės perdavimą Šiaulių miesto savivaldybei pasirašant perdavimo-priėmimo aktą bei apeliantei pateikiant patikslintą įvertinimą bei toponuotrauką. Šiuo atveju apeliantė nepateikė jokių duomenų apie šios nuostatos įvykdymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusio teismo išvadai, kad suprojektavus ir įrengus minimą ilgalaikį turtą ir apeliantei juo naudojantis bei neperduodant Šiaulių miesto savivaldybei, pastarajai tenka visos su šio turto išlaikymu ir priežiūra susijusios pasekmės. Todėl atmestini apeliantės argumentai, kad savivaldybė savo vardu registruotos automobilių stovėjimo aikštelės niekada neprižiūrėjo ir netvarkė, todėl privalo padengti proporcingą dalį apeliantės patiriamų išlaidų už šios aikštelės tvarkymą ir priežiūrą.

37. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad savivaldybė, būdama viešuoju juridiniu asmeniu, jokios ūkinės komercinės veiklos negali vykdyti ir nevykdo, todėl jokios turtinės naudos nesiekia. Argumentams, kad apeliantės kiemo aikštelė b1 ir Šiaulių miesto savivaldybės vardu registruota kiemo aikštelė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gali būti naudojamos pagal paskirtį tik kartu, apeliantė nepateikė jokių įrodymų. Priešingai, nei teigia apeliantė, savivaldybei priklausančios patalpos, kuriose įsikūrusi Viešoji įstaiga Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotis, turi savo atskirą teritoriją reikalingą transportui privažiuoti. Iš Registrų centro plano ištraukos teismui akivaizdu, kad savivaldybei priklausantis turtas yra orientuotas į visiškai kitą pusę, nei apeliantės minimos aikštelė ir pėsčiųjų takas, yra nutolęs nuo ginčo objektų, į patalpas patenkama tiesiogiai iš Lyros gatvės, apšviestas pačios įstaigos įrengtu judesio davikliu, įstaiga nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos, prie patalpų esančios teritorijos priežiūra viešoji įstaiga rūpinasi pati, o apeliantės įrengtas apšvietimas neapšviečia savivaldybės patalpų. Atsižvelgiant į tai, byloje neįrodyta, kad Šiaulių miesto savivaldybė, kaip patalpų, esančių Lyros g. 13, Šiaulių mieste, dalies savininkė, naudojosi apeliantei priklausančiais ginčo objektais. Vien faktas, kad savivaldybė turi patalpų dalį bendrame pastatų, esančių Lyros g. 13, Šiauliuose, plote, negali būti pagrindu savivaldybę pripažinti atsakinga už apeliantės patirtų priežiūros išlaidų kompensavimą.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo sąlygų

38. Atsakovė UAB „Šiaulių lyra“ reikalavimą reiškia ir kitu alternatyviu pagrindu – remdamasi nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso) institutu (CK 6.242 str. 1 d.). Apeliantė teigia, kad ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai neabejotinai sutaupė jos sąskaita, t. y. gavo ir toliau gauna realia turtinę naudą, nes nėra įrengę automobilių stovėjimo vietų, neatlygintinai naudojasi apeliantės turtu, neatlygino apeliantei šio turto priežiūros bei tvarkymo išlaidų.

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237-6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

40. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016).

41. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actiode in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011).

42. Nagrinėjau atveju apeliantė apeliaciniame skunde pati cituoja kasacinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kokios turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos, tačiau nei patikslintame priešieškinyje, nei apeliaciniame skunde apeliantė neįrodė nurodytų nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygų. Bylą nagrinėjęs teismas taip pat nustatė, jog UAB „Šiaulių lyra“ šiam pagrindui nepateikė įrodymų. Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju spręsti dėl nepagrįsto praturtėjimo apeliantės sąskaita teisinių prielaidų nėra. Kitokio vertinimo nelemia ir skundo argumentai, susiję su realios turtinės naudos gavimu, turto nusidėvėjimu. Taigi darytina išvada, kad apeliantė neįrodė, kad ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai yra praturtėję dėl apeliantės veiksmų, taigi, ieškovai (atsakovai pagal priešieškinį) ir kiti atsakovai nėra gavę to, ko jie neturėjo gauti (CK 6.237 str. 1 d.). Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir apeliantės pasirinktą teisių gynybos būdą teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas.

43. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė UAB „Šiaulių lyra“ neskundžia sprendimo dalies dėl teismo paskirstytų bylinėjimosi išlaidų, tačiau atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovų UAB „Ramunėlės vaistinė“, UAB „Satera“, UAB „Limest“, V. E., S. S. įmonės, G. S., atsakovų pagal priešieškinį J. M., UAB „Anužė“ atstovas advokatas M. R. prašo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti priteisiant ieškovams visas jų pirmosios instancijos procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina tai, kad nepateikus apeliacinio skundo įstatymų leidėjas nėra numatęs galimybės vertinti sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šių atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų nepasisako.

44. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

45. Apeliacinės instancijos teisme ieškovų UAB „Ramunėlės vaistinė“, UAB „Satera“, UAB „Limest“, V. E., S. S. įmonės, G. S., atsakovų pagal priešieškinį J. M., UAB „Anužė“ atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidas sudaro 600 Eur, o šią sumą sumokėjo UAB „Satera“ (14 t., 125 b. l.). UAB „Helijas NT“ apeliacinėje instancijoje patyrė 1089,00 Eur, o R. D. 290,40 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidų (15 t., 5–6, 8–10 b. l.). Teismas, atsižvelgdamas į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta Rekomendacijų redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20) nuostatas, sprendžia, kad prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra pagrįstos, todėl šios sumos priteistinos iš apeliantės UAB „Satera“, UAB „Helijas NT“ ir R. D. naudai (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Šiaulių lyra“, į. k. 144609363, 600 Eur (šešis šimtus eurų) UAB „Satera“, į. k. 144675961, bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Priteisti iš UAB „Šiaulių lyra“, į. k. 144609363, 1089,00 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) UAB „Helijas NT“, į. k. 303327152, bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Priteisti iš UAB „Šiaulių lyra“, į. k. 144609363, 290,40 Eur (du šimtus devyniasdešimt eurų keturiasdešimt euro centų) R. D., a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Danutė BurbulienėVytautas KursevičiusVilija Valantienė