Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-234-658/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-03-12
Bylos Nr.: 1A-234-658/2020
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Algirdas Giedraitis, Darius Kantaravičius
Nuteistasis: D. K.
Civilinis ieškovas: D. S.

Kategorijos

1.1.6.4Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių (BK 39 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-234-658/2020Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00283-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.4.; 1.1.6.6.; 1.2.22.9.2.; 1.2.30.5.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.5.1.; 2.4.7. (S)

Kauno apygardos teismasNuoSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Dariaus Kantaravičiaus ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant K. V.,dalyvaujant prokurorėms S. K., Ž. G.,nuteistajam D. K. ir jo gynėjui advokatui L. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnio 1 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta:

pagal BK 258 straipsnio 2 dalį – 30 MGL dydžio (1 500 Eur) bauda;

pagal BK 310 straipsnio 1 dalį – 70 MGL dydžio (3 500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir D. K. paskirta subendrinta bausmė – 90 MGL dydžio (4 500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, D. K. teismo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 60 MGL bauda.

Nustatytas 12 (dvylikos) mėnesių terminas baudai savanoriškai sumokėti.

Priteista iš D. K. nukentėjusiajai – civilinei ieškovei D. S. 216,77 Eur (du šimtai šešiolika eurų 77 ct) neturtinės žalos atlyginimo bei 350 Eur (trys šimtai penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, iš viso 566,77 Eur. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bus pradėtas bausmės vykdymas, pradėjus vykdyti – panaikinta.

Pneumatinį šautuvą B3 Nr. (duomenys neskelbtini) su optiniu taikikliu, dėžutę su 16 vnt. (tyrimo metu 5 (penkios) kulkos buvo iššautos) kulkų, medžiaginį šautuvo dėklą, saugomus Alytaus AVPK aptarnavimo skyriuje, 2019 m. birželio 6 d. kvitas B, serija AVPK Nr. (duomenys neskelbtini), nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuoti ir perduoti Lietuvos Respublikos Ginklų fondui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. K. nuteistas:

1.1. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, už tai, kad neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu tai yra: neturėdamas leidimo išduoto policijos įstaigos pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 punktą, numatantį, jog „leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos“, 2017 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, neteisėtai iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, įgijo pramoninės gamybos, 4,5 mm kalibro pneumatinį šautuvą B3 Nr. (duomenys neskelbtini) (Kinija) su optiniu taikikliu, pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriamą prie C kategorijos pneumatinių nešaunamųjų ginklų ir jį laikė namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki kol 2019 m. kovo 19 d. apie 16.00 val., atliktos kratos metu policijos pareigūnai ginklą rado ir jį paėmė, o 2019 m. kovo 10 d. apie 15.30 val., kieme, adresu: (duomenys neskelbtini), minėtą 4,5 mm kalibro pneumatinį šautuvą B3 Nr. (duomenys neskelbtini) (Kinija) su optiniu taikikliu neteisėtai nešiojosi ir panaudojo šaudamas į D. S. šunį.

1.2. pagal BK 310 straipsnio 1 dalį, už tai, kad žiauriai elgėsi su gyvūnu, dėl ko gyvūnas buvo suluošintas, t. y. 2019 m. kovo 10 d. apie 15.30 val. (duomenys neskelbtini), savo sodybos kieme, demonstruodamas nepateisinamą negailestingumą, C ginklų kategorijos pneumatiniu nešaunamuoju ginklu – pramoninės gamybos 4,5 mm kalibro pneumatiniu šautuvu B3 Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia, vieną kartą šovė į D. S. priklausantį mažaūgį mišrūną šunį A., tuo padarydamas dešinės priekinės kojos alkūnės sąnario srities sužalojimą, kuris vertinamas kaip suluošinimas, nes buvo neigiamai paveikta šuns judėjimo funkcija, t. y. sutriko šuns galūnės judesiai – sumažėjo judėjimo amplitudė, buvo apribotas šuns judėjimo greitis ir noras judėti, buvo sutrikdyta šuns kojos kraujotaka (nutraukta pagrindinė kojos vena).

Žemesnės instancijos teismas

2. Alytaus apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje esantys ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad D. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 258 straipsnio 2 dalyje ir 310 straipsnio 1 dalyje. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nuteistojo veiksmai sudaro realią nusikaltimų sutaptį, nes jo padarytos savarankiškos veikos, esant tarp jų laiko tarpui, realizavo dviejų nusikalstamų veikų sudėčių požymius, numatytus skirtinguose baudžiamojo kodekso straipsniuose. Todėl laidavimo institutas negali būti taikomas.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. skundžia Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir išteisinti D. K. pagal BK 310 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o dėl veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, pritaikius BK 40 straipsnį atleisti D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Teismui laikantis nuomonės, kad D. K. veiksmuose yra dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 310 straipsnio 1 dalyje ir 258 straipsnio 2 dalyje, požymių, prašo nusikalstamas veikas laikyti padarytas idealiosios sutapties forma ir taikyti atleidimą nuo baudžiamosios pagal laidavimą BK 40 straipsnio nustatyta tvarka be užstato.

3.1. Skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis priimtas neišnagrinėjus visų reikšmingų aplinkybių, priimant jį netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pritaikyta baudžiamoji atsakomybė ir netaikytas atleidimo nuo atsakomybės institutas, kai tam buvo pagrindai ir sąlygos. Nepašalinus akivaizdžių prieštaravimų tarp ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų ir asmenų parodymų, pritaikius sutrumpintą įrodymų tyrimą, kai kurie subjektyvūs parodymai nesulyginti su kitais tyrimo nustatytais duomenims, įrodymai traktuojami nepalankia kaltinamajam linkme, paties kaltinamojo parodymai nuvertinami, kaip nereikšmingi, neteisingai interpretuojami neįvertinus teisminio nagrinėjimo metu išaiškėjusių aplinkybių, išvados padarytos iš prielaidų ir neįsigilinus į svarbias detales.

3.2. Skunde nurodoma, jog nuteistojo nuoširdus prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytų veikų nevertintas palankia jam linkme, įvertintas formaliai, nemotyvuotai. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti detalūs parodymai iš kur ir iš ko ginklas pirktas, teismas tokių duomenų niekaip nevertino ir pasitenkino kaltinimo formuluotės perrašymu. D. K. ginklo įgijimo aplinkybes pilnai patvirtina liudytojo J. B., ginklo pardavėjo, parodymai, jokių prieštaravimų tarp jų nėra. Šiuos parodymus patvirtina ir D. K. ikiteisminiam tyrimui pateikti ginklo pardavimo skelbimai. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek ginklo įgijėjas, tiek jo pardavėjas buvo įsitikinę, kad tokiam oriniam šautuvėliui (kuris ir vizualiai neatrodo galingas ginklas) joks leidimas nereikalingas, ginklas buvo neribotos civilinės apyvartos objektas jo įgijimo metu. Teismo posėdžio metu D. K. aiškino, jog pardavėją J. B. pažįsta daugelį metų, kadangi D. K. esant paaugliui lankė radiotechnikos būrelį, kuriam vadovavo minimas ginklo pardavėjas J. B.. Tai patvirtina, jog D. K. pasitikėjo J. B. pateikta informacija, kad tokiam nešaunamajam ginklui nereikia leidimo. Ginklo įsigijimo metu D. K. paprašius duoti šautuvėlio dėklą bei šovinukus, J. B. iš namų atnešė dėžutę su šovinukais ir dėklą, kuris įprastai skirtas nešiotis elektros izoliatoriams, tačiau tinka ir minėto ginklo laikymui. Šios aplinkybės patvirtina, kad minimas ginklas buvo perkamas būtent iš J. B., tačiau teismo to nevertino, o tiesiog konstatavo, kad ginklas įsigytas iš tyrimo metu nenustatyto asmens. Nors ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis savo poziciją išdėstė, parodymų duoti neatsisakė, jų nekeitė, laikėsi teisės apie savo kaltumą pasisakyti teisme, tačiau teismas nuosprendyje konstatuoja, kad D. K. „ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino“. Tokia pozicija neteisinga, tendencinga ir šalintina iš nuosprendžio.

3.3. Apeliantas teigia, kad įstatyme numatyti padariniai iš esmės neegzistuoja – gyvūnas buvo sužalotas, bet pasveiko. Byloje nėra nustatyta, kad nuteistasis tyčia šovė vieną kartą demonstruodamas nepateisinamą negailestingumą. Vienas šūvis negalingu nešaunamuoju ginklu nėra kankinimas, taip pat nėra nepateisinamas negailestingumas, nes objektyviai ginklas per silpnas sukelti esminę žalą, o šūvis atliktas nesitaikius nors ginklas ir turi optinį taikiklį, ne ciniškai. Teismas nevertina to, kad gyvūnas po veikos pasveiko, vaikščioja, bėgioja, o jo funkcijos nesutrikę. Teismas nuosprendyje kartoja kaltinimo formuluotę, išplečiančią baudžiamojo įstatymo turinį – kojos alkūnės sąnario sužalojimas vertinamas kaip suluošinimas, nors atsiradę padariniai patvirtinami tik specialisto, kuris šuns net nematė, išvada, kuri ikiteisminio tyrimo metu pateikta du kartus ir buvo priešinga: vienu atveju ne suluošinimas, o kitu atveju – suluošinimas. Tai, kad nutraukta šuns kojos vena, nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Teismas nuosprendyje pagrįsdamas kilusį padarinį – suluošinimą – nesivadovauja specialistų išvadomis, specialiomis žiniomis, kas būtų suprantama ir pripažintina, tačiau remiasi subjektyviais samprotavimais ir prielaidomis. Šuns sucypimas ir kraujas nėra tokie padariniai, kaip reikalauja baudžiamasis įstatymas. Be to, šiuo metu šuo gyvas ir sveikas, kaimynystėje 2019 m. gruodžio 25 d. buvo vedžiojamas su pavadėliu ir jokie aprašyti požymiai nepasireiškia.

3.4. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad sužalojimas ne mirtinas, kad nebuvo būtina skubi operacija patvirtina objektyvūs faktai – po sužalojimo 2019 m. kovo 10 d. šuo apžiūrėtas gydyklos, sutvarstytas. Pirmasis dokumentas apie šuns sužalojimą pateiktas 2019 m. balandžio 1 d., kur nurodoma, kad dalinai sutriko sužalotos kojos funkcija, ar ji atsistatys, bus matyti po 2–3 mėnesių; ar tai suluošinimas nustatyti anksti. Tačiau dar detalesnė informacija apie sužalojimą, įvykusį kovo mėnesį pateikiama jau 2019 m. liepos 1 d. rašte – apie tą patį įvykį pateikiama vis detalesnė informacija naujesniais dokumentais. Rentgeno nuotraukos apie šuns sužalojimą padarytos 2019 m. spalio 12 d., sąnario alkūnė nurodoma kaip gyvybiškai pavojinga sritis, operacijos tikslingumas abejotinas.

3.5. Apelianto nuomone, pagal veikos ir kilusių padarinių pobūdį – vieną šūvį savo sklype į užklydusį kaimynės šunį – veiksmai nėra pavojingi BK 310 straipsnio 1 dalyje numatyta prasme kaip žiaurumas ar žiaurus elgesys su gyvūnu. Tokie veiksmai labiau panašūs į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 18 dalyje numatytus veiksmus. Teismas kaltinimo suformuluotus, tačiau ne realiai atsiradusius padarinius laiko pakankamais baudžiamajai atsakomybei atsirasti ir nepateikia išsamių motyvų dėl veikos vertinimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma motyvacija visiškai neatitinka D. K. padarytos veikos, nes liudytojai ir nukentėjusioji D. S. parodė, kad nematė kaip padaryta veika, valė automobilį savo kieme, už gyvatvorės, geroku atstumu, tik tariamai išgirdo duslų garsą ir šuns sucypimą. Teismo nuosprendyje pateiktas veikos faktinis ir teisinis vertinimas, teisinės atsakomybės atribojimas neišsamus ir dėl to neteisingas.

Žemesnės instancijos teismas

3.6. Pirmosios instancijos teismas veikų padarymo faktines aplinkybes vertino formaliai ir nepagrįstai, kadangi duomenys į nuosprendį nekritiškai perrašomi. Nors teismas įrodymus vertinio sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, tačiau neįvertino tai, kas nustatyta ikiteisminio tyrimo metu. Akivaizdu, kad liudytojų D. K. ir D. S. parodymuose yra neatitikimų, tačiau teismas juos tiesiog perrašo. Pažymi, kad įvykio metu garsiai lojo D. K. didelis vilkinis šuo, kurio voljeras yra tarp įvykio ir D. S. buvimo vietos, o orinis ginklas, iš kurio šauta, jokio garso neskleidžia. Jokio garso negirdėjo ir sodybos kieme buvęs liudytojas P. M., kuris tik matė sužalotą šunį. Tuo tarpu D. S. parodė, kad vienu metu išgirdo duslų garsą. Šie parodymai nesulyginti, neanalizuoti, tiesiog perrašyti, nors juose yra esminių neatitikimų. Neįvertinta tai, kad D. S., D. S. ir P. M. parodymai beveik pažodiniai, o pastarųjų dviejų asmenų duoti po nukentėjusios susipažinimo su tyrimo medžiaga. Neįvertintas Tarnybinis pranešimas, kad pasitaikydavo konfliktai dėl šunų.

Šalies argumentai

3.7. Apeliantas nurodo, kad pirmajame D. S. pareiškime teigiama, kad šuo buvo sužalotas akmeniu. Tokie parodymai nesisieja su tuo, ką ji parodė apie išgirstą „dulų garsą“ ir šuns cypimą. Pareigūnas liudytojas A. B. duotuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. S. teigė, jog iš šuns priekinės kojos gausiai bėgo kraujas, tačiau įvykio vietos apžiūros metu jokių kraujo pėdsakų nebuvo rasta. Įvykis įvyko 2019 m. kovo 10 d. besibaigiant žiemos sezonui, žolei esant vis dar neišdygusiai. Šias aplinkybę patvirtina A. B. darytos nuotraukos. Ikiteisminio tyrimo metu K. K. buvo nurodžiusi, kad į kiemą atbėgantys kaimynės šunys buvo pakankamai agresyvūs ir visada buvo baimė, kad jie gali užpulti. Šis teiginys yra patvirtintas ikiteisminio tyrimo medžiagoje, bet nėra perkeltas į kaltinamąjį aktą bei nuosprendį. Šie esminiai liudijimų neatitikimai nuosprendyje nenagrinėjami.

3.8. Apeliantas pažymi, kad priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje jis nekėlė būtinojo reikalingumo klausimo. Tai nurodė nukentėjusiosios atstovė. D. K. išsamiai išdėstė aplinkybes, kodėl paėmęs ginklą šovė, t. y. savo kieme dažnai mato kaimynų šunis, šie daro žalą, erzina D. K. šunį, įvykio dieną atbėgęs kaimynės šuo buvo užšokęs ant kieme stovėjusio vežimėlio. Nors tokios aplinkybės įtvirtintos viso ikiteisminio tyrimo metu nuo pirmųjų D. K. apklausų, teismas jas atmetė kaip bandymą pasiteisinti būtinuoju reikalingumu. Teismo išvados nesusietos su įvykio vieta, aplinkybėmis, nuteistojo parodymais. Duomenys apie šuns savybes, jo amžių ar socializaciją byloje subjektyvūs, teismo nustatyti iš nukentėjusios parodymų, tačiau neištirti. Nedidelis šuo taip pat gali būti piktas ir pavojingas. Pažymima, kad orinis šautuvas jokio garso neskleidžia. Nevertinama tai, kad nuteistasis buvo streso, sumišimo būsenoje. Nevertinami ir teisės aktai (Civilinis kodeksas, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės gyvūnų laikymo taisyklės), pagal kuriuos gyvūno savininkas privalo būti apdairus, savo gyvūną laikyti taip, kad jis nepadarytų žalos kitiems asmenims (taip pat netrikdytų, negąsdintų, pan.). Teismas nepašalino abejonių nuteistojo naudai, o pateikė subjektyvius samprotavimus.

3.9. Apeliantas nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje trijų atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6 punktai) nustatymas teigiamai niekaip neįtakoja jo padėties. Teismas nuosprendyje nurodo, kad šuns sužalojimo veiką įtakojo rizikingas nukentėjusios elgesys, tačiau šiai aplinkybei neteikiama jokia teisinė reikšmė, nors būtent savo šuns nepriežiūra, leidimas bėgioti po kaimyno sklypą, puldinėti ir erzinti kaimyno šunį turėjo lemiamos įtakos konflikto kilimui.

3.10. Apelianto nuomone, šiuo atveju jam gali būti pritaikytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas (BK 39, 40 straipsnių normos). Pažymima, kad nors teisme buvo pateiktas prašymas dėl atsakomybės pagal laidavimą taikymo, apklausta galima laiduotoja, toks prašymas nuosprendyje nesvarstomas, tiesiog pereinama prie bausmės skyrimo. Apeliantas teigia, kad šiuo atveju nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, sudaro idealiąją, o ne realiąją sutaptį. Veikos padarytos vienu metu ir jokio laiko tarpo tarp jų nebuvo: ginklo įgijimas buvo trunkančioji veika, prasidėjusi 2017 metais ir trukusi iki tol, kol ginklas buvo paimtas kratos metu, o šūvis į gyvūną ir jo suluošinimas, net tai laikant nusikaltimu, o ne administraciniu nusižengimu, buvo padaryta tuo pačiu metu, kai buvo laikomas ginklas. Akivaizdu, kad abi veikos susiję ir su padarymo laiku (šauta iš nelegaliai laikomo nešaunamojo ginklo jo laikymo metu į gyvūną), ir su jų turiniu (nelegaliai laikomu ginklu gyvūnas sužalotas). Be to, neteisingas ir teismo motyvas esą „nebuvo vieningos tyčios“, nes idealiosios sutapties požiūriu vieninga tyčia nėra būtina, svarbi ar reikšminga: nustatoma tyčia atlikti veiką, o kita, sutapties požiūriu, veika gali būti padaryta netiesiogine tyčia. Vieningos tyčios buvimas būtų svarbus sprendžiant tęstinės veikos atskirų epizodų vertinimo klausimą, o ne idealiosios sutapties klausimą. Taip pat teismų praktikoje formuojama nuosaiki baudžiamoji politika, t. y. atvejai, kai idealiosios sutapties atveju padarytos kelios veikos, laikomi padaryti viena veika ir tokiu atveju gali būti taikomos įstatymo numatytos lengvatos, tokios kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas. Šiuo atveju D. K. veikos gali būti laikomos kaip neatskiriamos, būtinos viso jo sumanymo įgyvendinimo dalys.

3.11. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje nurodoma nutartis Nr. 2K-P-82/2010 neatitinka situacijos, kadangi ji skirta tęstinės veikos pripažinimo pirmą kartą padarytai veikai situacijai, o nutartyje cituojama Vilniaus apygardos teismo, bet ne kasacinio teismo padaryta išvada. Be to, sprendžiant dėl idealios sutapties buvimo svarbu ir tai, kad D. K. padarytų veikų pavojingumo pobūdis ir laipsnis žemas, jos aiškiai susiję ir veikas vertinant atsietai be pagrindo atsiribojama nuo baudžiamojo įstatymo nustatytų lengvatų. Šiuo atveju situacija neverta baudžiamosios atsakomybės, kaip teisinio poveikio priemonės, ir gali būti įvertinta švelnesnėmis priemonėmis taikant įstatymų nustatytas lengvatas – atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės.

3.12. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nurodęs aplinkybes, lengvinančias D. K. atsakomybę, charakterizuojančias jo asmenybę (teismas neįvardija visų į bylą pateiktų aktualių asmenybę charakterizuojančių dokumentų) vienareikšmiškai sprendžia, kad D. K. baustinas ir bausmės skyrimo motyvavimą pradeda nuo laisvės atėmimo, kas teisiniu ir socialiniu požiūriu neteisinga. Toks baudžiamojo įstatymo traktavimas, kurį taikė teismas stipriai siaurina baudžiamosios atsakomybės lengvatų taikymą.

Atsiliepimas

4. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. S. pateikė atsiliepimą į nuteistojo D. K. apeliacinį skundą, kuriuo prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

4.1. Nukentėjusios nuomone, nuteistasis klaidina apeliacinės instancijos teismą ir nurodo melagingas faktines aplinkybes. Nuteistasis nuolat keičia poziciją, dėsto skirtingas faktines aplinkybes, jo pasisakymai 2019 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu taip pat yra priešingi nei nurodoma apeliaciniame skunde.

4.2. Atsiliepime nurodoma, jog nuteistasis viso ikiteisminio tymo metu teigė, jog jį užpuolė bei jis šovė į neva didelį ir agresyvų šunį. Pateikus į bylą įrodymus, jog A. yra mažaūgis šuo, D. K. nurodė, jog šuo yra agresyvus, ką teigia ir apeliaciniame skunde. Nukentėjusioji pažymi, kad A. yra atsidavęs, nuoširdus ir geros širdies šunelis. Šuo buvo priglaustas visai mažytis, kai benamis užklydo. Jis jaunas, pilnai socializuotas, neagresyvus, myli žmones ir vaikus. A. dažnai keliauja į nukentėjusiosios darbovietę – gėlių parduotuvę, jų ryšys yra labai stiprus. Po to, kai D. K. į jį šovė ir suluošino, jis tapo bailesnis, tačiau iki šiol nenustoja pasitikėti žmonėmis. Aplinkybę, jog gyvūnas neagresyvus, patvirtina ir byloje esantis veterinarijos gydytojo išrašas.

4.3. Atsiliepime teigiama, jog aplinkybė, kad nuteistasis su apeliaciniu skundu pateikia 2019 m. balandžio 25 d. tarnybinį pranešimą, patvirtina, jog jis nuo pat pradžių bandė klaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus neva šovė į didelį ir agresyvų nukentėjusios mamos D. S. šunį R. (kuris yra didelis, bet nėra agresyvus). Tačiau 2019 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu jis ne kartą prisipažino, jog nežinojo, kas peršauto gyvūno savininkas ar, kad jis priklauso nukentėjusiajai.

4.4. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad sodyboje kartais gyvena nukentėjusiosios mama D. S. bei jos gyvūnas R., o nuteistasis yra jos kaimynas. Todėl tarp nukentėjusiosios, jos gyvūno A. ir nuteistojo bei jo gyvūnų niekada nebuvo konfliktų. Priešingai, konfliktų buvo praeityje, kai nuteistojo gyvūnas – vilkšunis, kuris visada būna voljere, kartą iš jo ištrūko ir užpuolė nukentėjusiosios mamos gyvūną R..

4.5. Atsiliepime pažymima, kad teismo posėdžio metu nuteistasis taip pat kūrė versiją, jog gynė nuo A. savo turtą – šunį. A. svoris – 6 kg, aukštis – 30 cm, vilkšunio patino svoris 30–40 kg, todėl nebuvo būtino reikalingumo šauti į gyvūną ginant jį nuo voljere esančio vilkšunio, kadangi joks pavojus jam nekilo. Taip pat nuteistasis teigė, jog gynė vištas, vaiką, gulintį vežimėlyje, t. y. viso proceso metu kuria naujas versijas, kodėl šovė į gyvūną.

4.6. Atsiliepime akcentuojama tai, kad iš pradžių apklaustas D. K. melagingai nurodė, jog į A. metė tik akmenį ir taip jį sužalojo. Atlikus rentgeno nuotrauką buvo patvirtinta, jog D. K. šovė į gyvūną, nes A. priekinės dešinės kojos sąnario srityje aptiktas svetimkūnis – apie 3 mm kulka. Tuomet nuteistasis sukūrė versiją, jog neva išsigando didelio rudo ir agresyvaus šuns, kuris puolė jo vaiką, gulintį vežimėlyje. Ikiteisminiame tyrime pateikti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog šauta buvo į mažaūgį šunelį A.. Be to, po šūvio nukentėjusioji iškart atbėgo į D. K. kiemą ir pamatė savo šunelį A., kuris bėgo cypdamas ir neprimindamas kojos. Dėl to nepagrįstas D. K. teiginys, jog A. neva ir toliau buvo agresyvus ir „neklibinkčiavo“.

4.7. D. S. atsiliepime atkreipia dėmesį, kad versija, jog A. puolė vežimėlyje esantį vaiką atsirado tik, kai buvo neginčijamai nustatyta, jog D. K. A. peršovė, o ne užkliudė akmeniu. Tuo tarpu pirminė versija buvo tai, kad D. K. į šunį metė tik akmenį, o apie jokį vežimėlį ir ginamą vaiką neužsimenama. Nukentėjusioji pažymi, jog jokio vežimėlio lauke nebuvo. Tuo metu D. K. dukrai buvo 4 mėnesiai, o tokio amžiaus kūdikiai nesėdi. Akivaizdu, jog vežimėlis, kurį fotonuotraukoje demonstruoja D. K., nėra tinkamas tokio amžiaus vaikui ir įvykio dieną jo negalėjo lauke būti. Be to, 2019 m. kovo 10 d. buvo šalta ir drėgna diena – ankstyvas pavasaris. Šią aplinkybę patvirtina 2019 m. spalio 9 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažyma apie 2019 m. kovo 10 d. oro sąlygas (duomenys neskelbtini). Oro temperatūra buvo apie 3,9 laipsnių šilumos, ryte lijo, po pietų buvo dulksna. Tokiu oru niekas mažamečių vaikų vežimėliuose nepalieka. Be to, įvykių versiją nuolat keičia ir D. K. žmona K. K..

4.8. Atsiliepime pabrėžiama, jog A. nėra agresyvus šuo, jo psichika stabili. D. K. išgalvota versija, jog A. puolė jį ir vežimėlyje gulintį vaiką yra nelogiška. Vien žvilgsnis ar piktesnis tonas priverstų A. pabėgti. Tačiau šiuo atveju D. K. kuria versiją, jog pamatęs A. uždėjusį letenas ant vežimėlio nuėjo į savo namus, pasiėmė ginklą, tuomet į jį šovė, o vėliau dar metė akmenį. Tuo tarpu jo žmona teigia, jog A. puolė D. K., kuris ėmė iš vežimėlio jos dukrą. Šios versijos nesutampa, bet net ir šioje sukurtoje versijoje visi nurodyti veiksmai yra pertekliniai, kadangi mažas šuo būtų išsigandęs D. K. žvilgsnio ar žodžio.

4.9. Kadangi apeliaciniame skunde teigiama, kad išvadą pateikęs veterinarijos gydytojas A. nė nematė, nukentėjusioji su atsiliepimu pateikė Veterinarijos gydytojo D. T. raštą, gyvūno fotonuotraukas iškart atvežus jį į kliniką bei gyvūno ligos išrašą. Nukentėjusioji teigia, kad šiai dienai A. išsivystė artritas, keičiantis oro sąlygomis gyvūnas dažnai cypia, nes jo organizme yra palikta kulka. Gyvūnas sunkiai juda, būna dienų, jog apskritai nejuda, dėl artrito gėrė vaistus.

4.10. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis taip pat klaidina teismą teigdamas, jog nebuvo atlikta operacija, o šūvis nebuvo mirtinas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog gyvūnui buvo daroma operacija, stabdomas kraujavimas. Įvykio metu buvo savaitgalis, todėl (duomenys neskelbtini) nedirbo jokia veterinarijos klinika. Veterinarijos gydytojas nukentėjusios prašymu savaitgalį atvažiavo į kliniką ir operavo gyvūną. Priešingu atveju, gyvūnas būtų mirtinai nukraujavęs.

4.11. Atsiliepime nesutinkama su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai netyrė įrodymų. 2019 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu būtent nuteistasis pateikė ne tik prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bet ir prašymą taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Šiame teismo posėdyje turėjo būti liudytojų apklausa. Teismas bei prokurorė sutiko taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl jokie papildomi įrodymai nebuvo pateikti, nebuvo apklausti jokie liudytojai.

4.12. Nukentėjusioji atsiliepime teigia, kad nuteistasis jos niekada neatsiprašė ir nesiūlė atlyginti A. gydymo išlaidų. Laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 10 d., kai buvo atlikta nusikalstama veika, iki 2019 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio nukentėjusioji net kelis kartus buvo atvykusi į sodybą ir sutiko nuteistąjį, kuris ją pamatęs ironiškai juokėsi ir šaipėsi. Nuteistasis yra agresyvus ir piktas žmogus, kurio jie bijo ir vengia, iš jo ne kartą gavo grasinimų, jog atsiimtu pareiškimus. Nukentėjusioji teigia, kad jos mama D. S. teismo posėdžio metu būtų nurodžiusi, jog nuteistasis bandė ją bauginti – dienos metu vieną kartą šovė į orą. Tuo metu jos namuose buvo svečių, kurie taip pat galėtų patvirtinti šias aplinkybes. Nukentėjusiosios nuomone, nuteistasis laiko ne vieną ginklą. Be to, (duomenys neskelbtini) yra nedidelis miestelis, todėl net ir šiai dienai girdimi gandai, jog nuteistasis yra galimai „susitaręs“ ir nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

4.13. Atsiliepime pabrėžiama, jog šiuo atveju nėra sąlygų taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistasis teismo posėdžio metu patvirtino, jog jis neturi kitos išeities tik prisipažinti, nes kitaip jam finansiškai procesas labai brangiai kainuos. Vis dėlto, tiek teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde neigiami nusikalstamos veikos padariniai – gyvūno suluošinimas, nuteistasis nesigaili dėl savo nusikalstamų veikų. Be to, nuteistasis tik teismo posėdžio metu nurodė, jog gali atlyginti dalį gydymo išlaidų ir nesutiko su neturtinės žalos atlyginimu. Jis nevertino aplinkybės, jog dėl patirtų neigiamų išgyvenimų nuteistoji vos neteko darbo, nes negalėjo padėti ir maloniai bendrauti su gėlių parduotuvės klientais. Šiuo atveju nuteistasis atliko kelias nusikalstamas veikas, kurios padarytos ne idealios, o realios sutapties forma. Padarytos nusikalstamos veikos yra savarankiškos, tarp jų yra laiko tarpas, realizuoti dviejų nusikalstamų veikų sudėčių požymiai, numatyti skirtinguose BK straipsniuose. Todėl esant tokioms aplinkybėms laidavimo institutas negali būti taikomas. Pažymima, jog šių nusikalstamų veikų padarymo mechanizmas, jų objektas bei dalykas, vadovaujantis protingumo ir logikos kriterijais, neleidžia teigti, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos įgyvendinant vieningą sumanymą.

Šalies argumentai

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde pareikštus prašymus. Prokurorės prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijama nuteistojo kaltė ir padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimas, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, to pasėkoje nuteisiant D. K. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir 310 straipsnio 1 dalį. Taip pat nesutinkama su atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto netaikymu ir paskirta bausme. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl neteisėto disponavo nešaunamuoju ginklu

7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, už tai, kad neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu, t. y. neturėdamas leidimo išduoto policijos įstaigos pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 punktą, numatantį, jog „leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos“, 2017 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, pagal skelbimą laikraštyje neteisėtai iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo pramoninės gamybos, 4,5 mm kalibro pneumatinį šautuvą B3 Nr. (duomenys neskelbtini) (Kinija) su optiniu taikikliu, pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriamą prie C kategorijos pneumatinių nešaunamųjų ginklų.

8. Apeliaciniame skunde neginčijamas nešaunamojo ginklo įgijimas, o nesutinkama su aprašytomis aplinkybės, t. y., kad pneumatinis šautuvas įgytas iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, nes jis yra įgytas iš J. B.. Taip pat nors apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas dėl veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, D. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau iš skundo argumentų aiškiai matyti, kad apeliantas nesutinka ir su tuo, kad jo veiksmuose yra BK 258 straipsnio subjektyviosios pusės požymis – kaltė. Apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis nurodė, jog manė, kad perka ginklą, kuriam nereikalingas leidimas.

9. BK 258 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba areštu. Šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis formalioji. Nusižengimas laikomas baigtu nuo ginklo įgijimo neturit tam teisės, o pasekmės nėra būtinasis veikos požymis. Svarbu, kad kaltininkas suvokia aplinkybes, kurios sudaro nusikalstamos veikos dalyką bei objektyviąją pusę ir nori veikti. Norėjimas veikti yra sąmoningas asmens valios nukreipimas nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo, kai pažeidimo pavojingumą ir priešingumą teisei lemia veikimas.

10. Visų pirma pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginklas įsigytas iš tyrimo metu nenustatyto asmens. Nuteistasis D. K. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad pneumatinį šautuvą įsigijo pagal skelbimą laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ 2017 metais iš J. B.. Kartu su šautuvu J. B. nuteistajam perdavė dėžutę su šovinukais (1 t., b. l. 116–118; 3 t., b. l. 113–115, 167–169). Tokius pačius parodymus nuteistasis davė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Apklausus J. B. šis paaiškino, kad turėjo orinį šautuvą B52. 2017 metais jis įdėjo skelbimą į laikraštį „(duomenys neskelbtini)“, kad pardavinėja šį ginklą. Jam paskambino susidomėjęs šautuvu vyras, kuris už 50 Eur jį nusipirko. J. B. kartu atidavė kulkas (3 t., b. l. 56–58, 141–143). Nors pneumatinis šautuvas yra B3, o J. B. parduotą šautuvą įvardino kaip B(duomenys neskelbtini), tačiau šie inicialai iš esmės atitinka nuteistojo savanoriškai pareigūnams atiduoto šautuvo numerio pirmąją raidę ir du paskutinius skaičius (Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, nuteistojo D. K. teiginius apie iš J. B. įsigytą pneumatinį šautuvą patvirtina baudžiamojoje byloje esantys skelbimai iš laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 120–122; 3 t., b. l. 117–119). Iš šių skelbimų matyti, kad 2017 m. gegužės ir birželio mėnesiais J. B. (1 t., b. l. 119; 3 t., b. l. 116) pardavinėjo orinį šautuvą B52. Todėl apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginklas įsigytas iš nenustatyto asmens, pripažintini pagrįstais.

11. Atsakius į šį skundo argumentą, toliau pasisakytina dėl apeliacinio skundo argumentų apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, požymius. Iš esmės nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirkdamas pneumatinį šautuvą buvo įsitikinęs, kad jam nereikalingas joks leidimas. Nuteistasis pasitikėjo J. B., kuris jam taip pat nurodė, kad ginklui nereikia jokio leidimo.

12. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

13. D. K. nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį remiantis tuo, kad pas jį buvo rastas pneumatinis šautuvas B3 Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priskiriamas C kategorijos ginklams, ir kuriam įsigyti, laikyti ir nešiotis nuteistasis neturėjo leidimo išduoto policijos įstaigos kaip yra numatyta Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme. Pažymėtina, kad D kategorijos ginklus, jų šaudmenis fiziniai asmenys nuo 18 metų gali įsigyti be leidimų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus, tokie ginklai neregistruojami (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 10 dalis (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2440, galiojusio nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d., redakcija)). Pneumatiniai ginklai, kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J, priskiriami D kategorijai, o kurių sviedinio kinetinė energija viršija 7,5 J – C kategorijai (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 5 punktas ir 6 straipsnio 2 punktas). 2019 m. balandžio 11 d. Specialisto išvadoje Nr. 52-(87)-IS1-100 nurodyta, kad bandomųjų šūvių metu nustatyta iš pneumatinio šautuvo B3 Nr. (duomenys neskelbtini) iššautos kulkos vidutinė kinetinė energija lygi 9,41 J, todėl jis yra C kategorijos pneumatinis nešaunamasis ginklas (1 t., b. l. 94–96; 3 t., b. l. 76–78). Viso baudžiamosios bylos proceso metu, tame tarpe ir apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis nurodė, kad jis neturėjo tyčios neteisėtai įgyti C kategorijos nešaunamąjį ginklą, kadangi buvo įsitikinęs, jog perka D kategorijos nešaunamąjį ginklą (iki 7,5 J), kuriam nereikalingas leidimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir visą bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad yra įrodyta D. K. kaltė padarius BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytą jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

14. Nuteistojo D. K. teiginius, jog jis nežinojo, kad nusipirktam pneumatiniam šautuvui reikalingas leidimas, patvirtina baudžiamojoje byloje esanti medžiaga. Iš J. B. apklausos matyti, kad parduodamas šautuvą jo pirkėjui jis nurodė, kad šautuvui nereikalingas specialus leidimas. Vyrui, kuris iš jo šautuvą nupirko, nedavė jokių šautuvo dokumentų (3 t., b. l. 56–58, 141–143). Byloje esančiuose J. B. į laikraštį „(duomenys neskelbtini)“ įdėtuose skelbimuose nurodyta, jog oriniam šautuvui leidimas nereikalingas (1 t., b. l. 120–122; 3 t., b. l. 117–119). Tai patvirtina, kad pirkėjas (D. K.) nežinojo, jog pneumatinis šautuvas B3 Nr. (duomenys neskelbtini) priskiriamas C kategorijos ginklams, kuriems reikalingas leidimas.

15. Įvertinus specialisto išvadą spręstina, jog bandomųjų šūvių metu yra užfiksuotas tik nežymus kulkų kinetinės energijos 7,5 J rodiklio viršijimas, kadangi kinetinės energijos padidėjimas nuo 7,5 J iki 9,41 J nėra didelis. Be to, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nuteistasis D. K. būtų žinojęs apie šį viršijimą arba pats savo veiksmais būtų padidinęs ginklo galingumą. Tuo labiau, kad 2019 m. balandžio 11 d. Specialisto išvadoje Nr. 52-(87)-IS1-100 nurodyta, jog ginklo dalių ir mechanizmų, skirtų šūviams atlikti, tarpusavio sąveika nesutrikusi, atitinka ginklo konstrukciją.

16. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistojo psichinis santykis su daroma veika pasireiškė tyčine kaltės forma. Pažymėtina, kad D. K. anksčiau nėra turėjęs jokių ginklų (3 t., b. l. 85), o bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis iš J. B. nusipirktą pneumatinį šautuvą panaudojo tik tą vienintelį kartą, tai yra kai 2019 m. kovo 10 d. šovė į D. S. priklausantį šunį. Iki tol ginklas buvo laikomas namuose. Minimas nešaunamasis ginklas paties nuteistojo buvo savanoriškai paduotas pareigūnams kratos metu (3 t. b. l. 69–72). Pagal BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas būtent taip ir aiškino baudžiamojo įstatymo taikymą (dėl subjektyviosios pusės požymių buvimo) savo aplinkybėmis labai panašioje situacijoje (žr. pvz. 2018 m. lapkričio 13 d. LAT BBS nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312-788/2018).

17. Įvertinusi šioje nuosprendžio dalyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nenustačius nusikalstamos veikos sudėties pirmiau aptartoje veikoje, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. K. nuteisimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį yra neteisėta ir nepagrįsta. Dėl to šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas bei pirmosios instancijos teismo nuosprendis, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – D. K. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 2 dalis, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tačiau, nors ir nesant D. K. veikoje tyčios, tai nereiškia, jog nešaunamojo ginklo (pneumatinis šautuvas B3 Nr. (duomenys neskelbtini)) įgijimui taip pat automatiškai netaikomi apribojimai ir šio ginklo buvimas pas D. K. legalizuojamas. Kaip ir buvo konstatuota nuosprendyje, tam buvo reikalingas specialus leidimas. D. K. jo neturint, pagrįstai nuosprendžiu nuspręsta, kad šis ginklas konfiskuotinas ir perduotinas LR Ginklų fondui. Todėl ši nuosprendžio dalis paliekama nepakeista.

Dėl žiauraus elgesio su gyvūnu, dėl ko jis buvo suluošintas

18. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija jo nuteisimą pagal BK 310 straipsnio 1 dalį teigdamas, kad dėl šios veikos negalėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas, nes nėra nusikaltimo sudėties – kaltės (tyčios) ir padarinių (šuns suluošinimo). Nuteistasis iš esmės teisinasi būtinuoju reikalingumu, kadangi šovė į šunį, siekdamas pašalinti jam pačiam ir jo vaikui gresiantį pavojų. D. K. taip pat nurodo, jog jo veiksmai nebuvo tokie pavojingi, kad jo atžvilgiu reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę, nes jie labiau panašūs į ANK 346 straipsnio 18 dalyje numatytus veiksmus.

19. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, atlikusi įrodymų tyrimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikuodamas padarytą veiką.

20. BK 310 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. Šio nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra dvi veikos: 1) žiaurus elgesys su gyvūnu; 2) gyvūno kankinimas, bei alternatyvūs padariniai: gyvūno žūtis arba suluošinimas ir jų priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad inkriminuoti asmeniui nusikaltimą, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje, būtina nustatyti ne tik pačią veiką, bet ir priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių ir pačius padarinius, t. y., jog nuo neteisėtų veiksmų – žiauraus elgesio su gyvūnu, gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. Nenustačius padarinių kyla ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė, numatyta ANK.

21. Nagrinėjamoje byloje D. K. buvo inkriminuotas žiaurus elgesys su gyvūnu, kurio pasėkoje atsirado pasekmės – šuo buvo suluošintas. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde užsimenama ir apie kitą alternatyvią minėtame straipsnyje numatytą veiką – gyvūno kankinimą, teiginiai dėl šios veikos inkriminavimo nenagrinėtini, nes kaltinimas dėl to D. K. nebuvo pateiktas.

22. BK nėra tiesiogiai nurodyta, kokie veiksmai laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnu, dėl to sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, išanalizavęs visas bylos aplinkybes bei įvertinęs tai, kokie veiksmai pripažįstami žiauriu elgesiu su gyvūnu pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje išvardinti veiksmai, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu, tarp tokių veiksmų nurodyti ir gyvūnų gąsdinimas, sužeidimas ar nužudymas, bei kiti veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus, o 5 straipsnyje išvardinti tokie veiksmai, kurie žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu nelaikomi.

23. Žiaurus elgesys su gyvūnais pasireiškia visuomenėje netoleruotinais ir būtinumu nepagrįstais veiksmais, kuriais išreiškiamas nepateisinamas negailestingumas ir savivalė gyvūnų atžvilgiu. Ši veika gali pasireikšti tiek tęstiniais veiksmais, tiek ir vienkartiniu poelgiu, pavyzdžiui, veiksmu, kuriuo gyvūnui tiesiogiai atimama gyvybė arba jis suluošinamas. Iš bylos duomenų nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad D. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje su pramoninės gamybos 4,5 mm kalibro pneumatiniu šautuvu B3 Nr. (duomenys neskelbtini) šovė į nukentėjusiajai D. S. priklausantį šunį, ko pasėkoje buvo sužalota jo dešinė priekinė koja. Šiuo atveju nuteistasis nesutinka, kad dėl šio sužalojimo nukentėjusiosios šuo buvo suluošintas. Kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti šią aplinkybę, patenkino apelianto ir jo gynėjo prašymą ir atnaujinęs įrodymų tyrimą apklausė liudytojus: veterinarijos gydytoją D. T. ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (duomenys neskelbtini) valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininką – valstybinį veterinarijos inspektorių D. J., o taip pat ištyrė papildomai patiektus įrodymus – fotonuotraukas ir išrašus iš gyvūno ligos istorijos.

24. 2020 m. vasario 26 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas D. J. davė paaiškinimus apie byloje esančius (duomenys neskelbtini) valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2019 m. gegužės 2 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 67) ir 2019 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 26). Šis liudytojas parodė, kad Tarnyba, gavusi policijos paklausimą, pateikė atsakymus į užduotus klausimus. Tarnyba neturėjo jokių bylos šalių kontaktų ir bendravo tik su policija. Taip pat liudytojas nurodė, jog jam nėra žinoma metodika, kuria remiantis būtų galima nustatyti šuns suluošinimo laipsnį. Abiejuose raštuose nurodytos išvados buvo padarytos vertinant tik policijos pateiktą medžiagą ir net neapžiūrėjus šuns. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojo D. J. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu bei minėtus (duomenys neskelbtini) maisto ir veterinarijos tarnybos 2019 m. gegužės 2 d. ir 2019 m. rugpjūčio 6 d. raštus, sprendžia, kad šie raštai nagrinėjamu atveju negali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, nes juose iš esmės yra atliktas tik teisinis, o ne faktinis, aplinkybių vertinimas, ką gali daryti tik teismas. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai byloje galėjo duoti išvadą tik kaip specialistai, laikantis tokio pobūdžio veiksmui BPK nustatytų taisyklių dėl faktinių aplinkybių įvertinimo. Tačiau tokia užduotis jiems nebuvo suformuluota ir tai nebuvo atlikta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, toliau šiame nuosprendyje nagrinėjant ar dėl D. K. veiksmų nukentėjusiosios šuo buvo suluošintas, (duomenys neskelbtini) valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2019 m. gegužės 2 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 67) ir 2019 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kaip įrodymais nebus remiamasi. Tačiau yra vertinami ir pripažįstami įrodymais pirminiai duomenys apie sužalotą gyvūną: tai yra išrašai iš ligos istorijos, fotonuotraukos ir veterinarijos gydytojo D. T., kuris apžiūrėjo ir gydė šunį, parodymai.

25. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje 2020 m. vasario 26 d. liudytojas veterinarijos gydytojas D. T. parodė, kad sekmadienį su juo susisiekė šuns šeimininkė, atvežė sužalotą šunį, o jis suteikė pirmąją pagalbą. Paaiškino, jog buvo stiprus kraujavimas, nutraukta šuns kojos vena, jis sustabdė kraujavimą, tą pačią dieną šunį išoperavo, kulkos nepavyko rasti, o koja liko sužalota. Toliau vyko gydymas ambulatoriškai, šuniui buvo paskirti vaistai nuo skausmo. Kulka iki šiol nėra pašalinta. Šiuo metu šuns būklė gera, šalinti kulkos nėra pagrindo, kadangi techniškai tai padaryti yra sunku, o jie tam neturi sąlygų. Kulka šiek tiek riboja šuns judesius, ryte jis gali šlubuoti, vakare ne, po didesnio krūvio yra artritas. Šuniui liko liekamieji reiškiniai, jis stojasi ant kojos, bet jam per tą sąnarį apriboti judesiai lyginant su sveika koja, sukant jį, čiupinėjant jam skauda. Bendra šuns būklė yra gera, tik koja sužalota, jis kitų ligų neturi. Kulka yra sąnario zonoje, šalia sąnario kapsulės, liečia kaulą, tai šuniui sukelia diskomfortą, o bėgant laikui ji gali migruoti. Liudytojas paaiškino, kad jo išvados buvo pagal tuo metu esamą situaciją. Apeliacinės instancijos teisme duoti liudytojo D. T. parodymai iš esmės sutampa su jo duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 31–33). Taigi, iš šių liudytojo parodymų aiškiai matyti, kad dėl šuniui padaryto dešinės priekinės kojos alkūnės sąnario srities sužalojimo atsirado liekamieji reiškiniai, t. y. iki šiol yra sutrikusi šuns judėjimo funkcija, ką teisėjų kolegija vertinta kaip suluošinimą.

26. Nagrinėjamu atveju BK 310 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius – šuns sužalojimą ir dėl to atsiradusį jo suluošinimą patvirtina ne tik veterinarijos gydytojo parodymai bet ir kita bylos medžiaga. Pati nukentėjusioji D. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė tas pačias aplinkybes, jog išgirdusi duslų garsą ir šuns cypimą iš karto nubėgo link D. K. kiemo pusės. Nuteistojo kieme pamatė savo šunį A., kuris ėjo cypdamas ir neprimindamas priekinės dešinės kojos. Paėmus šunį pamatė, kad jis kruvinas, todėl iš karto nuvežė pas veterinarijos gydytoją, kur jam buvo suteikta pagalba. Iki šiol jos šuo sunkiai vaikšto (2 t., b. l. 1–3, 8–13, 113–114; 4 t., b. l. 101).

27. Išrašas iš ligos istorijos patvirtina liudytojo D. T. teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes apie šuns sužalojimą. Šiame išraše nurodyta, kad 2020 m. kovo 10 d. į gydyklą buvo pristatytas stipriai iš kojos kraujuojantis šuo, kuris buvo operuotas. Žaizda apie 5 mm dydžio su kanalu link alkūnės sąnario, nutraukta vena. Operacijos metu sustabdytas kraujavimas drenuotas kanalas, koja bintuota. Pagal žaizdos formą, esamą kanalą, jo kampą, lokalizaciją – galimai šautinė žaizda, todėl rekomenduota atlikti rentgeno nuotraukas. 2020 m. kovo 12 d. iš rentgeno nuotraukų matoma galimai orinio šautuvo kulka alkūnės sąnario srities lokalizacijoje. 2019 m. lapkričio 27 d. šuns apžiūros metu jam nustatytas artritas, taip pat rotuojant koją jaučią diskomfortą (1 t., b. l. 28; 4 t., b. l. 147). Iš šuns dešinės kojos rentgeno nuotraukų matyti, kad kojoje prie pat sąnario yra įstrigusi kulka (1 t., b. l. 29–30). Iš esmės tokios pačios aplinkybės dėl nukentėjusiosios šuns patirtos kojos traumos nurodytos ir veterinarijos gydytojo D. T. 2019 m. balandžio 1 d. atsakyme į tyrėjos paklausimą (1 t., b. l. 63–64). Iš byloje esančių šuns nuotraukų, darytų tiek iš karto po šūvio, tiek vėliau gydant jį ambulatoriškai, matyti, kad šuo buvo sužalotas (1 t., b. l. 172–178, 181; 4 t., b. l. 148–149). Be to, veterinarijos gydytojo D. T. 2019 m. liepos 1 d. rašte yra pateikti duomenys, kad nukentėjusios šuo yra mažaūgis, jo psichika stabili, neagresyvus, o po suluošinimo tapo bailus. Rašte taip pat nurodoma, kad gyvūnas nuolatos lankosi veterinarijos klinikoje, kur stebima jo būklė, kojos sąnario lankstumas. Gyvūno kojos judrumas yra pakitęs – sunkiai lenkia koją, kurioje yra įstrigusi kulka, o kadangi ji įstrigusi gyvybiškai pavojingoje srityje operacijos tikslingumas yra abejotinas (1 t., b. l. 175). Taigi, iki šiol šuo nėra sveikas ir nors kartais kitų matomas bėgiojantis, tačiau dėl kojoje likusio svetimkūnio, dėl ko yra apriboti jo judesiai, šuo vis dėlto yra suluošintas.

28. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Todėl, nors apeliantas kelia abejones dėl šuns suluošinimo, tačiau, įvertinus įrodymų visetą, t. y. nukentėjusiosios D. S., liudytojo D. T. parodymus, šuns medicininius dokumentus, fotonuotraukas ir kitą rašytinę medžiagą, taip pat, jog pats nuteistasis neneigia, jog šovė į šuns pusę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog nukentėjusiosios šuo dėl patirto sužalojimo nuteistajam jį pašovus buvo suluošintas. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas teigti, jog šuns sveikatos sutrikdymas nebuvo toks sunkus ir dėl to neatsirado pasekmės – jo suluošinimas. Pažymėtina, kad baudžiamoji ir administracinė atsakomybės skiriasi tik padarinių atžvilgiu. Šiuo atveju yra kilę padariniai – šuns suluošinimas, o tai atitinka baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę.

29. Be to, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis ir jo gynėjas nekėlė būtinojo reikalingumo klausimo, nes tai nurodė nukentėjusiosios atstovė, tačiau tokie teiginiai neatitinka paties nuteistojo parodymų duotų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Iš šių parodymų, o taip pat iš paties apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistasis savo veiksmus šovus į šunį bando pateisinti tuo, kad gynė savo 4 mėnesių dukrą ir patį save nuo užpuolusio agresyvaus šuns. Nuteistojo teigimu, šuo buvo uždėjęs savo priekines kojas ant vaikiško vežimėlio, kuriame miegojo nuteistojo dukra, ir nors nuteistasis šunį nustūmė, tačiau šuo prie jo kojų lojo, bandė kąsti, buvo agresyvus. Tokie argumentai iš esmės atitiktų BK 31 straipsnio nuostatas, pagal kurias asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl būtinojo reikalingumo buvimo ar nebuvimo priimdamas nuosprendį. Nagrinėjamu atveju pats nuteistasis parodė, kad pamatęs šunį ant dukros vežimėlio, jis ją paėmė ir nunešė namo. D. K. lauke su savimi neturėjo ginklo, nes jį pasiėmė iš namų, kai atidavė dukrą savo žmonai. Be to, nuteistasis taip pat apeliacinės instancijos teisme parodė, kad dėl svetimo šuns jo kieme jam „užvirė kraujas“, todėl jis pasiėmė iš namų ginklą, kurį užtaisyti užtruko 3–4 minutes. Šuo tuo metu lakstė kieme. Taigi, iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad grėsmė nei jo paties, nei jo mažametės dukros sveikatai ir gyvybei nebuvo kilusi. Nuteistasis pasiėmė pneumatinį šautuvą ir, kaip pats nurodė, šovė į grindinį šalia šuns tik tada, kai jo dukra jau buvo įnešta į namus. Todėl akivaizdu, kad jis tą darė tyčia, nesant jokio realaus gresiančio pavojaus, t. y. ne būtinojo reikalingumo sąlygomis. Pažymėtina, kad iš ligos istorijos išrašo (4 t., b. l. 147) ir veterinarijos gydytojo 2019 m. liepos 1 d. pažymos (1 t., b. l. 175) matyti, kad šuns psichika yra stabili, jis neagresyvus, taip pat šuo yra mažaūgis, smulkus. Tuo tarpu aplinkybė, kad nuteistajam vėl išėjus į kiemą, šuo bėgo link nuteistojo ir garsiai lojo, dar nereiškia, kad jis yra agresyvus ir nėra pakankama eliminuoti nuteistojo atsakomybę. Šiuo atveju vienas šūvis į betoną prie pat šuns kojų suprantant, kad kulka gali atsimušti rikošetu, nebuvo vienintelis būdas išvengti padarinių. Apeliantas žinojo, jog šuo galimai buvo kaimynės, t. y. ne bešeimininkis, šuns šeimininkė buvo netoliese, t. y. jos motinos žemės sklype, kurį nuo nuteistojo sklypo skiria tik nedidelis kelias, o pats šuo yra mažas, todėl galėjo būti išvarytas ir kitais būdais. Tačiau apeliantas nebandė kitaip baidyti šuns, taip pat nebandė nueiti ar paskambinti kaimynams, kad jie pasiimtų savo šunį ar bent jau iškvieti policiją. Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad būtinojo reikalingumo šuns sužalojimui nebuvo, D. K. ir jo dukrai nebuvo iškilęs realus pavojus, kurio negalima buvo pašalinti kitomis priemonėmis. Tai, kad kaimyno palaidas šuo bėgiojo nuteistojo kieme, nesudarė pagrindo jam žiauriai elgtis – griebtis ginklo ir šauti į gyvūno pusę bei jį suluošinti.

30. Nors apeliantas teigia, kad pataikyti į šunį nenorėjo ir neturėjo tyčios jį sužaloti, o bandė jį tik nubaidyti šaudamas į žemę šalia šuns kojų, tačiau tokie jo parodymai vertintini kaip gynybiniai. Kaip nurodė pats apeliantas, jo turėtas ginklas neskleidė jokio garso, todėl visiškai nesuprantama kaip būtent iš jo iššaunant šuo turėjo būti pabaidytas. Kolegijos vertinimu, D. K. šaudamas iš pneumatinio šautuvo į šunį ar, kaip jis teigia, į grindinį šalia šuns kojų, turėjo suprasti, kad elgiasi su gyvūnu žiauriai, numatyti, kad dėl to gyvūnas gali būti suluošintas ar net žūti ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido atsirasti padariniams, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, toks D. K. elgesys reaguojant į jo kiemą atbėgusį šunį, yra netoleruotinas ir nepagrįstas būtinumu, rodantis nepateisinamą negailestingumą, savivalę ir tuo pačiu žiaurų elgesį su gyvūnu, dėl ko šis buvo suluošintas. Visa tai patvirtina tiesioginį priežastinį ryšį tarp D. K. veiksmų, iš pneumatinio šautuvo šaunant į šunį, ir atsiradusių padarinių – šuns suluošinimo.

31. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. K. veiksmuose yra visi būtini BK 310 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltos versijos yra argumentuotai paneigtos tiek minėtais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, tiek ir kitais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais. Įvertinus minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje.

Dėl laidavimo instituto

32. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. taip pat prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato.

33. Vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat apsvarsčius ir BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-445-489/2016, Nr. 2K-52-648/2017, Nr. 2K-88-976/2017, Nr. 2K-116-1073/2018 ir kt.).

34. Vertinant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo galimybę, teismas privalo atsižvelgti ir į laiduotojo tinkamumą (BK 40 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis BK 40 straipsnio 3 dalimi, laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Paprastai asmenimis, vertais pasitikėjimo, teismas laiko pilnamečius asmenis, turinčius autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galinčius daryti jam teigiamą įtaką. Pripažindamas asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, teismas turi atsižvelgti į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį bei galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į tokio asmens charakteristiką, nustatyti, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Taigi, iš šio straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui būtų akivaizdi (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2010, Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-116-1073/2018).

35. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo atžvilgiu netaikė laidavimo instituto padaręs išvadą, kad padarytos dvi nusikalstamos veikos, kurios sudaro realią sutaptį. Tiek nuteistojo apeliaciniame skunde, tiek nukentėjusios atsiliepime į jį taip pat daug dėmesio skiriama nusikalstamų daugetui analizuoti. Vis dėlto, šiuo nuosprendžiu D. K. išteisinus pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, nebeliko nusikalstamų veikų daugeto. Todėl teisėjų kolegija dėl nusikalstamų veikų sutapties (ideali ar reali) nepasisako, tačiau atsiranda pagrindas svarstyti dėl laidavimo instituto taikymo, nes pripažįstama, jog padaryta tik viena nusikalstama veika.

36. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo D. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes byloje nėra nustatyta vienos iš privalomų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, t. y. visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-685/2012, Nr. 2K-137/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-648/2017).

37. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu D. K. savo kaltės visiškai nepripažino (1 t., b. l. 102–104; 2 t., b. l. 46–48, 62–64). Apylinkės teismo posėdžio metu 2019 m. gruodžio 4 d. nuteistasis savo kaltę dėl jam pareikštų kaltinimų jau pripažino visiškai, tačiau nurodė, jog tik todėl, kad neturi kitos išeities, jam procesas brangiai kainuos (4 t., b. l. 93–107). Atkreiptinas dėmesys, jog ir apeliaciniame skunde yra išreiškiama dvejopa D. K. pozicija dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, t. y. tik dalinis kaltės pripažinimas, nes apeliantas sutinka, kad galėjo sužaloti nukentėjusiosios šunį, tačiau nepripažįsta, jog šuo buvo suluošintas. Be to, apeliaciniame skunde nėra išreiškiamas nuoširdus gailestis dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes D. K. bando pateisinti savo veiksmus būtinuoju reikalingumu, kurio, kaip jau anksčiau nustatyta, nebuvo, bei bandydamas dalį kaltės permesti nukentėjusiajai. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, D. K. nepripažino savo kaltės dėl gyvūno suluošinimo, o kaltės pripažinimą pirmosios instancijos teisme grindė tuo, kad norėjo, kad būtų taikytas jam laidavimas, nes priešingu atveju negalėtų vykdyti viešųjų pirkimų atlikdamas savo darbines funkcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. K. savo elgesio nevertina kritiškai, nesigaili, o tik stengiasi keldamas įvairias versijas dėl bylos aplinkybių sušvelninti savo teisinę padėtį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog vien jau dėl to nėra pagrindo D. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nesant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos laidavimo instituto taikymo sąlygos (visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailesčio padarius nusikalstamą veiką – gyvūno suluošinimą).

38. Antra, nagrinėjamu atveju nuteistasis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir dėl to, kad pasirinkta laiduotoja neturi galimybių nuolatos kontroliuoti ar priimti sprendimus, galinčius daryti teigiamą įtaką nuteistojo gyvenimo būdui bei sulaikančius jį nuo nusikalstamų veiksmų darymo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad D. K. gynėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą atleisti D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti jį R. B. atsakomybėn pagal laidavimą (4 t., b. l. 68–69). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. B. yra nuteistojo žmonos sesuo. Ji dirba, darbdavio charakterizuojama teigiamai, neteista, nėra bausta administracine tvarka, neregistruota VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro psichiatrinio kabineto ir priklausomybės ligų kabineto įskaitose (4 t., b. l. 70, 72–74). Nors ir šių duomenų visuma yra pakankama įvertinti R. B., ar ji būtų tinkama laiduotoja, visgi pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 3 dalyje įsakmiai nurodyta, jog laiduotojas turi turėti realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, ko konstatuoti šiuo atveju negalima. R. B. pirmosios instancijos teisme nepasakė nieko konkretaus apie svainio padarytą nusikalstamą veiką, plačiau nepaaiškino, kaip pati vertina jo veiksmus. Taip pat ji, apklausiama pirmosios instancijos teisme, negalėjo plačiau paaiškinti ir kaip, teismui taikant D. K. atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas ir ją paskyrus laiduotoja, ateityje pasireikštų jos teigiama įtaka nuteistajam, kokių veiksmų, be jos nurodyto bendravimo, ji gali imtis, kad padėtų D. K. suprasti savo klaidas, kad jis ateityje nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Dėl to kyla abejonių ar ji sugebėtų būti patikima, autoritetinga laiduotoja bei efektyviai įtakoti apelianto elgesį, kadangi apelianto nuo nusikalstamos veikos padarymo nesulaikė net, jos teigimu, pastovus jų bendravimas.

39. Trečia, svarbu ir tai, kad nors ir nėra draudžiama pilnamečiams asmenims taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, taikant laidavimo institutą reikia kiekvienu atveju apsvarstyti ir tai, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad D. K. yra brandi asmenybė, turinti pakankamai gyvenimiškos patirties ir jau tvirtai susiformavusias asmenines vertybes, todėl žmonos sesers įtaka nuteistojo elgesiui galėtų būti tik ypatingai minimali, o gal ir jos iš viso nebūtų.

40. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų sąlygų taikyti BK 40 straipsnį bei nenustatyta, kad R. B. nuteistajam darytų ir turės galimybę ateityje daryti didelę teigiamą įtaką, o pats D. K. yra brandi asmenybė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo atleisti D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl BK 39 straipsnio taikymo

41. Vienas iš nuteistojo apeliacinio skundo alternatyvių prašymų, nurodytų apeliacinio skundo argumentuose, yra jam taikyti BK 39 straipsnio nuostatas ir dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, D. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

42. BK 39 straipsnis numato, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) yra ne mažiau kaip dvi BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, teismas, net ir nustatęs BK 39 straipsnyje nustatytų sąlygų visumą, svarstydamas kaltininko atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, privalo išsamiai motyvuoti savo sprendimą, nes atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, o ne pareiga. Tai reiškia, kad tokiam sprendimui vien tik formalių aptariamoje normoje išvardytų sąlygų nepakanka – teismas turi išsamiai įvertinti bylos aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-895/2017).

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas nuteistajam D. K. taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių, institutą, ir D. K. dėl veikos, numatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

44. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. K. padarė vieną baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), padarytą žalą iš dalies atlygino (4 t., b. l. 109–110). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jis nusikaltimą padarė pirmą kartą (2 t., b. l. 51–52; 3 t., b. l. 87–88), nebaustas administracine tvarka (2 t., b. l. 50; 3 t., b. l. 86), yra dirbantis asmuo (2 t., b. l. 49; 3 t., b. l. 83–84), turi pastovią gyvenamąją vietą, yra vedęs, turi du vaikus, kuriuos išlaiko, darbovietės ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vydenių seniūnijos charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 67–68; 4 t., b. l. 16–17). Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad yra net trys nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką; savo noru iš dalies atlygino padarytą žalą; o nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6 punktai). Apeliacinį skundą šioje byloje padavė tik nuteistasis D. K., todėl vadovaujantis non reformatio in peius principu, įtvirtintu BPK 320 straipsnio 4 dalyje, apeliacinės instancijos teismas negali bloginti nuteistojo teisinės padėties, tam tarpe ir nepripažįstant pirmosios instancijos teismo jau nustatytų lengvinančių aplinkybių (o konkrečiai dėl prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką), todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nekeistina. Be to pažymėtina, kad net ir nevertinant šios lengvinančios aplinkybės, byloje vis tiek yra nustatytos dar dvi D. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ko pakanka svarstant dėl BK 39 straipsnio taikymo.

45. Taigi, D. K. yra charakterizuojamas išimtinai teigiamai bei atitinka BK 39 straipsnyje įtvirtintas sąlygas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. jis teisiamas pirmą kartą, byloje nustatytos mažiausiai dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, bei į tai, kad nusikalstama veika buvo atlikta jam nuosavybės teise priklausančioje valdoje, kurioje be jo valios ir sutikimo atbėgo nukentėjusiosios šuo, nusikalstama veika priskirtina nesunkių kategorijai, gyvūnas po sužalojimo liko gyvas – teisėjų kolegija daro išvadą, jog ši D. K. nusikalstama veika buvo atsitiktinė, dėl jos jis išvadas padarė, todėl jo atžvilgiu tikslinga taikyti BK 39 straipsnio nuostatas ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 310 straipsnio 1 dalį nuteistąjį atleisti, o baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas). Pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnyje numatytu pagrindu nereiškia, kad yra pateisinami D. K. neteisėti veiksmai prieš nukentėjusiosios šunį. Šiuo atveju D. K. už savo veiksmus nėra išteisinamas, nes pripažįstama, jog D. K. veikoje yra BK 310 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, konstatuojama, jog nukentėjusioji patyrė žalą, o jos atlyginimui paliekamas priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, kuris, beje, apeliaciniu skundu ir nėra ginčijamas.

46. Be to, teisėjų kolegija, siekdama, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, vadovaudamasi BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, šiuo atveju sprendžia, jog tikslinga skirti D. K. baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1 000 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 327 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Alytaus apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis, kuriomis D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 straipsnio 2 dalį, 310 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 64¹ straipsniu, nuteistas galutine dalinio sudėjimo būdu subendrinta bei vienu trečdaliu sumažinta 60 MGL (3 000 Eur) bauda ir priimti šiose dalyse naują nuosprendį:

D. K. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 39 straipsniu, D. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1 dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirti D. K. baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1 000 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 6 (šešis) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Kitą Alytaus apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Algirdas GiedraitisDarius KantaravičiusNerijus Meilutis