- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-15
- Bylos Nr.
- eAN2-117-932/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01868-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė
- Advokatai
- Tomas Jurgelionis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) atstovo vyriausiojo tyrėjo G. R. ir administracinėn atsakomybėn patraukto ir nubausto M. K. bei jo atstovo advokato Tomo Jurgelionio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. eII-62-1133/2025.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau ir – Institucijos) 2024 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-27985-2024 (administracinio nusižengimo Nr. ROIK 24256085796) M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2024 m rugsėjo 26 d., 19.57 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip įspėjamąjį signalą naudojo tolimąsias automobilio šviesas (jomis mirksėjo), taip akindamas kitus eismo dalyvius. Tokiais savo veiksmais M. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 90 punkto reikalavimus. Už šio administracinio nusižengimo padarymą M. K. paskirta nuobauda – 55 Eur dydžio bauda.
2. Nesutikdamas su minėtu Institucijos nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas M. K. ir jo atstovas advokatas Tomas Jurgelionis pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. nutartimi šis apeliacinis skundas tenkintas iš dalies – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-27985-2024 pakeistas ir, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatomis, M. K. už ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą administracinė nuobauda neskirta.
II. Skundų teisiniai argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu apeliantai M. K. ir jo atstovas advokatas Tomas Jurgelionis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. nutartį ir administracinę teiseną M. K. nutraukti.
4. Apeliaciniu skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog M. K. pažeidimas yra susijęs ne su tuo, kad jis vieną kartą pamirksėdamas automobilio ilgomis šviesomis apakino policijos pareigūną, o su tuo, kad apeliantas galėjo apakinti kitus vairuotojus, t. y. priešpriešai važiavusį vairuotoją. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, kadangi M. K. nei buvo surašytas protokolas, nei priimtas nutarimas dėl to, kad jis galėjo apakinti kitus eismo dalyvius. Priešingai, minėtuose dokumentuose nurodyta, kad M. K. apakino kitus eismo dalyvius. Taigi, anot apeliantų, teismas nagrinėjo bylą dėl kaltinimo, kuris administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui net nebuvo pateiktas.
5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas. KET 90 punktas nustato, kad draudžiama kaip įspėjamąjį signalą naudoti tolimąsias šviesas, jeigu jos gali akinti kitus vairuotojus (net ir per užpakalinio vaizdo veidrodį). Loginis šios normos turinio aiškinimas suponuoja išvadą, kad vairuotojas negali naudoti tolimųjų šviesų, jei jos gali akinti kitus vairuotojus. Kitaip sakant, vairuotojo tyčia šiuo atveju turi būti nukreipta į kitų vairuotojų akinimą. Tuo pačiu pabrėžiama, kad minėtasis KET 90 punktas nedraudžia naudoti tolimųjų šviesų kaip įspėjamųjų signalų, jei šių šviesų panaudojimo tikslas nėra nukreiptas į kitų vairuotojų akinimą. Įstatyme naudojama formuluotė „gali apakinti kitus eismo vairuotojus“ sudaro įspūdį, kad pažeidimui konstatuoti pakanka tik galėjimo (spėjimo) bei nereikalaujama paties akinimo fakto. Visgi, apeliantų teigimu, sisteminė KET normų analizė tą paneigia, kadangi apakinimo turinys iš esmės yra apibrėžtas KET 91.6 punkte, kuriame nustatyta, jog vairuotojas privalo įjungti avarinę šviesos signalizaciją, jei jis yra akinamas, taip pat KET 96 punkte nurodyta, kad akinamas vairuotojas privalo įjungti avarinę šviesos signalizaciją ir, nekeisdamas važiavimo krypties, sulėtinti greitį, prireikus – ir sustoti. Tokiu būdu daroma išvada, kad akinimas, tiek kiek jis liečia KET ir jose nustatytą teisinį reguliavimą, yra aiškiai apibrėžta ir objektyviai patikrinama teisinė sąvoka. Nesant duomenų apie vairuotojų akinimą taip, kaip jis apibrėžtas KET 91.6 ir 96 punktuose, negalima laikyti, kad tolimąsias šviesas įjungusio vairuotojo veiksmuose yra neteisėta veika.
6. Toliau apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog M. K. nusižengimas buvo padarytas dėl nerūpestingumo, tuo pačiu atkreipiant dėmesį, kad tame pačiame skundžiamos nutarties punkte yra nurodyta, kad šio administracinio pažeidimo sudėtis yra formali. Vadovaujantis teisės doktrina, ANK 8 straipsniu ir kasacinio teismo praktika, formalus pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo supranta, kad daro pažeidimą ir nori taip elgtis. Šiuo atveju M. K. nurodė neturėjęs tikslo apakinti nė vieno eismo dalyvio, jo vienas pamirksėjimas buvo atliktas spontaniškai tuo metu, kai dėl policijos pareigūnų vairuojamo automobilio manevro, sukėlusio avarinę situaciją, jis buvo priverstas stabdyti savo vairuojamą transporto priemonę. Pats šviesų perjungimas turėjo tikslą ne apakinti, o įspėti policijos tarnybinio automobilio vairuotoją, t. y. buvo atliktas iš esmės teisėtu tikslu. Be to, analizuojant vaizdo medžiagą matyti, kad tiek kelio ruožo ypatumai, tiek policijos tarnybinio automobilio techninės charakteristikos patvirtina, kad M. K. panaudotas vienkartinis tolimųjų šviesų įjungimas negalėjo apakinti kitų vairuotojų, kadangi policijos automobilio gabaritai ir policijos automobilio galinės durelės „sugėrė“ momentinę šviesą, o tarnybinį policijos automobilį vairavusio pareigūno šios šviesos niekaip negalėjo apakinti, kadangi policijos tarnybinis automobilis neturi galinio lango, o šoniniai galinio vaizdo veidrodėliai, tiek kiek matyti iš pateikto vaizdo įrašo, net neatspindėjo M. K. vairuojamo automobilio šviesos žibintų.
7. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiek M. K. žmona O. K., tiek ir policijos pareigūnas A. R. proceso metu patvirtino, kad M. K. vairuojamas automobilis dėl policijos pareigūno vairuojamo tarnybinio automobilio atlikto staigaus manevro buvo priverstas staigiai stabdyti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš vaizdo įrašo nesimato, jog M. K. automobilis buvo stabdomas, nėra juridiškai reikšminga, nes aplinkybę dėl staigaus automobilio stabdymo patvirtina du kiti savarankiški įrodymų šaltiniai. Be to, apeliantai kritiškai vertina teismo išvadą, kuria nurodoma, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog vaizdo matomumo tarp abiejų eismo krypčių neriboja augmenija ar kiti objektai. Priešingai, vaizdo įrašo turinys patvirtina, kad šis kelio ruožas yra atskirtas žaliąja juosta, kurioje yra sumontuoti tiek kelio atitvarai, tiek ir tvoros.
8. Apeliantai pabrėžia, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pažeidimo sudėtis negali būti konstatuojama darant išvadas, kad asmuo galimai padarė pažeidimą. Priešingai, ANK reguliavimas ir teismų praktika reikalauja, kad pažeidimo sudėtis būtų įrodyta tiesiogiai ir dėl pažeidimo padarymo neliktų nė menkiausios abejonės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi prielaidomis, todėl pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principą.
9. Paskutinėje skundo dalyje prašoma spręsti klausimą dėl apelianto M. K. proceso metu patirtų advokato išlaidų atlyginimo.
10. Apeliaciniu skundu Institucijos atstovas vyriausiasis tyrėjas G. R. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. eII-62-1133/2025 panaikinti ir palikti galioti Institucijos 2024 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-27985-2024.
11. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą neskirti M. K. administracinės nuobaudos grindė tuo, jog padaryto administracinio nusižengimo pobūdis yra atsitiktinis. Visgi atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neprisipažino ir nesigailėjo padaręs administracinį nusižengimą, jo veiksmuose nenustatyta lengvinančių aplinkybių, nepateikti M. K. teigiamai charakterizuojantys duomenys. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad M. K. iki pažeidimo padarymo dienos buvo 10 kartų baustas už KET pažeidimus ir įvykio metu turėjo vieną galiojančią nuobaudą už greičio viršijimą. Institucijos manymu, nagrinėjamoje byloje, įvertinus M. K. padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nebuvo pagrindo neskirti jam administracinės nuobaudos.
Motyvuojamoji dalis
III. Aukštesniojo teismo išvados ir teisiniai argumentai
Administracinėn atsakomybėn patraukto ir nubausto M. K. ir jo atstovo advokato Tomo Jurgelionio, taip pat Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atstovo vyriausiojo tyrėjo G. R. apeliaciniai skundai atmetami.
12. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016 ir nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022).
Dėl ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo
13. ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už KET nustatytos įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos pažeidimus. Tuo tarpu KET 81 punkte nurodyta, kad įspėjamieji signalai yra šie: rodomi posūkių, stabdžių šviesos signalų įjungimas (gali būti rodomi ranka); garso signalo įjungimas; žibintų šviesos perjunginėjimas; avarinės šviesos signalizacijos, įspėjamųjų mirksinčių oranžinių šviesų įjungimas; avarinio sustojimo ženklo pastatymas arba pritvirtinimas prie transporto priemonės. KET 90 punkte nurodyta, kad kaip įspėjamąjį signalą draudžiama naudoti tolimąsias šviesas, jeigu jos gali akinti kitus vairuotojus (net ir per užpakalinio vaizdo veidrodį).
14. Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog M. K. savo veiksmais galėjo akinti kitus vairuotojus, nepagrįstai išėjo už kaltinimo ribų (akcentuojama, kad protokolas surašytas dėl vairuotojų akinimo). Be to, kaip pažymima, sisteminė KET 90, 91,6 ir 96 punktų analizė rodo, kad vairuotojų akinimas pasireiškia konkrečiais objektyviais veiksmais, kurie nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyti, o remiantis vien tik prielaidomis negalima konstatuoti M. K. kaltės, kad jis galėjo akinti kitus vairuotojus.
15. Priešingai nei bandoma įrodinėti skunde, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausia, pažymi, kad ANK 417 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo sudėtis yra formalioji – administracinis nusižengimas laikomas baigtu nuo straipsnio dispozicijoje nurodytų veiksmų padarymo momento. Be kita ko, KET 90 punkte nurodyta, jog draudžiama kaip įspėjamąjį signalą naudoti tolimąsias šviesas, jeigu jos gali akinti kitus vairuotojus. Iš šios normos formuluotės akivaizdu, kad konstatuojant minėtos KET taisyklės pažeidimą, pakanka nustatyti, jog vairuotojas naudojo tolimąsias šviesas, egzistuojant tokioms sąlygoms (judrus eismas, prastas matomumas, tamsus paros metas ir kt.), kurios sudaro objektyvią kito vairuotojo akinimo galimybę. Iš apelianto M. K. pateikto vaizdo registratoriumi daryto vaizdo įrašo matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo tamsus paros metas, eismas judrus – vos vienos minutės trukmės vaizdo įraše užfiksuoti dešimtys automobilių, važiuojančių priešpriešine eismo juosta. Taip pat vaizdo įraše matyti, kaip M. K. blyksteli tolimosiomis šviesomis, o tuo metu, lygiagrečiai, priešpriešine juosta važiuoja kiti automobiliai. Apeliantai tvirtina esą policijos automobilis „sugėrė“ tolimųjų žibintų šviesą, be to, kelias turėjo atitvarus ir buvo apšviestas. Tokie apeliantų argumentai laikytini nepagrįstais – vaizdo įraše matyti, kad atitvarai yra pakankamai žemi, pro juos matyti priešpriešine kelio puse važiuojantys automobiliai, pastarųjų automobilių vairuotojams tarnybinis policijos automobilis negalėjo „sugerti“ tolimųjų žibintų šviesos, kadangi jiems šviesos šaltinis sklido ne tik tiesiai iš priekio, bet ir iš šono, be to, važiuojant priešinga kryptimi ir artėjant prie M. K. automobilio, policijos tarnybinis automobilis liko gale, už vairuotojų regėjimo lauko. Nors skunde ginčijama, kad M. K. neturėjo tikslo apakinti kitus vairuotojus, tačiau bet kuris protingas ir rūpestingas vairuotojas, egzistuojant aptartoms aplinkybėmis, turi suvokti, jog toks tolimųjų žibintų panaudojimas gali sutrikdyti kitų eismo dalyvių matomumą. Dėl minėtų priežasčių darytina išvada, kad M. K., blykstelėdamas tolimosiomis žibinto šviesomis, judriame eisme tamsiu paros metu, sudarė situaciją, kai realiai galėjo būti akinami kiti vairuotojai (tarnybinį automobilį vairavęs A. Ž. nors ir neteisingai nurodė, kad tolimosiomis šviesomis buvo mirksima 3-4 kartus, tačiau esant objektyviai nustatytam tolimųjų šviesų panaudojimo faktui, nepaneigtini liudytojo parodymai, kad jis buvo akinamas) – šios aplinkybės pakanka konstatuoti, jog buvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 417 straipsnio 1 dalyje.
16. Apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama KET 91.6 ir 96 punktų analizei, nurodant, kad nesant duomenų apie akinimą taip, kaip jis apibrėžtas šiose normose, atitinkamai negalima laikyti, kad tolimąsias šviesas įjungusio vairuotojo veiksmuose yra neteisėta veika. Pasisakant dėl tokių argumentų, pažymėtina, kad minėtuose KET 91.6 ir 96 punktuose yra nurodyta, kaip vairuotojas turi elgtis tais atvejais, kai yra akinamas – įjungti avarinę šviesos signalizaciją bei nekeičiant važiavimo krypties sulėtinti greitį, o prireikus – sustoti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai, kad įstatymo leidėjas, siekdamas išvengti dėl KET 90 punkto pažeidimo galinčių kilti žalingų padarinių (eismo įvykio), yra nustatęs tvarką, kaip turi elgtis akinamas vairuotojas, nereiškia, jog KET 90 punktas turi būti aiškinamas siaurinamai. Kaip jau minėta, nustatant KET 90 punkto pažeidimą pakanka konstatuoti, kad asmuo atliko uždraustą veiksmą – įjungė tolimuosius šviesos žibintus egzistuojant tokioms sąlygoms, kurios sudaro objektyvią kito vairuotojo apakinimo galimybę. Nors dėl formalios ANK 417 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėties kylantys padariniai neturi reikšmės inkriminuojant šį nusižengimą, tačiau tai gali būti svarbu individualizuojant pažeidėjui skirtiną nuobaudą. Taigi, priešingai nei teigiama skunde, teismas, konstatuodamas tą faktą, jog M. K. pažeidė KET nustatytą įspėjamųjų signalų naudojimo tvarką ir galėjo akinti kitus vairuotojus, ne tik neišėjo už kaltinimo ribų, bet iš esmės net ir palengvino M. K. teisinę padėtį – pirmosios instancijos teismas, kitaip nei protokolą surašiusi institucija, nustatęs, jog dėl M. K. veiksmų nekilo realūs padariniai (nėra duomenų, jog vairuotojai buvo apakinti), sprendė, jog pažeidėjo veiksmai yra mažesnio pavojingumo, dėl ko buvo panaikinta Institucijos skirta nuobauda.
17. Be kita ko, apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos įrodymų vertinimą, tvirtina, kad turėjo būti vertinama ne tik byloje esanti vaizdo medžiaga, bet ir į liudytojų O. K. bei pareigūno A. R. duoti parodymai, kuriuose nurodyta, kad M. K. automobilis dėl netikėto policijos tarnybinio automobilio manevro buvo priverstas staigiai stabdyti. Nepaisant skunde akcentuojamos liudytojų parodymų dalies dėl staigaus automobilio stabdymo ir tokį veiksmą nulėmusios priežasties, visgi sutiktina, kad iš vaizdo įrašo, kuris šiuo atveju yra objektyviausias įrodymų šaltinis, negalima daryti išvados, kad M. K. vairuojamas automobilis dėl pareigūnų tarnybinio automobilio manevro būtų staigiai stabdęs. Įraše užfiksuota, kad tarnybiniam automobiliui pradėjus daryti manevrą automobiliai neatitolo vienas nuo kito, priešingai, M. K. per kelių sekundžių laikotarpį priartėjo prie tarnybinio automobilio pakankamai arti, jog galėtų atkreipti policijos pareigūnų dėmesį blykstelėdamas tolimųjų žibintų šviesiomis.
18. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką padarant pažeidimus, kurių sudėtys yra formalios, tyčia gali būti tik tiesioginė. Su tokiu skundo argumentu sutikti negalima. ANK 7 straipsnyje yra įtvirtintos administracinį nusižengimą padariusio asmens kaltės formos: asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo, o ANK 8 ir 9 straipsniuose reglamentuotos išvardintos ir apibūdintos tyčios ir neatsargumo rūšys. ANK nėra normos, analogiškos įtvirtintajai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai nustatytais atvejais. ANK specialiosios dalies straipsniuose, skirtingai nei BK specialiosios dalies straipsniuose, atskiri atvejai, kai veika yra administracinis nusižengimas tik tais (arba ir tais) atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo, nenustatyti. Tai reiškia, kad visi administraciniai nusižengimai gali būti padaromi tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo, išskyrus tuos atvejus, kai pagal sudėties konstrukciją akivaizdu, kad tas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tik tam tikra kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-4-689/2020). Visi ANK 417 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėties objektyvieji požymiai reglamentuojami ir KET, todėl darytina išvada, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo.
19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog M. K. veikė neatsargiai. Visų pirma, pabrėžtina tai, kad tolimųjų žibintų šviesos akivaizdžiai buvo naudojamos ne kaip įspėjamasis signalas, siekiant išvengti avarinės situacijos, o kaip būdas atkreipti policijos pareigūnų dėmesį ir taip išreikšti nepasitenkinimą. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad tolimųjų žibintų šviesomis sumirksima ne iš karto, kai policijos pareigūnai pradeda persirikiavimo manevrą, kai, M. K. teigimu, jam kilo poreikis staigiai stabdyti, o pareigūnų automobiliui jau pilnai važiuojant antrąja eismo juosta, įpusėjus lenkimo manevrą, kas paneigia, kad tolimosios šviesos įjungtos kaip staigi reakcija, apelianto žodžiais, refleksiškai. Nors iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tokį M. K. poelgį iš esmės iššaukė policijos tarnybinio automobilio manevras, tačiau apeliantas, būdamas vairuotojas ir išmanydamas KET taisykles, turėjo ir galėjo suprasti, jog blykstelėjimas tolimaisiais šviesos žibintais gali sudaryti pavojingą situaciją kitiems eismo dalyviams.
20. Apeliaciniame skunde pažymima, kad konstatuojant administracinį nusižengimą tuo pagrindu, jog M. K. galėjo akinti kitus vairuotojus, yra pažeidžiamas in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principas. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-10-942/2023). Kaip jau minėta, ANK 147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog KET nustatytų įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos nesilaikymas sukelia administracinę atsakomybę – šio straipsnio sudėtis yra formali. Tuo tarpu KET 90 punkte konkretizuota, kad kaip įspėjamąjį signalą draudžiama naudoti tolimąsias šviesas, jeigu jos gali akinti kitus vairuotojus. Šiuo atveju administracinė atsakomybė yra numatyta už minėto KET punkto pažeidimą, kuris, kaip jau nurodyta, formalus. Minėtas veiksmas – tolimųjų žibintų šviesų įjungimas, esant objektyviai galimybei akinti kitus vairuotojus, ir be realių pasekmių kilimo pats savaime yra pavojingas. Šio administracinio nusižengimo sudėtis neapima padarinių, todėl nagrinėjamoje situacijoje, tai, kad nėra duomenų apie kilusias neigiamas pasekmes, neturi reikšmės sprendžiant dėl M. K. veiksmų neteisėtumo. Vien tik atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant įstatyme įtvirtintas nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).
21. Tad, atsižvelgiant į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, byloje surinktų įrodymų visumą, patikrinus skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinėn atsakomybėn patraukto M. K. veiksmus ir pagrįstai sprendė, kad esamu atveju buvo padarytas ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas.
Dėl administracinės nuobaudos
22. Apeliaciniame skunde Institucijos atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu už inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymą neskirti M. K. administracinės nuobaudos. Anot apelianto, skundžiamą nutartį priėmęs teismas tinkamai neįvertino administracinėn atsakomybėn patraukto M. K. asmenybės ir nepagrįstai panaikino jam skirtą administracinę nuobaudą – 55 Eur dydžio baudą.
23. ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.
24. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi nusižengimo padarymo aplinkybės. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, M. K. padarytas KET 90 punkto pažeidimas savo pavojingumu neprilygsta tokiems atvejams, kai vairuotojai tyčia įžūliai naudoja tolimąsias šviesas, siekdami priversti kitus vairuotojus trauktis iš kelio ar dėl kitų savanaudiškų paskatų atkreipti jų dėmesį. M. K. blykstelėjo tolimosiomis šviesomis tik vieną kartą, tokiam elgesiui įtaką turėjo netikėtas policijos pareigūnų atliktas manevras. Be to, dėl tokių M. K. veiksmų nekilo pasekmių (kurios nors ir nėra būtinos, tačiau į jas atsižvelgtina sprendžiant administracinės nuobaudos klausimą) – patys pareigūnai nesiėmė KET 91.6 ir 96 punktuose numatytų veiksmų, kuriuos privaloma atlikti, tuo atveju, kai vairuotojas yra akinamas. Taip pat teismas tinkamai įvertino ir M. K. charakterizuojančius duomenis – baustas administracine tvarka, tačiau administraciniai nusižengimai nėra sistemingi, matyti, kad per metus padaryta iš esmės po vieną KET pažeidimą, kurie nepasižymi didesniu šiurkštumu, paskirtos nedidelio dydžio baudos, kurios yra apmokėtos, kas leidžia spręsti, kad apelianto asmenybė iš esmės nėra pavojinga. Praeityje M. K. nebuvo baustas už analogišką pažeidimą, taigi, apeliantas neturi susiformavusio įpročio tolimąsias žibinto šviesas naudoti ne pagal paskirtį, nagrinėjamas įvykis yra labiau atsitiktinio pobūdžio.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos su nusižengimo padarymu susijusios aplinkybės bei M. K. charakterizuojantys duomenys buvo įvertinti tinkamai ir padaryta pagrįsta išvada, kad nagrinėjamu atveju administracinės nuobaudos skyrimas būtų neproporcinga priemonė, kuri neatitiktų nei padaryto administracinio nusižengimo, nei jį padariusio asmens pavojingumo.
Dėl advokato išlaidų
26. Apeliaciniame skunde taip pat pateiktas prašymas išspręsti klausimą dėl M. K. patirtų advokato išlaidų atlyginimo.
27. ANK 666 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 565¹ straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Nagrinėjamu atveju, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, anksčiau išdėstytais argumentais konstatuota, kad M. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, todėl minėta nuostata dėl išlaidų atlyginimo jam negali būti taikoma.
28. Atsižvelgdamas į visas anksčiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. nutartį nepakeistą ir M. K. ir jo atstovo advokato Tomo Jurgelionio, taip pat Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atstovo vyriausiojo tyrėjo G. R. skundus atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.