Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens atstovams Gintarui Šidlauskui, Pauliui Cibulskui

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas netenkintinas.

Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas apibrėžia ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas. Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.

Byloje nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjas nebuvo įrašytas į tremiamųjų sąrašus. Todėl pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti taikomas Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.

Kadangi Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta išimtis nepilnamečiams asmenims, neįrašytiems į tremiamųjų sąrašus, tremtiniui prilyginimo asmens statuso pripažinimą tiesiogiai susieja su abiejų tėvų įkalinimu ar ištrėmimu, arba vieno įkalinimu, o kito ištrėmimu ar įrašymu į tremiamųjų sąrašus, pareiškėjas neatitinka paminėto įstatymo reikalavimų, kurio pagrindu jam būtų galima pripažinti tremtiniui prilyginto asmens teisinį statusą.

Kita vertus, iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo tėvas bei motina nebuvo abu įrašyti į tremiamų asmenų sąrašus.

Taigi, teismas sutinka, kad suinteresuotas asmuo neturėjo teisinio pagrindo pripažinti pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtiniui prilyginto asmens statuso. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo slapstytis, remiantis teisiniu reglamentavimu, nėra pakankama priskirti tremtiniui prilyginimo asmens statusą.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas - tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t.y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai - civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti visus įrodymus ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie konkrečių įrodymų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2008).

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

Pažymėtina, kad pareiškėjo paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. pareiškėjo paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2013).

Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

Pareiškėjas savo reikalavimą įrodinėja tokiais netiesioginiais įrodymais: įrašais iš rankraščio, kuriame kalbama apie pareiškėjo dėdę, kuris buvo suimtas 1944 m. (t.y. daugiau nei 6 metus iki pareiškėjo gimimo).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos ypatingasis archyvas rado duomenų, jog pareiškėjo tėvas nebuvo partizanu, slapstėsi nuo mobilizacijos 1944 m. – 1945 m., t.y. gerokai anksčiau nei gimė pareiškėjas. Svarbu pažymėti, kad aplinkybės, jog senelis ar pareiškėjo tėčio brolis turėjo teisę gauti lengvatas ir kompensacijas kaip asmenys, represuoti už pasipriešinimą okupaciniams režimams, tačiau pagal galiojanti teisinį reglamentavimą esminis reikalavimas keliamas pareiškėjo tėvams (tėvui ir motinai), o ne tolimesniems giminaičiams. Dar daugiau, kaip teisingai pažymėjo ir suinteresuoto asmens atstovai, pareiškėjas pareiškime kalba tik apie tėvą ir neapibrėžtus giminaičius (juos neįvardindamas), tačiau nemini savo motinos. Be to, pareiškėjo senelis mirė taip pat iki pareiškėjo gimimo. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad duomenų apie pareiškėjo, jo tėvų įtraukimą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti – nerasta. Ta aplinkybė, jog kiti pareiškėjo/ jo tėvo giminaičiai buvo įrašyti į tremtinų asmenų sąrašą, neleidžia daryti išvados, jog tas pats buvo taikoma ir pareiškėjo šeimai, ypač, kai iš surinktų įrodymų analizės matyti, jog pareiškėjo tėvas nebuvo partizanų būrio narys ir galimai nebuvo laikomas priešišku okupantams.

Dar paminėtina, kad nepateikti jokie įrodymai, jog pareiškėjas su abiem tėvais buvo priverstas slapstytis. Vien asmenų atsiminimai nelaikytini tiesioginiais įrodymais, pakankamais tremtinio statusui pripažinti.

Papildomai pakartotina, kad Įstatyme sureguliuota, kada tokiems vaikams, kurie nebuvo įrašyti į tremiamų asmenų sąrašą, nors ir slapstėsi, gali būti suteiktas nukentėjusio asmens statusas (kaip išimtinės aplinkybės): jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.

Nėra byloje jokių duomenų apie tai, kad abu pareiškėjo tėvai buvo įkalinti ar ištremti, ar vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus

Aptariant tai, kad aukščiau nurodyta, atsižvelgiant į pridėtus įrodymus, į tai, kad nėra visų įstatyme įtvirtintų būtinųjų sąlygų pareiškėjui pripažinti tremtinio statusą, darytina išvada, kad pareiškėjas savo prašyme dėstomo reikalavimo neįrodė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270, 447 straipsniais teismas

nusprendžia:

pareiškėjo A. S. pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.