- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-07-08
- Bylos Nr.
- e2-15026-1171/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10488-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilma Brazinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „GelvoraSergel“
- Atsakovas
- M. U.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vilma Brazinskienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GelvoraSergel“ ieškinį atsakovui M. U. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „GelvoraSergel“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 989,15 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 29 d. AB „Swedbank“ (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) ir atsakovas sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sutartyje numatytas sumas AB „Swedbank“ naudai. Atsakovas netinkamai vykdė sutartį, todėl AB „Swedbank“ 2009 m. balandžio 24 d. sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo.
Ieškovė nurodo, kad 2008 m. birželio 15 d. ji su AB „Swedbank“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią 2009 m. gegužės 7 d. AB „Swedbank“ perleido jai (ieškovei) visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal sutartį. Apie reikalavimo perleidimą atsakovui buvo pranešta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio nustatyta tvarka, tačiau atsakovas iki galo nėra įvykdęs skolinių įsipareigojimų.
Atsakovas 2009 m. gegužės 8 d. (463,39 Eur), 2012 m. lapkričio 24 d. (86,89 Eur), 2014 m. gruodžio 1 d. (57,92 Eur), 2015 m. kovo 6 d. (50,00 Eur), 2015 m. gegužės 15 d. (40,00 Eur), 2015 m. rugpjūčio 7 d. (40,00 Eur), 2015 m. gruodžio 4 d. (50,00 Eur), 2016 m. vasario 23 d. (50,00 Eur) bei 2016 m. spalio 10 d. (20,00 Eur) atliko įmokas įsiskolinimui dengti pagal sutartį. Bendra įmokų suma 858,20 Eur. Remiantis sutarties 7.4 punktu šiomis įmokomis padengtos paskaičiuotos pirminio kreditoriaus sutartinės/pelno palūkanos (73,94 Eur), palūkanos/negautos pajamos (384,86 Eur) bei dalis pagrindinės skolos (399,94 Eur). Atsakovas yra nepadengęs 980,73 Eur pagrindinės skolos bei skolos išieškojimo išlaidų 8,42 Eur.
Šalies argumentai
Ieškovės teigimu, atsakovas buvo raginamas atsiskaityti, tačiau visi bandymai susigrąžinti skolą ikiteismine tvarka buvo nesėkmingi, todėl ieškovė yra priversta pateikti ieškinį, kad atsakovas būtų įpareigotas įvykdyti savo sutartines prievoles, t. y. atsiskaityti su ieškove.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti. Patvirtino, kad su AB bankas „Hansabankas“ 2008 m. rugpjūčio 29 d. buvo sudaręs Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią gavo 5 000 litų kreditą. Prievolės įvykdymo terminas suėjo 2009 m. balandžio 24 d., nes bankas sutartį nutraukė. Tačiau bankas neinicijavo skolos išieškojimo teismine tvarka. Paaiškino, jog, kai kreditorius delsia išieškoti skolą, jis didina skolininko skolos naštą, nes kreditorius skaičiuoja palūkanas ir netesybas.
Teigia, jog, praėjus dideliam laiko tarpui nuo kredito sutarties nutraukimo, atsakovui yra apsunkinta galimybė rinkti ir teikti atsikirtimus, o tai ieškovei duoda pranašumą. Nuo sutarties nutraukimo praėjo daugiau kaip 12 metų. Per įstatymo nustatytus terminus kreditorius ir naujasis kreditorius turėjo ginti savo teises, jeigu laikė, kad jos yra pažeistos. Tačiau ieškovė per įstatymo numatytą ieškinio senaties terminą reikalavimo neteikė, nepateikė įrodymų, jog terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl ieškinio reikalavimui prašo taikyti senatį.
Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2008 m. birželio 15 d. AB „Swedbank“ ir ieškovė sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią bankas perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu. Teismui ieškovė pateikė 2008 m. birželio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją. Tačiau ieškinyje ieškovė kalba apie 2008 m. birželio 15 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), bet pastaroji sutartis nėra pateikta. Be to, teismui pateiktos 2008 m. birželio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) punktuose Nr. 1.8 ir 1.9 kalbama apie reikalavimo portfelį ir reikalavimus į konkretų skolininką. Iš bylos medžiagos nematyti, kad pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimą būtent atsakovo atžvilgiu, būtent pagal kokią prievolę, neaišku, kokia perleista prievolės suma. Be to, kaip pradinis kreditorius 2008 m. birželio 15 d. galėjo perleisti reikalavimą, jeigu AB „Swedbank“ 2009 m. balandžio 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), veikdama kaip kreditorius, atsakovui pranešė, kad nutrauks kredito sutartį ir kreipsis į teismą, prašydamas išieškoti iš atsakovo viską skolą bei delspinigius. Pradinis kreditorius minėtame rašte nurodė, kad sutartis bus laikoma nutraukta 2009 m. balandžio 24 d.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad ieškinyje yra įsivėlusi techninė klaida, t. y. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ieškinyje data yra nurodoma 2008 m. birželio 15 d., tačiau minėtos sutarties data yra 2008 m. birželio 18 d. Kartu nurodoma, kad 2009 m. gegužės 7 d. AB „Swedbank“ perleido ieškovui visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu. Bylų priėmimo – perdavimo akto (Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 1.7 p.) data ne 2009 m. gegužės 7 d., o 2009 m. balandžio 27 d. Paaiškino, jog ieškovė kartu su ieškiniu pateikė 2008 m. birželio 18 d. AB „Swedbank“ (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) ir UAB „GelvoraSergel“ sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą. Taip pat, išrašą iš AB „Swedbank” bylų priėmimo-perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) prie 2008 m. birželio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutarties (duomenys neskelbtini). Minėtame išraše yra aiškiai nurodyta kokio dydžio reikalavimas buvo perleistas ir kas tą reikalavimą sudaro (nurodytas sutarties numeris, pagrindinės skolos suma, palūkanos, delspinigiai ir kita informacija). 2008 m. birželio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pirminis kreditorius įsipareigojo kas mėnesį perleisto Reikalavimų portfelį naujajam kreditoriui, t. y. ieškovei. 2009 m. balandžio 27 d. bylų priėmimo-perdavimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė įgijo visas reikalavimo teises ne į vieno M. U. įsiskolinimą, o taip pat ir į kitus skolininkus, nurodytus minėtos sutarties bylų priėmimo-perdavimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) (Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 1.4 p., 1.7 p., 1.8 p.). Minėtame 2009 m. balandžio 27 d. bylų priėmimo-perdavimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) prie 2008 m. rugpjūčio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti ir kitų skolininkų asmens duomenys, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla, todėl ieškovė pilno 2009 m. balandžio 27 d. bylų priėmimo-perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) negalėjo pateikti teismui. Dėl minėtos priežasties ieškovė, remdamasi CPK 114 straipsnio 3 dalimi, pateikė išrašą iš 2009 m. balandžio 27 d. bylų priėmimo-perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) prie 2008 m. birželio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyti atsakovo asmens duomenys, bei perleistos skolos dydis 2008 m. birželio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2009 m. balandžio 27 d. bylų priėmimo-perdavimo dieną. Ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovo skolą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 2009 m. balandžio 27 d., t. y. po Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo datos, t. y. 2009 m. balandžio 24 d.
Ieškovė 2009 m. gegužės 8 d. (463,39 Eur), 2012 m. lapkričio 24 d. (86,89 Eur), 2014 m. gruodžio 1 d. (57,92 Eur), 2015 m. kovo 6 d. (50,00 Eur), 2015 m. gegužės 15 d. (40,00 Eur), 2015 m. rugpjūčio 7 d. (40,00 Eur), 2015 m. gruodžio 4 d. (50,00 Eur), 2016 m. vasario 23 d. (50,00 Eur) bei 2016 m. spalio 10 d. (20,00 Eur) gavo įmokas atsakovo įsiskolinimui dengti. Pažymėjo, kad atliktos įmokos nutraukia senaties terminą. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti, o iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. Kadangi senaties terminas buvo nutrauktas gautomis įmokomis, bei į tai kad CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, taikyti ieškinio senatį nėra pagrindo.
Pasak ieškovės, atsakovas visiškai nepagrįstai teigia, kad ieškovė delsė ar nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laiko kreditoriaus piktnaudžiavimu savo teisėmis. Pažymėjo, jog su atsakovu buvo sistemingai bendraujama telefonu, siunčiami el. laiškai ir pranešimai, buvo tikimasi, jog prievolė bus vykdoma sąžiningai ir atsakovas atsiskaitys su ieškove. CK nenumato kreditoriaus pareigos imtis konkrečių veiksmų siekiant išieškoti skolą ikiteismine tvarka. Taip pat pabrėžė, kad tinkamą kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą užtikrina CK 1.125 straipsnyje nurodyti ieškinio senaties terminai, kurių ieškovė nepraleido, todėl teigti, kad ieškovė negynė savo teisių įstatymų numatyta tvarka nėra pagrindo. Atsakovui pirmas pranešimas apie reikalavimo perleidimą buvo siunčiamas registruotu paštu, vėliau pranešimai ir priminimai apie įsiskolinimą buvo siunčiami neregistruotu paštu (Vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytu adresu). Taip pat, atsakovui buvo siunčiami elektroniniai laiškai/SMS (priminimai, pasiūlymai, įspėjimai ir kt. susiję su minėtu įsiskolinimu). Kaip ir minėta anksčiau, atsakovas iš dalies padengė įsiskolinimą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteismine tvarka, tačiau paskutinė įmoka atlikta 2016 m. spalio 10 d. Atsakovas buvo raginamas atsiskaityti, tačiau visi ieškovės bandymai susigrąžinti skolą ikiteismine tvarka buvo nesėkmingi. Nutraukus Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), palūkanų/negautų pajamų suma sudarė 384,86 Eur, kurios suma nesikeičia nei išsaugojus minėtos sutarties galiojimą, nei ieškiniu pareikšto reikalavimo priteisti negautas pajamas iškart nutraukus sutartį ar praėjus ilgesniam terminui (pakartotinai pastebėjo, kad atsakovas atliko įmokas įsiskolinimui dengti). Dėl tos priežasties, ieškovės UAB „GelvoraSergel“ kaltė dėl pasyvumo, kreditoriaus tyčios ar pasyvumo negali būti nustatoma, kadangi palūkanų/negautų pajamų suma nepadidėjo. Nors ieškovė ir kreipėsi praėjus daugiau nei 5 metams po paskutinės atliktos įmokos (daugiau nei 10 metų nuo reikalavimo perleidimo dienos, tačiau atsakovas atliko įmokas įsiskolinimui dengti), 384,86 Eur palūkanų/negautų pajamų suma nepasikeitė nei sutarties nutraukimo dieną, nei ieškovei pateikus ieškinį į teismą dėl skolos priteisimo.
Atsiliepimas
Į parengiamąjį teismo posėdį proceso šalys neatvyko: ieškovė 2022 m. birželio 6d. rašytiniuose paaiškinimuose, atsakovas – 2022 m. gegužės 16 d. atsiliepime į ieškinį išreiškė prašymus civilinę bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant. Apie parengiamojo teismo posėdžio laiką ir vietą proceso šalys informuotos tinkamai teismo šaukimais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 29 d. tarp AB „Swedbank“ (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) ir atsakovo M. U. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo padengti gautą kreditą nustatytu grafiku iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, Vartojimo kredito sutartis 2009 m. balandžio 24 d. buvo nutraukta.
2008 m. birželio 18 d. tarp AB „Swedbank“ ir ieškovės UAB „Gelvora“ sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurios 2009 m. balandžio 27 d. bylų priėmimo perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei buvo perleisti visi pradinio kreditoriaus AB „Swedbank“ reikalavimai atsakovui M. U. Kadangi atsakovas nepadengė iš vartojimo kredito sutarties susidariusio įsiskolinimo, ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti.
CK 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.125 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Be kita ko, CK 1.130 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.
Pagal kasacinio teismo praktiką tai, kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties eigą, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Teismų praktikoje tokiais skolininko veiksmais laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą ir kt. Skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę, turi būti aktyvūs, bet ne tylėjimas, nes šis nelaikomas asmens valios išraiška, išskyrus įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytus atvejus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019).
Teismas pastebi, jog Civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
Ieškovės teigimu, ieškinio senaties terminas nutrūko 2009 m. gegužės 8 d. (463,39 Eur), 2012 m. lapkričio 24 d. (86,89 Eur), 2014 m. gruodžio 1 d. (57,92 Eur), 2015 m. kovo 6 d. (50,00 Eur), 2015 m. gegužės 15 d. (40,00 Eur), 2015 m. rugpjūčio 7 d. (40,00 Eur), 2015 m. gruodžio 4 d. (50,00 Eur), 2016 m. vasario 23 d. (50,00 Eur) bei 2016 m. spalio 10 d. (20,00 Eur), kai gavo minėtas įmokas atsakovo įsiskolinimui padengti. Šiai faktinei aplinkybei patvirtinti ieškovė pateikė teismui įrodymus: 2009 m. gegužės 8 d. ir 2012 m. lapkričio 24 d. sąskaitų apie gautas įmokas išrašus bei AB „Swedbank“ 2014 m. gruodžio 1 d. (Nr. (duomenys neskelbtini)), 2015 m. kovo 6 d. (Nr. (duomenys neskelbtini)), 2015 m. gegužės 15 d. (Nr. (duomenys neskelbtini)), 2015 m. rugpjūčio 7 d. (Nr. (duomenys neskelbtini)), 2015 m. gruodžio 4 d. (Nr. (duomenys neskelbtini)), 2016 m. vasario 23 d. bei 2016 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodymus, kuriais mokėtojas M. U. pervedė įmokas ieškovei. Taigi tokie atsakovo veiksmai, kuriais buvo atliekamos įmokos, siekiant padengti įsiskolinimą, vertinti kaip skolos pripažinimas, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senatis nutraukta. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkui atlikus tokius veiksmus, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę, ieškinio senaties termino eiga nutraukiama, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo atmesti ieškinio, suėjus ieškinio senaties terminui (CK 1.124 straipsnis, 1.130 straipsnio 2 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Kaip minėta, 2008 m. rugpjūčio 29 d. tarp AB „Swedbank“ ir atsakovo M. U. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini).
Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, kreditavimo santykiams šio CK skyriaus pirmojo skirsnio normos („Paskola. Bendrosios nuostatos“) taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio CK skirsnio („Kreditavimas“) nustatytoms taisyklėms. Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017).
Nagrinėjamu atveju ginčo byloje, kad atsakovui pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas kreditas, nėra, taip pat nėra ginčo, jog atsakovas netinkamai vykdė kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kas sudarė pagrindą nutraukti kredito sutartį. Atsakovas pripažįsta, kad skolos pagal kredito sutartį negrąžino, negrąžintos 980,73 Eur pagrindinės skolos sumos ir 8,42 Eur skolos išieškojimo išlaidų iš esmė neginčija – tik nurodė, jog kreditorius delsė išieškoti skolą, o tai didina skolininko skolos naštą, nes kreditorius skaičiuoja palūkanas ir netesybas.
Tačiau, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkams pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo nebegali būti skaičiuojamos. Be to, atsakovo nuogąstavimus paneigia bylos duomenys, nes kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, nutraukus Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. balandžio 27 d. bylų priėmimo - perdavimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) perduodant reikalavimą paskolos likutis perdavimo metu sudarė 4 765,32 litus, kuris sumažėjo 399,94 Eur, ieškovei, vadovaujantis sutarties 7.4 p., padengus jį anksčiau minėtomis atsakovo atliktomis įmokomis (2009 m. gegužės 8 d. - 2016 m. spalio 10 d. laikotarpiu). Ieškovas prašo priteisti tik pagrindinę skolos sumą 980,73 Eur ir 8,42 Eur skolos išieškojimo išlaidas, tuo tarpu, priešingai nei teigia atsakovas, palūkanų ir netesybų neskaičiuoja ir priteisti neprašo. Paskolos sutartį nutraukus, vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato.
Atsižvelgiant į tai, teismas plačiau dėl šių aplinkybių nepasisako ir konstatuoja, jog atsakovui netinkamai vykdžius kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo ir priteisti iš atsakovo ieškovei 989,15 Eur skolą (CK 6.881 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Bylos duomenimis, ieškovė patyrė 23 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 23 Eur žyminis mokestis, duomenų apie kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovė nepateikė.
Tenkinus ieškovės ieškinį, ieškovei iš atsakovo priteistinos 23 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).
Byloje iš viso patirta 13,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur). Atsižvelgiant į tai, valstybei iš atsakovo yra priteistina 13,44 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263, 268–270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „GelvoraSergel“, juridinio asmens kodas 125164834, iš atsakovo M. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 989,15 (devynių šimtų aštuoniasdešimt devynių Eur 15 ct) Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 989,15 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. gegužės 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „GelvoraSergel“, juridinio asmens kodas 125164834, iš atsakovo M. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 23,00 (dvidešimt tris Eur) Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo M. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 13,44 Eur (trylika eurų ir 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti sumokėta į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662. Sumokėjus siuntimo išlaidas, teismui turi būti pateiktas tai patvirtinantis dokumentas.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą